Andrejus Aleksandrovičius Mironovas gimė 1941 m. kovo 7-ąją. Tiesa, jo tėvų – estrados artistų Aleksandro Semionovičiaus Menakero ir Marijos Vladimirovnos Mironovos – valia, sūnaus gimimo data dokumentuose buvo nurodyta kitokia – šventinė kovo aštuntoji. Vos gimęs sūnus gavo tėvo pavardę – tapo Andrejumi Menakeru, tačiau 1948-aisiais, septynerių metų Andrejui pradėjus mokytis Maskvos 170-ojoje berniukų mokyloje, jo pavardė pakeista - berniukas gavo mergautinę mamos pavardę. Andrejus buvo pavyzdingas mokinys, užaugęs pavyzdingoje šeimoje – kolegos aktoriai vėliau pasakodavo, kad pats didžiausias įvertinimas iš jau suaugusio Andrejaus lūpų būdavo žodžiai „Norėčiau supažindinti jus su savo tėvais.“
Vienuolikmetis Mironovas jau mėgino pakliūti į kiną – dalyvavo atrankoje į Aleksandro Puškino filmą „Sadko“. Tiesa, atrankos būsimasis aktorius tuomet nepraėjo... Dar po trejų metų Andrejus debiutavo teatro scenoje – suvaidino fon Krauzę mokyklos spektaklyje pagal K. Simonovo kūrinį „Rusų žmonės“.
Baigęs dešimt klasių septyniolikmetis Andrejus įstojo į B. V. Šukino vardo teatrinę mokyklą prie Jevgenijaus Vachtangovo teatro. Po ketverių studijų metų Andrejus Mironovas debiutavo kine. Pirmoji jo juosta buvo Julijaus Raizmano režisuotas filmas „O jeigu tai meilė?“.
Kylanti žvaigždė su pagyrimu (tuomet – su raudonu diplomu) baigė teatro mokyklą. Absolventas išsyk buvo priimtas Maskvos satyros teatro trupėn. Joje aktorius išdirbo dvidešimt penkerius metus. Karjerą teatre Andrejus pradėjo suvaidindamas Gariką O. Stukalovo spektaklyje „24 valandos per parą.“ Teatras aktorių priėmė svetingai: jaunuolis gavo daug pasiūlymų, buvo itin gerai vertinamas tiek žiūrovų bei kolegų, tiek kritikų, iškart buvo pakviestas gastrolių po Rusiją, pradėjo gauti premijų... Tačiau jauna žvaigždė vien scena neapsiribojo ir tuo pat metu pradėjo filmuotis kine – suvaidino filme „Trys plius du“, kuriame, beje, sutiko kolegę Nataliją Fatejevą, su kuria užmezgė vieną pirmųjų savo meilės romanų... Tačiau jau po kelių mėnesių draugystės Natalijos gimtadienyje aktorius susipažino su Larisa Golubkina. Aktorė Vera Vasiljeva vėliau savo memuaruose rašė, kad Andrejus negalėdavo būti neįsimylėjęs. Po dvejų metų, santykiams nutrūkus, Mironovas užmezgė romaną su kolege Tatjana Jegorova, su kuria 1968-aisiais nunešė pareiškimus tuoktis. 1970-aisiais pora laukė gimstant kūdikio, tačiau ištiko tragedija - vaikas gimė negyvas.
Jaunasis aktorius filmavosi Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, Rusijos televizijoje vedė laidą „Labas vakaras¡“, vėliau – „Užeiga „13 kėdžių“.
Vos 26-rių aktorius jau surengė savo kūrybos vakarą, sulaukusį neįtikėtino populiarumo ir nustelbusį visus lūkesčius – jaunasis Mironovas buvo populiaresnis ir autoritetingesnis nei begalė scenos grandų.
1969-aisiais A. Mironovas išbandė save radijuje – įgarsino Sebastjano Lutanino vaidmenį T. Rybasovo radijo spektaklyje. Vos po kelių mėnesių Andrejus išleido pirmąją savo garso plokštelę. Tais pačiais metais atliko dainą „Nelaimių sala“ filmo „Briliantinė ranka“ garso takelyje. Metų gale Minorovas dar nusifilmavo režisieriaus L. Cherifico televizijos spektaklyje „Rudin“ – jame atliko pagrindinį vaidmenį bei susilaukė itin palankaus kritikų įvertinimo.
1971-ųjų gegužę, trisdešimtmetis Minorovas sutiko aktorę Jekateriną Gradovą, kuriai vos po kelių savaičių pasipiršo.
Tų pačių metų lapkritį įvyko jųdviejų vestuvės. Pora susilaukė dukters.
Prabėgus pusmečiui dar keliuose teatro bei televizijos spektakliuose suvaidinęs Minorovas debiutavo kaip teatro režisierius.
Tačiau šeiminė laimė ilgai netruko - po trejų metų santuoka žlugo. Prislėgtas Minorovas patyrė gal pirmą nesėkmę – nepraėjo aktorių atrankos filmui „Likimo ironija arba Po pirties“.
Vis dėlto sėkmė nuo žvaigdės nusisuko neilgam. Netrukus Minorovui maksimaliai padidinamas užmokesčio tarifas, jis oficialiai priskiriamas „kino elitui“. O jau 1975-ųjų vasarį apsigyveno pas buvusią jaunystės laikų mylimąją – Larisą Golubkiną. Netrukus ją vedė, porai gimė duktė.
Andrejaus Mironovo vaidmenų teatre, kino bei televizijos filmuose, radijo spektakliuose bei animaciniuose filmuose skaičiuojama per 60. Aktorius su gastrolėmis išmaišė kone visą pasaulį. Rusijos valdžia aktorių nesyk apdovanojo, suteikė liaudies artisto vardą. Ir paskutiniuosius savo gyvenimo metus Andrejus Mironovas praleido intensyviai dirbdamas radijuje, teatre, kūrė bei įgarsino naujus vaidmenis, gastroliavo.
Gastroliuodamas Mironovas ir mirė – jo gyvybė faktiškai užgeso 1987-ųjų rugpjūčio 14 dieną Rygoje, su Maskvos satyros teatro trupe vaidinant spektaklį „Beprotiška diena arba Figaro vedybos.“ Aktorius prarado sąmonę nebaigęs vaidinti paskutinės scenos. Skubiai nutraukus spektaklį iškviesta greitoji, tačiau gyvybės išgelbėti nebebuvo įmanoma – iškili scenos persona mirė prabėgus dviem dienoms. Mirties priežastimi įvardytas hemoraginis insultas. Mironovas palaidotas Maskvoje rugpjūčio 20-ąją. Aktoriui tebuvo vos 46 metai...
