Kai 25 metų Galinai Lobovai šiemet pavasarį gimė sūnus Valerikas, gimdymo namus ji paliko būdama ne tik laiminga, bet ir garsia – medikai didžiavosi tuo, kad sugebėjo padaryti tai, kas praktiškai neįmanoma…
Aukite, rankytės ir kojytės!
Ši dramatiška istorija prasidėjo 1989 metų liepos 4 dieną Voroneže. Jelena ir Nikolajus Lobovai laukė antro kūdikio, tačiau išsvajota laimė tada jų neaplankė…
Iš motinos laiškų Galina sužinojo, kad nuskambėjus pirmam kūdikio riksmui gydytojai staiga nutilo. Naujagimę skubiai išnešė. Jauną pagimdžiusią mamą paliko vieną. Jau tada motinos širdį suspaudė negera nuojauta. Paskirtą valandą Jelenai Lobovai maitinti mažylės neatvežė. Ilgai klausinėjo, kaip klostėsi nėštumas, kol pagaliau pasakė, kad mažylė gimė su negalia – iki galo neišsivysčiusios visos mergytės galūnės.
Atsakymo į klausimą, kodėl Galinos kairioji ranka tėra iki alkūnės, o dešinioji – beveik iki plaštakos, nežino niekas. Mama buvo sveika, nėštumas praėjo be jokių komplikacijų. Giminėje vaikų su vystymosi sutrikimais nebūta. Be to, Galina turi visiškai sveiką vyresnę seserį ir mažesnį brolį.
Tačiau tada, 1989 metų liepą, Jelenai leido pažvelgti į iš vystyklų išvyniotą kūdikį vos kartą. Prie krūtinės priglausti neleido, kad neprabustų motiniškas instinktas. Jai primygtinai siūlė kūdikio atsisakyti. Esą, ilgai negyvens, o jeigu ir išgyvens, tai visam gyvenimui taps našta.
Jelena namo grįžo sunkia širdimi. Nebuvo nei gėlių, nei nuotraukos atminimui ant gimdymo namų laiptų. Tik ašaros. Visiems giminaičiams Jelena pasakė, kad kūdikis mirė. Rodydami jautrumą, giminės tragedijos detalėmis nesidomėjo. Tuo tarpu Galina iki šešerių metų augo vaikų namuose – visiškai greta, gimtajame Voroneže. Kaip visi vaikai, svajojo greičiau užaugti ir susirasti mamą. Ir dar melsdavo Dievo, kad jis padėtų užaugti ne tik kūnui, bet ir rankytėms bei kojytėms. Vėliau ji buvo išsiųsta į Kusos vaikų namus.
Tą laiką ji prisimena be nuoskaudų – ten nebuvo nei piktų auklėtojų, nei žiaurių vaikų. Priešingai, Galina dažnai buvo nešiojama ant rankų, iš pradžių tai darė auklėtojos, paskui – vyresni vaikų namų auklėtiniai. Ji prisimena, kaip auklėtoja ją jau visai nemažą supo ant rankų. O berniukai ją ištraukė iš vandens, kai kartą, besimaudydama, pradėjo skęsti.
„Aš nesu daržovė!“
Ten, vaikų namuose, antrame aukšte šalia jos gyveno berniukas vardu Denisas Šurenkovas. Jį atvežė iš kito šalies krašto – iš šachtininkų miesto Novokuznecko. Iš alkoholikų tėvų buvo atimtos tėvystės teisės. Du broliai buvo išmėtyti po vaikų namus. Denisas su diagnoze „vaikų cerebrinis paralyžius“ buvo paskirtas į Kusos vaikų namus. Apie tai, kaip gyvena jo šeima, berniukas sužinojo iš močiutės laiškų. Ji jam rašė iki pat savo mirties.
Iš pradžių Galina ir Denisas kartu pastebėti interneto nuotraukose – berniukas visada atsidurdavo šalia. O kartą ir pati Galina suprato, kad jai labai nesinorėtų šalia Deniso matyti kitą mergaitę. Atsargiai, tarsi bijodami nudegti, Galina ir Denisas pradėjo susitikinėti.
Kaip našlaičiui Denisui buvo skirtas butas Novokuznecke, tačiau grįžti po internato ten jis nepanoro. Bet ir nebuvo pas ką – tėvas ir toliau gėrė, motina jau buvo mirusi. Aštuoniolikos sulaukusiai Galinai suteikė kambarį. Jaunuolei sujungė savo turimus kvadratinius metrus ir dabar šeima turi erdvų butą su nuosava rampa į gatvę.
Prieš palikdama vaikų namus Kusoje, Galina parašė Voronežo socialinės rūpybos skyriui užklausimą apie savo tėvus. Atsakyme buvo rašoma, kad jos tėvai gyvi ir yra pasiruošę bendrauti. Tada Galia pirmą kartą sėdo rašyti laiško savo motinai. „Sveiki, Jelena Germanova ir Nikolajau Aleksandrovičiau! Aš esu Galina Nikolajeva Lobova, gimusi Voroneže 1989 metų liepos 4 dieną...“ Toliau ji pasakojo, kaip gyveno visus šiuos metus. Savo tėvams ji išvardino visus savo pasiekimus, kad šie suprastų, kad jos bijoti nereikia. Ji nėra daržovė, ji – žmogus.
Įsivaizduojate, kaip jautėsi tėvai, sulaukę tokio laiško iš praeities, iš niekur?! Jelena ir Nikolajus skubiai atvyko į Čeliabinską pas savo dukterį. Jaunystėje padarytos klaidos naštos tėvai nuo pečių taip ir nenusimetė. Norėdami atsigriebti už praėjusius metus tėvai kartu su Galina nuvažiavo į Anapą – padovanojo jai jūrą. Jie tapo tėvais ne tik dukrai, bet ir Denisui. Šiandien jie – viena šeima. Iš esmės, jaunuoliams jie yra vieninteliai artimi žmonės planetoje. Tačiau Galina taip ir negali pavadinti jų mama ir tėčiu – bijo išbaidyti taip ilgai lauktą laimę.
Pernai metais Galina ir Denisas išgirdo dar vieną džiugią žinią. Galina laukiasi! Pora tyliai susituokė, be baltos suknelės ir puotos.
„Būna taip, kad kažkur reikia pasirašyti ant dokumentų, – pasakoja moteris. – Pareigūnai žiūri į mane ir prašo vyro pasirašyti popierius. Tačiau aš visada pasirašau pati. Ir metrikacijos skyriuje registruojant mūsų su Denisu santuoką aš pati pasirašiau“.
Matydama abejones žurnalistės akyse, Galina su šypsena veide paprašo bloknoto. Sugniaužusi rašiklį rankoje, ji lygia rašysena suraito savo inicialus. „Aš nemoku piešti, tačiau galiu skusti bulves ir daržoves. Tačiau tam mes turime daržovių pjaustyklę. Grindis plauna Denisas, o aš susidoroju su siurbliu. Rytais Densias suriša man uodegą, o kartais supina kasytę“, – apie savo kasdienybę pasakoja Galina.
Turėdama dvi pirštus primenančias ataugas ant rankos, Galina išmoko ne tik rašyti, net ir siuvinėti.
Kelionė garvežiuku
Kai Čeliabinsko ginekologai sužinojo, kad Galina laukiasi kūdikio, jie nepuolė jos atkalbinėti nuo motinystės. Genetikai pripažino, kad apsigimimo pasikartojimo tikimybė yra, tačiau nepaisant visko, Galina nusprendė gimdyti: „Neatsisakyčiau savo kūdikio bet kokiu atveju – gimtų jis sveikas ar nepilnavertis, kaip aš“.
Galinos tėvai taip džiaugėsi anūkėliu Valeriku, kad padovanojo jaunai šeimai automobilį. Jaunas tėvas jau gavo vairuotojo pažymėjimą.
Nepaisant mamos ypatumų, Valerikui netrūksta nei dėmesio, nei meilės. Denisas maudo ir vysto sūnelį, o Galina įtrina jį kremu.
Ši laiminga šeima pasivaikščioti eina „garvežiuku“: neįgaliojo vežimėlyje sėdinti Galina priešais save stumia vaiko vežimėlį, o Denisas iš galo veža ją. Tėvai tikisi, kad Valerikas užaugs geras vaikas ir nemėtys po namus žaislų. Juk Galinos šeimoje tvarka ir švara nėra duoklė, tai būtina sąlyga, kad galėtų judėti mama.
Neseniai Galina ir Denisas tapo federalinio televizijos kanalo herojais. Protezavimo centro generalinis direktorius Tigranas Garibjanas pranešė, kad yra galimybė Galiai pagaminti šiuolaikiškus vienos rankos ir kojos protezus. Jų kaina – apie trys milijonai rublių (apie 4 tūkstančius eurų). Federalinis įstatymas numato galimybę pagaminti protezus nemokamai. Po programos į Galinos banko sąskaitą pradėjo plaukti neabejingų žmonių pervestos lėšos. Viso pavyko surinkti apie 100 tūkstančių rublių (1,3 tūkstančio eurų).
Verta paminėti, kad Valerikas jau kūdikystėje yra idealus vaikas – daug valgo ir kietai miega, nesuteikdamas tėvams daug rūpesčių. Mama ir tėtis laisvą minutę planuoja ateitį, peržiūrinėja laisvas darbo vietas tėčiui. Abu jie baigė neįgaliesiems skirtą koledžą. Galina yra kompiuterių aptarnavimo specialistė, o Denisas – buhalteris, baigęs koledžą su pagyrimu. Kol kas jiems neteko nei dienos dirbti. Rasti privatų darbdavį nuotoliniam darbui nėra taip paprasta. Jauna šeima gyvena iš neįgalumo išmokų – beveik 30 tūkstančių rublių (beveik 400 eurų) dviem. Pagalbos Galina neprašo, ji tik prašo likimo, kad ir toliau viskas taip gerai klostytųsi.
Galiną galite pamatyti ČIA.
