Literatūros kritikas: bendrauti su visokiais bepročiais yra nuostabu, tik sveikata pavažiavo... Gydytojai uždraudė man gerti

Jo sąmonėje verda maišto ugnis, esybę yra pasiglemžusi anarchizmo idėja. Toks žmogus turėtų panėšėti į įžūlų bohemišką tipelį, bet poetas, vertėjas, literatūros kritikas, kontrkultūros aktyvistas Darius Pocevičius (47 m.) yra ramus, taikus, inteligentiškas. Ir kokiu nors vienu žodžiu jo apibūdinti neįmanoma. Nebent pasakytum: „Išskirtinis. Ne toks kaip visi...“

Trumpas dosjė

Gimė 1968 m. Kaune.
Studijos. 1990 m. Vilniaus universitete įgijo ekonomikos specialybę. Studijavo Frankfurto prie Maino Goethe's universitete.
Mokslinė ir pedagoginė veikla. Dirbo Lietuvos mokslų akademijoje; Vilniaus universitete dėstė rinkodarą; rašė disertaciją.
Literatūrinė ir kultūrinė veikla. Lietuvos kultūrinėje spaudoje publikavo per 100 recenzijų, esė, kultūros apžvalgų. 2003 m. išleido poezijos knygą „Vieną kartą gyveno vienas žmogus“ (leidykla „Vaga“). Buvo vienas iš 2002–2004 m. vykusio festivalio „Literatūrinė sostinės žiema“ rengėjų, vienas iš almanacho „Žiemos žodžiai“ 2003 m. ir 2004 m. sudarytojų. 2007 m. dirbo savaitraščio „Literatūra ir menas“ skilties „Literatūra vs. makulatūra“ redaktoriumi; yra ilgametis interneto svetainių „tekstai.lt“ ir „anarchija.lt“ redaktorius. Vienas iš autorių, kurie 2006–2008 m. pseudonimu „Castor & Pollux“ pasirašinėjo kontroversiškai vertinamas knygų apžvalgas savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“. Verčia iš rusų ir vokiečių kalbų, dirba leidykloje „Kitos knygos“.
Demokratiniai projektai. Daugelio kūrybinių, kultūrinių ir kontrkultūrinių akcijų, pavyzdžiui, „Rašytojai bagažinėse“ (G. Beresnevičiui atminti, 2006 m.), „Fluxus keturnedėlis“ (2007 m.), „Laisva erdvė – laisvas žmogus“ (2008 m.), organizatorius; neformalios meno aktyvistų grupės „Kultūros teroristai“ narys; vienas iš Laisvojo universiteto (LUNI) įkūrėjų ir lektorių.
Credo. „Koks nors vienas credo prieštarautų mano gyvenimo filosofijai. LUNI devizas „Neturėk jokių autoritetų, tik save patį“ taip pat kvepia egoizmu. Turi nesustoti vietoje, neužpelkėti. Nuolatinis kismas ir yra gyvenimo prasmė.“
Apie laimę. „Laimingiausias jaučiuosi, kai padarau žmogui gerą darbą ir nelaukiu moralinio ar dvasinio atpildo.“
Apie ydas. „Esu pernelyg pašaipus. Nuolatinis nusistatymas prieš ką nors persikėlė į kasdienybę. Kartais nei iš šio, nei iš to per dantį patraukiu draugą arba moterį. Taip elgtis nereikėtų. Hiperkritiškai gali vertinti galinguosius, bet ne mažutėlius, kurie negali apsiginti, arba savo artimuosius.“
Apie kritiką. „Man patinka, kai mane mala į miltus. Vis dėlto nesu ypatingas kritikos objektas, nes neturiu postų, kam nors mane kritikuoti nėra svarbu.“
Apie Dievo dovaną. „Empatija yra man skirta Dievo dovana. Ši savybė labai padeda gyventi ir nenutolti nuo vadinamųjų orientyrų. Mūsų visuomenei trūksta empatijos, dauguma elgiasi taip, kaip nori. Pinigai yra daromi spjaunant į žmogiškąsias vertybes, nesukant galvos, kad nuo to nukentės daugybė aplinkinių. Žmonės yra praradę atjautos dovaną.“

Rinkodaros specialistas, Mokslų akademijos darbuotojas, Vilniaus universiteto dėstytojas... Staiga kažkas trenkia į galvą – puolate į literatūrą, pradedate rašyti eilėraščius. Kokia bitė Jums įkando 2000-aisiais, kad iš tiesaus mokslininko ir pedagogo kelio pasukote neaiškiais literatūriniais klystkeliais?

Kai Henry Fordas išrado konvejerį, žmonės ėmė specializuotis vienoje srityje. Tai – mūsų visuomenės blogis. Per trumpą žmogui duotą laiką reikia nugyventi ne vieną, tarkim, kurpiaus ar sistemų programuotojo, gyvenimą, o daugybę. Taip susiklostydavo, kad kas šešerius ar septynerius metus aš viską mesdavau ir imdavau gyventi iš naujo. Mane, baigusį Vilniaus universitetą Sąjūdžio metais, pastebėjo ekonomistai Albertas Šimėnas ir Kazimieras Antanavičius, pakvietė dirbti į Lietuvos mokslų akademiją, – ji gyvavo paskutinius metus. Patys sėdėjo Seime, aš ten būdavau dažnas svečias – neetatinis jų patarėjas. Supažindino su Kazimira Prunskiene, ji parašė man rekomendaciją, gavau vokiečių socialdemokratų fondo stipendiją, išvažiavau mokytis į Frankfurto prie Maino Goethe's universitetą. Ten sugalvojau rašyti disertaciją. Grįžęs į Vilniaus universitetą, pradėjau dėstyti rinkodarą, įstojau į doktorantūrą, rašiau disertaciją. Prasidėjo sunkūs laikai. Asistento krūvis didžiulis, srautinės paskaitos, pinigų nėra. Turėjau žmoną, gimė pirmas, paskui – antras vaikai. Žiūriu, galai nesueina, reikėjo ką nors daryti. Patraukiau į verslą.

Vis dar tikiuosi, kad apšvietos epocha į Lietuvą ateis,kad žmonės bus universalūs, išsilavinę, neturės jokių tabu, dogmų.

Kokį verslą užsukote?

Reklamos. Pradėtos kurti pirmosios reklamos agentūros, jos gyveno kaip inkstai taukuose, pelną gaudavo didžiulį. Iš pradžių buvo korporacijos „Ogmios“ Rinkodaros skyrius, iš jo išsivystė atskira reklamos agentūra, septynerius metus jai vadovavau. Taigi tapau verslininku, pradėjau uždirbti labai daug pinigų. Supratau, kad aš, baigęs teorines verslo studijas, apie verslą suvokiu kur kas mažiau nei, tarkim, gruzinas, prekiaujantis arbūzais pakelėje. Kad verslo abėcėlė yra gana paprasta: apgauk artimą savo, pigiai pirk, brangiai parduok, apmulkink reklama, įteik, kad pinigai į tavo kišenę įplauktų bet kokia kaina. Kai perpratau šias subtilybes, pasidarė nebeįdomu. Pinigų daug, tad aš tiesiog pradėjau girtuokliauti. Iš neturėjimo ką veikti.

Žurnalas "Moteris" (A. Gintalaitės nuotr.)

Gėrėte vienas pats ar su kuo nors?

Netyčia suartėjau su literatūrine ir kultūrine bohema. Per alkoholį. Na, ir tada prasidėjo vieni herojiškiausių mano gyvenime laikų. Juos ir dabar prisimenu su švelnia nostalgija. Į darbą ateidavau įkaušęs. Kadangi buvau reklamos agentūros direktorius, galėjau daryti, ką noriu. Kiekvieną vakarą važiuodavau į „Suokalbį“ (Lietuvos rašytojų sąjungos kavinė „Trečias brolis“, dabar – „Salionas“ – aut. past.). Vaišindavau visus iš eilės – draugus ir nedraugus. Per naktį geri, rytą keliesi į darbą, vakare – vėl į kavinę. Žiauriai įdomūs metai! Dabar, kai žiūriu iš atstumo, smagiausia atrodo tai, kad buitinis alkoholizmas buvo tapęs pakylėta drama. Geriame kaip alkoholikai, bet manome, kad negeriame, sprendžiame pasaulinės svarbos reikalus, kuriame naujas meno ar literatūros idėjas, jas bandome įgyvendinti. Ta saviapgaulė buvo labai žavi ir įdomi, aš ja gyvenau tam tikrą laiką. O paskui ima ryškėti visos skylės, bėdos, būdingos uždarai terpei, ratui žmonių, kurie laiko save pakylėtais virš kasdienybės, bohemos, menininkų atstovais, žemina aplinkinius ir t. t. Ta publika yra paskendusi tarpusavio rietenose, apkalbose, ginčuose, pykčiuose. Pagaliau supratau, kad nieko nauja ten neatradau. Vieną kartą labiau prablaivėjęs savęs paklausiau: „Ką aš čia darau?“ Pamačiau, kad tūsinuosi su labai neaiškiais tipais, gan niekšingais žmonėmis, kurių ego yra milžiniškas, kurie laiko save pasaulio bamba ir niekina kitus. Kodėl su tais blogiukais turėčiau užsiimti?

Ir tada?

Vėl posūkis – į politinį, socialinį aktyvizmą. Save laikiau kontrkultūriniu žmogumi – kuo toliau nuo oficialaus meno, literatūros. Maniau, jog reikia kurti kitokį meną, kad šis neigtų oficialiai priimtą, apdovanotą premijomis. Tada kažkas įvyks, menas pakeis pasaulį. Iš to atsirado siekis keisti pasaulį apskritai, politinės akcijos. Labiausi imponavo anarchizmas: kad reikia atsisakyti visų autoritetų, kad dominuoti turi kolektyvas, paprasti žmonės. Ir vėl – intensyvus, labai įdomus gyvenimo etapas, kai subtiliai laviravau ties įstatymo pažeidimo riba. Susiformavo žmonių grupelė, darėme visokias crazy akcijas – pusiau menines, pusiau politines. Susidūrimas su policija, su ultradešiniaisiais... Iš pradžių tai labai kaitino kraują, buvo įdomu, romantiška. Tikrieji anarchistai kreivai žiūrėjo į meną, mus vadino menininkais chuliganais, norinčiais išgarsėti skandalingomis akcijomis. Startavo žurnalas „Juodraštis“ (jo išėjo keturi numeriai), interneto svetainės „tekstai.lt“, „anarchija.lt“, daugybė gatvės akcijų. Iki šiol nesu pamiršęs šių idėjų, tik ne taip aktyviai jas reiškiu.

Kaip sumanėte kurti Laisvąjį universitetą (LUNI)?

Jis atsirado natūraliai – kaip protestas prieš aukštojo švietimo ir mokslo komercinimą. Susibūrusi pankų anarchistų grupuotė, užuot kovojusi su vėjo malūnais, didžiule mašinerija – aukštojo mokslo ir švietimo sistema, nutarė įkurti mažą alternatyvų universitetą. Stačia galva nėriau į LUNI veiklą. Universitetas startavo 2008 m. skandalingai. Per pirmąją paskaitą – ji vyko Užupio kavinėje – gatvės pankai apmėtė mus išmatomis, nes nutarė, kad išduodame jų idealus. Ir pavadino tai menine akcija. Kai kas teigė, neva mes patys specialiai apsiliejome, kad išgarsėtume. Ir LUNI išgarsėjo, jaunimas pradėjo judėti, atidarytas ne vienas filialas visoje Lietuvoje, net kaimeliuose žmonių netrūko. Vis dėlto jaunimo migracija į metropolius filialus privertė uždaryti. Iki šiol aktyviai veikia Vilniaus ir Kauno filialai. Likau su keliais įkūrėjais, LUNI skiriu daugiausia savo dėmesio.

Bet ir vėl praėjo septyneri metai...

Taigi aš vėl keičiu profilį. Šiemet rengiuosi išleisti knygą apie Vilnių. Iki rugsėjo turiu atiduoti rankraštį. Tai caro imperijos laikotarpio ir tarpukario tyrinėjimai, šimtas istorijos reliktų. Reikėjo išmokti lenkų kalbą (padėjo kaimynas) ir prisiminti rusų. Tyrinėdamas konkrečias miesto erdves, fragmentus, daikčiukus, patirdavau orgazmą. Man įdomu, kas kur stovėjo, gyveno, kaip ten viskas buvo. Profesionalai istorikai gauna pinigų už valdovų, elito gyvenimo tyrinėjimą, o miesto kasdienybė lieka tokiems kaip aš – mėgėjams.

Ar iki šiol laikotės iš reklamos?

Man išgyventi padeda praeities šleifas: reklamos agentūrėlė (nors ji pusiau mirusi, bet dar egzistuoja), literatūrinė praeitis – vertimai, ilgalaikis internetinis projektas „tekstai.lt“. Kuriame internetinę šiuolaikinės lietuvių literatūros antologiją. Žmonės rašo nesustodami, tik spėk publikuoti, siaubas! Todėl šūkis „Tekstai yra kuriami, jie niekada nebus sukurti“ skamba kaip mūsų, antologijos kūrėjų, skausmas, kad mūsų darbas yra amžinas.

Žurnalas "Moteris"

Kai pradėjote daug uždirbti ir bohemiškai girtuokliauti, sugriuvo Jūsų pirmoji santuoka?

Tai padėjo subyrėti mano šeimai, nes buvau apleidęs jos židinį – turėjau labai daug kitos veiklos. Tad natūraliai ir išsiėjome. Vaikams finansiškai padėjau, tik negalėjau skirti daugiau laiko. Sūnus Justas vėlyvoje paauglystėje bandė pankuoti, protestuoti prieš tėvus motinas. Normalu, natūralu, sveikintina. Tada buvo įdomu su juo bendrauti. Dabar Vilniaus universitete studijuoja kultūrologiją. O dukra Vaiva – neprotestuojanti, švelni, rami praktikė, pasirinko medicinos terapiją.

Visada jaučiau pagarbą tiems, kurie nepritampa prie visuomenės ir dėl to kenčia.

„Trečiame brolyje“ išvydote žaviąją mūzą Mariją?

Taip. Tai buvo mergina iš tos terpės – dailininkė, kuri netapo paveikslų. Ir aš esu poetas, kuris nerašo eilėraščių. Mudu vaikų neturime.
„Sulig kiekvienu mano smūgiu ji aikčiojo krauju./Kaukšėjo dantimis iš malonumo./Mirties agonijoj ji žvelgė į mane./Ji pažvelgė tuščiom akiduobėm, dėkingai.“ („Grožis ir gėris“ – iš ciklo „Smaugianti meilė“).

Marija Jus įkvėpė rašyti poziją?

Mano eilėraščiai turi filosofinę potekstę. Yra ir ciniškų eilių, susijusių su seksu – „čekšt, žlegt, girdžiu, mano mylimoji“. Aišku, tai buvo kasdienybė, aprašyta poetiškais žodžiais, moteris turėjo įtakos, bet kad dedikuočiau eiles savo mylimajai, kaip daryta XVIII amžiuje, to nebuvo.

Kas Jūsų amžiaus vyrui yra meilė?

Sudėtingas klausimas (atsidūsta, ilgai tyli). Žodį „meilė“ laikau vienu iš žmonijos sukurtų fantazmų. Eksploatuojamas visur, jis prarado bet kokią prasmę. Reikėtų išmesti iš žodynų. Žmogus kalba apie meilę, o jam svarbu patenkinti seksualinį potraukį, charakterio panašumas, įprotis, net geografinis atstumas.

Prisimenate save įsimylėjusį?

Be abejo, bet tai yra labiau gyvuliški instinktai. Dabar matau, kad seksualinio pasitenkinimo troškimas siejamas su ankstyvos meilės apraiškomis. Nebuvo tada artimos sielos paieškos, pasiaukojimo, tai buvo poreikis kuo greičiau ir kuo daugiau seksuoti.

Esate vienas iš tų, kurie knygų apžvalgas savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“pasirašinėjo slapyvardžiu „Castor & Pollux“. Aštrūs ir drąsūs todėl, kad anonimiški?

Įdomus buvo projektas. Grupinis anonimas. Intelektualus chuliganas, kuriam nėra jokių autoritetų. Bandėme sulaužyti literatūros kritikos kanonus, šaržuoti, recenziją padaryti autonominiu esė kūriniu, nevengėme fantazijos elementų. Literatūros kritikos korifėjai mus ignoravo. „Castor & Pollux“ publikacijos padėjo atsirasti jaunai literatūros kritikų kartai. Ji rašo laisviau, naudoja eseistinius intarpus, personifikacijas ir kt.

Šiuo kolektyviniu pseudonimu naudojosi net penki žmonės. Du buvo pagrindiniai, trečias prisidėjo, dar du yra sukurpę po porą darbelių. Tęsėme prancūzų neoistų, pasirašinėjusių kolektyviniais pseudonimais, tradiciją. Siekėme atrodyti kaip vienas žmogus, kuris nusileido iš nebūties, o ne yra prisirišęs prie savo paso duomenų. Į tai labai audringai reagavo uždarą sektą primenanti rašytojų terpė. O juk mes ir girtuokliavome, teko bendrauti su tais pačiais žmonėmis, apie kuriuos negražiai rašėme. Sėdėdami prie vieno stalo, laisvai būtume gavę į dantis nuo savo rašinių herojų.

Žurnalas "Moteris" (A. Gintalaitės nuotr.)

Kodėl baigėte savo projektą?

Mūsų patronei, globėjai, tuometei „Šiaurės Atėnų“ vyriausiajai redaktorei Jūratei Visockaitei galbūt atsibodo gydyti įvairių kritikos strėlių padarytas žaizdas. Kasmet rudenį, du mėnesius, iki Kultūros ministerija turėdavo apsispręsti, kuriems kultūros projektams ir kiek skirti pinigų, rubrika „Castor & Pollux“ būdavo panaikinama. Vėliau atgydavo. Redaktorė turėjo laviruoti. Konservatorių sparnas gana stiprus. Jūratė daug atlaikė. Pagarba jai ir padėka. Na, o mes buvome nepakaltinami, galėjome elgtis laisvai.

Kaip atsirado leidykla „Kitos knygos“? Rinkodarą išmanantis ekonomistas logiškai suplanavo.

Oi, ne! Viskas atsirado chaotiškai ir natūraliai. Daug gėriau, daug bendravau ir dar skaičiau. Kur kas marginalesnius autorius negu Puškinas ar kiti klasikai. Patiko naujosios literatūros veidai, rašantys aštriai ir kitaip. Pradėjau versti rusų E. Limonovo, V. Sorokino, J. Mamlejevo, D. Prigovo, austrų E. Jandlio, P. Handke‘s kūrinius. Leidyklą įkūrė kiti tos pačios kontrkultūrinės terpės vaikai, aš prisijungiau vėliau. Buvau prieš, piktinausi: „Kaip galima daryti iš kontrkultūros biznelį?!“ Jie ryžosi, o aš tapau nuosaikesnis, ne toks radikalus. Dabar manau, kad nėra jau taip baisu ar didelė nuodėmė iš to verstis.

Nežinau, kodėl esu maištininkas. Jei lįstume giliau, turbūt atkapstytume Freudo Edipo komplekso patvirtinimą.

Sakėte, kad literatūrinis maištas prasidėjo nuo Charles'io Bukowskio kūrybos vertimų.

„Kitos knygos“ startavo literatūros chuligano Ch. Bukowskio knygų serija. Šis rašytojas šiek tiek panašus į T. A. Rudoką – mizoginas, žemino moteris, daug gėrė, bet įdomiai rašė autobiografinius romanus ir poeziją. Pastaroji gan proziška, švelni ir kartu brutali. Tada – Kurto Vonneguto knygų serija, Henry Milleris, Philipas Rothas, George'as Orwellas, Slavojus Žižekas, Allenas Ginsbergas, Roberto Bolaño... Niekas nesiryžo leisti aštrios, nenorminės leksikos literatūros, „Kitoms knygoms“ tai buvo rinkos nišelė. Leidykla neprašovė pro šalį.

Iš kur tas radikalaus maištininko ir atjausti gebančios asmenybės dvilypumas?

Atvirai sakant, nežinau, kodėl esu maištininkas. Jei lįstume giliau, turbūt atkapstytume Freudo Edipo komplekso patvirtinimą. Turėjau autoritarą tėvą, jis buvo ypač griežtas, superkonservatyvus. Iki šiol yra smetoninio tipo pedagogas. Maišto užuomazgos – prieš tėvą. Mano empatija reiškiasi nuo jaunų dienų. Nežinau, ar paveldėta, ar įgyta. Jaučiu užuojautą, solidarumą su tais žmonėmis, į kuriuos daugeliui yra nusispjauti. Tarp šių dviejų priešybių – maišto ir empatijos – ir blaškausi.

Užuojautos genamas ne kartą trenkėtės į Kybartų pataisos darbų koloniją – lankėte ten skandalingąjį poetą Tomą Arūną Rudoką, šefavote, mecenavote, tiesėte ranką ne vienam marginalui.

Čia galima įžvelgi daug ką. Atjauta, parama skriaudžiamiems, engiamiems, atmestiems žmonėms. Visada jaučiau pagarbą tiems, kurie nepritampa prie visuomenės ir dėl to kenčia.

Padėdamas kitiems turbūt patyrėte, ką reiškia posakis: „Nedalink kiaulėms perlų“?

Taip jau yra. Dialektika tarp rojaus ir pragaro, Dievo ir velnio, blogio ir gėrio. Viskas – nuolatinė kaita. Mažutėlis, engiamas, skriaudžiamas žmogus gal ne savo noru tapo niekšu? Išprovokavo, privertė. Atsiranda daugybė pateisinimų, negali sakyti, kad išmestasis už borto yra niekšas, kiaulė. Tas pats T. A. Rudokas neatrodė labai geras žmogus, tačiau rasdavau krūvas priežasčių jam padėti.

Turbūt ne tik geras mergaites traukia blogi berniukai, bet ir gerus berniukus traukia blogos mergaitės. Juk blogiukai gali būti įdomūs, kaitinti kraują...

Be abejo. Penkerius bohemos metus kaifavau. Bendrauti su visokiais bepročiais yra nuostabu, tik sveikata pavažiavo... Gydytojai man uždraudė gerti. Pankreatitas, ūminis kasos uždegimas, – alkoholikų liga. Paguldė į ligoninę, parodė tuos, kurie atsigula antrą kartą. Pamačiau žmogelį daržovę, ir reginys smarkiai kirto per smegenis. Koduotis nereikėjo – iškart mečiau velnio lašus. Aštuonerius metus alkoholio nebevartoju. Tada prasidėjo socialinio aktyvumo periodas. Reikėjo kompensuoti poreikį išlieti energiją. Pradėjau rengti demokratijos spektaklius.

Anarchizmas yra politinė teorija, neigianti autoritetus. Vis dėlto anarchija – tai bevaldystė, palaidumas, suirutė, chaosas.

Manau, kad, versdamas ar rašydamas knygą, aš atitinku anarchisto įvaizdį. Iki savo gyvenimo pabaigos sieksiu autonomijos, nesitapatinsiu su jėgos ar galią turinčiomis struktūromis.

Ar vis dar tyrinėjate naktinį Vilnių? Turbūt nebeįdomu jungtis prie besilinksminančios kompanijos?

Mielai sėdžiu su geriančia publika, iki ji prisigeria visiškai. Kai pradeda kartotis, išeinu.

Nieko, kad kiti kilnoja taures, o Jūs negalite? Nenorite paragauti?

Oi, ne. Kiti bijo paragauti nealkoholinio alaus, o aš jį mielai pliaupiu. Valios pastangomis, išgąsdintas ligoninės vaizdų, atsisakiau, todėl man nėra sunku. Aišku, gaila, kad nebegaliu gerti, tikrai būčiau gėręs iki paskutiniųjų, bet organizmas laiku įspėjo: „Stop, žmogau, užteks! Daryk ką nors kita.“ Mano organizmas stiprus, daug galėdavau pakelti, atlaikydavau daugiadienes.

Taigi „užrišote“. Ar dabar esate įdomus Marijai?

Buvo, buvo... Dabar ji man sako: „Kaip galėjau tave pakęsti tada, kai metei gerti?“ Kaip ir visi alchašai, buvau žiauriai nervingas, drebančiomis rankomis, piktas ant viso pasaulio. Reikėjo mane pakęsti du tris mėnesius, gal pusmetį. Laimei, greitai atsirado naujos veiklos, ir gyvenimas pradėjo šviesėti.

Jei moteris iškentė Jūsų bohemos periodą, blaivėjimo laikotarpis tebuvo švelnus sapnas.

Aš manau, kad buvau daug blogesnis žmogus, kai daug ir dažnai gėriau. Po daugiadienių ir vizijos aplanko. Nuolatinė mirties baimė, pagirios, kaltės jausmas... Moteriai tai ištverti tikrai nelengva.

Baigsite rašyti knygą ir vėl pajusite tuštumą. Kuo ketinate ją užpildyti?

Yra daug nenuveiktų darbų urbanistikos istorijos srityje. Ištyrinėjau šimtą reliktų, likusių Vilniuje nuo caro ir tarpukario laikų. O juk ir sovietmetis paliko daug įdomių dalykų. Jei nenusibos, rašysiu toliau. Knistis archyvuose, sėdėti ten dienų dienas iš pradžių buvo peilis, bet paskui įpratau tyrinėti ranka rašytus senovinius tekstus. Malonus atradimo jausmas.

Ar dabar tėtis Jumis didžiuojasi? Pagaliau sūnus susitupėjo, rašo rimtą knygą.

Su tėvu išlikę tie patys edipiniai santykiai. Nemanau, kad jis pritaria bet kokiai mano veiklai. Jam nepatiks, kad knygoje daug dėmesio skiriama lenkų ir per mažai – lietuvių istorijai. Vaikystėje jis man buvo tarsi antiveidrodis, rodantis, kaip nereikia daryti, kokiam nereikia būti.

Gal šilumos šaltinis namie yra mama?

Mamytė buvo po padu. Ji, linksmuolė ir nusispjaudėlė, sugebėdavo išlaviruoti, neimti į plaučius, kai tėvas dėl ko nors pradėdavo rėkti. Tarsi vanduo nuo žąsies nulašėdavo visas jo pyktis. O dabar ji nuolat šypsosi – serga Alzheimerio liga, atmintis šlubuoja, kuo toliau, tuo laimingesnė darosi.

Esate sakęs: „Kartais pažvelgiu į savo gyvenimą iš šono ir išsigąstu: tiek daug blaškytasi, tiek daug įvairių darbų griebtasi, kad net galva sukasi.“ Pagaliau grįžote prie tiriamojo darbo – nuo ko ir pradėjote.

Tam tikru požiūriu – taip. Tuo laikotarpiu, kai anarchizmas aprimo, prasidėjo LUNI veikla. Laikiau save švietėju. Švietėjo etiketė man labiausiai tiko. Vis dar tikiuosi, kad apšvietos epocha į Lietuvą ateis, kad baigsis tamsūs konservatyvūs laikai, žmonės bus universalūs, neprisirišę prie vieno užsiėmimo, išsilavinę, neturės jokių tabu, dogmų.

Ilgitės diletantų visuomenės?

Ne, ne. Esu gyvas pavyzdys, kad ne. Apšvietos epochos gyventojai domėjosi daugybe sričių ir jautėsi esantys savo lizduose. Pavyzdžiui, Leonardas da Vincis. Mums duota labai nedaug laiko, privalome nugyventi kuo daugiau gyvenimų. Kaip sakė dėdulė Marksas, iš ryto esu medžiotojas, per pietus – žvejys, o vakare – filosofas. To reikėtų siekti kiekvienam. Kitaip užsidarai savo profesijos rėmuose, štampuose, amatas pradeda formuoti žmogų, o ne žmogus – amatą.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis