Džiaugiuosi, kad šias veiklias, užsiėmusias moteris pavyko pagauti visas kartu. Tai nėra taip paprasta: draugių atstove spaudai juokais (o gal visai rimtai?) vadinama Jūratė Nöthen 25 metus gyvena Vokietijoje, tad reikalus dažniau tvarko per atstumą, o su Gražina ir Virginija kasdien bendrauja skaipu. „Nė nejaučiame, kad Jūratė toli, – įsiterpia Gražina. – Tiesą sakant, ji mums gerokai įkyrėjusi, tad džiaugiamės, kad matomės retai.“ (Moterys smagiai nusijuokia.) Kaip dažnai Jūratė grįžta į Lietuvą? „Draugės turbūt pasakys, kad per dažnai“, – užkrečiamai kvatoja J. Nöthen.
Vasarą porą savaičių ji viešėjo gimtinėje, tada visos ir buvo susitikusios manufaktūroje „Jūratė“, esančioje Didžiosios ir Savičiaus gatvių kampe.
Moterys bendrauja taip, lyg nebuvo išsiskyrusios: klega, juokiasi, draugiškai traukia viena kitą per dantį, o, pasakodamos apie bendrą veiklą, darniai viena kitą papildo. Gyvybingos ir linksmos. Man jos tapo pavyzdžiu, kokia iš tikrųjų turėtų būti moterų draugystė. Neišsivadėjanti per atstumą, atlaikanti išbandymą bendru verslu.
„Esame daugiau nei geriausios draugės“, – drąsiai sako J. Nöthen pakilusi nuo vizažistės kėdės. Ją pakeičia Virginija, o Gražina stoja lyginti lininės suknelės fotosesijai. „Šiaip lino lyginti nereikia, bet kadangi geroji mano draugė šią suknelę sulankstė ir įdėjo į lentyną, o aš neturiu laiko truputį pavaikščioti, kad jis atgytų... Gal dar kam ką išlyginti?“ – šūkteli. Apie šį natūralų audinį draugės galėtų pasakoti nesustodamos kelias valandas. Vis dėlto įdomu išgirsti ir jų pažinties bei draugystės istoriją.
Netikėtas susitikimas valgykloje
Iš juoko ir klegesio suprantu, kad joms malonu prisiminti prieš bemaž du dešimtmečius užsimezgusį ryšį. „Mūsų su Gražina draugystė prasidėjo „Panerio“ valgykloje dabartiniame Savanorių prospekte“, – pasakojimą pradeda Jūratė. („Restoranas ten buvo... – eidama pro šalį gnybteli draugei Gražina. – Pasakok toliau, Jūratėle...“) Gražinos būsimas vyras Giedrius ir Jūratės brolis mokėsi vienoje klasėje, artimai bendravo ir būdami studentai. „Giedrius broliui ir man vis pasakodavo, kad turi kažkokią kurso draugę Gražiną, bet niekada nerodė. Kai rengiausi vykti į Vokietiją, netikėtai pasiūlė: „Tai jūs susipažinkit...“ (Iš gretimo kambarėlio pasigirsta Gražinos balsas: „Ne susipažinkit, Jūrate. Giedrius paskambino man ir pasakė: „Mano geriausia draugė išvažiuoja, nueik atsisveikinti.“ O aš jos nė nepažįstu! Bet kadangi esu labai pareiginga, nuėjau.“) Šis susitikimas vyko „Panerio“ valgykloje-restorane. Nuo tada moterys vis pabendraudavo – kai Jūratė grįždavo į Lietuvą.
Atkakliai dirbdamos, priartėjome prie savo svajonės – prekiauti aukščiausios kokybės rankomis austo lino gaminiais, nepavaldžiais laikui ir momentinei madai.
Po kurio laiko į linksmą kompaniją įsiliejo Virginija. „Prieš dvidešimt metų, nuvedusi savo vyresnėlę dukterį Laurą į pirmą klasę, susipažinau su Gražina – ji buvo dailės mokytoja ir dukros auklėtoja. Su Gražinute matydavomės per tėvų susirinkimus, vėliau vis susitikdavome prie kavos puodelio – tuo metu dirbau verslo konsultavimo įmonėje, o ji vis kviesdavo pasidžiaugti su Jūrate pradėtu verslu ir pasidalinti rūpesčiais. Kai išėjo iš mokyklos, ateidavau į jųdviejų parduotuvę staltiesių pirkti, – pasakoja Virginija. – Buvau girdėjusi apie Vokietijoje gyvenančią Jūratę, bet nebuvau jos mačiusi. Visos trys pirmąkart susitiko draugų sodyboje, tokių susibūrimų buvo ne vienas. „Viename tokiame prieš trylika metų Jūratei ir Gražinai gimė bendro verslo idėja, o prieš šešerius metus pakvietė prisijungti mane, – prisimena V. Narbutienė. – Apsisprendžiau beveik iškart, nes labai patiko jų verslo idėja, stilius ir jos pačios, ypač man artimas humoro jausmas.“
Miškuose gimusi idėja
Moterys susimąstė: kodėl niekas negarsina puikių Lietuvos amatų? „Sėdėdamos sodyboje vidury miškų ir gurkšnodamos Reino rislingą, pradėjome svajoti, kaip papuoštume interjerus puikiais lino gaminiais, – pasakoja Jūratė. – Idėja kilo gal todėl, kad tuo metu pačios kūrėme nuosavus namus, vartėme daug interjero žurnalų. Svarstėme, kodėl lietuviški suvenyrai tokie baisūs (beje, jie tokie visose šalyse), kodėl puikūs gintaro, medžio, stiklo, lino gaminiai praranda autentiškumą?“
Moterys nusprendė tai pakeisti. Jūratė prisimena, kad jai tada buvo 40 metų, šiek tiek nuobodžiavo ir jautėsi pribrendusi širdžiai mielai veiklai.
„Norėjau pakeisti pasaulį, – pagaliau radusi tinkamus žodžius nušvinta J. Nöthen. – Pradėjome svarstyti, kaip būtų galima pristatyti mūsų šalį užsienyje, ir kažkaip prilipo linas.“
„Įmonės pavadinimui beveik iš karto pasirinkome vienos iš trijų Lietuvos karalienių vardą (kitos dvi – Mindaugo Morta ir žalčių Eglė), – pasakoja Jūratė. – Mums labai patiko graži legenda apie Baltijos deivės iš gintaro pilies ir pakrantės žvejo meilę. Ši istorija labai patinka ir užsieniečiams. Ji įkūnija ir prekių ženklo koncepciją – kurti kontrastingą prabangą. Šią suvokiame ne kaip to, kas brangu, sinonimą, o kaip ypatingą jausmą.“
Draugės tikėjosi lino gaminiais sudominti Kuršių nerijoje poilsiauti mėgstančius vokiečius. „Vis dėlto pirmieji projektai buvo tokie nuostolingi, kad turėjome ieškoti išeities skoloms padengti“, – nelinksmą verslo pradžią mena trijulė.
Viską darė pačios
Draugės viską darė pačios: Gražina kūrė gaminių dizainą, Jūratė rūpinosi verslo plėtra, Virginijai sekėsi su skaičiais. Modeliai – pačios, jų draugės ir dukros: Jūratės Undinė, Gražinos Austė ir Virginijos Vaiva. Gražinos vyras Giedrius – dizaineris, tad fotografuoja gaminius katalogams, šiuos maketuoja, apipavidalina. „Tos fotosesijos tokios smagios! Pabūname visi kartu, prisikvailiojame, prisidūkstame. Mums būna tikrai labai gera“, – sako J. Nöthen.
„Žinoma, kaip ir kiekviename darbe, nutinka visko“, – priduria Virginija. „Oi, ir pasiginčijame. Ir dar kaip!“ – atitaria Gražina. „Kartais kaip reikiant išsirėkiame. Esame sutarusios, kad jei ginčijamės, tai – tik dėl darbo, nieko asmeniška“, – taškus sudėlioja Virginija. (Gražina baigia lyginti. Jūratė juokais lepteli: „Tragiškai atrodo, Gražinute.“ Abi ima juoktis.)
„Jūratės“ manufaktūros gaminių išskirtinumas tas, kad jie išausti senoviniu, t. y. rankiniu, būdu. Prie autentiškų staklių kone kasdien sėda profesionalios trečios kartos audėjos Regina Petravičienė, Gražina Kraujalienė ir tekstilininkė Silvija Juozelskytė. Taigi draugės ne tik kuria unikalius gaminius, bet ir puoselėja tradicinį lietuvių amatą. O prekiauja ir su klientais bendrauja pačios. Į manufaktūros saloną neretai užklysta moksleivių. „Aiškiname, rodome jiems, kaip reikia austi, apdoroti liną, pasakojame jo kelio istoriją. Taigi užsiimame dar ir švietėjiška veikla. Ji atima laiko, sugaištame pusdienį ir ilgiau, bet darome tai su malonumu. Mums svarbu, kad tradicijos gyvuotų, nes šis amatas sparčiai nyksta: linų laukų nebėra, linmarkos išdžiūvusios. Močiutės dainuoja apie linų mėlynumo akeles, bet vaikai net nežino, kaip tie linai atrodo“, – sako Virginija.
Ilgainiui ėmė ryškėti ir „Jūratės“ kūrinių stilistika – iš pagrindinės žaliavos lino kuriami šiuolaikiški gaminiai siekiant lietuviškus motyvus perteikti ne paraidžiui. „Paprastumas yra genialumo bruožas, – teigia manufaktūros įkūrėjos. – Vis dėlto paprastumas negali tapti prastumu. Ir būtinai turi būti kokia nors razina.“
Kolekcijose yra visko: servetėlių, staltiesių, rankšluosčių, aksesuarų, chalatų, suknelių... Su pastarosiomis galima ir ant dviračio sėsti, ir vakare į renginį eiti, jei priderinsi kokį nors pakabutį. Drabužiai universalūs. Pavyzdžiui, lininę pižamą viena ispanė išdidžiai dėvi kaip dieninį kostiumą, japonai sukneles su metalinėmis sagutėmis perka kaip vasarinius lietpalčius (angl. summer coat). Draugės puikiai prisimena, kaip garsus prancūzų modelis Benjaminas Dukhanas (jis demonstravo Juozo Statkevičiaus drabužius) iš salono išėjo nešinas glėbiu lininių drabužių: chalatų, pižamų ir kt.
(Vizažistė baigia dažyti Virginiją. „Vajeezau, – teatrališkai nutęsia Jūratė. – Tai dabar tu eisi ant viršelio?“Draugės pradeda klegėti, aptarinėja kolegės makiažą. „Tu pažiūrėk, ji iš mūsų jauniausia, o ją gražiausią padarė...“ „Jūs ir taip gražios, o man Dievulis nedavė grožio...“ – „teisinasi“ Virginija, jauniausia trijulės narė. Kol ją šukuoja, Jūratė nerimsta: „Tuoj, palauk, padarysiu selfiuką!“)
Kuo žavime japonus
Net juodžiausiomis dienomis trijulė stengdavosi nenuleisti rankų, vykdavo į parodas. „Vien galimybė jose dalyvauti kainuoja apie dešimt tūkstančių eurų. Sukdavomės, kaip išmanydavome: iš kartoninių dėžių pasidarome stendą, Gražinos dukra iš dažymo juostos sukuria raštuotą kilimą... Kai striuka, taip ima dirbti galva! Geriausi mūsų dalykai yra sukurti sunkiausiais momentais. Kaip sakoma, alkani vilkai greičiau bėga.“
Pradėjus važinėti į tarptautines parodas, atsivėrė keliai į užsienio rinkas. „Ilgainiui, atkakliai dirbdamos, priartėjome prie savo svajonės – prekiauti aukščiausios kokybės rankomis austo lino gaminiais, nepavaldžiais laikui ir momentinei madai, – teigia J. Nöthen. – Po kelerių metų nuotykių ir paieškų sukūrėme atpažįstamą stilių ir virš šio pusrūsio durų pakabinome savo undinę.“
Jei tik yra Vilniuje japonų, jie būtinai užsuka pas mus. Lietuvišką liną tie žmonės labai jaučia ir mėgsta.
Į pusrūsyje įrengtą galeriją užsuka nemažai turistų. Lietuviški lino gaminiai ypač patinka japonams. „Jų tradiciniai drabužiai – su daugybe panašių motyvų, raštų, japonams artimas baltų minimalizmas, estetika ir mūsų spalvynas. Lietuvišką liną jie labai jaučia ir mėgsta, – sako Virginija. – Japonų tekstilės ir audimo tradicijos tokios pat gilios kaip mūsų.“
Jūratė atneša trejų metų senumo didžiausio japonų gyvenimo būdo žurnalo „Mrs.“ numerį. Jame Lietuvai, linui ir „Jūratės“ manufaktūrai skirti net 23 puslapiai! „Jei tik yra Vilniuje japonų, jie būtinai užsuka pas mus. „Jūratės“ manufaktūra pažymėta tų žmonių kelionių giduose“, – sako lino populiarintojos. Apie bendrą trijų draugių lino verslą dukart rašyta japoniškame žurnale „Le Figaro“. Prieš pusmetį galerijoje lankėsi japonų televizija „Asahi TV“ – filmavo laidą su garsiu modeliu Mori Izumi, iki šiol garsiausios japonų aukštosios mados kūrėjos Mori Hanae vaikaite. „Jaunoji japonė entuziastingai bandė austi, nors, tikėtina, gyvenime nebuvo bandžiusi nieko panašaus“, – prisimena draugės.
Beje, japonai ir korėjiečiai labai didžiuojasi, jei ant gaminio etiketės būna užrašyta „Made in Lithuania“. „Ši žyma jau tampa kokybės ženklu“, – tvirtina moterys. Linas užsieniečiams prilygsta prabangos simboliui kašmyrui.
Visos „Jūratės“ suknelės pavadintos gražiais asmenvardžiais ar mitologiniais vardais: „Saulė“, „Vėjas“, „Banga“, „Smiltė“, „Austė“, „Jūratė“, „Gabija“, „Aušra“, „Jorė“, „Teklė“... Kiekvienas jų turi savo istoriją. Pavyzdžiui, Teklė – Gražinos senelės vardas. „Mokome užsieniečius lietuviškų žodžių“, – šypsosi J. Nöthen.
Sunkiausiomis akimirkomis palaikė vyrai
Paklaustos, ar verslaujant buvo silpnumo akimirkų, moterys susiima už galvos: „Ir dar kiek!“ Ypač nelengvai išgyveno sunkmetį. „Buvo taip baisu, visos trys naktimis nemiegodavome“, – sako Jūratė. Kas gelbėdavo tais sunkiais momentais? J. Nöthen atsakymas kiek netikėtas: „Aišku, kad šeima, draugės ir vyrai! Aš ir Gražina turime labai gerus diedus.“
Jūratė savąjį Wolfgangą sutiko Vilniuje, netrukus ištekėjo ir išvažiavo į Vokietiją. „Esame kaip šeima, – apibendrina Virginija. – Kartu dirbame, linksminamės, poilsiaujame, keliaujame.“
Sunkiomis akimirkomis labai gelbsti ir humoras. „Kai būdavo sunku, iš pradžių nusikeikdavome, o tada imdavome juokauti. Juokas gelbsti visais gyvenimo atvejais“, – įsitikinusi J. Nöthen.
(Draugės renkasi aksesuarus prie lininių suknelių. Jūratė čiumpa vieną, Virginija komentuoja: „Tu dantų nešiepk ir svetimo neliesk.“ – „Imk, imk, Jūratėle, šitas tau labai tinka“, – draugiškai pakabutį perleidžia Gražina. Taip jos ir bendrauja...)
