Bijau vapsvų, bičių, kamanių, bijau ir šūdmusių, bet kambaryje vienai dūzgiant aš nė nevirpteliu, nes tingiu. Laukiu savo antrosios pusės grįžtant iš futbolo. Ant stalo guli sužadėtuvių žiedas, kuris dėl karščio ėmė spausti pirštą. Tinsta kūnas ir tinsta mano mintys. Išpurtusiais pirštais braukau per išmanųjį ir skaitau jūsų istorijas, kurias siuntėte konkursui apie meilę. Kiek daug emocijų! Atrodytų, kad visi myli.
Prie lūpų priglunda šalta taurė vyno. Pirmadienis. Vienok bedarbystė turi žavesio. Apsimetu aptingusia prancūze ir pastatau pustuštę taurę ant stalo. Kaip meilę suvokiu aš? Kaip ir išgyvenimai vaikystėje, taip ir matomi pavyzdžiai turi daug įtakos tam, kaip vertiname situacijas, kaip prisileidžiame žmones, kaip pasiduodame emocijoms. Įsimylėti, pajusti žavesį, įkvėpti euforijos, patirti adrenaliną juk taip paprasta – tai tiesiog chemija. Išlaikyti tai sunku. Rasti tą, kuris jaustųsi taip pat – sudėtingas ir intensyvus smegenų žaidimas. Tarsi tvotų šachmatų lenta, o niekas nė taisyklių nėra paaiškinęs. O dar šiandien girdėjau, kad meilės tema yra banali. Kad ji įprasta ir visai neproblematiška.
Pažįstu moterį, kuri myli. Myli taip smarkiai, kad neigia, jog jos vyras smurtauja.
Prieš kelis metus viena pažįstama po trisdešimt metų meilės, taip pat pasakė „atia“ savo girtaujančiam vyrui. Jos meilės suvokimas buvo būti vaikų motina ir žmona.
Neseniai skaičiau Ėricho Fromano „Meną Mylėti“, ir užtikau tokią mintį: „Mūsų visuomenė persmelkta pirkimo aistros, abiem pusėms naudingų mainų idėjos. <...> Tai virpulys, kurį žmogus patiria žiūrėdamas į parduotuvių vitrinas ir pirkdamas viską, ką gali.“ Ar meilė yra mainų programa? Mano bendraamžiai – visi jie tuokiasi. Kai kurie jau laukiasi, kiti stengiasi ir planuoja. Aš tuo tarpu su išrinktuoju jau septyneri metai. Lėtais jūrų vėplių žingsniais, kaip kad šią karštą dieną, sprendžiame ateitį. Kartais išgirstu save sakant: „ką man reiks daryti, jei tu dar penkerius metus nebūsi pasirengęs? Ieškoti kito?“ Formalu. Mainai. Jei aš myliu, negaliu reikalauti, kaip ir negaliu žmogaus versti keistis. Aš jį priimu tokį, koks jis yra. Matyt, dar myliu. Aš augau su mintim – nepamesk galvos. Vadovaukis protu.
Būnant paaugle iš mokyklos dingdavo įsimylėjusios paauglės, jos baigdavo vakarinę mokyklą ir jų kasdienybe tapdavo vystyklai. Aš iki dabar vadovaujuosi esamais vingiais ir tikiuosi jie manęs neišduos. „Žmoguje veikia tik instinktyvaus mechanizmo reliktai“, – teigė Fromanas. O kas jei instinktas labai intensyvus? Jei mūsų instinktas – prisirišimas. Baimė likti vieniems? Pasak, pono Ėricho, atskirtumo išgyvenimas sukelia nerimą; būti atskirtu reiškia būti atkirstu. Neatgauti ryšio per meilę – tai gėdos pagrindas. O Lietuva vis dar pirmauja savižudybių skaičiumi. Vienišumas, nelaiminga meilė, kaltės jausmas – vienos iš daugelio priežasčių, kodėl paaugliai, suaugę vyrai ir moterys pasitraukia. Mes turėtume žinoti nuo vaikystės, kur kreiptis, jei jautiesi atstumtas, nemylimas, vienas, paliktas, jei myli per smarkiai, kad pakeltum. Turėtume gebėti parodyti, kad meilė, tai nėra tik drugeliai pilve. Kad tai sunkus darbas, menas šnekėti ir bendrauti tarpusavyje, dviejų gyvenimų puoselėjimas ir kūrimas.
Šachas ir matas. Istorija baigėsi. Trečiadienis. Taurė tuščia. Karštis slūgsta. Šiandien jis pranešė, kad po to šimto metų jis nėra įsitikinęs dėl mūsų tolimesnės ateities, nebejaučia tiek meilės, kiek jautė anksčiau. Matyt, taip būna. Įsipilu antrą taurę vyno. Teks kurį laiką gyventi prancūziškai. Tik jau vienai.
