Šiame megapolyje A. Cholina dirba septintus metus, gyvena – trejus. Choreografę į valstybinį akademinį Jevgenijaus Vachtangovo teatrą statyti spektaklio pakvietė šios įstaigos meno vadovas Rimas Tuminas. Spalį viename garsiausių ir prestižiškiausių Maskvos teatrų A. Cholinos laukia jau ketvirtoji premjera – šokio spektaklis „Vyrai ir moterys“ su iškiliausiais Rusijos aktoriais. Kai keliavau iš oro uosto į viešbutį, režisierė kaip tik aptarinėjo bendradarbiavimo detales su Marku Bogatyriovu. Po susitikimo susitarėme susitikti ir pasikalbėti.
Vakarieniauti Maskvoje pritapusi ir vietinių aktorių bei teatralų pagarbą pelniusi choreografė iš Lietuvos pakvietė į uždarą „Rašytojų klubą“ Senajame Arbate. Labai autentiškame restorane vakarieniauja pati primadona Ala Pugačiova. Tai verčia kažkaip savaime pasitempti. Vis dėlto personalas (liežuvis nesiverčia tų orių moterų su vienodomis uniformomis ir baltomis „karūnėlėmis“ ant galvos vadinti padavėjomis) kiekvieną svečią aptarnauja, lyg šis būtų nacionalinę premiją gavęs nusipelnęs artistas, tad pasijuntu tikrai labai privilegijuota. O blyneliai su ikrais iš labai nacionalinio restorano valgiaraščio šį jausmą tik sustiprina. Antradienio vakarą užsėstų staliukų nedaug (savaitgaliai, sako A. Cholina, čia beveik visada užimti), todėl galime laisvai ir ramiai kalbėtis.
Kaipgi sekėsi iš naujo prisijaukinti šį studijų laikų miestą (1993 metais A. Cholina baigė Rusijos teatro meno akademiją (GITIS) – aut. past.)? Girdėjau, jog Maskvos gatvėmis jau nardote kaip gimtajame Vilniuje...
Jaukintis nereikėjo, nes niekada čia nesijaučiau svetima. Kai studijavau, irgi gyvenau centre, tik bendrabutyje. Jaučiausi tokia maža, o miestas atrodė toks didelis. Dabar jausmas kitoks, ir aš čia jaučiuosi gerai. Teatro visuomenė irgi iš karto priėmė mano spektaklius. Tačiau, jei atvirai, to ir tikėjausi. Maskvoje vyksta daugybė kultūrinių renginių, spektaklių, bet tokių, kaip „A׀CH teatro“, dar nebuvo. Dabar jau mane kopijuoja ir kiti teatrai...
O apie vairavimą (juokiasi)... Nebijau vairuoti Maskvos gatvėmis, nes nieko sudėtinga čia nėra, svarbiausia žinoti, kokiomis gatvelėmis važiuoti, kad išvengtum spūsčių. Net navigacijos šiame mieste man nereikia... Juokauju, kad Maskva yra susitikimų miestas – čia nuolat vieni su kitais susitikinėja. Nedirbančių žmonių miestas (juokiasi)... Aš daugumą savo susitikimų planuoju centre, kad visiems patogu būtų ir nereiktų gaišti laiko kelyje. Šis miestas man gana patogus, ir gyvenu geroje vietoje (A. Cholina nuomoja erdvų būstą pačiame Senojo Arbato centre, Povarskaja gatvėje, netoli Sodų žiedo (Sodovoje kolco). Nuo namų iki J. Vachtangovo teatro – 15 minučių pėsčiomis, – aut. past.)
Kiek laiko praleidžiate Maskvoje, o kiek – Vilniuje? Laviruojate tarp šių dviejų miestų?
Maždaug pusę laiko per metus praleidžiu Maskvoje, kitą pusę – Vilniuje. Vilnius man labai patinka. Man mieliausia dirbti Lietuvoje, mielai čia sugrįžčiau. Tačiau tikiu, jog niekas nevyksta be priežasties. Likimo ranka stumtelėjo į Maskvą. Trečius metus nuomojuosi būstą, o Maskvoje esu nuo 2008-ųjų. Įdomu, kuo čia viskas baigsis... Ar taip ir gyvensiu per dvi šalis?
Papasakokite, kaip susipažinote su Rimu Tuminu ir atsidūrėte Maskvos akademiniame Jevgenijaus Vachtangovo teatre.
Kaip seniai, rodos, tai buvo... Į Maskvą mes su seserimi atvažiavome pasisvečiuoti pas pusbrolį, apžiūrėti miesto. Girdėjome, kad J. Vachtangovo teatrui pradėjo vadovauti Rimas Tuminas, nusprendėme užsukti pasilabinti. Svajojau į Maskvą atvežti kokį nors savo spektaklį ir pakviesti į jį savo dėstytojus – juk čia studijavau, su šio miesto kultūrine erdve sieja daug sentimentų. Iki šiol gražiai bendrauju ir ryšius palaikau su savo dėstytoja, baleto pedagoge Olga Georgjevna Tarasova. Jai jau 85-eri, bet nepraleidžia nė vienos mano premjeros.
Per pokalbį maestro paklausiau, ar leistų man šio teatro scenoje parodyti spektaklį. „Gerai, bet gastroles galėsi surengti tik po to, kai čia pastatysi spektaklį“, – pasakė. Iš karto sutikau ir tik grįžusi susivokiau, kokį pasiūlymą išgirdau. Jis švystelėjo mane tiesiai į ugnį! Kartais stebiuosi – ir kaip mes su sese tada nuėjom pas Tuminą? Šiaip mano sesuo retai palaiko tokias mano iniciatyvas, bet tąkart kažkodėl sutiko. Nuoširdžiai sakau: nemaniau, kad tas susitikimas išaugs į štai tokią veiklą.
Šį balandį iki širdies gelmių sujaudinote maestro. Pasveikindami su jam įteikta „Teatro žmogaus“ premija, J. Vachtangovo teatro aktoriai uždainavo lietuviškai. Ariją „Dangus tau dovanojo aukštį“ iš miuziklo „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“ aktoriams padėjote paruošti Jūs, kartu su trupe buvote ir dainavote scenoje. Kaip aktoriai sutiko idėją dainuoti lietuviškai?
(Šypsosi.) Aktoriai patys nežinojo, kam mokosi lietuvišką tekstą. Pasitikėjo manimi, nors nesakiau, kam to reikia. Tiesiog paklausiau jų: „Ar išmoksite šią dainą lietuviškai?“ Jie sužinojo paskutinę minutę (šypsosi). Kaip jaudinosi, kai suprato, kas iš tiesų vyksta!
Esu iš aktorių girdėjusi, jog teatre draugų būti negali. Jūs pati per tuos kūrybinės veiklos metus radote žmonių, kuriuos galėtumėte pavadinti tikrais draugais?
(Ilgokai mąsto.) Teatre galima draugauti. Tai priklauso nuo pačių aktorių. Vieni prisileidžia arčiau, kiti nori išlaikyti pagarbų atstumą ir myli, kaip sakoma, iš tolo. Šis būdas priimtinas ir man (šypsosi). Iš aktorių jaučiu pagarbą ir norą su manimi dirbti, nes jiems atrodau kitokia.
Man svarbu ne tiek draugai, kiek bendrasieliai. Tokius žmones vadinu tos pačios kraujo grupės. Jie nebūtinai solistai, nebūtinai mano trupės, mano amžiaus žmonės, svarbiausia, kad mane suprastų. Kai tokius sutinku, labai branginu. Tai daugiau nei šiaip draugystė.
Man susidaro įspūdis, kad su Jumis dirbantys aktoriai besąlygiškai Jums atsidavę ir Jus nuoširdžiai pamilsta.
Nežinau, kodėl taip yra. Gal kad juos gerbiu ir tai jiems parodau? Niekada nekeliu balso bendraudama su aktoriais. Man atrodo, kad jie tuo vis dar stebisi (šypsosi). Esu įsitikinusi, kad vienintelis būdas ko nors pasiekti – meilė, nuoširdus ryšys ir pagarba kitam. Prievarta ir ujimas nepadės. Negalima žeminti, įžeidinėti nei aktoriaus (šie ypač jautrūs), nei apskritai kitų žmonių. Taip tiesiog negalima elgtis! Kai artistai įsitikina, kad aš jų nesužeisiu, atsiveria natūraliai. O kai atsiveria, tada ir įvyksta didysis stebuklas.
Esate užsiminusi, kad suburti trupę Jums – įdomiausia darbo dalis. Kaip atsirenkate aktorius? Jums svarbu, kad jie turėtų bent šokio pradmenis?
Dauguma mano aktorių nebūna anksčiau šokę, tačiau pradeda (šypsosi). Man nėra skirtumo, ar aktorius turi pasirengimą, ar ne, aš juos vis tiek išmokau. Pavyzdžiui, Griša (G. Antipenka – aut. past.) išmoko šokį kaip tekstą. „Otele“ dauguma aktorių anksčiau nebuvo šokę. Svarbiausia atsirenkant aktorius ne fiziniai duomenys (tiesa, šiuolaikiniai aktoriai ir taip nemažai sportuoja, lanko jogą, rūpinasi savo kūnu), o ar patys nori šokti, vaidinti, ar yra nuoširdžiai atsidavęs savo profesijai, myli savo darbą. Nesu nė karto apsirikusi pasirinkdama, matyt, pritraukiame vieni kitus. Neturiu kažkokių specialių metodikų.
Dramos aktoriai nuo baleto artistų skiriasi tuo, kad yra labai gyvi ir pateisina kiekvieną judesį. Tai ir yra svarbiausia. Kad istorija „išsiskleistų“, aktorius turi suprasti judesį, jį išjausti ir perteikti savo kūnu. Šokis yra universali kalba, ją visi supranta. O matomi rezultatai artistus dar labiau motyvuoja. Jau trečią kartą statyti spektaklio Rusijos aktorius vežiausi į Palangą – tai tampa gražia tradicija, ir artistams labai patinka.
Mačiau Jūsų statytą „Otelą“ J. Vachtangovo teatro scenoje, prieš tai stebėjau repeticiją (pernai šis šokio spektaklis pagal Johno Adamso ir kitų šiuolaikinių kompozitorių muziką buvo apdovanotas „Teatralo žvaigžde“ kaip metų geriausias muzikinis spektaklis Rusijoje; spalio 22–23 dienomis jis bus rodomas Vilniuje, A׀CH teatro kūrybinės veiklos 25-mečio retrospektyvos programoje – aut. past.). Aktoriai juda taip lengvai ir plastiškai, jog atrodo, kad jiems tai nekainuoja nė menkiausių pastangų. O tam, kad apsakytum, ką scenoje išdarinėja anksčiau niekada rimtai nešokęs Grigorijus Antipenka, įspūdingo stoto 185 cm ūgio aktorius, trūksta žodžių! Stebiuosi, kaip po tokios intensyvios treniruotės (mačiau, kokiais upeliais žliaugia prakaitas) jie vakare apskritai dar ką nors sušoka...
Iš tiesų padaryti, jog atrodytų, kaip sakote, yra didžiulis darbas (šypteli). O repetuoti prieš spektaklį būtina. Išmok(y)ti šokti įmanoma, aš žinau, kaip tai padaryti, reikia tik daug dirbti. Kad aktorius iš tikrųjų pajustų judesį, reikia kantrybės, bet dirbame tol, kol pavyksta. Kantrybės aš turiu jūras. Svarbiausia – nesakyti žmogui, jog jis ko nors negali padaryti, kad judesys yra sudėtingas. „Čia tikrai aš?“ – paskui jie patys stebisi. Kad ir Griša (Grigorijus Antipenka – aut. past.)... Netikėjo, kad gali judėti, bet jam buvo labai įdomu, kas gali iš to išeiti. Nuo pat pradžių siūliau jam: „Tiesiog pabandom“.
Smalsu, kiek laiko prireikė „Otelui“ pastatyti?
Maždaug dviejų su puse mėnesio.
Kaip įmanoma per tiek laiko išmokyti žmogų šokti?
Viskas įmanoma (šypsosi). Turiu savo metodų. Svarbiausia, kad aktorius pagautų „natą“. Dar svarbu statant spektaklį nepalikti jokios klaidos, iš karto išmokyti daryti judesį teisingai, nes kūnas turi atmintį.
Esate reikli, garsėjate perfekcionizmu ir galite būti labai griežta. Girdėjau, kaip jauniesiems aktoriams per repeticiją sakėte, jog nemėgstate chaltūros. Mokate išsireikalauti maksimumo, neprarasdama pagarbos. Kaip Jums pavyksta? Kokia vadovė esate?
Pirmiausia esu labai reikli sau. Esu įsitikinusi, kad už spektaklio sėkmę (arba nesėkmę) visada yra atsakingas režisierius, o ne aktorius. Stengiuosi būti pavyzdys, nesinaudoju savo, kaip režisierės, autoritetu. Elementarūs dalykai: visada per repeticijas išjungiu telefono garsą, niekada nevėluoju, to paties tikiuosi ir iš aktorių. Buitinius rūpesčius paliekame už durų, scenoje pasiverčiame kitais žmonėmis. Kaip sakau, aktorius turi būti truputį ant debesies (šypsosi).
Įsitikinau, jog nėra taip paprasta vadovauti trupei. Štai kol ilsėjotės Lietuvoje ir buvome sutarusios susitikti, parašėte žinutę, jog turėjote skubiai grįžti į Maskvą, Jūsų reikėjo teatrui. Kelis kartus aplinkybės vertėsi aukštyn kojomis ir man viešint Maskvoje. Sunku Jums, meniškos prigimties asmenybei, spręsti labai žemiškus, dažnai ir nemalonius, reikalus?
Į iškylančias problemas žvelgiu ramiai. Teatre jų nuolat iškyla. Būna ir stresinių situacijų, pavyzdžiui, likus savaitei iki „Anos Kareninos“ gastrolių Krasnojarske turėjau rasti aktorių, kuris galėtų pakeisti Vronskį. Žinoma, ne visada tai būna malonu, bet stengiuosi iššūkius atlaikyti kuo stoiškiau ir problemas spręsti greitai bei šalta galva.
Kelis kartus pavadinau Jus menininke. Atsakėte, jog nemėgstate būti taip vadinama. Kodėl?
Visų pirma aš ne menininkė. Nemėgstu šito žodžio. Kaip ir „kūrėjas“ (šypsosi)... Jie apibendrina, o aš apibendrinimų nemėgstu.
Tai kaip Jus tada vadinti?
Tiesiog darau tai, ką aš suprantu ir ką moku. Arba galima pasakyti dar kitaip – daugiau nieko nemoku (šypsosi). Pavadinimas yra išvada, o išvadų aš nemėgstu. Tiesiog mėgaujuosi gyvenimu. Gyventi ir dirbti tokiu ritmu, kokiu noriu, leidžia ta aplinkybė, jog turiu savo vardo teatrą. Niekas manęs neįpareigoja nuolat statyti spektaklių. Kai jaučiu, jog turiu ką pasakyti, tada ir statau. Nesiimu spektaklio, jei jaučiu, kad nepadarysiu jo kaip galiu geriausiai. Jei spektaklis einasi laisvai, lengvai ir sklandžiai, ateina tie žmonės, kurie ir turi būti, vadinasi, viskas gerai, jei ne – tai reiškia, šiai temai dar ne laikas. Viskas turi vykti tarsi savaime. Gal todėl ir nedarau klaidų. Visada įsiklausau į save, į vidinius pojūčius, jie visada pasako, ką turiu daryti. Tai sunkiai paaiškinami dalykai.
Kodėl savo kūrybinėms idėjoms įgyvendinti dažniausiai renkatės etalonu literatūroje ir dramaturgijoje tapusius kūrinius? Tai gana rizikinga: juk kiekvienas savaip įsivaizduoja, kaip šis kūrinys „turi“ atrodyti...
Teatre man norisi kalbėti apie meilę, santykius ir žmonių likimus. Mėgstu analizuoti jausmą, jo prigimtį ir pasėkmes. Pavyzdžiui, „Otelu“ norėjau parodyti, kad pavydas yra labiausiai žmogų ardantis ir visiškai nereikalingas jausmas. Man jis visiškai svetimas (šypsosi). Manau, tai universalios temos, bendražmogiški dalykai, jie rūpi kiekvienam. Kurdama nebėgu nuo savęs, statau spektaklį taip, kaip jaučiu. Tikiuosi, jog savo šokiu priartėju prie kūrinio tiesos. Svarbiausia statant klasikų kūrinius yra atskleisti autorių ir nesugadinti kūrinio. Visi klasikų kūriniai geri tuo, kad jie yra tobuli. Tad kam gadinti tai, kas yra tobula? Su klasikais nereikia varžytis, su jais reikia elgtis pagarbiai, juos išgirsti ir atskleisti. Toks mano principas. Man geras spektaklis yra tas, kuris praeina tyloje, kai salėje publika sėdi net nuščiuvusi.
Kaip Jus teatre priėmė maskviečiai aktoriai?
Jie mano, kad esame tikri europiečiai, jiems priimtinas europietiškas skonis. Būtumėte matę, kaip aktorės reagavo pamačiusios diplomatiniu automobiliu, seife pristatytas kvepiančias dėžes su Juozo Statkevičiaus kurtomis sukniomis spektakliui „Moterų krantas“! Jos sėdėjo be amo: „Da... K nam priechala Evropa“ (liet. „Taip... Pas mus atvažiavo Europa“). Žinoma, iš pradžių buvo įtampos, jie žiūrėjo į mus nedrąsiai, nes nežinojo, ko laukti, ko tikėtis. Kartais atrodo, jog ir dabar tebelaukia, kada čia jau prasidės (šypsosi)... Bet neprasidės (vis dar šypsosi).
J. Vachtangovo teatro scenoje esate pastačiusi tris savo spektaklius: „Moterų krantas“, „Ana Karenina“ ir „Otelas“. Įdomu, kaip tokį „eksperimentinį“ teatrą priima reikli ir išprususi Maskvos teatrinė visuomenė ir teatro publika?
Nežinau... Man atrodo, kad tik gerai. Mūsų spektaklius jie supranta. Žmonės čia pavargę nuo grubumo, agresijos, šiame mieste jie priversti nuolat gintis, kovoti už būvį. Man atrodo, teatre jie yra išsiilgę subtilumo, estetikos, ir mes publikai tai duodame. Šiame teatre mes esame laikini svečiai, o jie mus stebi su nuostaba ir smalsumu. Kažkas iš aktorių įdomiai pastebėjo: „Jūs suprantate, jog kuriate čia savo epochą?“ Maskvoje dirba labai daug talentingų lietuvių, mus čia jau puikiai pažįsta ir vertina (šypsosi).
Atleiskite už pastebėjimą, bet žiūrint „Otelą“ man susidarė įspūdis, kad dauguma atėjo paspoksoti į savo dievuką G. Antipenką...
Gana taikliai apibūdinote (šypteli). Teatrus lanko daug turistų, o jiems iš tiesų svarbu, kas atlieka vaidmenį, jie turi savo numylėtinius, ką nors matė per televizorių ir ateina pažiūrėti „gyvai“. Nieko baisaus, jei kartais pamiršta pažiūrėti, kaip vadinasi spektaklis (šypsosi). Kai kurių žymių aktorių pati net nepažįstu, nes mes su Tuminu nežiūrime televizoriaus (juokiasi). Vachtangovo teatras išskirtinis tuo, kad čia žmonės ateina pasižiūrėti ne tik į aktorius, bet ir į režisierių. O į premjeras visada susirenka teatro elitas.
Kokio kūrinio ar kokią idėją nešiojatės galvoje dabar?
Spalį J. Vachtangovo teatre vyks mano spektaklio „Vyrai ir moterys“ premjera. Esu jį stačiusi Vilniuje, bet jaučiu, kad galiu dar geriau – tiksliau ir paveikiau – atskleisti porų istorijas. Tada būsiu tikrai patenkinta. Su manimi dirbs Rusijos aktoriai Markas Bogatyriovas, Ana Čipovskaja ir kt. Paskui iš karto atvyksime gastrolių į Lietuvą – su J. Vachtangovo teatro aktoriais rodysime mano spektaklius „Ana Karenina“, „Moterų krantas“, „Otelas“ kūrybos 25-mečio retrospektyvos progamoje. Labai norėjau surengti gastroles Lietuvoje, buvo svarbu, kad žmonės pamatytų, ką darau Maskvoje. Man labai patinka gastrolės. Tai tarsi egzaminas, pasitikrinimas, ar eini teisingu keliu ir gauni teisingus pažymius (šypsosi).
O paskui? Ilgų atostogų?
Nemoku ilgai atostogauti, bet keliauti patinka. Galbūt išvyksiu kur į šiltuosius kraštus. Jei atvirai, kuo toliau, tuo labiau man gaila laiko. Žmogui, kad tikrai jaustųsi pilnavertis, būtina dirbti. Pastebiu, kad mano darbai darosi vis įdomesni, kartelė kyla vis aukštyn. Nė vienas nebuvo toks pat ar panašus į ankstesnįjį... Viskas įvyksta kažkaip natūraliai. Nekuriu penkmečio planų, noriu palikti erdvės kažkam, kas nukrenta iš dangaus. Nes visada nukrenta!
Kas, norėtumėt, kad nukristų ateinantiems 25-iems metams?
Oi, taip toli neplanuoju! (Juokiasi.) Svarbu tik tai, kas vyksta dabar. Kažkada svajojau pastatyti spektaklį Maskvos Didžiajame teatre, ir ši svajonė greit išsipildys – su Rimu Tuminu statysime ten operą. Galbūt kažkada pastatysiu dramos spektaklį... Man tai būtų įdomu, tik dar truputį tempiu laiką. Tikėjausi, kad mane pakvies Vilniuje, bet... Mintis materiali, tikiu, jog viskas su laiku ateina. Man svarbu kurti nacionalinį teatrą, nepamiršti mūsų šaknų. „Barborą Radvilaitę“ Nacionaliniame operos ir baleto teatre ir miuziklą „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“ stačiau tik tam, kad parodyčiau, jog yra tiek daug dalykų, kuriais turėtume didžiuotis. Mes visko turime, tik, gaila, nemokame to vertinti.
Kokia tapote per tuos metus? Kaip per tą laiką pasikeitėte, atleiskite, kaip kūrėja ir kaip žmogus?
Man labai sunku daryti kokius nors apibendrinimus. Ir sunku patikėti, jog praėjo dvidešimt penkeri metai. Manau, jog tapau laisva. Mane nuolat lydintis laisvės pojūtis yra svarbiausias mano laimėjimas. Esu laisva ir laiminga. Dabar mano gyvenimas harmoningas, nejaučiu jokios įtampos.
Įstrigo Jūsų per interviu ištarta frazė, jog pagrindinis Jūsų gyvenimo planas – gyventi įdomiai ir gerai. Į jį telpa tiek daug dalykų! Kas Jums vis dėlto gyvenime svarbiausia?
Dirbti. Rusai turi gerą posakį: „Delo delat“ (liet. „Darbą daryti“). Daryti kažką, kas turėtų prasmę. Tai bemaž vienintelis dalykas, kuris priklauso tik nuo mūsų. Visa kita... Santykiai tarp žmonių? Buvimo kartu neužsakysi. O dirbti man yra didžiulis malonumas.
Prieš persikraustydama į Maskvą 2012 metais interviu žurnalui „Moteris“ sakėte: „Nusprendžiau atlikti eksperimentą su savo gyvenimu“. Tai kaipgi – pavyko tas eksperimentas?
Eksperimentu pavadinau todėl, kad išvykdama rizikavau. Tačiau širdies gilumoje tikėjau – viskas bus gerai. Jaučiau, kad elgiuosi teisingai.
Norėtumėte grįžti?
Aš gerai čia jaučiuosi, mane myli ir vertina. Tačiau neatsižadu Lietuvos. Esu patriotė. Juk ir po studijų į Vilnių grįžau tik tam, kad dirbčiau savo šaliai ir pakelčiau Lietuvos baleto lygį, nors visas mano kursas liko Maskvoje. Daužiau galva sieną, bet va, sugrįžau į Maskvą... Jei mane pakviestų, galėčiau ir norėčiau dirbti Vilniuje. Ir mūsų aktoriai nuostabūs, man patinka su jais dirbti. Labai pasiilgstu Vilniaus. Mėgstu atvažiuoti čia tiesiog pabūti. Tik paskui būna labai sunku išvažiuoti...
Įspūdžius iš susitikimo su A. Cholina Maskvoje skaitykite rugsėjo mėnesio žurnale „Moteris“.
