Kaip ir kievienais metais, konferencijos pabaigoje skelbiama metų veikliausia moteris. Šiemet apdovanojimas „Veikli 2015“ – juvelyrės Jurgos Lago specialiai laureatei sukurta rankų darbo segė – atiteko D. Ibelhauptaitei.
Dalia, kokia tavo nuomonė: ar sėkmė yra malonumas, kai visi tave pažįsta, tau atidaromos visos durys, esi laukiama, ar tai kaip tik yra nesaugumas, vienatvė?
Visų pirma nemanau, kad esu populiari. Man populiarūs žmonės yra tie, kuriuos tokiais paverčia spauda, žiniasklaida, sakydama, jog jie yra žinomi, jie yra elitas. Iš tiesų yra tokia žmonių kategorija, kurie nieko ypatinga neveikia ir nenuveikia, tiesiog lankosi „reikiamose vietose“, įvairiuose vakarėliuose ir nuolat save reklamuoja.
Yra kiti žmonės, kurie nusprendžia savo gyvenime siekti tikslų, pavyzdžiui, kurti spektaklius, dainuoti ar steigti verslą. Tą minutę, kai jie apsisprendžia imtis kokios nors veiklos – jie netenka savo asmeninio gyvenimo. Tai kaina, kurią turi sumokėti už galimybę įgyvendinti savo svajonę. Na, o jei tau sekasi siekti savo tikslo, tu esi sėkmingas žmogus, žinoma, kad tampi viešu asmeniu, tave žino, tačiau tai yra visai kas kita.
Pradėjęs veiklą esi priverstas būti daug atsakingesnis. Tu negali elgtis kaip nori, kalbėti kaip nori, tu esi atsakingas ne tik už save, ne tik už savo veiklą, bet ir už visus su tavimi dirbančius žmones. Ir jei tavo veikla nesutaps su tavo elgesiu, gali kilti didelių bėdų. Turi būti labai atsargus, nes tampi stebimas tų, kurie laukia menkiausio tavo paslydimo, neteisingo žingsnio.
Taisyklė numeris 1: kai ką nors sugalvosite ir visi jums sakys, kad neįmanoma, darykite tai iš principo.
Iš tiesų, tavo darbas, kelias kurį pasirinkai, reikalauja be galo daug bemiegių naktų, nervų ir pasiaukojimo. Manau, tu esi viena iš nedaugelio žmonių, kurie gali įveikti tokį krūvį ir spaudimą, ypatingai psichologinį... Juk tu pati renki pinigus spektakliams kurti, sukvieti menininkus, už viską esi atskaitinga... Pastatai spektaklį, o po jo pasipila nepažįstamų žmonių komentarai, kuriuose aptarinėjama viskas: nuo tavo išvaizdos iki to, ką valgai. Kaip į tai reaguoji?
Pirmiausia, aš neskaitau komentarų internete. Neskaitau nuo 2007 metų, kai mirė Jurga Ivanauskaitė. Kai tada pamačiau, ką žmonės rašo, dar net neįvykus laidotuvėms, nustojau skaityti bet kokius komentarus. Nuo tos dienos nesu skaičiusi nė vieno pasisakymo: gero, blogo – nesvarbu.
Aš neskaitau jokių „sėkmės“ istorijų, kaip ir nekreipiu dėmesio į kritiką. Tiesiog sąžiningai ir maksimaliai dirbu savo darbą. Lietuvoje sulaukti objektyvios kritikos yra praktiškai neįmanoma, čia kiekvienas turi asmeninį santykį, subjektyvius prioritetus, visi vienaip ar kitaip susiję, todėl dažnai turi asmeninį interesą tave kritikuoti: galbūt tau sekasi geriau, nei kažkam kitam, kažkas galvoja, kad tu daugiau uždirbi, o jei dar vyrą užsienietį (D. Ibelhauptaitės vyras britų aktorius ir režisierius Dexteris Fletcheris – red. past.) turi... O jis dar ir su aktoriumi Hugh Jackmanu dirba – viskas... Vadinasi tu turi būti kažkokia visiška parsidavėlė, ir negali būti, kad viską pasiekei pati sunkiu darbu.
Bet į tai gilintis net neverta... Kai inicijuoji asmeninį projektą ar verslą yra svarbu žinoti tai, kad – turėsi save aukoti tūkstančiu procentų. Jei nuo pradžių nedirbsi, po 20 valandų per parą, pamiegodamas vos 4 valandas, – tu nieko nepasieksi ir niekuomet netapsi lyderiu. Dideli užmojai reikalauja didžiulio darbo.
Kai pradėjau „bohemiečių“ projektus Lietuvoje, dirbau be galo daug. Finale – tokios darbo valandos atsiliepė nervams ir sveikatai. Kai paaukoji tiek laiko, metų, pastangų, tavęs nedomina ir nepažeidžia jokios kitų žmonių apkalbos. Bet galų gale tave pakerta sveikata, o ką daro aplinkiniai: to laukia, tą pastebi ir tuo naudojasi.
Brangiausia kaina, kurią moki už sėkmę, už savo pasiekimus yra tai, jog iš tavęs atima galimybę būti su artimaisiais.
Niekada gyvenime nesu sulaukusi tiek skambučių, žinučių, like‘ų, kaip tuomet, kai rimtai pradėjau sirgti ir pasirodžiau viešumoje smarkiai sulieknėjusi. Aš nežinau, kodėl visi galvoja, kad negaliu būti apkūni, bet, pasirodo, tai yra didžiulis visų galvos skausmas. Aš suprasčiau, jei būčiau solistė, aktorė ar kas kitas, kas lipa ant scenos, ir žmonės ateina pasižiūrėti, moka už tai pinigus, tuomet tai tikrai būtų visų reikalas – mano svoris. Bet šiuo atveju niekaip nesuprantu šito nesveiko susidomėjimo mano figūra. O ir sulieknėjau ne dėl to, kad stengiausi, o dėl to, jog mano organizmas buvo išsekęs, spaudimas buvo kritiškai aukštas. Reikėjo kažką daryti – todėl ir laikiausi mitybos režimo.
Kai man pasidarė blogai, nuvažiavau į Santariškes, kur gydytoja man pasakė: „Žmonės su tokiu astronomiškai aukštu spaudimu turi gulėti reanimacijoje“. Mano atsakymas buvo aiškus: „Kokia reanimacija? Aš turiu būti repeticijoje ir greitai.“ Tačiau tada supratau: man reikia kažką keisti, tačiau tai niekaip nebuvo susiję su tuo, kaip atrodžiau, man buvo svarbu likti šimtu procentu su savo solistais. Turėjau atrasti tai, kas man padėtų susigrąžinti jėgas ir iš naujo nusistatyti, kokį krūvį galiu pavežti. 10 mėnesių maitinausi pagal ypatingai griežtą dietą. Produktų sąrašas, kurį man buvo leista valgyti tilpo ant mažyčio lapelio.
Taip ir krito svoris, o visa tauta pradėjo galvoti, kad Ibelhauptaitė nori modeliu būti. 10 mėnesių atlaikiau, o tada nutrūkau. Kai per operos „Trubadūras“ repeticijas nuo streso ir ilgų darbo valandų suvalgiau kilogramą sausainių su šokoladu, kelio atgal nebebuvo. Na, bet dabar vėl turiu mažą lapelį, pradėjau „antrą seriją“.
Taip kad su viešumu aš problemų neturiu. Galiu garsiai apsiskelbti – laikausi naujo mitybos režimo. Pirmasis – man be jokių tablečių padėjo susitvarkyti kraujo spaudimą – dabar jis vidutiniskai žemas, todėl tikiu, kad antrasis – man padės išspręsti visas likusias sveikatos bėdas.
O ką patartum tiems, kuriuos skaudina netaktiškas žiniasklaidos dėmesys. Visai neseniai taip įvyko ir su solistės Asmik Grigorian vestuvėmis, apie kurias rašyti norėjo visi, o tai – toks asmeniškas reikalas. Kaip susitaikyti, o gal išvengti to, kad į viešumą nebūtų įvelta tavo šeima, artimieji, vaikai, juk žiniasklaida retai pagalvoja apie tai, kokį poveikį vienas ar kitas tekstas gali turėti vaikams. Kaip tu paruoši tam savo solistus, kurie dabar žinomi ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje?
Svarbiausia yra tikėti tuo, ką darai ir tikėti savimi. Tai tave paverčia stipriu ir tuomet nėra svarbu, ką kiti apie tave kalba. Tikėjimas tuo, kad tai, ką darai suteikia gera aplinkiniams yra ypatingai svarbu.
Man, žinoma, pasisekė, nes mano vyras Dexteris nuo septynerių buvo viešas žmogus. Jis anksti pradėjo vaidinti filmuose, visi jo draugai buvo vieši žmonės. Ir vienas jų – Holivudo aktorius ir televizijos režisierius – Ericas Stoltzas dar prieš 20 metų man yra pasakęs: „Jei nori būti labai sėkmingu viešu žmogumi ir išlaikyti harmoniją savo viduje, likti nesužeistas, tu turi išmokti gyventi dvigubą gyvenimą.“ Ir taip, jau daugelį metų aš gyvenu tą dvigubą gyvenimą. Kai šneku su jumis čia, einu gatve, statau spektaklius, esu Ibelhauptaitė, o kai esu namuose ar kelionėse su vyru ar vakarieniauju su artimiausiais draugais esu Dalia. Ir esu laiminga.
Aš išmokau žvelgti į save iš šalies tada, kai esu viešumoje, išmokau save valdyti. Tais momentais, kai į mane skrenda neapykantos, pavydo, kritikos strėlės, aš matau, kaip jos sminga į tą šalia manęs esančią Ibelhauptaitę...
Bet mes čia kažkaip visai ne taip pradėjome... Turėjome kalbėti apie sėkmę, o jau 15 minučių kalbame apie piktus žmones aplink, kažkaip labai lietuviškai. Žinote, kartais būna taip, jog eini gatve ir prie tavęs priėjęs žmogus sako: „Žinote, aš stebėjau, ką jūs veikiate ir mane tai įkvėpė“. Tas vienas žmogus, kurį tu paveikei, įkvėpei kažkam gražiam atperka viską.
Manau, kad turėtume daug dažniau pastebėti pozityvius, gerus dalykus. Tai, kas bloga, turi nutekėti lyg nuo žąsies vanduo, o geri dalykai turi pasilikti.
Visiškai pritariu. Kiekvienai moteriai, kuri nori pradėti kurti kažką savo, patariu kuo mažiau klausyti aplinkinių, ir kuo daugiau – savo širdies. Beveik kiekviename „Moters“ numeryje turime bent vieną istoriją apie moteris, kurios metė savo darbus ir pradėjo kurti tai, kas joms iš tiesų patinka.
Pozityvumas yra tai, kas veda mus į priekį. Atsimenu kaip kažkada seniai Dalia atvažiavo iš Londono ir man papasakojo „bohemiečių“ idėją, aš tikrai negalvojau, kad kažkas tokio iš tiesų gali įvykti Lietuvoje. O šiandien, praėjus beveik 10-iai metų, mes matome didžiulį kolektyvą, kuriame susirinkę visi talentingiausi Lietuvos solistai, garsinantys savo šalies vardą visame pasaulyje.
Manau, kad kiekvienos iš jūsų naujas projektas gali ir turi prasidėti nuo idėjos, nuo mažiausių dalykų ir nuosekliai augti. Dalia, o ką tu patartum moterims pačioje veiklos pradžioje, kaip sukurti struktūrą, kaip elgtis, kad viskas sėkmingai vystytųsi?
Taisyklė numeris 1: kai ką nors sugalvosite ir visi jums sakys, kad neįmanoma, darykite tai iš principo.
Kai man buvo 15 metų ir aš nutariau stoti į režisūrą (į Maskvos Valstybinį teatro meno istitutą – red. past.), man sakė: „Ką tu! Moteris režisierė – tokių gi nebūna!“ Įstojau į režisūrą iš trečio karto. Nežinau, ar toks mano poelgis buvo iš meilės teatrui, ar iš įsiūčio ir pykčio... Kai įstojau, po to tyliai sėdėjau ir trejus metus jaučiausi antros rūšies žmogumi, šalia tų prašmatnių vyrų, būsimų režisierių. Tada supratau, kad nėr čia ko – dirbsiu dvigubai daugiau. Ir kai supratau, jog per 3,5 metų padariau tiek, kiek reikia per penkerius, o vyrukai vilkosi kažkur iš paskos, buvo aišku, kad neįmanomo nėra. Akademiją baigiau anksčiausiais pažymiais, gerokai pralenkiau visus tuos rimtus vyrus. Tuomet gavau kvietimą pasilikti Maskvoje ir baigti aspirantūrą, bet norėjau statyti spektaklius...
Taip štai, kai tik išgirsit, kad kažkas yra neįmanoma, tai turi tapti jūsų varomąja jėga. Jūs turite kovoti, būti pasirengusios įrodyti, kad tai, ką darote yra teisingas dalykas.
Galite skaityti daug knygų ir klausytis daug paskaitų, ir aš nesu prieš tai. Bet jei jūs manęs paklaustumėte, ar prieš 10 metų turėjau strategiją kaip kurti „bohemiečius“, atsakysiu – ne, to nebuvo. Aš neturiu strategijos, turiu didžiules svajones, kurių siekiu. Ir man kartais net baisu, kad jos visos pildosi (juokiasi). Neturiu jokio strateginio detalaus savo veiklos žingsnių plano. Jei siekdama svajonių matau, kad galiu žengti žingsnį numeris trys, praleidusi pirmą ir antrą, ir intuityviai jaučiu, jog tai bus gerai – aš jį ir žengsiu.
Kai susirinkome statyti pirmojo spektaklio, mes net nežinojome, kuo tai pasibaigs. Jau legenda tapo viena istorija, kai aš Gitarui Rinkevičiui (Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro įkūrėjas, meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas – red. past.) sakiau: „Parodysime šešis spektaklius“, o Gintaras man sakė: „Tris“. Dabar spektaklius jau skaičiuojame šimtais! Tuomet niekas nežinojo nei Edgaro Montvido, nei Asmik Grigorian, nei Laimono Pautieniaus. Jie buvo absoliučiai nežinomi žmonės, o aš norėjau, kad apie juos informacijos būtų tiek pat, kiek apie populiariosios muzikos atstovus. Ir ne dėl to, jog man tai atrodo patrauklu, o dėl to, kad norėjau, jog visi Lietuvoje pagaliau sužinotų, kokių talentų mes turime.
Žinote, yra iš tiesų sunku įkurti teatrą. Gaila, kad tik Lietuvoje to niekas nesupranta – užsieniačiai apakę, kokiomis sąlygomis dirbame ir kokių rezultatų pasiekiame. Man labai džiugu ir svarbu, jog turiu šimtus žmonių, kurie mane palaiko: jus, kurie ateinate į mano spektaklius, rėmėjai, kurie duoda pinigų sukurti spektaklius, spauda, kuri apie mus gražiai rašo ir t. t. Bet ateina laikas, kai visi norim žinoti, jog visas mūsų laikas ir pastangos nėra veltui, kad tave palaiko tavo miestas ir tavo valstybė, kuriems tiek daug atiduodi.
„Vilnius City Opera“ šito palaikymo dar neturi. Jau daug metų viskas pažadų lygyje. Bet neprarandu vilties. Aš su tuo esu visiškai susitaikiusi. Tačiau kasdien susiduriame su paradoksais. Tarkime, praėjusį sezoną pristatėme bene sėkmingiausią visų laikų trupės spektaklį „Trubadūras“, o sezono gale skaičiavome rekordines sumas nuostolių.
Lietuvoje sulaukti objektyvios kritikos yra praktiškai neįmanoma, čia kiekvienas turi asmeninį santykį, subjektyvius prioritetus, visi vienaip ar kitaip susiję.
Aš labai noriu, kad jūs visos, kurios dirbate didesnius ar mažesnius darbus nuolat jaustumėtės reikalingos, vertingos ir drąsios, nesvarbu, ką darytumėte.
Dalia, tu ne tik režisuoji, bet ir renki pinigus, prodiusuoji savo spektaklius. Ar neradai Lietuvoje kito žmogaus, kuris tai galėtų daryti, o gal tiesiog turi per daug laiko..?
Radau tik vieną. Prodiuseris turi būti stiprus, svarus žmogus, stipresnis už tave, kuris galėtų tau padėti augti, trauktų į priekį. Ir toks žmogus dirba „kitoje gatvės pusėje“, tai yra Gintautas Kėvišas, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro direktorius. Iš tiesų jam esu dėkinga, nes jei ne jis, aš net nebūčiau grįžusi į Lietuvą. Bet kadangi jis dirba Nacionalinėje operoje, turėjau imtis save prodiusuoti pati. Neturiu kito pasirinkimo, už Gintautą ir mane – stipresnių šioje srityje kol kas nėra. Tad dabar esu du žmonės viename, ir kai režisierius galvoja: „Oi, kaip norėčiau tokios gražios dekoracijos“, prodiuseris sako: „Nieko nebus – nėra pinigų“. Gali tik garsiai su savimi padiskutuoti.
Gerai, kad su savimi diskutuoji, nes kitam galvą nutrauktum. Kartu su Dalia mokiausi vienoje mokykloje ir mes sakydavom, kad Dalia gali ir sieną pastumti, jei reikia. Tuomet, būdama 18-os metų, ji įtikino Jaunimo teatro vadovę Dalią Tamulevičiūtę ir režisierių Eimuntą Nekrošių, kad tuometiniame teatro sandėlyje gali būti rodomi spektakliai, kuriuos statyti su mokiniais gali ji pati. Ir tai įvyko: buvo išvalytas sandėlys, ir ten iki šiandien vyksta spektakliai, Salėje 99.
Taigi gerai, kad nepasiėmei silpnesnio už save prodiuserio, nežinau, ką jam padarytum... Bet gal galėtum atskleisti paslaptį, kaip moterims, pradedančioms savo verslą, įtikinti investuotojus skirti pinigus būtent jų veiklai?
Aš knygą apie tai senatvėje ketinu parašyti... Paslapčių neišduosiu.
Tuometinis „Švyturio“ direktorius, mano vaikystės draugas Tomas Kučinskas sakė, kad mane pristatys daugumai iškiliausių Lietuvos verslininkų, bet kalbėti turėsiu aš, o jie arba manimi patikės, arba ne. Man pasisekė, kad Tomas buvo ir yra „bohemiečių“ krikštatėvis. Tuo metu aš pati turėjau crazy idėją, norėjau, kad jaunas Lietuvos verslas nepriklausomoje Lietuvoje, remtų jaunus menininkus. Atsidūriau reikiamu laiku, reikiamoje vietoje.
Kai pirmą kartą prieš 9-erius metus ėjau pas rėmėjus, pardavinėjau visišką orą! Matyt, tose akyse kažkas degė (pati nemačiau). O geriausia mano frazė tada buvo tokia: „Galit ir neduoti, bet aš liksiu čia, pasistatysiu palapinę, kol jūs vieną dieną patikėsite manimi ir duosite tuos pinigus“. Gal iš pradžių tai ir suveikė: žmonės nenorėjo, kad juos persekiočiau ir davė tų pinigų? (juokiasi). Vėliau visi ėmė matyti realius rezultatus: augo solistai, ėjo žiūrovai... Bet orą gali parduoti tik vieną kartą ir negali nuvilti.
Todėl šiandien į biudžetą žiūriu kaip į svarbiausią dalyką: kiekvienas skaičius ten yra žmonių investicija į mus ir mes negalime jų nuvilti. Tą skiepiju ir savo solistams, talentams, kad esame atsakingi už tą tiltą į žiūrovus. Be kokybės tavęs niekas nerems.
Niekada negali sau leisti sustoti. Tą akimirką, kai atsisėsi ant savo pasiekimų, viskas žlugs. Čia ir atėjome prie mūsų pokalbio pradžios, kai tu, Gražina, klausei: Ar tuomet, kai tave žino, atsidaro visos durys?“ Atsakymas: „Ne“. Argi jūs galvojate, kad man „Maximoje“ valgyti nemokamai duoda? Tikrai ne. Kiekvieną dieną turi keltis ir iš naujo pradėti kovą už save, už savo svajonę, už tai, kuo tu tiki.
Visiems labai įdomu, kodėl jis mane vedė, nes aš niekada nebuvau nei plona, nei blondinė. Aš manau, kad jis mane vedė dėl to, kad buvau pirmoji, kuri nežinojo, kas jis toks.
O ką apie visą tavo veiklą galvoja tavo vyras Dexteris?
Jis mano, kad aš esu pati geriausia moteris. Mane jis vadina steiku, o kitas – hotdogais! (juokiasi)
Mus riša tai, kad nuo vaikystės mamų buvome įkišti į meną. Nuo 7-erių jis jau vaidino, o aš nuo 5-erių grojau pianinu. Savo vaikystę prisimenu su dviem nepakeliamais portfeliais: vienas mokyklai, o kitas – būreliams. Tai mus su Dexteriu ir jungia. Kaip ir tėvų auklėjimas, jog turi būti geriausias ir stipriausias, ir ne dėl to, kad būtum žymus, o dėl to, kad galėtum duoti daug kitiems. Ir Dexteris tai vertina, – tą mano darboholizmą.
Bandžiau būti ir gera žmona, prieš kokius 15-ka metų, kai Dexteris išvyko vaidinti į Los Andželą. Aš, kaip kokia dekabristo žmona, viską metusi, palikau Europą, visus projektus, ir nusekia paskui jį. Tada pasidariau namų šeimininke – būdavau namie, vaikščiodavau į jogą. Iš nuobodulio prisiminiau, kad mokykloje nėriau vašeliu rankines, to ėmiausi ir Los Andžele.
Iš pradžių, rankines dovanojau draugėms ir moterims, kurios man patiko. Jų sąrašas greitai baigėsi. Tada dovanojau toms, kurios nepatiko, jų buvo ženkliai daugiau. Žodžiu, gaminau tas rankines, kol neatėjo viena moteriške ir nepasakė: „Tavo rankinės – fantastiškos, turėtum atidaryti parduotuvę“. Žinot, kai išgirdau žodį „parduotuvė“ pasidarė visai nebejuokinga. Taip, po pusmečio Los Andžele, aš susivyniojau meškeres ir išvažiavau statyti spektaklių.
Jei rimtai, mes su vyru patiriame daug nuostabių dalykų: kartu keliaujame, vienas kitą palaikome darbuose, kai susitinkame visuomet yra labai įdomu, nes yra kuo pasidalinti, ko pasimokyti. Didžiausia pergalė: mano vyras, kuris visą gyvenimą buvo aktorius, prieš kelerius metus tapo režisieriumi ir jam puikiai sekasi. Taigi: kas ką nugalėjo?
Tačiau nedaugelis dabar prisimena ar žino tai, jog judu kažkada neturėjote net už ką valgyti nusipirkti. Tu buvai atvykėlė iš Rytų Europos su 20 svarų kišenėje, o Dexteris buvo visiškoje karjeros duobėje. Visa tai išgyventi kartu – didžiulė ir svarbi patirtis...
Pasiryžus kartu su kažkuo praleisti gyvenimą, viską pradedi skambiais žodžiais: kol mirtis mus išskirs ir panašiai, bet realybė ir tikri veiksmai yra visai kas kita.
Jei kalbėtume apie mūsų su Dexteriu gyvenimą, kai mes susituokėme, praėjus dviem savaitėms po vestuvių jis bankrutavo ir aš taip pat. Pagal Britanijos įstatymus turėjau prarasti savo turtą, kaip žmona, nes viskas yra bendra. Gerai, kad aš nieko neturėjau (juokiasi).
Žinote, kai tu esi aktorius ir tampi žinomu 18-os metų, turi 4 aukštų namą ir 4 mašinas, tu negyveni realiame pasaulyje. Tu turi labai daug draugų, kurie padeda leisti tavo pinigus, naudojasi gyvenimo malonumais... bet kai tie pinigai baigiasi, staiga paaiškėja, kad draugų neliko, o gal liko tik keli. Dexterio gyvenime buvo daug žmonių, kurie jam padėjo viską išleisti, o 28-erių jis bankrutavo.
Kai su juo susitikau, nežinojau, kas jis toks. Čia visiems labai įdomu, kodėl jis mane vedė, nes aš niekada nebuvau nei plona, nei blondinė. Aš manau, kad jis mane vedė dėl to, kad buvau pirmoji, kuri nežinojo, kas jis toks. Ir visiškai dėl to nesijaudinau. Ir dar jį pasiėmiau vaidinti į savo spektaklį.
Reikia išsaugoti buvimą kartu, nesvarbu, kaip blogai bebūtų ir negalvoti, kad tas žmogus yra tavo investicija. Negalvoti, kad iš jo kažką po 20 metų išspausi. Mes su Dexteriu jau 19-ka metų drauge. Ar mes nugyvensim iki mirties kartu? Nežinau. Bet dabar jau norėčiau, kad taip būtų, ir tam turiu stengtis kiekvieną dieną, – turiu stengtis būti geriausia žmona.
Taigi, grįžtam į mūsų pokalbio pradžią, kokia gi yra ta sėkmės ir populiarumo kaina?
Kuo aukščiau eini, tuo labiau retėja oras ir visada kažkodėl esi labai vienišas, ne dėl to, kad tu vienintelis geras, o kiti blogi. Tiesiog ilgoms gyvenimo kelionėms šiandien ne daug kas turi ištvermės... Kalno viršūnėje atsakomybės našta yra tokia didelė, kad bijai permesti ją kitam, ir lieki vienas dėl to, kad tik pats gali atsakyti už savo kelionę.
Su mylimu žmogumi eikite šalia vienas kito, ne vienas kitame, „nevalgykit“ vienas kito, nebandykit susiklijuoti, eikit šalia, palaikykit ir mylėkit vienas kitą, bet galiausiai prisiminkite, kad jūs esate vienas atsakingas už tai, ką savarankiškai darote.
Brangiausia kaina, kurią moki už sėkmę, už savo pasiekimus yra tai, jog iš tavęs atima galimybę būti su artimaisiais. Bet kai pasirenki, tau nebereikia bijoti vienatvės, kuri yra puiki. Būdamas su ta vienatve, gali nuveikti ir pasiekti be galo daug. Be to, niekada iš tiesų nesi vienas, nes aplink yra begalės žmonių, kurie tave myli ir palaiko. Man įkvepia pasitikėjimo savimi ir tuo, ką darau – būtent tokie susitikimai su jumis, nes tada aš patikiu, kad mano veikla įkvepia kitus ir paverčia jų gyvenimą įdomesniu.
