Vokietijoje gali įvykti eilinis teismo procesas, susijęs su nacių nusikaltimais.
Kaip pranešama iš Šlėzvigo-Holšteino federalinės žemės prokuratūros, prieš teismą gali stoti 91 metų moteris, kuri 1944 metų balandžio-liepos mėnesiais tarnavo Lenkijos teritorijoje įsteigtoje koncentracijos stovykloje ryšininke ir „talkino nusikaltėliams bei jų bendrininkams sistemingai vykdant iš visos Europos atvežtų žydų žudynes“. Teisėsaugos struktūrų teigimu, ši moteris bendrininkavo nužudant 260 tūkst. Osvencimo kalinių. 91 metų įtariamosios tapatybė neatskleidžiama.
Naujas bylų, susijusių su nacizmo nusikaltimais, tyrimo etapas prasidėjo po to, kai buvo paskelbtas nuosprendis buvusiam Sobiboro nacių koncentracijos stovyklos prižiūrėtojui Ivanui Demjaniukui, kuris buvo pripažintas kaltu dėl bendrininkavimo nužudant 28 tūkstančius žmonių.
I. Demjaniuko byloje tam, kad įtariamąjį pripažintų kaltu, teismui užteko duomenų apie „netiesioginį dalyvavimą“ vykdant nusikaltimus.
Šis precedentas leido patraukti baudžiamojon atsakomybėn tuos pagyvenusius nacius, kuriems anksčiau pavyko išsisukti nuo bausmės.
Kai kalbama apie nacių nusikaltėlius, kurių žiaurumas kelia siaubą, dažniausiai minimi vyrų vardai. Tačiau istorijoje yra pavyzdžių, kai siaubingus nusikaltimus vykdė moterys.
* Irma Grese. „Šviesiaplaukis šėtonas“
Ravensbriuko, Aušvico ir Bergeno-Belzeno koncentracijos stovyklų prižiūrėtoja į istoriją įėjo kaip „Šviesiaplaukis šėtonas“ ir „Mirties angelas“.
Ji gimė 1923 metų spalio 7 dieną paprastoje Vokietijos valstiečių šeimoje. Sulaukusi 15-os mergina metė mokyklą ir prisijungė prie Vokietijos merginų sąjungos. Irma mėgino tapti medicinos seserimi, bet karjera nesusiklostė, tad 1942 metais 19-metė Irma įstojo į pagalbinį SS dalinį ir pradėjo nuo prižiūrėtojos pareigų Ravensbriuko koncentracijos stovykloje. 1943 metais ji tapo vyriausiąja prižiūrėtoja Aušvico-Birkenau koncentracijos stovykloje.
Sunkūs batai, pintas rimbas ir pistoletas – šie daiktai padėjo jaunai merginai demonstruoti savo valdžią kaliniams. Ji mirtinai sumušdavo beginkles moteris, asmeniškai siųsdavo žmones į dujų kameras, savavališkai sušaudydavo kalinius. Viena iš mėgstamiausių I. Grese pramogų buvo pjudyti kalinius šunimis, kurie prieš tai buvo marinami badu.
1945 metų balandžio 17 dieną Anglijos pajėgos paėmė ją į nelaisvę. 1945 metų rugsėjo mėn. I. Grese tapo viena iš teisiamųjų procese prieš Bergeno-Belzeno koncentracijos stovyklos (paskutinės jos darbo vietos) administraciją. 1945 metais „Šviesiaplaukis šėtonas“ buvo nuteistas myriop.
22 metų Irma Grese nejautė jokių sąžinės priekaištų. Naktį prieš mirties bausmę ji linksminosi ir dainavo dainas. 1945 metų gruodžio 13 dieną ji buvo pakarta.
* Ilse Koch. „Frau Abažūr“
Buchenvaldo ir Maidaneko koncentracijos stovyklų komendanto Karlo Kocho žmona Ilse Koch buvo vadinama „Buchenvaldo ragana“.
Ji gimė 1906 metų rugsėjo 22 dieną Drezdene, darbininko šeimoje. Jaunystėje Ilse stropiai mokėsi ir buvo guvi, linksma mergaitė. Jau būdama subrendusi, 26 metų, ji prisijungė prie nacių prieš pat jiems ateinant į valdžią. 1936 metais Ilse pradėjo dirbti sekretore ir prižiūrėtoja Zaksenhauzeno koncentracijos stovykloje. Tais pačiais metais ji ištekėjo už bendraminčio Karlo Kocho, kuris 1937 metais buvo paskirtas Buchenvaldo komendantu.
Atvykusi į Buchenvaldą Ilse Koch pagarsėjo žiauriu elgesiu su kaliniais. Išgyvenę kaliniai pasakojo, kad „Buchenvaldo ragana“, vaikštinėdama po koncentracijos stovyklą, sutiktus kalinius plakdavo rimbu ir pjudydavo šunimis.
Dar viena ponios Koch aistra buvo originalūs dirbiniai iš žmonių odos. Ji ypač vertino tatuiruotą kalinių odą, iš kurios buvo gaminamos pirštinės, knygų viršeliai ir abažūrai. Taip atsirado antra Ilse Koch pravardė – „Frau Abažūr“.
1942 metų liepos mėnesį, kai sutuoktiniai Koch jau dirbo Maidaneke, Karlas Kochas buvo apkaltintas korupcija ir pašalintas iš pareigų. 1943 metų vasarą SS suėmė Ilsę ir Karlą Kochus. Be korupcijos, K. Kochas buvo apkaltintas dviejų kalinių, gydžiusių koncentracijos stovyklos komendantą nuo sifilio, nužudymu.
1945 metų balandį, prieš pat nacistinės Vokietijos žlugimą, Karlui Kochui buvo įvykdyta mirties bausmė, o jo žmona buvo paleista.
1945 metų birželį Ilse Koch buvo vėl suimta, ją suėmė Amerikos kariuomenės atstovai. 1947 metais už nusikaltimus prieš koncentracijos stovyklų kalinius ji buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos.
Po kelerių metų jos likimą pakeitė Amerikos okupacinės zonos Vokietijoje karo komendantas, generolas Lucius D. Clay, kuris išlaisvino I. Koch, pareiškęs, kad jos kaltė neįrodyta. Toks sprendimas sukėlė didžiulį pasipiktinimą Vokietijoje, ir 1951 metais I. Koch buvo vėl suimta bei antrą kartą nuteista kalėti iki gyvos galvos.
1967 metų rugsėjo 1 dieną I. Koch nusižudė, pasikorusi kalėjimo kameroje.
* Antonina Makarova. „Tonka kulkosvaidininkė“
Moteris, kuri tapo vadinamosios Lokotės apygardos budele, liūdnai pagarsėjo kaip „Tonka kulkosvaidininkė“.
Ji gimė 1920 metais Smolensko srityje, didelėje valstiečių šeimoje. Kai Antoninai buvo 8 metai, ji su tėvais, broliais ir seserimis persikėlė į Maskvą. Baigusi mokyklą, ji įstojo mokytis toliau ir ketino tapti gydytoja. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui 21 m. Antonina Makarova išėjo į frontą kaip sanitarė. 1941 metų spalį A. Makarovos dalinys buvo apsuptas prie Viazmos. Po ilgų klajonių vokiečių užnugaryje ir gyvenimo įvairiuose kaimuose A. Makarova savo noru ėmė tarnauti vokiečiams ir tapo Lokotės apygardos arba Lokotės respublikos – marionetinio teritorinio darinio Briansko srityje – budele.
Per visą savo budelės „karjerą“ A. Makarova sušaudė apie 1500 žmonių. Už kiekvieną sušaudymą moteris gaudavo po 30 reichsmarkių ir galėdavo pasiimti aukų drabužius bei daiktus.
Iki to laiko, kai į Lokotę įžengė sovietų kariai, A. Makarovai pavyko pasitraukti į vokiečių užnugarį. 1945 metais Kenigsberge su pavogtais dokumentais ji įsidarbino sovietų karo ligoninėje. Ištekėjusi už sovietų karininko Viktoro Ginzburgo ir po vestuvių pasivadinusi vyro pavarde, ji ilgam laikui pasitraukė iš specialiųjų tarnybų akiračio.
Rasti ir suimti „Tonką kulkosvaidininkę“ pavyko tik 1978 metais. Tų metų lapkričio 20 dieną Briansko srities teismas nuteisė Antoniną Makarovą–Ginzburg myriop sušaudant. Mirties bausmė jai buvo įvykdyta 1979 metų rugpjūčio 11 dieną.
* Maria Mandl. „Melomanė“
Moteris, kuri trejus metus vadovavo Aušvico–Birkenau nacių koncentracijos stovyklos moterų skyriui, garsėjo kaip melomanė. Jos iniciatyva buvo suburtas moterų kalinių orkestras, kuris prie koncentracijos stovyklos vartų linksmomis melodijomis pasitikdavo mirti atvykusius žmones.
Maria Mandl gimė 1912 metų sausio 10 dieną Miunckirchene, Austrijoje. Ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Maria prisijungė prie vis didesnę įtaką įgaunančių nacių, o 1938 metais įstojo į pagalbinį SS dalinį. Kelerius metus ji tarnavo prižiūrėtoja įvairiose moterų koncentracijos stovyklose ir užsirekomendavo kaip „darbui atsidavusi profesionalė“.
Aukščiausia pakopa baisioje jos karjeroje tapo Aušvico–Birkenau nacių koncentracijos stovyklos moterų skyriaus prižiūrėtojos pareigos, į kurias ji buvo paskirta 1942 metais. Šį postą ji užėmė trejus metus.
M. Mandl asmeniškai atrinkdavo kalines, kurios buvo siunčiamos į dujų kameras. Pramogai ji imdavo globoti kai kurias kalines ir suteikdavo joms viltį išsigelbėti. Kai žaidimas jai pabosdavo, M. Mandl išsiųsdavo „išgelbėtąsias“ į dujų kamerą ir susirinkdavo naują „laimingųjų“ grupę.
Savo laiku būtent Maria Mandl tapo kitos žudikės – Irmos Grese – proteguotoja, ir padėjo pastarajai pasiekti paaukštinimą tarnyboje.
1944 metais M. Mandl buvo perkelta į Dachau, kur tarnavo iki pat karo pabaigos. 1945 metų gegužę ji pabandė pasislėpti kalnuose šalia savo gimtojo Miunckircheno, bet tų pačių metų rugpjūtį M. Mandl suėmė JAV kariuomenės atstovai. Lenkijos vadovybės prašymu ji buvo išduota šiai šaliai, kur buvo ruošiamas procesas prieš Aušvičo–Osvencimo darbuotojus.
Procese, kuris įvyko 1947 metais, M. Mandl buvo pripažinta atsakinga už 500 tūkst. moterų kalinių sunaikinimą. Ji buvo nuteista myriop ir 1948 metų sausio 24 dieną pakarta Krokuvos kalėjime.
* Hermine Braunsteiner. „Trypianti kumelė“
Maidaneko koncentracijos stovyklos moterų skyriaus komendantės pavaduotoja gimė 1919 metų liepos 16 dieną Vienoje, darbininkų šeimoje. Mėlynakė blondinė Hermine svajojo tapti medicinos seserimi, bet dėl lėšų stygiaus buvo priversta dirbti namų tvarkytoja. Po to, kai 1938 metais Austrija buvo prijungta prie nacistinės Vokietijos. H. Braunsteiner tapo Vokietijos piliete ir persikėlė į Berlyną, kur įsidarbino „Heinkel“ aviacijos gamykloje. Kitaip nei dauguma jos kolegų, Hermine koncentracijos stovyklos prižiūrėtoja tapo ne iš idėjinių paskatų, bet dėl pinigų, nes prižiūrėtojos alga buvo keturiskart didesnė už aviacijos gamyklos darbininkės algą.
Prižiūrėtojos „meistriškumą ir įgūdžius“ H. Braunsteiner lavino 1939 metais Ravensbriuke, vadovaujama Marios Mandl. Praėjus keleriems metams jos susipyko darbiniais klausimais ir H. Braunsteiner savo noru buvo perkelta į Maidaneką.
Čia Hermine Braunsteiner gavo „Trypiančios kumelės“ pravardę, nes labai mėgo trypti moteris savo kareiviškais batais. Ji mirtinai sumušdavo kalines, atimdavo iš motinų vaikus ir pati įmesdavo juos į dujų kameras. Išgyvenusios kalinės prisiminė ją kaip vieną iš žiauriausių prižiūrėtojų.
Už savo darbą „Trypianti kumelė“ buvo apdovanota „II klasės geležiniu kryžiumi“.
Karo pabaigoje H. Braunsteiner dirbo prižiūrėtoja koncentracijos stovykloje Gentine, o atėjus sovietams sugebėjo pabėgti į Vieną. Čia ji buvo suimta ir atiduota teismui.
Teismas nagrinėjo H. Braunsteiner veiklą tik paskutinėje jos darbo vietoje, nebuvo nieko žinoma apie „Trypiančios kumelės“ žiaurumus Maidaneke. Dėl to jai buvo skirta tik 3 metų laisvės atėmimo bausmė, o greitai dėl amnestijos ji apskritai buvo paleista.
Kaip ir Antoninai Makarovai, tolesniame gyvenime H. Braunsteiner padėjo santuoka. Ji susipažino su Amerikos piliečiu Russelu Ryanu, kuris tuo metu buvo Austrijoje, ir užmezgė su juo romaną. Pora išvyko į Kanadą, kur 1958 metais Hermine ir Russelas susituokė. 1959 metais Hermine Braunsteiner-Ryan atvyko į JAV, o dar po ketverių metų tapo šios šalies piliete.
Amerikoje ponią Ryan visi pažinojo kaip mielą namų šeimininkę, nieko nenutuokdami apie jos praeitį.
1964 metais nacių medžiotojas Simonas Wiesenthalis atsekė „Trypiančią kumelę“ Niujorke ir pranešė apie tai Amerikos žurnalistams. Kalbėdama su vienu iš reporterių Hermine Braunsteiner-Ryan prisipažino, kad ji iš tiesų yra ta pati prižiūrėtoja iš Maidaneko.
Po kelerius metus trukusio bylos nagrinėjimo JAV vadovybė atėmė iš H. Braunsteiner-Ryan Amerikos pilietybę. 1973 metų rugpjūčio 7 dieną ji tapo pirmąja nacių nusikaltėle, kurią JAV išdavę Vokietijai.
H. Braunsteiner-Ryan tapo viena iš teisiamųjų vadinamajame „Trečiajame Maidaneko procese“, kuris vyko 1975–1981 metais. Jai buvo pateikti kaltinimai dėl bendrininkavimo nužudant 200 tūkst. žmonių. Pritrūkus įkalčių, ji buvo pripažinta atsakinga tik už 80 žmonių nužudymą, už bendrininkavimą nužudant 102 vaikus ir dalyvavimą nužudant 1000 suaugusių. Tačiau net ir šių kaltinimų su kaupu užteko, kad jai būtų skirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos.
Tačiau H. Braunsteiner nebuvo lemta mirti kalėjime. 1996 metais ji buvo paleista dėl sunkios ligos (diabeto, dėl kurio jai amputavo koją). „Trypianti kumelė“ mirė 1999 metų balandžio 19 dieną Bochume, Vokietijoje.
