17 metų iš eilės bandžiau peršokti save, kitų nuomones ir visas įmanomas ribas. Šis rugsėjis jau trečias, kai man niekas nebesako įkvepiančių kalbų apie tai, kaip pasauliui reikalingi tik geriausieji, kai nebereikia žaisti pagal dirbtinai sukurtos konkurencijos tarp bendramokslių taisykles, kai man nebetenka kasdien dundėti troleibusu į protingų, bet kartais tokių žiaurių žmonių paskaitas.

Akivaizdu – tobula aš netapau, o nuo bandymų iki šiol skauda įvairias kūno dalis, bet labiausiai – galvą ir širdį. Ta nenuorama galva man neleidžia nurimti, nes yra pratusi prie tų rugsėjų, verčiančių siekti tobulumo. Ir vis dar giliai širdyje nepaliauju tikėti, kad vieną dieną aš pasieksiu kažką. Kažką labai ypatinga, kas kitiems padarys didelį įspūdį ir pakeis mano gyvenimą. Tik, deja, tiksliai nežinau, ką. Nesu tikra, ar man pačiai to reikia, tiesiog ilgai tai girdėjusios ausys nejučia priskyrė šį dalyką prie mano norų.

Sveikinuosi su didžiuoju ponu perfekcionizmu! Ne įgimtas, bet įgytas, jis man tapo toks artimas ir nepamainomas, kad kada nors skirsiu jam kokį nors poezijos tomelį. Aplinkui matau daug žmonių, kurie kasdien keliasi labai anksti, bėga dešimt kilometrų, tada eina į darbus, studijas, ten kasdien siekia būti geriausi, viską spėti, po darbo ar studijų – dar vienas pomėgis, jeigu dar yra vaikų, tai visos sekundės, skirtos orui įkvėpti, užsipildo, kol galiausiai žmogus griūna į lovą kaip į išsigelbėjimo debesį. Po nakties – dar viena intensyvi diena link tobulybės.

Iš šalies pažiūrėjus, labai gražu. Taip smagu stebėti tokius žmones ir jais žavėtis – kiek daug spėja, kaip viskas jiems sekasi.

Manau, kad gerokai tirštinu spalvas, nes kitaip negaliu, nes savo gyvenime taip ir nepajėgiu atrasti pusiausvyros tarp savęs bėgančios, suplukusios, tokios produktyvios kitų akimis, tokios nepavejamos net artimiems žmonėms, ir savęs, nykiai sėdinčios ant sofos įsisupusios į pledą, skaitančios portalų pramogų skiltis ir graužiančios pusfabrikačius savaitę. Dar neatradau plonytės linijos tarp tinginės ir akis išdegusios perfekcionistės.

Bet puikiai žinau, kad mūsų kūnas, smegenys, psichika turi ribas. Ir tam nė nereikia būti septyniasdešimties. Pamenu, kai neigiau savo jausmus ir buvau taip užsidegusi tapti geriausia (kur, kodėl, kam – nė neklauskite, – bergždžias reikalas), susirgau. Negalėjau praryti nė kąsnio, nė gurkšnelio vandens. Galiausiai buvau pasiryžusi išgirsti bet kokią diagnozę, kad tik man ją ištartų. Galvojau – pradėčiau gydytis ir būtų lengviau. Tada nereikėtų stovėti maisto prekių parduotuvėje, žiūrėti į produktus ir verkti, nes nieko negalėjau valgyti, bet gydytojai, ištyrę skrandį iš visų kampų, man pasakė: „Esate sveika, gal pabandykite raminamųjų pagerti?“ Įtariu, kad dauguma ligų turi daug gilesnes priežastis. Ir jų sprendimo būdai yra kur kas sudėtingesni nei vaistų recepto lapelis. Mano skrandis signalizavo: „Beata, sustok. Čia susikaupė per daug nurytų jausmų, nustok juos neigti ir ignoruoti, atsigręžk į save“, bet aš norėjau vaistų – kadangi be jų nepavyko nuslopinti savo kūno signalų. Galvojau: išgersiu – nebejausiu skausmo – galėsiu judėti toliau, link tobulybės. Deja.

Dar neatradau plonytės linijos tarp tinginės ir akis išdegusios perfekcionistės.

Vėliau pradėjau pastebėti, kad mano draugai vienas po kito krenta kaip lapai. Keli susirgo depresija, kitam – irgi skrandis, trečiam – galva, ketvirtam – apskritai neaiškūs dalykai. O juk tai – tiesiog to nesveiko perfekcionizmo pasekmė. Reikia gydyti save nuo jo, o tik vėliau – nuo skrandžio ar kitų ligų.

Mūsų švietimo sistema, pradedant nuo mokyklos (o gal net ir darželio), moko būti sklandžia ir tvarkinga sistemos dalimi. Nuolat akcentuojama, kaip svarbu būti geriausiam geriausioje srityje. Būti geriausiu valytoju savo mikrorajone jiems atrodo pernelyg menkas ar juokingas tikslas. Turi siekti gerokai daugiau. Jeigu nepasiduodi šioms taisyklėms, pradės lyginti su kitais: „Štai, žiūrėk, Onutė ir tą puikiai daro, ir kitą puikiai, ir problemų nekelia, per daug nekalba, kodėl negali taip greitai visko suvokti kaip Onutė?“

Tik aš nesu Onutė. Manau dauguma, mūsų nelaimei, esame šis tas daugiau nei tik sistemos dalis. Ir jausmų, minčių turime kur kas daugiau, nei pritinka turėti. Netinkančias mintis ir jausmus kiekvienas slopiname taip, kaip mokame: kažkas užvalgo tona ledų, užgeria keliais bokalais alaus, kažkas kaip aš nuryja visa tai ir sutalpina skrandyje, galvoje, širdyje ar dar kur nors.

Pamenu, kai tik su šio žurnalo redaktore Gražina sutarėme, kad turėsiu savo rubriką, labai nudžiugau, bet teksto parašyti negalėjau. Graužiausi kasdien. Vėliau galiausiai prisėdau, parašiau vieną tekstą, paskui liepiau sau rašyti dar ir antrą – kaip bausmę už tai, kad net dvi savaites buvau visiškai neproduktyvi. Nusiunčiau abu tą vakarą, parašiau: „Varau kaip užsukta“, o Gražina man atrašė: „Na, atsargiai su varymu. Variklis nėra amžinas!“ Ir aš šyptelėjau.

Jau protu suvokiu, kad žmogaus vertės niekaip neišmatuosi jį lygindamas su kitais. Nesu prastesnė dėl to, kad nebėgioju rytais arba dėl to, kad bent kartą per savaitę suvalgau pakelį bulvių traškučių. Suprantu, jog tai, ko kartais iš manęs reikia sistemai, dėstytojams ar darbdaviams, ne visada veda mane į tobulumą. Maža to, nemanau, kad reikia koncentruotis į tai, kaip būti geriausiam, juk daug svarbiau yra tai, ką mes jaučiame darydami vieną ar kitą dalyką. Jei jaučiame meilę darbui, jei jaučiamės tuo metu laimingi, jei tai mus pakylėja, tai, manau, ir yra svarbiausia. Bet, velnias, kaip sunku dabar bus išmokti taip gyventi. Be to pyyyyp, perfekcionizmo.