Istorikai nesutaria, kiek iš viso žmonų turėjo Ivanas IV – pagal skirtingus kriterijus, galima sakyti, kad jų buvo ir keturios, ir penkios, ir netgi aštuonios.
Anastasija Zacharjina-Jurjeva
Vargu ar Ivanas Vasiljevičius, įšventintas caru 1547 m., būdamas 17 m. amžiaus, galėjo numanyti, kokie audringi bus jo santykiai su moterimis.
Priešingai – anksti tėvo ir motinos netekęs jaunuolis norėjo šilumos ir šeimyninio jaukumo.
Karūnavus Ivaną caru, iš karto buvo paskelbta nuotakų peržiūra, kurioje galėjo dalyvauti bojarinų dukterys iš vis šalies kampelių.
Toks metodas nebuvo naujas – kadaise juo pasinaudojo ir Ivano tėvas Vasilijus III, perėmęs šią tradiciją iš Bizantijos imperatorių.
„Konkurso“ nugalėtoja tapo Anastasija Romanova Zacharjina-Jurjeva, vieno iš Ivano IV globėjų dukterėčia.
Zacharjinų-Jurjevų, pasivadinusių Romanovais, giminė greitai taps nauja carų dinastija. Tiesa, 1547 m., kai 17-metė (kitais duomenimis, 15-metė) Anastasija tekėjo už jauno caro, vargu ar kas galvojo apie greitą Riurikovičių dinastijos persekiojimą.
Jauna carienė, pati to nenorėdama, papiktino įtakingus bojarinus. Tuo metu Zacharjinų-Jurjevų giminė nepriklausė aukščiausiajai Rusijos diduomenei, caro pasirinkimą elitas palaikė caro spjūviu jiems į veidą.
Užtai caras Ivanas buvo laimingas. Anastasija nesikišo į politinius reikalus, bet sugebėdavo nuraminti ūmų carą, o tai palankiai veikė ne tik sutuoktinį, bet ir visą valstybę.
Beje, carienė jautė antipatiją dviem personoms iš artimiausios vyro aplinkos – protopopui Silvestrui ir dvariškiui Aleksejui Adaševui. Anastasija turėjo tam priežasčių. 1553 m., kai caras sunkiai sirgo ir buvo prabilta apie paveldėtoją, ir Silvestras, ir A. Adaševas buvo pasirengę prisiekti ištikimybę ne Ivano sūnui, o caro pusbroliui kunigaikščiui Vladimirui Starickiui.
Anastasija pagimdė šešis vaikus, bet suaugo tik sūnūs – Ivanas ir Fiodoras. Ivanas, daug metų laikytas sosto įpėdiniu, žuvo tragiškomis aplinkybėmis, daugeliui žinomomis iš garsaus paveikslo „Ivanas rūstusis nužudo savo sūnų“. Fiodoras tapo paskutiniu caru iš Riurikovičių dinastijos.
Carienė Anastasija daug laiko praleisdavo siuvinėdama, turėjo savo dirbtuves. Menotyrininkai, tyrinėję carienės dirbtuvėse sukurtus darbus, laiko jais tikrais šedevrais. Pirmoji Ivano Rūsčiojo žmona tikrai turėjo dailininkės talentą.
Gimdymai ir ligos pakirto carienės sveikatą. 1559 m. Anastasija labai sunkiai susirgo. 1560 m. rugpjūtį, po 13 santuokos metų ji mirė.
Ivanas Rūstusis įtarė, kad žmoną nunuodijo. Šiuolaikiniai mokslininkai, 2000-aisiais tyrę Anastasijos palaikus, mano, kad jo įtarimai turėjo pagrindo. Tamsiai rudos carienės kasos spektrinė analizė parodė anomališkai didelį gyvsidabrio kiekį – mėgstamo Ivano Rūsčiojo epochos nuodytojų ginklo.
Šiaip ar taip, Anastasijos mirtis stipriai sukrėtė carą, o taip pat ir visą šalį. Nebeliko kam sulaikyti Ivano Rūsčiojo įtūžio. Be to, įsitikinęs, kad Anastasija tapo žudikų auka, caras ėmėsi žiaurių represijų prieš tuos, kuriuos laikė savo priešais.
Marija Temriukovna
Anastasijos Ivanas Rūstusis akivaizdžiai ilgėjosi visą likusį gyvenimą. Nė viena iš būsimų žmonų pirmajai sutuoktinei negalėjo prilygti.
Ivano Rūsčiojo bojarinai, atsikratę nemėgtos Anastasijos, jau po aštuonių dienų pasiūlė carui ieškoti naujos žmonos. Žinoma, jie motyvavo valstybės interesais.
Naują nuotaką rado Kaukaze – ja tapo kunigaikštytė Kučenė, Kabardijos kunigaikščio Temriuko duktė. Atvykusi į Maskvą 15-metė gražuolė sužavėjo carą, ir 1561 m. rugpjūčio 21 d. Uspenskio sobore įvyko sutuoktuvės.
Prieš jas, kaip visada tokiais atvejais, kunigaikštytę pakrikštijo Stačiatikų bažnyčioje ir davė jai Marijos Temriukovnos vardą.
1563 m. carienė Marija pagimdė sūnų, kurį pavadino Vasilijumi, tačiau mažylis būdamas dviejų mėnesių amžiaus mirė.
Antroji santuoka nepateisino caro lūkesčių. Marija negalėjo jam atstoti Anastasijos. Be to, amžininkai manė, kad temperamentinga kaukazietė ne ramino, o kurstė caro įtūžį prieš tuos, kuriuos jis laikė savo priešais.
Marija Temriukovna mirė 1569 m. rugsėjo 6 d., grįžusi iš ilgos kelionės po Vologdą. Caras vėl įtarė bojarinų kėslus, nors nėra pagrindo, kad antrą Ivano Rūsčiojo žmoną ištiko pirmosios likimas.
Marfa Sobakina
Kaip jau minėta, Stačiatikių cerkvė santuokos klausimu buvo labai pedantiška. Net gauti leidimą antrai santuokai buvo nelengva, trečios santuokos klausimas būdavo sprendžiamas išskirtiniais atvejais, o apie ketvirtą apskritai negalėjo būti nė kalbos.
Po antros žmonos mirties Ivanas Rūstusis nusprendė labai rimtai įvertinti „paskutinį šansą“. 1571 m. buvo paskelbta nauja nuotakų atranka, panašiai kaip renkant pirmą žmoną.
Šį kartą atrankoje dalyvavo apie 2 000 merginų, kiekvieną asmeniškai pristatė monarchui. Su kandidatėmis ne tik vyko pokalbiai, jas apžiūrėdavo ir medikai.
Pasinaudodamas proga caras pasirūpino ir sūnaus asmeniniu gyvenimu – vieną kandidatę, Jevdokiją Saburovą, atidavė į žmonas caraičiui Ivanui Ivanovičiui.
Pats 41 m. caras pasirinko neturtingo dvarininko dukterį Marfą Sobakiną.
Būtent su Marfa Vasiljeva bandė pasilikti vienumoje caru prisistatęs Bunša iš komedijos „Ivanas Vasiljevičius keičia profesiją“.
Iš tiesų įvyko ne komedija, o tragedija. Po sužadėtuvių su caru 1571 m. birželį Marfa Sobakina sunkiai susirgo, jos būklė tik sunkėjo. Tačiau caras neatšaukė vestuvių – jos įvyko 1571 m.
Carienės statusas Marfai nepadėjo – ji mirė praėjus vos 15 dienų po vestuvių. Žinoma, caras vėl įtarė priešų pinkles, tad įtariamųjų laukė nepavydėtinas likimas.
Anna Koltovskaja
Kaip jau minėta, ketvirtos santuokos Cerkvė neleido. Na bet užsispyręs caras rado išeitį – pareiškė, kad santuokos su Marfa nevalia laikyti santuoka, nes dėl jos ligos tarp jų nebuvo intymaus artumo.
Ivanas Rūstusis paspaudė Stačiatikių bažnyčios vadovus ir šie patvirtino jo teisę dar vienai santuokai.
Su nauja nuotaka problemų nekilo – ja tapo bajoro Koltovskio duktė Anna, nuotakų atrankoje užėmusi antrą vietą po Marfos Sobakinos. Didelių iškilmių šį kartą nebuvo, bet 1572 m. gegužę 41 m. caras vėl tapo vedusiu žmogumi. Tuo metu žmonai buvo 16 metų.
Po tiekos gudrybių, kurių griebėsi Ivanas Rūstusis, siekdamas šios santuokos, buvo galima tikėtis, kad ji truks bent jau ne mažiau nei santuoka su Marija Temriukovna. Tačiau jau 1572 m. rugsėjį carienė buvo išvežta į vienuolyną, o labai greitai įšventinta ir į vienuoles Darjos vardu. Nežinoma, kuo jaunoji carienė užrūstino sutuoktinį. Kadangi santuoka buvo trumpa, baisiausio caro žmonai kaltinimo – nevaisingumu – negalėjo būti. Pats caras tuo metu jau niekam nesiaiškino. Tyrėjai mano, kad jauna gražuolė per keturis mėnesius tiesiog įkyrėjo suaugusiam vyrui. Anksčiau siekęs teisėto santuokos pripažinimo caras, atsikratęs žmonos, lengvai pripažino ją neteisėta.
Ketvirta Ivano rūsčiojo žmona pragyveno ne tik jį patį, bet ir visas jo žmonas bei vaikus. Ji mirė 1626 m., kai soste jau buvo naujos romanų dinastijos atstovas. Daugelį metų Darja buvo moterų vienuolyno viršininkė.
Marija Dolgorukaja
Ketvirta caro santuoka buvo paskutinė, kurią pripažino cerkvė. Paskui caras tiesio numojo ranka į bet kokį teisėtumą.
Marija Dolgorukaja – labiausiai abejotinas personažas neteisėtų caro žmonų sąraše. Tiesa, istorija su ja nepatvirtinta jokiais įrodymais.
Neva 1573 m. lapkritį Ivanas Rūstusis vedė 14-metę Mariją Dolgorukają. Pirmą vestuvių naktį monarchas suprato, kad jo žmona nebėra nekalta. Įtūžęs caras liepė pririšti Mariją prie karietos su arkliais ir nukreipti ją į ežerą, kur nelaimingoji ir nuskendo.
Tačiau dauguma istorikų mano, kad ši istorija – tiesiog mitas.
Anna Vasilčikova
Na o Anna Vasilčikova – realus personažas. Su dvarininkų kilmės atstove Ivanas Rūstusis suartėjo 1574 m. ir po kelių mėnesių ją vedė, neprašydamas Cerkvės palaiminimo. Dėl neteisėto caro vestuvių statuso jose nedalyvavo daugelis įtakingų asmenų, tik „carui artimų žmonių ratas“.
Iš tiesų Ana Vasilčikova neturėjo jokių šansų ilgai išsaugoti caro palankumą. Caras rimtai nebevertino santuokinių santykių – turėdamas galimybę duoti savo favoritėms aukštą statusą, jis jų neatsisakydavo, tačiau iš pabodusių pasijų labai greitai viską atimdavo.
„Anna Antroji“ išsilaikė metus, o paskui, kaip ir „Anna Pirmoji“ buvo prievarta įšventinta į vienuoles Pokrovo vienuolyne. Priešingai nei Koltovskaja, Anna Vasilčikova ilgai negyveno – ji mirė 1577 m. vienuolyne.
Vasilisa Melentjeva
Kaip ir Marijos Dolgorukajos atveju, šios žmonos egzistavimu istorikai abejoja.
Garsus istorikas Sergejus Solovjovas, neneigdamas V. Melentjevos egzistavimo, rašo, kad „neturime teisės dviejų caro sugulovių – Annos Vasilčikovos ir Vasilisos Melentjevos – vadinti carienėmis, nes jis su jomis nesituokė“.
Jei V. Melentjeva iš tiesų egzistavo, reikėtų štai ką pasakyti: ji suartėjo su caro po to, kai atvėso jo aistra Annai Vasilčikovai. Priešingai nei kitos Ivano Rūsčiojo žmonos, Vasilisa buvo našlė, bet caro tai netrikdė.
V. Melentjeva, kaip ir jos pirmtakės, po kelių mėnesių romano su caru pateko į vienuolyną, buvo įšventinta į vienuoles ir mirė vienuolyne.
Marija Nagaja
1580 m. 50 m. Ivanas Rūstusis paskutinį kartą pabandė susitvarkyti asmeninį gyvenimą – vedė 27 m. bojarino dukterį Mariją Nagają. Nuotakos dėdė buvo carui artimas Afanasijus Nagas, kuris atliko rusų ambasadoriaus Kryme pareigas.
Savaime suprantama, Cerkvė santuokos nepalaimino, tačiau vestuvės vyko oficialiai, nors jose dalyvavo išimtinai carui artimi asmenys.
Сarienė Marija tiesiog nespėjo užsitraukti vyro nemalonės. Tyrėjų nuomone ir užsienio pasiuntinių liudijimu, 50 m. caras jau buvo sukriošęs senukas, sirgo įvairiomis ligomis.
Nepaisant to, 1582 m. Marija pagimdė vyrui sūnų, kurį pavadino Dmitrijumi. Jauniausio caro sūnaus likimas buvo tragiškas, kaip ir brolių, – sulaukęs 8-erių jis žuvo Ugličiuje.
Tiesa, ne visi žino, kad Ugličiuje caraitis su motina atsidūrė brolio Fiodoro valia, kuris po tėvo mirties 1584 m. paveldėjo sostą.
Caras Fiodoras nejautė meilės pamotei ir jaunesniam broliui. Na o Cerkvės požiūriu, Dmitrijus buvo neteisėtas sūnus ir negalėjo pretenduoti į sostą. Jam buvo skirtas Ugličiaus miestas, kur jis oficialiai buvo laikomas teisėtu valdytoju.
Vyrą pragyvenusiai Marijai teko vienuolės lemtis. Tokia bausmė jai buvo skirta už tai, kad neprižiūrėjo sūnaus.
Tapusi vienuolyno viršininke Marfa ji bus vienu iš svarbiausių asmenų Didžiosios suirutės laikais, kai scenoje pasirodė „jos stebuklingai išsigelbėjęs sūnus“ – Dmitrijus Apsišaukėlis I.
Į intrigas įsipainiojusi moteris, netekusi vienintelio sūnaus, mirė 1611 m. Penkerius metus iki to caraitį Dmitrijų kanonizavo Stačiatikių cerkvė.
