Spausdiname interviu su kino premjeroje dalyvavusia V. Luckaus našle Tatjana Luckiene-Aldag. Interviu rengtas praėjusių metų pabaigoje.
-----
Penkis tūkstančius kilometrų ji, regis, įveikė vien tam, kad apnuogintų savo sielą. Kad leistų pažvelgti į beveik trisdešimties metų senumo istoriją, kuri vis dar drasko ir degina širdį. Į Vilnių legenda tapusio fotomenininko Vito Luckaus našlė Tatjana Luckienė-Aldag iš JAV atskrido pristatyti dokumentinio filmo ir monografijos apie vyrą. Iš nespalvotų jaunystės nuotraukų norisi ištraukti ir ją pačią. It brangiausią gyvenimo dovaną, saugančią tragiškos meilės prisiminimus.
Graži ir labai liūdna fotomenininko Vito Luckaus ir jo žmonos Tatjanos meilės istorija, pasibaigusi prieš dvidešimt septynerius metus, atgijo režisierės Giedrės Žickytės dokumentiniame filme „Meistras ir Tatjana“. Anuomet tik artimųjų, bičiulių, draugų aptarinėtas poros gyvenimas praplėšė laiko voratinklius ir palietė mūsų širdis. „Kai tiek žmonių, aš negaliu kalbėti...“ – per filmo, o iš tiesų – tikriausių savo pačios gyvenimo akimirkų, pristatymą ir vėliau ne kartą Lietuvoje sakė Tatjana. Moteris daugybę dalykų nori pasilaikyti. Neišduoti to, kas buvo jųdviejų.
Liūtą Simbą Vitas man padovanojo per 24-ąjį gimtadienį.
Nepastebėti šios poros niūriame sovietmečio Vilniuje buvo neįmanoma. Vitas – talentingas fotografas, pašėlęs vakarėlių liūtas. Antroji jo žmona Tatjana – fantastiško grožio ir gerumo moteris, didžioji meilė ir mūza. „Vitas buvo nepaprastas. Jautrus, talentingas, stiprus. Jis skyrėsi nuo savo amžininkų, lyg būtų peršokęs laiką, lyg jam būtų skirta gyventi ateityje“, – sako Tatjana, kai susitinkame pasikalbėti kitą dieną po premjeros. Akimirką patylėjusi, žiūrėdama pro langą į senamiesčio stogus, priduria: „Praeitis ir jausmai niekur nedingę. Vitas gyvens mano širdyje, kol gyvensiu aš.“
Vilniuje surengta V. Luckaus fotografijų paroda, pristatytas dokumentinis filmas, išleista monografija su geriausiais jo darbais. Ar jaučiatės padariusi viską? Atidavusi savo duoklę kūrėjui, mylimam žmogui? Ir kodėl – tik dabar?
Todėl, kad atėjo laikas. Esu dėkinga režisierei Giedrei Žickytei, ji 2008-aisiais man paskambino ir pasakė norinti kurti filmą apie Vitą. Visą laiką žinojau, kad į praeitį teks grįžti. Anuomet žmonės matė tik tą nelemtą paskutinę jo gyvenimo dieną, tas įvykis užgožė viską, Vito talentą – irgi. Tada supratau, kad turiu išvykti, reikėjo, kad mano gyvenimą užlietų nauja banga. Važiuoti privalėjau toli – ten, kur niekas manęs nepažįsta, kur viską tektų pradėti iš naujo.
Daugelis svarsto, kad Vitas seniai galvojo apie savižudybę, kad sirgo psichikos liga,naktimis vaikščiojo stogais. Aš žinau: jis svajojo gyventi ilgai.
Nėra paprasta grįžti į praeitį. Neabejoju, kad siaubingos kovo 16-osios įvykiai dažnai iškyla Jums prieš akis...
Iki į mano namus pasibeldė Giedrė, su niekuo apie tai nekalbėjau. Dabar daugelis svarsto, kad Vitas seniai galvojo apie savižudybę, kad sirgo psichikos liga, naktimis vaikščiojo stogais. Aš žinau: jis svajojo gyventi ilgai. Sakydavo: „Kai būsime senukai, eisime kartu pasivaikščioti miesto gatvėmis.“ Anuomet vaikščioti įsikibus vyrui į parankę buvo nepriimta, taigi rankas laikėme kišenėse. Vitas niekada nebuvo praradęs ryšio su realybe. Jo matymas, darbštumas, organizuotumas ir produktyvumas tai įrodo.
Stogais vaikščiojo mūsų katinas Pikaso. Vitas buvo išėjęs tik kartą – miegodamas. Prabudusi naktį pamačiau, kaip išlipo pro langą ir beveik nubėgo karnizo pakraščiu. Išsigandusi surikau: „Vita, Vita!“ Jis atsimerkė, susvyravo, akyse pamačiau tokią baimę! Ištiesiau jam ranką, sugriebė baisia jėga, net mėlynės liko. Paskui atsigulė į lovą ir užmigo. Ryte klausiu: „Nepameni? Tu vaikščiojai.“
Negalvojo jis apie savižudybę. Iki šiol ieškau ir negaliu rasti priežasties, kodėl taip nutiko. Buvo graži 1987-ųjų kovo 16-oji. Atrodo, na, kas gali atsitikti tokią dieną? Anksti ryte išlaikiau valstybinį egzaminą. Su kursiokais nusprendėme išgerti kavos. Paskambinau Vitui, kad užtruksiu, o jis pasakė, kad sutvarkė butą ir laukia mūsų visų svečiuose. Nusprendėme, kad tai gera proga atšvęsti studijų pabaigą, ir visi nuėjome. Tą vakarą liejosi emocijos. Mes visi buvome pavargę, dauguma kurso draugų išėjo namo. Išėjo ir Bronius, bet netrukus grįžo. Pasakė, kad pavėlavo, o draugai jo nepalaukė. Iki jo traukinio į Kauną buvo likusios keturios valandos. Kas, jei būtų negrįžęs? Nuėjau virti kavos. Netrukus į virtuvę ramiai įėjo Vitas, paėmė peilį. Pagalvojau: maistas ant stalo supjaustytas, kam jam tas peilis? Ir staiga – triukšmas... Tikėjau, stebuklas dar gali įvykti. Paskambinau į greitąją pagalbą, bet niekaip negalėjau pasakyti, kas įvyko, – atrodė, mano žodžiai Vitui bus nuosprendis. Tikrąjį nuosprendį ištarė greitosios pagalbos moterys. „Ar čia – žmogžudys?“ – paklausė įėjusios, o aš norėjau tapti tokia didelė, kad galėčiau užstoti savimi nuo tų žodžių Vitą. Deja... Mačiau, kaip jis lėtai nuėjo į kitą kambarį, užvėrė paskui save duris. „Kaip gerai, kad ten pabus, kol Broniui suteiks pagalbą“, – pagalvojau nesiliaudama tikėti stebuklu. Stebuklas neįvyko, tik skersvėjis atplėšė duris. Įpuolusi į kambarį supratau – pabaiga. Vito nebebuvo. Neprisimenu, kaip išbėgau į kiemą. Tai, kas vyko, priminė ne gyvenimą, o kiną...
Iš kurio ir norėjote pabėgti? Kas Jus 1991-aisiais priglaudė Amerikoje? Kokia buvo pradžia?
Niujorke su dukra Kotryna prisiglaudėme pas vieną bendrą mano ir Vito draugą – homoseksualų žydą. Jis iš Maskvos į Niujorką buvo persikėlęs prieš kelerius metus. Leido mums apsistoti nedideliame kambarėlyje, bet ištvėrėme vos dvi savaites. Vėl atsidūrėme gatvėje su fotoaparatu, visa manta ir Vito archyvu. Tada prisiminiau buvusią Vito merginą Sašą. Po laidotuvių 1987-aisiais ji paskambino į mūsų buto Vilniuje duris. Žinojau, kad visą tą laiką nekentė manęs, manė, kad pagrobiau iš jos Vitą, bet tada prakalbėjome visą naktį, verkėme. Jautėmės taip, lyg būtume viena kitą pažinojusios labai seniai. Kitą rytą Saša pasakė, kad išvyksta į Niujorką, paliko man savo telefono numerį. Štai kada prireikė! Amerikoje! Buvo savaitgalis, Saša nekėlė ragelio. Nieko geresnio nesugalvojau, kaip nuvažiuoti ten, kur gyvena. Susitikome prie jos namų. Saša, žinoma, mus priglobė. Iš Vilniaus buvau atsivežusi vieno amerikiečio diplomato vizitinę kortelę, jis domėjosi Vito nuotraukomis. Po kelių dienų susikaupiau, paskambinau ir papasakojau, kas nutiko. Jis pradėjo juoktis, o paskui pažadėjo, kad pagalvos, kaip mums padėti. Padėjo. Įdarbino savo bičiulio rusiškų suvenyrų parduotuvėlėje Vašingtone ir supažindino su popu. Šventiko šeima mums rado namus, kartais prižiūrėdavo Kotryną. Dukrai tada buvo vos septyneri.
Daugiau tos bylos KGB archyvuose niekas nematė. Šis Vito gyvenimo skyrius dar neatskleistas.
Užsiminėte apie pirmąją Vito meilę – Sašą. Kalbama, kad jo gyvenime būta daug moterų. Kaip susitaikėte su tuo?
Man atrodo, kad nė viena moteris negalėjo atsistoti tarp mūsų. Jei kas nors įvykdavo, Vitas sakydavo: „Tu esi svarbiausia, aš tave myliu, visa kita – nesvarbu.“ Dabar ir aš žinau, kad nesvarbu. Mes supratome vienas kitą, gyvenome savo gyvenimą, o mano giminės, mano tėvai nė nežinojo, kaip yra iš tikrųjų. Būtų tikrai nesupratę! Vitas man sakydavo: „Negaliu be tavęs!“ Ir aš nebesvarstydavau – atleisti ar neatleisti. Buvome tokie jauni, kai susitikome!
Manote, kad likimo skirti susitikimai yra neišvengiami?
Iš namų išėjau anksti – šešiolikos. Apsigyvenau bendrabutyje, pradėjau dirbti. Būdavo dienų, kai galvą po antklode žmonių pilname bendrabučio kambarėlyje pakišdavau alkana, tačiau po ta antklode buvo mano pasaulis...
Mokiausi medicinos. Aštuoniolikos neturėjau, kai paskyrė atlikti praktiką ligoninėje. Ten ir sutikau Vitą. Daug ligonių mus kalbindavo, bet Vitą gerai prisimenu: jam buvo padaryta ausies operacija, tamsiai mėlynas chalatas, pižama... Ir koks nachalas – praeiti neleidžia. Ką kiti pamanys? Po praktikos pas tėvus į kaimą išvažiavau spurdančia širdimi. Tėvai turėjo telefoną. Vieną dieną Vitas paskambino ir pasakė: „Būsiu Vilniuje, gal susitinkam?“ Griebiau rankinuką ir išvažiavau.
Gyvenimą su Henku kūrėme taip pat, kaip statėme savo namus: iš lėto, po truputį, vakarais.
Autobusas pakeliui sugedo, į Vilnių atvažiavome vėlai. Aš planus rezgu, pas kuriuos giminaičius nakvoti, o jis stovi stotyje – laukia. Visą naktį kartu pravaikščiojome. Ryte Vitas nuėjo į pokalbį dėl darbo. Grįžo su laboratorijos raktais kišenėje. Ten abu ir apsigyvenome. Nieko neturėjome, tik – sudedamąją lovelę. Kad būtų plačiau gulėti, pasitiesdavome kartono. Gerai, kad buvome jauni, ploni. „Dabar verčiamės ant kito šono“, – juokaudavome. Aš dirbau naktimis, Vitas padarė vietos, kad dieną galėčiau išsimiegoti, kai jis dirba.
Su Vitu netrukus susituokėte, paskui pakeitėte vieną butą, kitą, galiausiai apsigyvenote dabartinėje Jakšto gatvėje. Pasakojama, kad Jūsų namai buvo labai svetingi. Namai, kuriuose gyveno... liūtas!
Visi trys butai buvo Jakšto gatvėje. Gal tuojau po vestuvių mūsų namuose ir netrūkdavo žmonių, bet vėliau ateidavo tik draugai, bičiuliai, svečių iš kitur. Kartą, prisimenu, susipykome. Jau ruošiausi eit pro duris, kaip kažkas staiga paskambino. Abu sustingome. Neįsileidžiame – tegu mano, kad nieko nėra namuose. Paskambino dar kelis kartus ir nuėjo, o mes pradėjome juoktis. Pyktis išgaravo.
Liūtą Simbą Vitas man padovanojo per 24-ąjį gimtadienį. Nuvažiavo į Kauną, atsivežė. Reikėjo girdėti, kaip jis pirmą naktį rėkė. Buvo labai prisirišęs prie manęs. Jei atsiguldavo šalia, Vitui vietos jau nebūdavo... Kartą išvykome pailsėti, liūtuką palikome Vito draugui. Kai grįžome, šlubavo, teko su juo išsiskirti.
Būdavo dienų, kai Vitas gaudavo gerų reklamos užsakymų, tada turėdavome pinigų, bet būdavo ir taip, kad neturėdavome, ką valgyti. Tada eidavome pas mūsų draugę Renatą: jos mama dirbo restorane, tad maisto pas juos būdavo visada. Tapo lengviau, kai įsidarbinau Vilniaus modelių namuose. Atlyginimą gaudavau kas mėnesį, atsirado bent kažkoks stabilumas.
Panašu, kad Jūsų gyvenime dramų netrūko. Buvote iš tų, kurie ir myli, ir pykstasi audringai?
Ne tiek jau daug tų dramų būta... Per dvidešimtį metų suskaičiuočiau dešimt ar dvylika kartų, kai buvome rimtai susipykę. Neskaičiuoju gėrimo dienų, – tada jis būdavo kitoks, ir ta kita pusė man nelabai patiko. Vitas nebuvo nei alkoholikas, nei šizofrenikas. Ne. Greičiau – nuvarytas arklys. Nušauti jo niekas negalėjo, užtat nuvarė. Kartą išėjo su draugais, o po poros valandų grįžo sumuštas, kraujuojančiu veidu. Klausiu: „Kas sumušė? Kodėl?“ Po minutės girdžiu durų skambutį, atidarau – abu jo draugai stovi. Irgi sumušti, kraujuojančiais veidais. Visą naktį miegoti negalėjome, o ryte sėdome į mūsų žigulius, jie – ištinusiais veidais, su mėlynėmis, ir visi keturi nuvažiavome prie turgaus valgyti dešrelių. Pusryčiaudami juokavome, tačiau juokinga anaiptol nebuvo.
Vieną dieną iš Vito studijos dingo visas jo armijos laikų archyvas. Kartą jis paprašė manęs išeiti iš namų ir grįžti po valandos. Grįžau anksčiau. Artėdama pamačiau iš mūsų buto išeinantį vyrą. Vitas neatrodė labai laimingas. Jis dažnai, pridėjęs pirštą prie lūpų, prašydavo manęs neatvirauti. Sykį bute – buvome ką tik atsikraustę – pati aptikau nepažįstamą vyrą. Atrakinusi duris, pastebėjau keistai besielgiantį mūsų šunį. Kotrynos kambaryje pamačiau svetimą žmogų. Po nepažįstamojo vizito kelias dienas neveikė telefonas.
„Tu esi mano mama“, – pasakė Katrytė, bet prisijaukinti mintį, kad yra įvaikinta, mačiau, sekėsi sunkiai.
Netikiu, kad Vito byla dingo atsitiktinai. 1991 metais mano bičiulis Hermanas Hoeneveldas iš Amsterdamo gavo leidimą KGB archyvuose peržiūrėti Vito bylą. Joje buvo parašyta, kad byla baigta, viskas aišku – namuose įvyko pavydo scena, vyrukas nudurtas dėl žmonos. Daugiau tos bylos niekas nematė. Šis Vito gyvenimo skyrius dar neatskleistas, dar daug turiu suprasti, kas tada įvyko.
Filme „Meistras ir Tatjana“, monografijoje apie Vitą matome daugybę Jūsų nuotraukų. Iš kur ta sovietų laikais svetima laisvė pozuoti?
Šeima, kurioje užaugau, ir įtarti negalėjo, kaip Vitas mane fotografuoja. Nežinau, ar dabartiniai žmonės supranta: gyvenome vieno kambario bute. Vienas kranas, kriauklytė, tualetas – koridoriuje. Viskas vyko čia, šalia. Turėjome vienas kitą, aš išsiplaudavau galvą, jis išsitraukdavo fotoaparatą.
„Pažiūrėk į mane, dabar pabūk taip“, – sakydavo. Paskui atsirado pirmi reklamos užsakymai. Vitas fotografuodavo mane, tą patį vakarą ryškindavo juostas, kitą dieną aš jau matydavau nuotraukas. Jos buvo geras būdas užsidirbti pinigų. Užsakovai stebėjosi Vito profesionalumu – nuotraukos būdavo pateikiamos greitai ir itin kokybiškos. Ir aš Vitu pasitikėjau – iš paprastų dalykų jis mokėjo padaryti gražius reklaminius vaizdus.
Tatjana, juk Jūs taip pat mėginote fotografuoti...
Beveik 18 metų dirbau Vilniaus modelių namuose, jis leido „Bangos“ žurnalą. Man patiko fotografo darbas, patiko fotografuoti reklamas, bet po Vito mirties buvo sunku vėl pradėti. 1991 metais Atlantik Sityje vyko konkursas „Mis Amerika“. Jo rengėjai nupirko daug mano darytų nuotraukų, vienas žurnalas netgi kvietė padirbėti, bet man neužteko drąsos. Siūlė kurti modelių agentūrą. Į susitikimą ėjau žinodama, kad nieko nebus. Turėjau kitų svajonių – užauginti Kotryną. Kas žino, kaip būtų susiklostęs jos gyvenimas?
Kotryna nėra tikra Jūsų dukra. Tai irgi liūdna istorija: ką tik gimusi judviejų su Vitu dukrelė mirė, Jūs pasiėmėte auginti paliktą mergaitę...
Aš taip džiaugiuosi, kad turiu dukrą! Geriausią pasaulyje! Mes abi kartu daug iškentėjome. Kotryna žino, kad gyvenimas kelių taip lengvai neatveria. Prisimenu siaubingą baimę, kai nusprendžiau pasakyti, kad nesu tikra jos mama. Buvau grįžusi į Lietuvą, parsivežiau laikraštį su didžiuliu straipsniu apie Vitą. Nors tada atvirai nekalbėjau, jame buvo papasakota ir Katrytės istorija. Dukra tada buvo gal aštuntoje klasėje. „Mama, perskaityk man straipsnį“, – paprašė. „Dieve, duok jėgų“, – meldžiausi. Greitai greitai tą vietą perskaičiau, o ji liepė pakartoti: „Palauk, palauk, skaityk dar!“ Per ašaras nemačiau, ką skaitau. Jos akys irgi buvo pilnos ašarų. „Tu esi mano mama“, – pasakė, bet prisijaukinti mintį, kad yra įvaikinta, mačiau, sekėsi sunkiai. O paskui atsirado Henkas. Ir jis tikrai pakeitė mūsų gyvenimą. Atsimenu, Katrytė sėdi ir kartoja: „Noriu tėvelio, noriu tėvelio.“ Aiškinu jai, kad tėvelio negalima nusipirkti parduotuvėje, kad turime jį sutikti, rasti.
Vienas žurnalas netgi kvietė padirbėti, bet man neužteko drąsos. Siūlė kurti modelių agentūrą. Turėjau kitų svajonių.
Kur radote Henką?
Vašingtone gyvenome su Katryte pusrūsyje. Amerikoje langų niekas neatidarinėja, kaip yra įprasta Lietuvoje, o mes palikome pravirus. Vieną naktį pabudome vandenyje. Griebiau Katrytę nuo čiužinio, ant kurio abi miegojome, pasodinau ant kėdės ir puoliau gelbėti Vito archyvą. Tas įvykis buvo gera proga pakeisti gyvenamąją vietą. Kurį laiką gyvenome pas pagyvenusį profesorių, kuriam reikėjo padėti buityje. Jis turėjo didelį šunį. Nusprendėme, kad gyvūnui reikia būdos, pradėjome aplink klausinėti, kas galėtų pagaminti. Kažkas nurodė meistrą, kuris laisvu laiku dirba medžio darbus. Taip vieną dieną į profesoriaus namus užėjo Henkas. Nelabai galėjau su juo susikalbėti – angliškai nemokėjau, bet šuns namą jis pagamino gražų. Paskui pakvietė vakarienės, o kai nusprendėme vėl kraustytis į Vašingtoną, pasiūlė kambarėlį savo namuose. 1993 metais susituokėme. Gyventi tapo lengviau, o Katrytė gavo nuostabiausią pasaulyje tėtį. Henkas netrukus ją įsidukrino. Teisme į klausimą, ar tikrai nori įsidukrinti tą mergaitę, Henkas atsakė: „Būtų didžiausia garbė, jei šita mergaitė taptų mano dukra.“ Niekada nepamiršiu šito momento. Dabar Kotrynai – trisdešimt, ji dirba Nacionaliniame sveikatos institute, mes turime dvi anūkes.
Kada jūs Henkui papasakojote apie savo gyvenimą? Galėjote būti atvira?
Amerikoje žmonių santykiai kitokie. Mėginau pasakoti, bet mano anglų kalba buvo prasta, o paskui jis priėmė mano gyvenimą natūraliai. Labai daug padėjo, kai tvarkėme Vito archyvą, rinkome medžiagą monografijai, filmavome filmą. Henkas – tikrai nepaprastas žmogus, man labai labai pasisekė.
Gyvenimą su Henku kūrėme taip pat, kaip statėme savo namus: iš lėto, po truputį, vakarais. Dabar turime gražų namą, kuriame gyvename, ir dar vieną, kuriame gyvena septyni profesionalios medikų priežiūros reikalaujantys pagyvenę žmonės. Štai šiuo atveju ir pravertė mano medicinos diplomas, žinios, praktika.
Esu dėkinga likimui, kad viskas taip susiklostė. Jei kas leistų išbraukti ar pakeisti kuriuos nors vienus metus, nieko nekeisčiau. Dėl nieko nesigailiu, branginu visus savo prisiminimus.
Akimirkos iš filmo premjeros:
