Paryžiuje – pietų metas. Eglė grakščiai neria pro masyvius garsiojo Paryžiaus politinių mokslų instituto (Institut d'études politiques de Paris) kiemo vartus. Galėtų būti viena iš studenčių. Iš tikrųjų institutas, dar vadinamas tiesiog Sciences Po, yra lietuvės darbovietė. Ši XVII XVIII a. rūmuose veikianti mokslo šventovė (tarp Sen Žermeno ir Raspail bulvarų) didžiuojasi savo istorija. Instituto koridorius mynė šalies prezidentai Georges'as Pompidou, Jacques‘as Chiracas, Francois Mitterrand’as, Francois Hollande’as, dizaineris Christianas Dioras, rašytojas Marcelis Proustas. Studentai į šią mokslo instituciją patenka įveikę sudėtingą atranką, o dėstyti joje – garbė ir prestižas. Užsienio mokslininkų daugėja, jie – vis dar naujovė.
„Prancūzijoje, kai pasakau, kur dirbu, dažnas į mane atidžiau pasižiūri – mat esu lietuvė, – su šypsena sako Eglė. – Retas britas nustebtų išgirdęs, kad dirbu Oksforde.“ Apeiname ant koridorių grindų sėdinčius studentus ir plačiais senoviniais laiptais pakylame į antrą aukštą. „Elitinės mokyklos (pranc. Grandes écoles) yra prancūzų visuomenės hierarchijos dalis, – tvirtina E. Rindzevičiūtė. – Šalyje yra svarbi meritokratijos ideologija: asmens vertė priklauso ne nuo to, kas yra jo tėvai, o nuo to, ką jis pasiekė pats. Pagal šį principą, vadovaujančius postus turėtų užimti tie, kurie užsitarnavo. Nuo pat mažų dienų prancūzai vertinami egzaminais, stoja į elitines mokyklas, tačiau realiai į jas dažniausiai patenka vaikai iš šeimų, galinčių suteikti sąlygas mokytis.
Meritokratijos mitas Prancūzijoje aižėja, vis dėlto išsilavinimas, įgytas elitinėse mokyklose, yra vertinamas. Taip yra ir Didžiojoje Britanijoje, bet ten požiūris kiek kitoks. Jei pasakysi, kad esi baigęs, tarkim, Itono berniukų mokyklą, kur ruošiamas būsimas elitas, eilinis pilietis į tai sureaguos nebūtinai teigiamai. Britai aiškiai suvokia, elitinės mokyklos diplomas atspindi ne vien absolvento asmeninius pasiekimus, bet ir tėvų ekonominį statusą.“
Paryžiuje manyje nubunda meno istorikė. Šis miestas fantastiškas.
Pasisveikinusios su keliais elegantiškais profesoriais madingai žilstelėjusiais plaukais, einame painiais koridoriais, kol atsiduriame Eglės kabinete. Nedidelio kambario lentynos ir stalai nukrauti knygomis. E. Rindzevičiūtė rodo lentyną, kur sudėti įvairūs tarptautiniai leidiniai su jos straipsniais. Šiame kabinete gimsta į kultūros politiką besigilinančios mokslininkės darbai. Bet kodėl prancūzams turėtų rūpėti Rytų Europos studijos? Be to, Paryžiaus aukštosios mokyklos nuo seno suvokiamos kaip mokslo tvirtovės – į jas patenka tik garsių vietos prancūzų profesorių protežė. „Į Sciences Po mane pakvietė kolegė, švedė istorikė daktarė Jenny Andersson. Daugelis mano kolegų yra iš užsienio: JAV, Vokeitijos, Čekijos, Italijos, Didžiosios Britanijos, o visi kolegos prancūzai puikiai kalba angliškai. Tai – simptomas, kad institutas nusprendė tapti atviresnis pasauliui“, – pasakoja pašnekovė.
Nuo Kauno iki Paryžiaus
Pokalbį nusprendžiame pratęsti prie pietų stalo. Eglė puikiai pažįsta 6-ąjį rajoną, kuriame yra jos darbovietė. Į institutą lietuvė traukia pėstute. Po darbo susitinka su draugais pavakarieniauti arba su kolegomis keliauja į paskaitą, konferenciją. „Paryžius yra traukos centras. Kai dirbau Stokholme, ne visada būdavo paprasta prisikviesti garsų profesorių vesti seminaro. O į Paryžių nori visi, nors jo universitetai ir kritikuojami dėl senamadiškumo, hierarchijos. Šiame mieste yra daug mokslo įstaigų. Dėl to skundžaimasi, siūloma perkelti jas į regionus, o man koncentracija patinka.Rytais dirbu savo kabinete, per pietus susitinku su kokiu nors atvykusiu profesoriumi, po pietų bėgu į seminarą Sorbonos universitete“, – tvirtina mokslininkė, kai įsitaisome jaukioje klasikinėje prancūzų užeigoje (brasserie). Mums atneša po grandiozinę – amerikietišką – porciją salotų. Eglė gražia prancūzų kalba paprašo kavos. „Kalbos mokausi skaitydama knygas, – sako ji. – Pavyzdžiui, skaityti švediškai išmokau per tris mėnesius, po kelerių metų jau kalbėjau laisvai.“ Eglei visada buvo įdomu kitos kultūros, todėl nedvejojo rinkdamasi studijas Maskvoje, Budapešte, Stokholme.
„Esu kaunietė, studijavau Vilniaus dailės akademijoje. Tai buvo didelis pokytis mano gyvenime, senamiestyje nuolat pasiklysdavau“, – prisimena studijų pradžią E. Rindzevičiūtė. Ji sako, kad, būdama vaikas, jau žinojo, jog nori būti menininkė arba mokslininkė. Menu domėjosi tėvai. Mama buvo chemijos inžinierė, bet ją ir sesę, dar mažas, veždavosi į Sankt Peterburgą, Maskvą, ten vesdavosi į parodas. „Tėtis, radioelektronikos specialistas, dirbo Kauno technologijos universitete, todėl man atrodė, kad menas ir mokslas gali sugyventi. Stojau į akademiją, į dailėtyrą, nes suvokiau, jog man įdomiau rašyti apie meną, o ne jį kurti. Studijuodama buvau įmerkusi pirštus į meno kuravimo projektus“, – pasakoja Eglė. Lūžis E. Rindzevičiūtės gyvenime įvyko pasirinkus kultūros vadybos studijas Maskvos aukštojoje socialinių mokslų ir ekonomikos mokykloje (MSSES; Moscow Higher School of Social and Economic Sciences), tuo metu vienintelėje vakarietiškoje mokslo institucijoje. „Buvau 21erių. Rusiškai kalbėjau taip blogai, kad net metro bilieto negalėjau nusipirkti. Maskvos architektūra man priminė Vilnių, bet kultūriniu požiūriu buvau už tūkstančio kilometrų“, – tvirtina pašnekovė. Eglė, pradėjusi studijuoti kultūros vadybą, atrado kultūros politiką, ėmė domėtis meno ir valstybės ryšiais. Baigusi bakalauro studijas, toliau mokytis pasirinko Budapešte esantį Vidurio Europos universitetą (CEU; Central European University). Mokslo daktaro laipsnio siekti išvažiavo į Stokholmą, Baltijos ir Rytų Europos studijų centrą (CBEES; Centre for Baltic and East European Studies). Imponavo ne tik dosnus tyrimų finansavimas, bet ir tai, kad Skandinavijoje, priešingai nei daugelyje Europos šalių, doktorantai yra visateisiai darbuotojai, jiems skaičiuojamas darbo stažas. Čia lietuvė gilinosi į valstybės ir kultūros bei valdymo santykį, disertaciją rašė apie tai, kaip atsirado ir formavosi sovietinės Lietuvos kultūros politika. Tai buvo pirmoji disertacija tokia tema. „Į ją gilinausi ir vėliau. Mane masina iš išminto tako žengti į mažesnį takelį. Traukia tai, ko nežinau“, – pasirinkimą aiškina mokslininkė. Švedijoje Eglė gyveno 11 metų. Išmokusi kalbą, perprato ir kultūrą. „Lietuva ir Skandinavijos šalys yra agrarinės, todėl žmonių santykiai, požiūris yra kiek valstietiški, čia maža formalumo. Mums artima jų kultūra, nesunku prisiderinti, – aiškina E. Rindzevičiūtė. – Imponuoja tai, kad Švedijoje vyresni kolegos ar pašnekovai yra itin demokraštiški, niekada neprivers jaunesnių jaustis taip, kad šiems derėtų patylėti. Švedai mano, kad amžius nebūtinai atspindi kompetenciją. Prisimenu vieną epizodą, nutikusį arklidėse. Buvau jojimo naujokė, net nežinojau, kaip arkliui kamanas užmauti. Priėjo tokia savimi pasitikinti devynerių metų mergytė ir man viską gražiai paaiškino.“ Nuo rugsėjo mėnesio mokslininkė dėstys Kingstono universitete Londone, – šiame mieste gyvena jos britas draugas Francis, irgi mokslininkas. Pora draugauja jau dešimt metų.
Nori draugų – nusipirk šunį
Užeiga šurmuliuoja, padavėja perdėtai meiliai mūsų perklausia, ar nieko nenorime. Kelios netoliese pietaujančios elegantiškos paryžietės energingai aptarinėja santykius darbe. Atrodo tokios savimi pasitikinčios. „Paryžiečiai iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti arogantiški, bet patys nemano tokie esantys. Tai, pasak jų, – užtikrintas pasitikėjimas savimi. Kaip Paryžiuje pereisi gatvę, jei ja važiuojantys automobiliai nestoja? Reikia žengti į ją be jokių dvejonių, drąsiai, – sako Eglė. – Švedijoje yra kitaip. Ten galioja tarsi nerašytas susitarimas neišsiskirti iš kitų, nemanyti, kad esi geresnis už kitą ar kad daugiau išmanai. Perdėtas pasitikėjimas savimi laikomas arogancija, todėl galima pamanyti, kad švedai nepasitiki savimi. Aišku, taip nėra.“ Žvelgdama pro langą į lietaus plaunamą miestą mokslininkė pasakoja, kodėl negalėjo atsispirti pasiūlymui pagyventi Paryžiuje, nors dėl to teko palikti gerai apmokamą darbą Švedijoje.
Juokaujame, kad mes, mokslininkai, turime lengvo autizmo požymių. Jei esame apsirengę ne išvirkščią megztuką, tai jau yra gerai.
„Paryžiuje manyje nubunda meno istorikė. Šis miestas fantastiškas. Įsivaizdavau jį šiuolaikiškesnį, art nouveau stiliaus. Iš tikrųjų jo architektūra ir atmosfera primena viduramžius. Paryžius – Europos istorijos knyga, jame gausu geriausių kultūros judėjimų ir meno stilių pavyzdžių. Architektūra neatsiejama nuo gyvenimo. Šis miestas – tarsi kino filmas“, – tikina E. Rindzevičiūtė. Eglė užsisvajoja: jeigu galėtų, savo miestą sukurtų kaip koliažą. Jame veiktų Švedijos politinė ir administracinė sistemos, visuomeninė kultūra, į jį būtų perkelta Paryžiaus architektūra, šio miesto gyvenimas, jame vešėtų britų pragmatizmas, humoras ir lietuvių šiltumas, draugiškumas. Mokslininkė tvirtina, kad ji, nesvarbu, kurioje šalyje būtų, jaučiasi Lietuvos intelektinio pasaulio dalimi. Palaiko ryšius su kolegomis, rašo straipsnius, Lietuvoje veda arba organizuoja seminarus, paskaitas. Paklausta apie mokslininkų konkurenciją Paryžiuje, E. Rindzevičiūtė pamini vieno garsaus čikagiečio profesoriaus frazę: „Jeigu Čikagoje nori turėti draugų, nusipirk šunį.“ Pasak pašnekovės, švedų demokratija, kai žemesnio rango darbuotojas gali siūlyti idėjas dekanui, sunkiai įsivaizduojama Paryžiuje... O štai profesorių, kurie gali nesivaržydami apšnekėti kolegę profesorę, aptarti jos sijono ilgį, yra.
Moterys mokslo pasaulyje
„Ar tebėra skirtumas, ką dėvėdama – sijoną ar kelnes, ateini į auditoriją, laboratoriją, biblioteką ar interviu?“ – pasigaunu Eglės pastabą apie sijoną. „Dėl to aš ir mėgstu kelnes, – pajuokauja pašnekovė. – Visaip būna. Kai tyrinėjau informacinių technologijų istoriją, dažnai keliaudavau į Maskvą, kalbindavau šios srities pradininkus. Aišku, vyrus. Kai kurie gal ir nustebdavo, kad domiuosi „nemoteriška“ tema, bet perpratę, kad suprantu, apie ką kalbu, nuoširdžiai pagelbėdavo.“ E. Rindzevičiūtė primena, kad tik nuo XX a. antrosios pusės nustota abejoti, kad moterys turi smegenų, kad gali būti kas nori: ir išradėjos, ir kosmonautės... Seni, bet gajūs stereotipai išnyra, kai užverda kova dėl galios ir valdžios. Vyrai vis dar tiki, kad jie yra geresni vadovai nei moterys. „Koks patikimo vadovo portretas? Tyrimai rodo, kad pirmenybę visada nesąmoningai teikiame baltajam, anglosaksui, krikščioniui vyrui. Moterys vadovės įvardijamos kaip mažiau patikimos, silpnesnės, valdomos emocijų, neracionalios“, – sako mokslininkė. Tai, kad neseniai Paryžiaus politinių mokslų instituto rektoriaus pavaduotoja paskirta moteris, Eglė laiko žingsniu į priekį.
„Prancūzės kovoja už savo teises ir kalba apie lyčių lygybę. Vis dėlto dar yra erdvės tobulėti. Kad ir institute – moterų svarbiose komisijose yra vis dar nedaug.“ Pašnekovė pastebi, kad, norėdama gauti aukštesnes pareigas ar didesnį atlyginimą, moteris turi labai pasistengti. „Aš dažnai nerimauju, ar pakaks publikacijų. Į tą patį postą pretenduojantis kolega vyras pateikia vos kelis straipsnius ir yra ramus. Mokslininkų pasitikėjimas savimi priklauso ne tik nuo vidinių savybių, jį lemia ir pripažinimas. Bet jeigu tave giria, sunerimsti: gal reikia daugiau dirbti? Todėl moterys ir yra tokios geros darbuotojos“, – šypsodamasi sako Eglė. Neretai itin aukštas pareigas einančių mokslo pasaulio moterų neturi vaikų. „Mokslo žmonėms tenka daug judėti: keisti darbovietes, daryti tyrimus užsienyje. Pavyzdžiui, pastaruosius metus dirbau Prancūzijoje ir Švedijoje, o darbo reikalais tekdavo skraidyti į Maskvą, Niujorką, Singapūrą, Sidnėjų. Ir dar kas mėnesį užsukti į Angliją aplankyti draugo. Ne visiems finansinė padėtis leidžia samdyti būrį auklių, – sako Eglė. – Nesu iš tų, kurie į atžalą žiūri kaip į vartojimo objektą. Vaikui reikia šeimos, o kai tėvai keliauja, seneliai gyvena skirtingose šalyse, kas tam vaikui lieka? Šiuo metu gyvenu taip, kad net ne visi augalai mano namuose išgyvena. Tiesa ta, kad jaunas mokslininkas, norėdamas įsitvirtinti, turi daug dirbti, tad laiko asmeniniam gyvenimui lieka mažai.“ „Vadinasi, paaukojote šeimą dėl karjeros?“ – klausiu. „Niekada nesupratau šito klausimo, – nusistebi pašnekovė. – Kaip gali paaukoti tai, ko neturi? Esu atvira naujovėms ir iššūkiams, todėl niekada nesakau „niekada“.“ Grįžtu prie klausimo apie išvaizdą. Ar, norėdamos pabrėžti lygybę su vyrais, moterys ir rengiasi atitinkamai – griežtais, dažniausiai vyriškais (kelnės ir švarkas) kostiumais? „Tikrai ne, – juokdamasi atsako Eglė. – Moteris profesorė su mini sijonėliu Prancūzijoje yra įprastas vaizdas.
Jos mėgsta pabrėžti savo moteriškumą. Apskritai Paryžiuje aprangos kodas yra labai svarbus, bet akademinėje aplinkoje tie kodai yra nevienareikšmiai.“ Pasak E. Rindzevičiūtės, ir Stokholme galima sutikti moterį profesoręsu trumpu sijonu. Vis dėlto tokį, gilią iškirptę, tinklines kojines ir raudonai lakuotus nagus sau leistų greičiausiai lyčių studijų ekspertė. Taip ji tarsi parodytų, kad jei atrodo kaip supermoteris iš Las Vegaso, tai dar nereiškia, kad jos smegenys nieko vertos.“ Eglė pripažįsta, kad jos pačios stereotipas apie mokslininkų aprangą sugriuvo bibliotekų archyvų skyriuose pamačius ne akiniuotus, ilgus megztinius dėvinčius, o išsipuošusius vaikinus ir merginas. „Maskvoje, ekonomikos archyve, jaučiausi kaip mados šou. Mokslininkės ten buvo su prašmatniais kostiumėliais. Iš karto gali pasakyti, kuri mokslo sritis yra madinga, – šypteli pašnekovė. – Vis dėlto dažnai juokaujame, kad mes, mokslininkai, turime lengvo autizmo požymių. Jei esame apsirengę ne išvirkščią megztuką, tai jau yra gerai.“
Mokslo galia
Tylūs, tamsūs archyvų skyriai, stalai, nuguldyti senais, traškančiais popieriais. Ten karaliauja disciplina, kruopštumas, kantrybė. Ar mokslininkui tikrai reikia sąlyčio su išoriniu pasauliu, didesnės auditorijos, ar rūpi, kaip jo teorijos veikia realiame gyvenime, o gal jam tiesiog svarbiau patenkinti savo norą, stimulą žinoti? „Mokslininkui reikia pasėdėti visiškai vienam tarp dulkių, bet tai – tik viena šio darbo pusė. Tarsi detektyvas naršai po popierius, džiaugiesi radęs duomenų, kurie tavo tyrimą gali apversti aukštyn kojomis. Atsidavę mokslininkai pasakytų, kad tokia ir yra mokslo esmė, – teigia Eglė. – Vis dėlto šioje srityje ne mažiau svarbus ir bendravimas su žmonėmis: ne tik kolegomis ir tyrimų objektais, bet ir visuomene. Man patinka jausti epochą, todėl savo tyrimams pasirinkau antrąją XX a. pusę, juk dar yra šio laikotarpio liudininkų. Galimybė pasikalbėti su tam tikrų sričių pradininkais yra privilegija. Tada vėl neriu į archyvus, tikrinu informaciją.“ E. Rindzevičiūtei labai patinka ir kita mokslininko darbo dalis – dėstymas. „Pasitikrini, ar tai, apie ką rašai, kuo domiesi, įdomu ir platesnei auditorijai. Akademinės studijos savotiškai prilygsta kūrybai, nes vengi senų klausimų ir ieškai naujų. Mūsų klausia: „Kaip sukurti mašinas, kurios naudotų mažiau ar kitokio tipo degalus? O gal reikėtų klausti, kaip pakeisti infrastruktūrą, o ir visuomenę, kad nereikėtų mašinų. Mokslinės ekspertizės reikšmė šiuo metu vis didėja. Tiesa, kultūros sritis yra maža, neformali, todėl mokslinės ekspertizės nėra daug.“
Eglė yra dviejų mokslinių knygų anglų kalba – „Kultūros politikos istorija sovietinėje Lietuvoje. Kibernetika ir valdymas po Antrojo pasaulinio karo“ (2008 m.) ir „Ateities kūrimas. Kova dėl ilgalaikio planavimo transnacionaliniame moksle ir politikoje“ (2015 m.) – autorė. Šiuo metu baigia trečiąją – monografiją apie globalizaciją ir Šaltąjį karą, joje analizuoja Sovietų Sąjungos ir JAV mokslininkų bendradarbiavimą. Man įdomu, ar naujos knygos teisės priklausys institutui – juk ji čia parašyta. „Autoriaus teisės priklauso tik autoriui, – pasakoja Eglė. – Universitetui yra svarbu kurti naujas žinias ir lavinti jaunus žmones. Socialiniai ir humanitariniai mokslai yra itin svarbūs, nes jie ugdo jaunimą taip, kad jie gebėtų kritiškai vertinti vis dar gajus stereotipus, pavyzdžiui, jog lietuviai egzistavo nuo neolito, jog moterų pareiga yra rūpintis vaikais, o varguoliai patys kalti dėl savo neturto. Taip pat mokslas yra ne hobis, o visą pasaulį keičianti galia: net Sovietų Sąjungos ir Šaltojo karo laikais idaugelio sričių mokslininkai glaudžiai bendradarbiavo nepaisydami politinių konfliktų: pavyzdžiui, tik taip buvo atrasta klimato kaita, imta mažinti aplinkos taršą. Tikiuosi, jokie karai nesutrukdys mokslininkams ir toliau kartu ieškoti geresnių sprendimų.“
