Šią vasarą Svetlana su dukrele trumpai viešėjo pas tėvelius Sofiją ir Pavelą Griaznovus Jašiūnuose. Moteris prisimena, kad tai jau trečias mūsų susitikimas. O man, žvelgiant į Alessandrą, sunku patikėti, kad taip greitai skrieja laikas. Ar tai ta pati mergaitė, kurią Jašiūnuose mačiau prieš septynerius metus? Pamenu, kaip džiaugsminga metų ir mėnesio mažylė išsinėrė iš mamos glėbio, klegėdama nubėgo prie hortenzijų, stabtelėjo, atsargiai pritūpė, įkvėpė žiedų aromato ir ėmė artistiškai gėrėtis. Dabar ji – visa panelė su filmavimo kamera rankose. Ir lygiai taip pat tupinėja prie kiekvieno močiutės išpuoselėtų gėlynų žiedelio...
Tas pats tiltas per Merkį, Sniadeckių rūmai, parkas, palei šimtamečius medžius vingiuojantis kelias nepaprastai gražios Griaznovų sodybos link. Brangu viskas, kas nesikeičia. Duktė padėjo tėvams įsigyti namą, nupirko baldus, bet pasiliko jaunystės lovą. Joje grįžusi pailsi geriausiai. Nesikeičia ir pati Svetlana. Šypsena, ramus šiltas balsas, meile šeimai, vaikams, tėvams alsuojantis pasakojimas...
Prieš ketverius metus interviu „Moters“ žurnalui sakėte, kad podiumu žengiate paskutinį kartą. Ką veikiate dabar? Kokia Jūsų diena, kuo užsiimate?
Mano gyvenimas – mano vaikai, šeima. Visa kita – antrame plane. Mūsų diena prasideda labai anksti, keliamės su aušra. Suruošti tris vaikus į mokyklą per valandą nėra paprasta. Atrodo, kad jie jau dideli, bet iš tikrųjų – maži, jiems reikia mamos pagalbos. Oi, kad matytumėte, kokie mūsų rytai! Visi trys atsikelia, bėga praustis, rengiasi, skuba, o man reikia juos pavalgydinti, sužiūrėti, kaip apsirengę. Esu tokia mama, kuri be šiltų pusryčių neišleidžia vaikų į mokyklą. Amerikoje yra kitas gyvenimo principas, dauguma mažylių diktuoja sąlygas tėvams. Mane stebina mamų pokalbiai apie tai arba kai klausia: „Ką darai, kad tavo vaikai rytais valgo avižinę košę?“ – „Kitos išeities nėra: mama pasakė, ir jie valgo.“ Stebisi: „Kaip pasieki, kad tavo vaikas valgo tai, ką jam duodi, o ne ko pats nori?“ Pas mus nuo mažų dienų nėra tokio dalyko kaip „to noriu, o to nenoriu“.
Kol kas aš sprendžiu, ką vaikai valgys, kaip rengsis. Kai mažiesiems suteikiama daug galimybių rinktis (o pasirinkti, kas geriausia, jie dar nesugeba), prasideda kaprizai ir dramos. Nenori rengtis šiltos striukės, tai ir nesirenk, eik kaip patinka? Arba žiemą nenori mautis pėdkelnių, tai ir eik su vienomis kojinėmis? Pusė Niujorko trimečių, penkiamečių per šalčius mūvi kojinaites, nes mamos negali užmauti jiems pėdkelnių – esą vaikai nesileidžia. Mūsų namuose pasirinkimo nėra, pasakyta rengtis taip, o ne kitaip, ir jie klauso. Todėl aš keliuosi anksti, kad viską suruoščiau. Mūsų rytai organizuoti kaip armijoje. Kai daug vaikų, reikia tvarkos, disciplinos. Negaliu atsipalaiduoti, gerti kavą ir gėrėtis vaizdu pro langą ar valgančiais vaikais. Reikia spėti pažiūrėti, ar teisingai jie apsimovė kojines. Būna, kad dvyniai apsimauna ne tik skirtingas kojines, bet ir skirtingus, net ne to paties dydžio batus. Verkia, kad viena koja neįlenda... Rytinius rūpesčius tenka spręsti greitai. Aš labai nemėgstu vėluoti, man svarbu nuvežti vaikus į mokyklas laiku. Kai visus išvežioju, atsipučiu, skiriu laiko sau. Paprastai traukiu į sporto klubą. Tokia tad rutina, kai vaikai mokosi. Na, o jų vasaros atostogos – tai atostogos ir man, visiems šventė. Penktadieniais važiuojame į savo mėgstamą fermą, tenlaukia darbas. Vaikai turi savo gyvuliukų, juos prižiūri: kas lesina vištas, kas renka kiaušinius, kas eina pamaitinti ožiukų, avyčių, arkliuko ir ponio. Manau, teisinga, kad nevaikšto nuo sienos prie sienos nežinodami, ką daryti, o užsiima mėgstama veikla. Mums fermoje taip pat labai patinka, bet visa tai kūrėme dėl jų, jiems. Džiaugiamės, kai vaikai yra laimingi, krykštauja, kai jiems pavyksta tą ūkį prižiūrėti. Mes gyvename dėl jų.
Mūsų rytai organizuoti kaip armijoje. Kai daug vaikų, reikia tvarkos, disciplinos.
Ar kiekvieną vasarą lankote tėvelius Jašiūnuose?
Deja, ne kiekvieną. Kol Alessandra neturėjo broliukų, buvo galima su ja viena skristi. Su trimis mažais vaikais jau yra sudėtingiau. Tėvai į Niujorką atskrenda labai dažnai. Lankėsi ir šią gegužę – Alessandros Pirmosios Komunijos proga. Man labai komfortiška matyti juos kas du ar tris mėnesius. Ir vyresnis brolis Pavelas su savo šeima dažnai vieši. |Matydama savo artimuosius matau savo šalį Lietuvą ir savo tėvų namus.
Šįsyk mudvi su Alessandra atvykome netikėtai, tiesiog nusprendėme per kelias valandas. Duktė anksčiau už brolius baigė mokyklą, ir staiga nutarėme aplankyti močiutę ir senelį. Berniukams pasakėme, kad važiuojame pirkti jiems dovanų. Tik taip sutiko mus išleisti. Nenorėjome įžeisti, nors šiek tiek pamelavome – nepasakėme visos tiesos. Man pačiai knietėjo daugiau laiko praleisti su dukrele, turime pabūti dviese. Esame labai artimos, jei ji ne mokykloje, tai su manimi. Bet ne vienos akis į akį, tik mudvi – duktė ir mama, šalia sukasi ir broliai. Kiekvieno mano vaiko svajonė – kad visą savo laiką ir meilę atiduočiau tik jam vienam, o ne visiems iškart. Ypač dvynukai nepasidalina mano dėmesio. „Mama, tu į jį žiūrėjai ilgiau negu į mane!“; „O jis pasėdėjo ant tavo kelių ilgiau negu aš!“ Ir visada pastebės kokį nors judesį, pavyzdžiui, vieno galvą paglosčiau, o kito ne. Tada – viskas, tragedija. Viską turiu daryti vienodai. Nenoriu nė vieno išskirti, visus beprotiškai myliu, bet laiko reikia skirti ir kiekvienam atskirai, kad jaustų, jog kurį laiką mamai taip pat gali būti ypatingas.
Minimaliai domiuosi naujosiomis technologijomis, džiaugiuosi tuo, ką turiu, atgal nesidairau ir visai nebijau savo amžiaus.
Kaip Alessandra jautėsi Jašiūnuose šįkart?
Šįkart, nors jai – tik aštuoneri, elgėsi kaip suaugusi mergaitė, neleido, kad neščiau jos lagaminą, pati pasą laikė, norėjo būti savarankiška ir atsakinga. Dvi draugės išvyko į kelionę. Esame labai artimi su močiute ir seneliu, mano brolio šeima, duktė labai gražiai bendrauja su savo pussesere Neli. Alessandra buvo labai patenkinta šia kelione. Jautėsi išrinktąja, juk va išvažiavo, viskas daroma dėl jos. Man gera parvežti dukterį į savo vaikystės namus.
Atsimenu, sakėte, kad kada nors pasakosite mažiesiems apie savo vaikystę. Ar pasakojate?
Labai dažnai. Nepaprastai mėgsta mano istorijas. Kartais palyginu jų ir savo vaikystę. Nors maniškė nebuvo tokia komfortiška, jaučiausi laiminga, džiaugiausi tuo, ką turiu. Koks skirtingas mūsų gyvenimas, kokia skirtinga vaikystė! Savo vaikams kaip pavyzdį pateikiu faktą, kad kiekvieną rytą nuvežu juos iki mokyklos durų ir rankute pamoju, po pamokų parvežu namo. O aš į mokyklą turėjau eiti pati. Iki stotelės buvo kilometras. Tada laukdavau autobuso. Šis nuveždavo iki miestelio. Nuo stotelės iki mokyklos – dar geras gabalas kelio. Paskui tas pats ritualas, kol grįžti namo. Ir taip kiekvieną dieną dvylika metų, bet man tai buvo normalu. Pasakoju apie savo vasaras. Sakau, koks laimingas jų gyvenimas ir kaip reikia džiaugtis tuo, kas yra. Su vyru kaip galėdami kuriame savo vaikams gražų, patogų ir laimingą gyvenimą. Laimė ir komfortas turi sklisti iš šeimos. Pačios gražiausios mano vasaros – praleistos pas močiutę su pusseserėmis. Ravėdavome daržus, rinkdavome obuolius, eidavome į mišką grybauti, uogauti. Tai buvo mūsų laimė, mūsų gyvenimas. Vaikams apie tai pasakoju. Turime tradiciją – kiekvieną sekmadienį rengiame šeimyninius pietus. Atvažiuoja vyro mama, brolis su šeima, ir vaikai pradeda: „Mama, papasakok ką nors iš savo vaikystės!“, „Tėti, papasakok juokingų nuotykių, kaip mokeisi!“ Angelo mėgsta porinti linksmas istorijas. Labai svarbu vaikams žinoti, iš kur esame, kaip gyvenome ir ką turime dabar.
Kas trokšta jaunystės iliuzijos, daro plastines operacijas. Aš to bijau, nenoriu nieko keisti.
Kai kalbėjomės prieš septynerius metus, po šimtažiedžių pievutę vaikščiojote basomis. Sakėte, kad mėgstate nusispirti basutes ir kad tuo stebisi Jūsų vyras.
Man labai gera basomis. Vaikystėje aš, brolis, pusbroliai – visi nuo ryto iki vakaro bėgiodavome po pievas basi. Dabar prie tėvų namų – gėlių jūra, o pievutė minkšta ir švelni kaip šilkinis kilimas. Kai gyvenome bute, mama svajojo apie gėlių darželį. Nupirkau tėvams namą, kad mama galėtų įgyvendinti savo idėją įrengti alpinariumų. Ji labai mėgsta gėles. Toks džiaugsmas visą tą grožį matyti! Net pavydžiu, kad jai viskas taip puikiai pavyksta, jos gėlės klesti. Aš savo kaime irgi mėginu užauginti gražių augalų, daržų, bet man ne visada pasiseka. Kiekvieną dieną reikia laistyti, lapelius, žiedelius glostyti, daug dėmesio skirti. Stengiuosi, bet mano mamos gėlynai – nepakartojami. Alessandrai gėlės irgi labai patinka. Nufilmavo visas močiutės sukurto grožio kerteles, kiekvieną augalėlį, jos pusseserė Neli pozavo prie kiekvieno žiedelio. Filmą grįžusi rodė savo broliams, tėčiui, visai šeimai. Dukrelė labai myli gamtą. Nenorėjo išvykti iš Jašiūnų. Nors jau ilgėjosi brolių, mielai dar būtų pasilikusi pas senelius.
Ar broliai nesijautė apgauti?
Truputį. Norėdama išpirkti kaltės, kad šiek tiek apgavau savo vaikus, jausmą, pripirkau jiems dovanų. Išvyniojo per šešias minutes.
Gėriuosi kiekviena minute, praleista su vaikais. Jie tokie įdomūs! Stebiu, kaip elgiasi, kalba, samprotauja. Su jais galima rimtai pabendrauti, išrutulioti kokią nors temą. Vaikų akimis matau visai kitą pasaulį. Man tai didžiausia laimė, apie tokią kadaise galėjau tik svajoti. Nieko geresnio negalėčiau norėti.
Ar Jūs – vis dar atsargi mama?
Niujorke nuolat reikia būti atsargiai, budriai. Kaime galima jaustis ramiau, vaikai atsidaro duris, lekia į kiemą, gėrisi gamta. Ir man nėra būtina stebėti kiekvieno jų žingsnio. Važinėja dviračiais, riedučiais, eina lenktynių... Taip, gali nukristi, nusibrozdinti kelius, bet negaliu visą laiką laikyti jų už rankučių. O Niujorke privalau būti atsargi – kad nepagrobtų. Tai – kiekvienos niujorkietės mamos košmaras. Čia vaikai dingsta gana dažnai, todėl savo atžaloms aiškiname, kad gatvėje, parke nė per žingsnį nesitrauktų nuo mūsų, netikėtų nė vienu, kuris pasiūlys saldainį ar ketins parodyti šuniuką. Mokykloje vaikai taip pat eina į muziejus, aikšteles. Vienintelė mano baimė – kad nenuklystų nuo grupės.
Minėjote laiką sau. Ką veikiate?
Nuvežusi vaikus į mokyklą iškart einu į sporto salę. Su amžiumi kūnas keičiasi, reikia palaikyti tonusą, saugoti raumenis, odą. Visus metus su vyru rašėme knygą, ji išeis rudenį. Prisiminėme mėgstamų šeimos patiekalų receptus, ieškojome naujų, į tai įtraukėme ir vaikus. Bus daug ir Viduržemio jūros regiono patiekalų, kuriuos ruošiame namuose, receptų, taip pat mano receptų, kaip maitinu vaikus. O mūsiškiai nuo mažų dienų valgo viską, ką ir mes. Tik kai buvo visai mažyčiai, tą maistą sutrindavau trintuvu. Nespjaudavo net brokolių, valgė įvairių skonių patiekalus. Taigi nieko atskirai jiems negaminame. Parašėme knygą apie tai, kaip gyvename ir kaip maitiname savo vaikus. Joje bus daug ir mūsų šeimos nuotraukų. Labai gražus leidinys.
Niujorke privalau būti atsargi – kad vaikų nepagrobtų. Tai – kiekvienos niujorkietės mamos košmaras.
Ketinote mokytis aktorinio meno. Ar pavyko?
Ta svajonė praėjo. Turėjau galimybių būti kino pasaulyje, šiek tiek padirbėjau Holivude, sukūriau kelis vaidmenis kine... Rinkausi labai atsakingai. Tikrai negalėčiau skirti savo gyvenimo kinui, šeimos iškeisti į kino aikštelę. Esu kviečiama dirbti modeliu, bet dažnai lyg tyčia mano vaikams – koncertas. Net nesvarstau, ką rinktis, – einu į koncertą. Duktė padainuos dainą, ir šis prisiminimas liks visam gyvenimui. O darbas? Na, gal malonu, kad mane vis dar kviečia, moka pinigus, bet tai – antraeilis dalykas. Jei reikia ir esu laisva, einu, padirbėju, bet nesutinku išvykti dienai kitai. Negaliu palikti vaikų. Dar esu jiems labai reikalinga. Po kelerių metų padėtis pasikeis. Tada bus vėlu galvoti, kodėl nenuėjau į jų koncertus, kodėl per šventes nepabuvau kartu.
Šeimoje radote ramybę. Ar paprasta ją išsaugoti?
Niekas nėra paprasta. Šeima – taip pat darbas. Ir ne vieno žmogaus, o dviejų, abipusis. Neteisinga, jei vienas stengiasi, o kitas tuo naudojasi. Kiekvieno indėlis yra svarbus. Pagaliau nuolat reikia ieškoti kompromisų. Mes su Angelo labai daug bendraujame. Reikia mokėti teisingai pasakyti, papasakoti. Moteris turi būti išmintinga. Šeimos galva – vyras, o moteris – kaklas, ji turi žinoti, kuria kryptimi sukti galvą, viską organizuoti namie ir rasti laiko sutuoktiniui, nepalikti jo tyloje. Jei pora nustoja bendrauti, tai jau – bėda. Svarbu paklausti, kas negerai, ir problemas spręsti kartu. Kiekviena šeima susiduria su rūpesčiais, kas nors pyksta, tą pyktį laiko, o kai prilaša, rūpesčiai išauga. Esu tokia dėkinga likimui, kad mes su Angelo blogų dalykų viduje nelaikome. Jei man kas nors nepatinka, tai ir pasakau. Ir mes randame išeitį. Taip pat elgiasi ir jis. Suprantame vienas kitą iš pusės žodžio. Amerikoje madinga vaikščioti pas šeimos psichologus, bet mes patys vienas kitam turime būti psichologai, išklausyti ir pasistengti suprasti.
Kokia moteris šiandien yra įsitvirtinusi Niujorko mados pasaulyje?
Mados pasaulis labai keičiasi. Dažna garsi manekenė renkasi šeimą, vaikus. Pavyzdžiui, 35-erių brazilų fotomodelis Gisele Bündchen pasakė: „Paskutinį kartą esu ant podiumo, nes noriu būti su savo šeima.“
Visus metus su vyru rašėme knygą apie tai, kaip gyvename ir kaip maitiname savo vaikus. Ji išeis rudenį.
O mados pasaulyje yra įsitvirtinusios asmenybės. Iki šiol dirba penkiasdešimtmetė Linda Evangelista, 45-erių Naomi Campbell. Prieš 15 metų apie tai nebuvo galima net svajoti. Jauteisi laiminga, kad dirbi iki 30-ies ar 35-erių. Dešimties metų darbo stažą turinti manekenė laikyta pensininke. Kokių nors modelių namų ar kosmetikos veidas greičiausiai bus vienoks ar kitoks personažas. Šiandien populiarumą lemia socialiniai tinklai, asmeninės paskyros aktyvumas feisbuke arba instagrame. Kas daugiau surinks laikų, tas ir bus modelis. Svarbu viso pasaulio balsai. Modelio neberenka net dizaineris. Kviečiamas žmogus, kurį išrinko liaudis.
Neturėjau paskyros instagrame, bet mano agentas sako: „Svetlana, padaryk tai, nes klientai prašo, nori sužinoti apie tavo gyvenimą.“ Prieš penkiolika metų niekam nebuvo įdomu, kaip gyvenu. Eini su savo nuotraukų albumu, specialistai vertina, ar tinka tavo stilius, kaip moki jį keisti, koks tavo veidas, akys, plaukai, figūra. Tai buvo aktualu. O šiandien svarbu žinoti, koks tavo gyvenimo stilius, kaip rengiesi, kur buvai per išeigines. Esu senamadiška, nemoku savęs reklamuoti. Vyras gražiai makaronus ant lėkštutės padėjo, aš suvalgiau ir net nepagalvojau, kad galima pasidaryti asmenukę, įdėti ją į feisbuką. O naujoji karta fiksuoja kiekvieną savo gyvenimo detalę, į feisbuką deda viską: ką valgo, kur eina, kaip apsirengė, kokius batus apsiavė. Aš to net daryti nemoku. Viską pamirštu. Mano agentas sako: „Jau penkios dienos, kai nieko neįkėlei į feisbuką.“ Turiu milijoną nuotraukų, bet tikrai nepradėsiu jų publikuoti. Manau, kad nuo socialinių tinklų priklausomi žmonės negali jausti gyvenimo džiaugsmo, nes pagrindinis jų rūpestis – nusifotografuoti ir sudėti viską į feisbuką. Aš nenoriu publikuoti bet kokių savo nuotraukų. Atsakingai žvelgiu į tai, ką atiduodu pasauliui. Nebėgu paskui jį. Minimaliai domiuosi naujosiomis technologijomis, džiaugiuosi tuo, ką turiu, atgal nesidairau ir visai nebijau savo amžiaus. Žinoma, pažiūriu į nuotraukas, darytas prieš dvidešimt metų. Matau labai didelį skirtumą, to neslepiu.
Tikrai negalėčiau skirti savo gyvenimo kinui, šeimos iškeisti į kino aikštelę.
Jūs visai nesikeičiate.
Na, ką jūs kalbate. Pažiūrėjusi į nuotraukas sakau: „Daugiau nesifotografuosiu.“ Mėgstu fotografuotis – sau, su savo vaikais, šeima, bet kaip modelis – nenoriu. Nesigėdiju ir nebijau savęs parodyti tokios, kokia esu šiandien, tačiau 40-ies metų moteris keičiasi. Per šią fotosesiją fotografas Gediminas paprašė truputį pakelti akis. Atsakiau: „Gedai, gaudyk kadrą, nes aš, būdama tokio amžiaus, negaliu pakeisti savo akių, išplėsti labiau, nei norėčiau. Jos jau atrodo kitaip nei dvidešimtmetės, vokai užkrenta...“ Jaunos merginos akys atviros, spindi, lūpos kitaip šypsosi. Tos, kurios trokšta jaunystės iliuzijos, daro plastines operacijas. Aš to bijau, nenoriu nieko keisti. Kaip atrodau šiandien, dar yra gerai. Reikia mylėti save – bet kokio amžiaus – tokią, kokia esi, ir nesistengti būti kaip dvidešimtmetė. Aš sveika, laiminga ir atrodau taip, kaip atrodau.
Duktė žino, kad Jūs – modelis? Gal ir ji ruošiasi žengti šiuo keliu?
Nors visur namuose kabo mano nuotraukos, dukrai niekada nepasakojau (ji ir nesidomėjo), kad tai – profesionalių mados fotografų darbai. Prieš metus Alessandra žiūrėdama nuotraukas paklausė: „Mama, ar tu buvai modelis? Tu esi ant žurnalų viršelių?“ – „Taip, Alessandra.“ Kažkas klasėje jai pasakė, gal draugės mama įlindo į „Google“, pamatė... Duktė nustebo, labai didžiavosi tuo. Modelio gyvenimo jai nelinkėčiau, bet Alessandra savo kelią pasirinks pati. Pasakoju dukrai realias savo, kaip modelio, gyvenimo istorijas, kad buvo ne taip lengva, kaip atrodo žvelgiant į žurnalų viršelius, nuotraukas. Užkulisiuose viskas ne taip saldu. Alessandra supranta, kad modelio darbas yra sunkus. Žinoma, buvo įdomu, apvažiavau ir pro automobilio langą pamačiau visą pasaulį. Žinau, dukrai svarbi mūsų šeima, sakau, kad ir man buvo svarbi, bet aš taip retai galėdavau pabūti su ja, nes turėjau dirbti. Visada buvau viena – oro uostuose, lėktuvuose, viešbučiuose, šalyse, kuriose dirbau.
Niekada nemokėjau laikyti viduje blogų dalykų. Esu dėkinga likimui, kad mes su Angelo esame panašūs.
Kai žiūrime senas nuotraukas, Alessandra bando suprasti mano kelią, klausinėja įvairių dalykų, prašo: „Jei prisimeni, papasakok, kaip tu į šį darbą nuskridai?“ Pasakoju: „Susiruošiau iš vakaro, atsikėliau ketvirtą valandą ryto, šeštą sėdau į lėktuvą, nuskridau į tam tikrą šalį, padirbėjau, pasiėmiau kelioninį krepšį, vėl sėdau į lėktuvą, parskridau vėlai naktį. Visa tai dariau viena, mamos šalia nebuvo, už rankutės nelaikė, kotletukų vakarienei netroškino. Tokia gyvensena mane sustiprino, padarė tuo, kas dabar esu. Gal nebūčiau radusi ramybės, jei nebūčiau per visa perėjusi, nežinočiau, kas ir kaip. Buvo laimingų ir nelaimingų akimirkų. Tikiuosi, kad tavo gyvenimas bus laimingas. Kiekviena mama trokšta laimės savo vaikui, nenori, kad jis liūdėtų.“
Iš susitikimų
„Moteris“, 2008 m. liepa, „Dievas man atsiuntė Angelą...“ (autorė Virginija Majorovienė)
Svetlana: „Noriu būti panaši į savo mamą. Ji – karjeristė, baigė du universitetus, galėjo daug pasiekti, bet atsidėjo šeimai.“
„Ne viskas mūsų rankose. Tikiu Dievą. Ne patys vienas kitą – ne Angelo mane ar aš jį – radome. Viskas prasidėjo man labai sunkiu laiku. Ir buvo taip sudėliota, taip subtiliai padaryta, kad neįmanoma neįžvelgti aukštesniųjų jėgų įsikišimo. (2005 m. gruodžio 23 d. autoavarijoje žuvo Svetlanos širdies draugas Roffredo Gaetani D' Aragona Lovatelli. (…) Vos prieš kelias paras mylimieji buvo atsisveikinę Niujorke, o po savaitės turėjo susitikti viename Italijos slidinėjimo kurorte švęsti Naujųjų, – aut. past.) Kai netekau draugo, maniau, kad netekau visko ir kad jau niekada nebebūsiu laiminga. (…) Didžiuliame Niujorke pasijutau visai viena ir niekam nereikalinga. Tragedija nesuvokiama, begalinė. Bet aukštesnės galios man buvo palankios. Dievas atsiuntė Angelą. Kažkada Roffredo supažindino mane su savo draugu gydytoju Angelo Acquista. Kaip grandinė tęsiasi istorija: Roffredo tarsi paliko mane savo draugui, parengė tą susitikimą nežinodamas, kad man labai reikės paramos, kai jo neteksiu.“
„Moteris“, 2011 m. sausis, „Pagaliau radau ramybę“ (autorė Virginija Majorovienė)
Svetlana: „Nors turiu šeimą ir namus, tėvų meilė dovanoja kitokią mielų išgyvenimų paletę. Tik pas juos vėl galiu pasijusti mergaite, kuriai reikia dėmesio ir meilės. Kartais taip norisi pabūti rūpesčių neturinčiu vaiku.“
„Man buvo būtina nusileisti ant žemės, rūpintis namais, vyru, vaikais. Svajojau sutikti mylimą žmogų, sukurti šeimą, susilaukti vaikų, jaustis reikalinga, mylima, suprasta. Angelo nuoširdžiai dėkoja, kad pati apsisprendžiau atsidėti šeimai. Didžiausia saviapgaulė, iliuzija – sureikšminti karjeros laimėjimus.“
„Kiekvienam vaikui reikia mamos šilumos ir meilės. Man tėvai šių jausmų negailėjo, tad ir pati jais dosniai dalinuosi su savo mažyliais. Mamos darbas nėra matomas, tačiau... ką pasėsi, tą ir pjausi.“
„Šeima – svarbiausia, ką turiu. Niujorkas – superdinamiškas megapolis, jis ir pakrauna, ir išsiurbia. Tokiame mieste vidinė atsvara labai reikalinga. Galiu būti rami, nes šeima yra sala, kur visos bėdos pasitraukia.“
