Anželika su seserimi A׀CH teatro vadove Greta Cholina padarė viską, kad šis noras išsipildytų. Nuvykusi į Maskvą, savo heroję lydėjau į repeticijas Maskvos valstybiniame akademiniame Jevgenijaus Vachtangovo teatre, užkulisius, – visur sekiojau kaip uodega. Vakare žiūrėjau čia Anželikos pastatytą „Otelą“ (spalio 22–23 d. jis bus rodomas ir Vilniuje). Pernai jam, kaip geriausiam metų muzikiniam spektakliui Rusijoje, skirtas Teatralo žvaigždės apdovanojimas. Šią vienintelę nepriklausomą teatro premiją skiria žiūrovai ir teatralai iš 85 pasaulio šalių. Labai norėjau pabendrauti su A. Cholinos trupės nariais. Slapta vyliausi, jog apie Anželikos fenomeną (vėliau suprasite, kodėl taip sakau) pavyks pasikalbėti su Vachtangovo teatro meno vadovu Rimu Tuminu. Būtent šis režisierius pakvietė išradingą ir ambicingą lietuvių kūrėją dirbti kartu. Nuo to laiko praėjo bemaž septyneri metai, choreografė įsitvirtino viename prestižiškiausių Maskvos teatrų, tapo gerbiama (įvertinta Olego Jankovskio apdovanojimu „Metų atradimas“), o Rusijos aktoriai jai siūlosi patys. „Vis dėlto man mieliausia Lietuvoje, – prisipažins choreografė vėliau. – Esu savo krašto patriotė. Mielai sugrįžčiau, jei kas pakviestų.“
Pirmas susitikimas
Vakarop nusileidusi Vnukovo oro uoste sulaukiu Anželikos žinutės, jog išskubėjo į susitikimą teatre. Vėliau paaiškėja, kad derino būsimo bendradarbiavimo su garsia Rusijos teatro ir kino žvaigžde Marku K. Bogatyriovu detales (jis šoks naujame A. Cholinos spektaklyje „Vyrai ir moterys“, premjera įvyks spalio mėnesį). Choreografė man praneša: kai iš oro uosto nuvažiuosiu iki Kievkiy traukinių stoties, manęs lauks ir į viešbutį nuveš vairuotojas Volodia. Po kurio laiko atskrieja žinutė su klausimu, ar man viskas gerai, ar spėjau į traukinį.
Senasis Arbatas – jaukus, ramus ir, mano akimis, labai paryžietiškas rajonas. Netgi mano nakvynės vietoje, viešbutyje „Arbat House“, per pusryčius skambėdavo Carlos Bruni ir kitų prancūzų atlikėjų įrašai... Šis viešbutis – vos kelios minutės nuo Anželikos namų. Režisierė trečius metus nuomoja erdvų būstą pačiame šio rajono centre, Povarskaja gatvėje, netoli Sodų žiedo (Sodovoje kolco). Nuo namų iki J. Vachtangovo teatro – 15 minučių pėsčiomis. Tiesa, jei labai skuba, kartais į darbą A. Cholina važiuoja automobiliu. Anželika ganai greitai perprato tenykščio vairavimo ypatumus, spūsčių nesibaimina. Daugumą savo susitikimų choreografė planuoja senojoje miesto dalyje, nes čia beveik viską galima pasiekti pėsčiomis.
Per gana trumpą laiką šiame teatre Anželika padarė stebuklą. Išmokė aktorius jaustis reikalingais, oriais, save mylinčiais ir vertinančiais kūrėjais.R. Tuminas
Susitinkame prieš devynias vakaro „Arbat House“ fojė. Neskubrus savimi pasitikinčios moters rankos paspaudimas, įdėmus žvilgsnis. Vilki, kaip ir įsivaizdavau, juodai. Ši spalva iš tiesų tinka nedaugeliui moterų, bet Anželikai – tobulai. Su batais gana aukšta platforma atrodo aukštesnė, žengia ramiu, lėtu žingsniu – taip nebūdinga išprotėjusio megapolio gyventojoms! Bet iš bendro šio miesto konteksto ši moteris iškrenta.
„Rašytojų klubas“ – netoliese esantis restoranas. Čia renkasi tik uždaro menininkų klubo nariai, kultūros elitas, neretai vakarieniauja pati primadona Ala Pugačiova. A. Cholina šiame restorane mėgsta susitikti su aktoriais. Čia ji įkalbinėjo ir žinomą Rusijos aktorių Grigorijų Antipenk1 šokti jos spektaklyje „Otelas“ pagrindinį vaidmenį. Kodėl kvietė garsenybę? Nesibaimino, jog daugeliui jis – vis dar Andrejus Ždanovas iš televizijos serialo „Bjaurusis ančiukas“? Mano klausimas Anželiką nustebina: „Tikrai taip manot? Nežinojau, kad tą filmą rodė ir Lietuvoje, nežiūriu televizoriaus. Grišą pasirinkau dėl faktūros – man reikėjo didelio aktoriaus. Be to, pajutau, kad gali išjausti vaidmenį, nes yra be galo intelektualus, myli savo darbą, kartu jis – ir labai uždaras, savikritiškas, – paaiškina. – Nemanau, kad jo populiarumas buvo kliūtis, netgi priešingai – vadinamieji vieno vaidmens aktoriai (G. Antipenka yra sukūręs per 40 vaidmenų teatre ir kine, vis dėlto ir mūsų, ir kaimynės šalies žiūrovai jį geriausiai atsimena iš populiaraus televizijos serialo – aut. past.) turi galimybę parodyti, ko yra verti, pabūti kitokie, praplėsti savo galimybių ribas. Gal pusę metų jį kviečiau ir įkalbinėjau.“
Duodamas interviu prieš pat spektaklio repeticiją 41-ų metų G. Antipenka taip prisimena pirmąjį susitikimą su A. Cholina: „Susipažinome per apdovanojimo „Krištolinė Turandot“ ceremoniją. Tada dar nedirbau J. Vachtangovo teatre, Anželikos nepažinojau. Kai ją pamačiau, man pasirodė labai keista ir įdomi. Priėjo prie manęs ir pasakė: „Otelas.“ Tada visiškai nieko nesupratau! Susidomėjau, kas ji tokia, ką sau leidžia. Pamatęs jos spektaklį „Ana Karenina“, likau be žado. Kai man pasiūlė šokti Otelą, rimtai net nesvarsčiau, abejojau savo galimybėmis. Na, jūs tik pažiūrėkit į mane – argi aš panašus į šokėją? Be to, man buvo 38-eri, baiminausi, jog neištempsiu vaidmens fiziškai ir apvilsiu jaunesnius kolegas, o pirmiausia – Anželiką. Taigi jai teko gerokai paplušėti, kol mane įkalbėjo. Šimtą penkiasdešimt kartų siūliau jai persigalvoti ir apsvarstyti kitas kandidatūras, visaip atsikalbinėjau ir žiauriai ją tikrinau. Bet ji buvo labai atkakli“, – žurnalui „Moteris“ pasakoja G. Antipenka.
Vakarienė baigiasi prieš vidurnaktį. Senasis Arbatas beveik tuščias – tylu, ramu, jokių naktinėtojų, oras neįprastai gaivus. Lėtai žingsniuojame viešbučio link, turiu laiko paklausinėti Anželikos, ar čia jaučiasi sava. Juk Maskva buvo jos studijų miestas – 1993-iaisiais A. Cholina baigė Rusijos teatrinio meno universitetą (GITIS). „Šis miestas man niekada nebuvo svetimas. Bet išvykau dėl Lietuvos – norėjau dirbti savo krašte, kelti baleto kultūrą“, – šypteli baletmeisterė. Prisimena, kad šio jos poelgio nesuprato nei dėstytojai, nei kurso kolegos. „Kai kūriau Vilniuje, į Maskvą norėjau atvežti savo spektaklių, kad parodyčiau, ką veikiu Lietuvoje, kodėl ten taip veržiausi“, – sako A. Cholina. Iki šiol jos 85-erių metų dėstytoja baleto pedagogė Olga Tarasova nepraleidžia nė vienos savo auklėtinės premjeros. Kai įsitvirtino Maskvoje, ėmė svajoti, kaip puiku būtų surengti J. Vachtangovo teatro gastroles Lietuvoje ir parodyti savo spektaklius gimtosios šalies žiūrovams. Ši svajonė išsipildė: spalio mėnesį rodomi visi trys choreografės pastatyti spektakliai: „Ana Karenina“, „Moterų krantas“ ir „Otelas“.
Padėkoju savo herojei už įsimintiną vakarą. Kitą rytą manęs laukia labai intensyvi ir įdomi diena, tad, pasižymėjusi kelias pastabas savo kelionės užrašuose, smingu į palaimingą miegą.
Diena teatre
Į teatrą keliaujame pėsčiomis. 12 val. turime dalyvauti R. Tumino naujojo spektaklio repeticijoje. Prieš tai ketiname užsukti pas maestro. Pakeliui kalbamės apie... Anželikos ryto ritualus. Choreografė keliasi be žadintuvo. „Labai mėgstu pamiegoti, – sako ji. – Jei nereikia niekur skubėti, galiu ir dvylika valandų praleisti lovoje.“ Svarbiausias ryto ritualas – neskubant dar lovoje išgerti kavos ir pasimankštinti.
Rimo Tumino kabinete kvepia teatru ir dūmais. Neapsakomas jausmas vien būti knygomis, albumais, popierių šūsnimis nukrautoje, nuotraukomis bei paveikslais nukabinėtoje patalpoje. Maestro pliko žolelių arbatą, ant lėkštelės lėtai smilksta cigaretė. Į aukštą fotelį panirusio R. Tumino bendražygio kompozitoriaus Fausto Latėno iš pradžių net nepastebiu. Vyrai rusiškai kalbasi su kolege. Suprantu, kad sprendžia netikėtai kilusias problemas – į R. Tumino repeticiją negalės atvykti pagrindinio vaidmens atlikėjas, tad tenka kurti atsarginį planą. Anželika nė kiek nesutrinka, nesusierzina, ramiai įsitraukia į diskusiją. Nusprendžiama rengti A. Cholinos šokio trupės repeticiją. Su R. Tuminu ir F. Latėnu kalbėjusi moteris išeina skambinti teatre šiuo metu nesantiems aktoriams, kad kuo skubiau atvyktų į repeticiją.
Tada R. Tumino žvilgsnis pakrypsta mano pusėn. Maestro pakyla, prieina, ištiesia ranką. Prisistatau, pasisakau, jog atvykau čia rinkti medžiagos straipsniui apie A. Choliną ir pasinaudoju proga paprašyti trumpo interviu po repeticijos.
Jaudulys, stipri empatija ir kabinete esančių asmenybių autoritetas ima stingdyti raumenis, o Anželika, priešingai, atrodo visiškai rami. „Teatre kasdien iškyla kokių nors klausimų, problemų ir jas reikia greitai šalta galva išspręsti“, – sako A. Cholina ir pasiūlo kavos. Kofeinas išjudina mintis ir protą, keliaujame į repeticiją. Vis dėlto tokie nenumatyti atvejai kainuoja žilų plaukų...
Norėdamas aptarti kelis reikalus, į kabinetą Anželiką pasikviečia teatro direktorius Kirilas Krokas. „Ramiai nepraeisi“, – šypteli iš direktoriaus kabineto maždaug po dešimties minučių išėjusi choreografė.
„Kaip čia kvepia“, – tokie buvo pirmieji mano žodžiai įžengus į didžiąją teatro salę. J. Vachtangovo teatras – vienas garsiausių ir seniausių šalyje, o ši salė laikoma viena geriausių Maskvoje. Talpi ir kompaktiška (yra 1055 vietos), be galo jauki. Beje, J. Vachtangovo teatras yra „Moters“ bendraamžis – šiemet jis mini 94-erių metų sukaktį. Techninis personalas kabina dekoracijas, tariasi su režisiere, ką ir kaip daryti. Teatre visi vieni su kitais sveikinasi, jaučiuosi lyg supama mielaširdingų giminaičių.
Anželika su visais bendrauja mandagiai ir pagarbiai. „Bendraudama su aktoriais niekada nekeliu balso, jie tuo vis dar stebisi, – šypteli. – Gerbiu save ir žmones, su kuriais dirbu.“ Netrukus gaunu progą tuo įsitikinti.
Neplanuota repeticija vyksta kitoje salėje – ši baigiama įrengti. Čia kvepia remonto dulkėmis ir kreida. Į šią salę žiūrovai pirmąkart rinksis jau spalį, ji bus atidaryta A. Cholinos spektakliu „Vyrai ir moterys“.
Anželika paprašo paleisti savo išmaniajame telefone esantį garso įrašą, jį stovėdama išklauso įdėmiai, susikaupusi. Nutilus muzikai, regis, jau žino, kaip atrodys 2 min. 30 s trukmės kompozicija. Judesius kiekvienam artistui parodo kartą ar du, šie iš karto atkartoja. Jauniesiems aktoriams atrodo vėjai galvoje, bet dirba susikaupę. Keliems vėluojantiems aktoriams režisierė tepasako: „Juk žinote, kad nemėgstu chaltūros.“ Ištaria tai tokiu ramiu ir tyliu balsu! Aktoriai žino, kad Anželika įpratusi repeticijas pradėti laiku ir pati niekada nevėluoja.
Nuoširdžiai sakau, kad ji yra geriausias režisierius, su kokiu man kada nors teko dirbti. Kūrėja iš didžiosios raidės, kurianti šedevrus.G. Antipenka
„Jūs taip iš karto ir surežisavote tą kompoziciją?“ – po beveik dvi valandas trukusios repeticijos klausiu atvirai stebėdamasi. „Taip“, – atsako A. Cholina taip, lyg nebūtų ko nė klausti. Kiekvienas genialus jos šokio spektaklis gimsta ir yra saugomas galvoje – jokių užrašų ar eskizų. Gyvenime nešokę dramos aktoriai po trijų mėnesių repeticijų juda taip lengvai ir plastiškai, jog atrodo, kad tai jiems nekainuoja nė menkiausių pastangų! „Patikėkite, didelis darbas padaryti, kad taip atrodytų, – sako choreografė. – Visa esmė ir yra sukurti tą lengvumo jausmą.“ Savo akimis mačiau, kiek pastangų aktoriams kainuoja kiekviena scena. Tai vėliau patvirtino ir G. Antipenka: „Kiekvieną kartą lipdamas į sceną jaučiuosi taip, lyg iš naujo peržengčiau rubikoną. Maždaug kartą per mėnesį svarstau, išgyvensiu po spektaklio ar ne, nes vaidmuo labai sunkus fiziškai. Psichologiškai jis taip pat sudėtingas, nes negali atsiriboti nuo pagrindinio personažo jausmų, nevalingai juos išgyveni, jiems pasiduodi... Po spektaklio iš manęs būna likę tik vargano kūno likučiai ir nualinta siela. Reikia bent dviejų dienų, kol susirenku iš naujo ir vėl galiu normaliai gyventi.“
Bet ko tuomet taip plėšytis? Ko lįsti į tą galerą? „Rusijos aktoriai yra avantiūristai. Pati jų klausiu, kodėl sutinka šokti mano spektakliuose. Sako: „Mums įdomu, nes mes niekada to nedarėme, norime pabandyti.“ Ir man tada labai smagu su jais dirbti, matau, kaip dega jų akys. Manau, manimi pasitiki“, – sako pašnekovė.
Kai po repeticijos vargais negalais pavyksta trumpam pagauti R. Tuminą, maestro patvirtina – A. Cholina ne tik talentinga choreografė, bet ir pedagogė iš pašaukimo. „Per gana trumpą laiką šiame teatre ji padarė stebuklą. Moterys vėl ėmė jaustis moterimis, vyrai – vyrais. Ji turi savybę kiaurai permatyti žmones, geba įžvelgti ir išryškinti geriausias aktorių savybes. O svarbiausia – išmokė juos pasitikėti savimi, jaustis reikalingais, oriais, save mylinčiais ir vertinančiais kūrėjais. Būtent – kūrėjais, ne atlikėjais. Anželikai pavyko rasti bendrą kalbą su aktoriais, jie besąlygiškai ją myli ir ja pasitiki“, – savo žodžiais neabejoja teatro vadovas. Paprašytas prisiminti pirmąjį susitikimą su A. Cholina, maestro teigia: „Ji pas mane atėjo, išklausiau ją ir pakviečiau į teatrą. Pirmasis spektaklis naujame J. Vachtangovo teatro sezone buvo ne mano, o jos, nors daug kas mane atkalbinėjo, ragino pačiam pirmiau prisistatyti. Įtikino ji mane. Įtikino, sukaustė, atėmė visą mano valią... Anželika labai valinga, valdinga, aštroka, gali būti labai arši ir reikli. Man labai patiko, kad save vertina, savimi tiki – ko reikia, tą pasieks. Tai mane ir papirko.“ Smalsu, ką tokio tada choreografė pasakė, kad iš karto įgijo teatro vadovo pasitikėjimą? „Aš padarysiu. Aš galiu.“ – pripažįsta R. Tuminas. – Valia, tikslo siekimas ir žinojimas mane pavergė ir įtikino. Jokio koketavimo ar žaidybos.“
Po repeticijos A. Cholina pasilieka pasikalbėti su aktoriais. Išėjusios patraukiame į teatro valgyklą. Čia po repeticijų užkandžiauja ir scenos žvaigždės, ir žiburiukai. Kainos daugiau nei draugiškos, o patiekalai ir nedidelės valgyklėlės atmosfera nukelia į vaikystę. Anželika užsisako vištienos kepsnį, morkų salotų ir paprašo arbatos.
„Ar per tuos kūrybinės veiklos metus teatre užgyvenote žmonių, kuriuos galėtumėte vadinti tikrais draugais? Ar čia įmanoma tokia sielų bendrystė?“ – klausiu, kol pašnekovė gurkšnoja arbatą. Anželika susimąsto. „Kai kuriuos vadinu bendrasieliais, – taip artimus širdžiai žmones linkusi vadinti A. Cholina. – Svarbu, kad jie būtų „tos pačios kraujo grupės“. Tokius sutiktus labai branginu. Tai daugiau nei šiaip draugystė.“ Vienas tokių žmonių, lydėjęs ir tebelydintis kūrybiniame kelyje bemaž nuo pat pradžių – scenografas Marijus Jacovskis. „Aš labai mėgstu bendrauti, nes tik bendraudamas su kitais geriau pažįsti save“, – įsitikinusi pašnekovė.
Pietų pertraukėlė baigėsi, metas keliauti į „Otelo“ repeticiją.
Otelas. Paskambinęs G. Antipenka praneša A. Cholinai, jog ateis truputį vėliau, tad interviu mums lieka visai nedaug laiko. Bet ir tiek užteko, kad suprasčiau – galimybių ribos talentingam žmogui neegzistuoja. „Iki sutikau Anželiką, gyvenime nebuvau rimtai šokęs. Apskritai esu nerangus – jūs tik pažiūrėkit į mane! O ji privertė mane patikėti, jog galiu šokti. Iki šiol nesuprantu, kaip jai pavyko?..“ – gūžteli pečiais įspūdingo stoto 1,85 m aktorius.
Nors augo visai šalia kino studijos „Mosfilm“ (beje, irgi žurnalo „Moteris“ vienmetės), nuo vaikystės aistringai domėjosi biologija, studijavo farmaciją, tačiau vaistininku netapo. Daug metų ieškojęs savo pašaukimo (mokėsi netgi buhalterijos), atrado aktorystę. Ir G. Antipenka, ir A. Cholina vienu balsu teigia, kad choreografei teko įveikti Kalvarijas, kad įkalbėtų aktorių šokti „Otele“. „Ją negailestingai kankinau, – ir juokais, ir rimtai prisipažįsta G. Antipenka. – Bet ji privertė mane patikėti, kad aš galiu, o aš esu geras fruktas, patikėkit. Jeigu įtikino mane, jai nėra nieko neįmanoma. Anželikos nuopelnas, kad atradau savyje tai, ko nė nenumaniau esant. Ji yra unikali režisierė, panašios į ją nesu sutikęs. Nuoširdžiai sakau, kad ji yra geriausias režisierius, su kokiu man kada nors teko dirbti. Tvirto charakterio, bet kartu labai moteriška ir jautri. Profesionali ir žmogiška. Beprotiškai talentinga, o jos energetika pribloškianti. Ji įkūnija viską, koks, mano manymu, turėtų būti tikras režisierius. Manau, ji apskritai viena geriausių režisierių visoje šalyje. Ji neturi konkurentų. Kūrėja iš didžiosios raidės, kurianti šedevrus. Didis žmogus, ir aš nebijau šito žodžio. Man bus įdomu stebėti tolesnį jos kelią, nes galo tikrai nematyti...“
Anželika pažadino mano moteriškumą. Visi šalia jos norime būti gražesni, geresni, protingesni, stipresni. Ji skatina tobulėti ir augti.O. Lerman
Stebėjau visą „Otelo“ repeticiją, tačiau tai, ką išvydau per patį spektaklį, atėmė žadą – nuoširdžiai rekomenduoju pažiūrėti šį šedevrą. Nuo to, ką scenoje išdarinėja G. Antipenka ir A. Cholinos atradimu vadinama 27-erių solistė Olga Lerman, kūnu laksto šiurpuliukai. Plojau atsistojusi ir šypsojausi Jago vaidmenį kūrusiam Antonui Siomkinui – jis taip pat paliko neišdildomą įspūdį.
„Nusilenkimo“ suknelės. Laukdama spektaklio, apžiūrinėjau publiką. Supratau, kodėl per vakarienę Anželika taip nustebo išgirdusi mano klausimą, ar iki spektaklio spėsiu parlėkti į viešbutį persirengti ir apsiauti aukštakulniais. Tenykštė publika eidama į teatrą nesipuošia. Žiūrovams svarbiau, ką išvys scenoje, o ne tai, kaip atrodo.
Spektaklis baigiasi apie vienuoliktą vakaro. Užkulisiuose laukdama A. Cholinos (scenoje ji ilgokai kalbasi su G. Antipenka ir A. Siomkinu) nusispiriu batelius ir padėkoju sau, kad ryte juos sugrūdau į rankinę ir visą dieną tampiausi su savimi. Ir kad, norėdama vakare atrodyti puošniau, visą dieną vaikščiojau su maža juoda suknele. Ir kad į rankinę įsimečiau raudoną lūpdažį, vakarinius auskarus. To reikėjo ne savo savigarbai patenkinti, o dėl Anželikos: lipdama į sceną nusilenkti publikai, ji visuomet atrodo nepriekaištingai, pasipuošusi ir aukštai laikydama galvą.
„Nusilenkimo“ suknelėms (taip jas vadina pati Anželika) režisierė skiria daug dėmesio – šis drabužis rodo jos santykį su spektakliu ir apskritai teatru. Todėl neįsivaizduoju, kaip galima ateiti žiūrėti spektaklio su sandalais ir džinsais.
„Vilniuje išeinu nusilenkti tik per premjeras, o čia priimta, kad režisierius pasirodo publikai po kiekvieno spektaklio. Tai labai svarbu aktoriams, – paaiškina A. Cholina. – Iš pradžių buvo keista, bet teko priprasti. Aktoriai nesuprastų tokio akibrokšto, jei neišeičiau.“ „Otelo“ aktorės merginos paskutinį kartą pakilus uždangai į sceną išėjo su vienodomis mažomis juodomis suknelėmis, aukštakulniais, lūpas pasidažiusios raudonai... Anželikos mokykla.
Anželikos fenomenas
Apie Anželikos fenomeną kalba visi su režisiere dirbantys ir ją nors kiek pažįstantys teatro žmonės. Pirmiausia – į J. Vachtangovo teatrą ją pakvietęs R. Tuminas: „Anželika gana greitai suvaldė tenykščius aktorius, nes pati yra labai atvira. Ją besąlygiškai priėmė ir vietos teatro visuomenė. Viso teatro kontekste Anželika labai ryški. Spektaklis „Ana Karenina“ nešiojamas ant rankų. Jis vadinamas mažuoju stebuklu, stebimasi, kad Tolstojų galima išreikšti plastika, judesiais. Režisierė analizuoja gyvenimą, yra atvira ir nevaidina menininko. Anželika mėgsta ilgas repeticijas ir juodą darbą. Turi nežmoniškos kantrybės – net akmenį išmokytų šokti. Aktoriai ją vertina ir myli. Visi nori pas ją šokti.“Iš Baku kilusi O. Lerman prisipažįsta, kad iš pradžių A. Cholina jai atrodė griežtoka, šalta, rezervuota. „Buvau tik atėjusi į teatrą, vis girdėjau minint jos vardą, bet nebuvau Anželikos mačiusi, – prisimena Olga. – Kažkodėl maniau, jog ji blondinė, tą gerai prisimenu (juokiasi). Ranką prie širdies pridėjusi galiu pasakyti, kad daugelis teatro merginų ir vaikinų labai pasikeitė, kai atėjo dirbti A. Cholina. Ji turi unikalią savybę įžvelgti žmogaus stipriąsias savybes. Labai švelniai, be prievartos ji priverčia aktorius išsilukštenti, patikėti savimi, pažadina norą keistis, peržengti savo galimybių ribas, išsilaisvinti. Visi šalia jos norime būti gražesni, geresni, protingesni, stipresni. Ji skatina tobulėti ir augti.“ O. Lerman už jai pačiai brangiausią Anos Kareninos vaidmenį yra apdovanota prestižine Rusijos teatro Krištolinės Turandot premija. Aktorė tvirtina šoksianti A. Cholinos spektakliuose tol, kol ją kvies.
Kuo gi režisierė taip traukia artistus? Juk šokti dramos aktoriui, ypač neturinčiam specialaus pasirengimo, – sudėtinga. „Jie nori su manimi dirbti, nes yra ištroškę įdomių vaidmenų, – paaiškina pašnekovė. – Sako, kad su manimi įdomu.“ A. Cholinos mintis papildo Olga: „Anželika visiškai atsidavusi savo profesijai ir tiki tuo, ką daro. Ji turi savitą režisūros stilių ir estetinės kalbos manierą, moka išreikšti jausmus, jaučia grožį. Man garbė su ja dirbti, nes tada matau savo darbo prasmę.“
