Daugelis mūsų gyvenimą atidedame rytojui, kol netikėti įvykiai stumtelėja pradėti į viską žiūrėti kitaip. Įveikusi sunkią ligą, žurnalistė Erika Umbrasaitė (45 m.) tarė sau, kad neverta saugoti sidabrinių šaukštų tik iškilmingai progai, o svajonių uždaryti į tolimiausią stalčių.
Prieš dešimt metų, susidūrusi su mirtimi ir įveikusi krūties vėžį, nutarei gyventi taip, kaip nori, kaip liepia širdis. Ar tikrai niekada neaplanko baimės jausmas, kad liga gali atsinaujinti?
Nepavadinčiau šio jausmo baime. Veikiau pavadinčiau žinojimu, koks laikinas ir trapus esi šiame pasaulyje. Gal skambės keistai, tačiau suvokimas, kad tau galbūt teks nulipti nuo scenos kiek anksčiau nei kitiems, man asmeniškai labai padeda gyventi.
Įsisąmoninęs savo laikinumą šiame gražiame, nors kartais ir labai užknisančiame pasaulyje, labai gerai pamatai savo tikrąjį veidą – stiprybes, silpnybes, nebebijai užduoti nepatogių klausimų ir esi pasiryžęs gauti atsakymus į juos. Nustoji veidmainiauti pats prieš save, bijoti, atidėlioti rytdienai, gyventi įjungęs pirmą pavarą. Tiesiog sėdi į pabrozdintą gyvenimo ferarį ir leki.
Kuo labiau tolstu nuo mane ištikusios nelaimės-laimės (būtent taip vadinu savo vėžį, nes jis pakeitė mano gyvenimą į gerąją pusę, nes be jo nebūčiau drįsusi viską mesti ir sekti paskui savo svajones, nebūčiau atsidūrusi ten, kur dabar esu), tuo rečiau galvoju apie tai, kad liga atsinaujins. Net ir vertinant mediciniškai, tai jau būtų nauja liga, o ne atsinaujinusi sena.
Rašyti knygą įkvėpė keturiasdešimtmetės moters egzistencinis liūdesys, suvokimas, kad išgyveni, ko gero, paskutinį gražų savo, kaip moters, dešimtmetį.
Be abejo, neslėpsiu, kiekviena sloga ar sąnarių skausmas man sukelia lengvą šoką, nes pirmiausia pagalvoju: „Cha, gal čia jis grįžo su trenksmu?“ Tik tas jausmas greit praeina – vėžys dar labiau sustiprino mano polinkį į fatalizmą ir tikėjimą, kad bus taip, kaip turi būti. Mama dar vaikystėje sakė, kad neprotinga bijoti to, kas neišvengiama, tai ir bandau vadovautis šia išmintimi. Stengiuosi gyventi taip, kad mirštant nebūtų gaila, jog paskutinius metus ar dešimtmečius praleidau nykiai ir tuščiai.
Esi drąsi, sau pasakei: „Pagalvosiu apie tai rytoj“, ir stačia galva nėrei į naują gyvenimą – persikraustei į pietvakarių Prancūziją, nedideliame kaimelyje įsigijai seną mokyklą, ėmeisi net verslo – Isižako (Issigeac) miestelyje atidarei galeriją. Kas žurnalistę nutempė būtent į šią galerą?
Drąsi tik todėl, kad ilgai negalvojau. Pirma šokau žemyn galva, o tada jau pradėjau mąstyti, kaip reikės gyventi toliau. Kai persikėlėme į Prancūzijos kaimą, aš turėjau kelias alternatyvas – eiti dirbti į vynuogynus, į senelių namus arba į „Lidl“kasininke, es provincijoje yra didelis nedarbas ir užsieniečių su žurnalisto diplomu tikrai niekas nelaukia, tad teko pačiai susikurti darbo vietą. Pirmoji mintis buvo įkurti viešbutuką greta mūsų namo esančiame priestate. Deja, tas namas – XIX a. viduryje vietos didiko kaimo vaikams lavinti pastatyta mokykla – pasirodė toks kiauras, netobulas, su šimtamečiais trūkumais, kad renovacijos darbų – beje, šie surijo ir visas viešbučio projektui numatytas lėšas – pabaigos nematyti net po šešerių metų.
Teko ieškoti plano B. Ir jis atsirado, kai įsivėliau į keistą meilės trikampį. Laimei, – svetimą. Netikėtai tapau visiškai sukiužusio, pačio baisiausio visame miestelyje namo savininke ir įkūriau jame autorinės juvelyrikos, aksesuarų, dizainerių sukurtų drabužių bei meno darbų galeriją. Turėti tokią svajojau seniai – dar Lietuvoje, bet... nedrįsau, bijojau. Nes visi sakė, kad tikrai nepasiseks ir kad niekam to nereikia. Ir aš stropiai paisiau visų nuomonės.
Taip buvo, iki susidūriau su vėžiu. Paskui kitų nuomonė jau nei šildė, nei šaldė. Net ir Prancūzijoje. Kai pareiškiau, kad atidarysiu galeriją, visi sakė: „Tu bankrutuosi jau pirmaisiais metais, tokių keistų dalykų čia, kaime, niekam nereikia, o turistai ieško pigių suvenyrų“, bet aš klausiau tik savęs ir savo intuicijos. Ir dabar po šešerių metų galiu pasakyti, kad neklydau. Be abejo, negaliu kasdien gerti šampano ir valgyti žąsų kepenėlių pašteto, tačiau galiu gyventi oriai, išlaikyti save, savo kates ir šunis.
Visą gyvenimą mane viliojo meno pasaulis, tik kad esu vartotoja, o ne kūrėja. Turiu dvi kaires rankas ir nieko negaliu jomis sukurti (na, nebent kokį kulinarinį šedevrą), tačiau mėgstu meną, juo domiuosi, turiu nemažą asmeninę paveikslų, autorinių papuošalų kolekciją, pažįstu nemažai meno žmonių.
Tik nepamanykit, kad giriuosi, kaip nuostabiai gyvenu ir kaip man pasisekė, – už visos šios „sėkmės istorijos“ slypi juodas darbas. Mano verslas toks mažas, kad negaliu leisti sau pasamdyti padėjėjo net vienai dienai, taigi beveik pusę metų dirbu šešias dienas per savaitę, o tris vasaros mėnesius – ir visas septynias. Jokių išeiginių. Tiesa, vėlų rudenį ir žiemą verslas aprimsta (pajamos – taip pat), tada galiu pailsėti, einu susitikti su menininkais, organizuoju parodas.
Dabar jau gali drąsiai vadinti save Isižako bohemiškos galerijos savininke. Ar per tuos šešerius metus Prancūzijoje pažinai prancūzų skonį? Koks jis?
Negaliu objektyviai kalbėti apie Prancūziją ir prancūzus, nes taip myliu šią šalį, kad ne visada matau trūkumus, dažnai idealizuoju. Ir tai, kad prancūzų itin išlavintas skonis, tas jų art de vivre (menas gyventi) iš tikrųjų – ne melas, bet, deja, ne visada ir tiesa. Tai supratau tik persikėlusi gyventi į savo svajonių šalį. O joje, kaip ir visose visuomenėse, gerą skonį turinčių žmonių kiekis yra labai labai ribotas.
Su drauge prancūze, pro mūsų butikų langus stebėdamos slenkančius žmones, grubiai juokaujame, kad norėtume kas trečiam iškviesti „mados policiją“, atimti pilietybę ar bent teisę vadintis prancūzu ar prancūze. Amerikietiškas komfortas yra užvaldęs ir juos, todėl prancūziško stiliaus dalimi, deja, tapo treningai, baltos puskojinės prie šlepečių, kroksai, rožiniai šortukai, sulindę į intymias vietas, ir leopardo raštai. Gatvėje gali sutikti penkiasdešimtmetę su kasytėmis, trumpu pūstu sijonėliu ir pigia plastmasine bižuterija.
Beje, aš stengiuosi to nematyti, ieškoti tik grožio. Ir randu. Prancūzės nuo mažens mokomos ne būti kaip visos, o išsiskirti iš minios – net savo netobulumais, kitokiais nei visų veido bruožais ar rengimosi stiliumi (nes tobulybė prancūzams prilygsta nuoboduliui). Ir tuos savo trūkumus jos moka labai gerai paslėpti, net paversti privalumais. Reta kuri pasakys: „Aš tam per sena ar per stora.“ Prancūzės tiesiog intuityviai žino, kaip reikia rengtis sulaukus tam tikro amžiaus ar turint tam tikrą figūrą, kad būtum jaunatviška ir žavi, bet neatrodytum juokinga.
Mane nustebino ir sužavėjo tai, kad prancūzai vyrai turi tvirtą nuomonę apie asmeninį garderobą ir aktyviai dalyvauja savo spintos turinio formavimo procese, dalina tiek savo žmonoms, tiek ir jų draugėms patarimus, kas tinka, o kas ne. Beje, tos nuomonės neperša, tik pasako: „Šis modelis labiau išryškina tavo privalumus, bet spręsk pati, brangioji.“ Ir prancūzės labai dažnai paiso vyrų patarimų.
Šiemet buvai pakviesta į vieną fotosesiją kaip stiliaus ikona. Rugpjūčio gale atidarytoje fotografijų parodoje eksponuojama ir Tavo nuotrauka. Perkandai prancūzių elegancijos paslaptis ar fotografę patraukė išskirtinis Tavo pačios stiliaus pojūtis?
Nežinau, kaip ten su ta stiliaus ikona ar stiliaus paslapčių atskleidimu. Būna, kad kokia egzaltuota amerikietė turistė paklausia, ar galima mane nufotografuoti prisiminimui, nes atrodau jai kaip prancūziškumo įsikūnijimas. Tada turiu ilgai aiškinti, kad net nesu prancūzė. Tiesa turbūt yra kažkur per vidurį. Viename pokylyje fotografės Elsos Martin akį patraukė mano ryški mėlyna suknelė ir lankelis su vualiu. Elsa sakė, kad, pamačiusi mane, iškart išvydo nuotraukos viziją, kad atrodžiau jai tarsi iš seno XX a. pradžios filmo.
Aš mėgstu puoštis net ir kasdien, darau tai iš pagarbos sau, o eidama į svečius – iš pagarbos namų šeimininkams. Taip šis pomėgis atvedė mane į dar vieną nuotykį – į fotosesiją miškuose. Parodoje „Miškuose“ apžvelgiamas moters gyvenimas nuo mažos mergaitės, pasiklydusios miške-gyvenime, iki moters saulėlydžio. Šį įkūnija žila itin garbaus amžiaus moteris. Man patikėtas labai svarbus vaidmuo – aukso amžiaus moters. Turėjau jį atspindėti, bet pozuoti miškuose svilinant 40 laipsnių karščiui ir avint ekstremaliai nepatogiais mados namų „Prada“ aukštakulniais, buvo nelengva užduotis (juokiasi).
Baimė suklysti, būti netobulam mums dažnai pakiša koją. Tau pavyksta šiai baimei nepasiduoti. Gal turi kokį nors receptą, kaip ją įveikti?
Prancūzės sako: „Kiek daug išmokau iš savo klaidų, einu dar pridarysiu.“ Man labai patinka mintis, kad pasimokoma ne iš teigiamų dalykų, o iš savo netobulumo, klystkelių, kryčių, bandymų atsikelti, gyvenimo etapų, kai esi lūzerių lūzeris... Kai pokalbio su savimi metu pasižiūri į veidrodį ir sakai: „Taigi nepradėk savęs gailėti, zyzti. Susirinkt po gabalėlį, pasitaisyk pasmukusią kojinę, kryptelėjusią į šoną karūną ir eik stebinti pasaulio, džiaugtis juo. Nes laikas tiksi.“
Recepto tikrai negaliu pasakyti, nes manau – kiekvienam tinka vis kitas. Kaip ir vaistai: skirti vienam nebūtinai padės kitam.
Dėl baimės suklysti? Iš prigimties esu labai neryžtingas žmogus, daug svarstau, nerimauju ir niekaip negaliu priimti sprendimo – bijau suklysti. Neryžtingumas – didelė mano yda, stengiuosi kovoti su ja visais įmanomais būdais. Kai buvau vaikas, prisiversdavau šokti nuo tramplino. Bijodavau, kaip velnias – kryžiaus, bet užlipdavau, suskaičiuodavau iki trijų, užsimerkdavau ir šokdavau į vandenį. Ir dabar elgiuosi panašiai: sugalvoju, pasvarstau, tada užsimerkiu ir šoku. Bus, kas bus. Mano moto – pirma veiksiu, o apie pasekmes pagalvosiu vėliau.
Galiu drąsiai sakyti, kad paskutinius kelerius metus leidau įdomiai – tarsi gerame sename prancūziškame kine, o ne tiesiog nuobodžiai tempiau gyvenimą ir nusibrozdinau visus kelius į nesėkmių, nors jų tikrai netrūko, grumstus.
Galbūt savo vertės suvokimas ir drąsa būti netobulai atėjo ir su amžiumi: kuo vyresnis esi, tuo labiau supranti, kad tau nebereikia pritarimų ir pagyrimų iš šalies, nebereikia parduoti savo gerojo tobulojo įvaizdžio, kad gali būti toks, koks nori būti. Ir kai tau pasidaro visiškai tas pats, ką pagalvos kiti, kai nustoji išgyventi dėl kiekvienos smulkmenos, tada atsiranda tas laisvės pojūtis.
Nebijoti savo netobulumo man padėjo ir liga. Juokauju: kai turi tik pusę moteriškų „argumentų“ (aš neturiu vienos krūties) ir matai tai kiekvieną mielą rytą veidrodyje, kažkaip savaime nustoji nerimauti dėl to, kad su amžiumi tavo kūną vis labiau veikia žemės trauka, o celiulitas it kokia Sachara, besikėsinanti į vis didesnę žemyno teritoriją, užima vis naujus plotus. Išmoksti džiaugtis kitomis kūno dalimis, didžiuotis kitkuo ir lyg koks karo strategas meistriškai maskuoti netobulumus.
Egzistuoja du moterų tipai – moterys ežiukai ir moterys katės. Pirmosios geria šampaną, kai joms liūdna, antrosios – kai yra tiesiog ištroškusios.
Knygynuose pasirodė Tavo antroji autobiografinė knyga. Į ją sudėtos dvi – prieš dešimt metų parašyta „Vienos krūties istorija“ ir naujoji „Moteris katė ir jaunas Mėnulis“. Pirmoji – apie įveiktą krūties vėžį, o antroji?
Manau, kad ir pirmoji, ir antroji – apie gyvenimą. Tik pirmojoje pirmu smuiku groja liga, o antrojoje – naujas nuotykių, iššūkių, meilės, aistros, atradimų ir didelių netekčių kupinas keturiasdešimtmetės moters gyvenimas. Jis sukasi tarp mažo Prancūzijos kaimelio, Paryžiaus, Vilniaus, Romos, Venecijos ir San Paulo.
„Moteris katė ir jaunas Mėnulis“ man pačiai atrodo lyg sapnas ar kino filmo scenarijus. Man padovanotas naujas gyvenimas užsisuko kaip sename gerame prancūzų kine. Liko jame vaidinti ir kartais įsižnybti, kad patikėčiau, jog nesapnuoju! Pasirodo, gyvenimas kartais gali būti įdomesnis už knygą ar filmą. Palieku skaitytojams spręsti, kiek joje tiesos, o kiek fantazijos. Kadangi nemoku meluoti ir saugoti paslapčių, prisipažinsiu – visi nutikimai, džiaugsmai, didžiosios nelaimės ir ašaros yra neišgalvoti. Tai išgyvenau iš tikrųjų. Tiesa, pasilikau sau teisę nuslėpti tikruosius kai kurių veikėjų vardus. Juos pakeičiau.
Antroji knyga gimė visai neplanuotai. Viskas prasidėjo nuo to, kad labai daug moterų domėjosi mano „Vienos krūties istorija“. Ją skaitė ne tik vėžio ištiktosios, bet ir sveikosios. Todėl, kai leidykla „Alma littera“ pasiūlė knygą perleisti, nutarėme ją papildyti keliasdešimčia puslapių apie gyvenimą vėžį įveikus, bet netikėtai tie keliasdešimt puslapių virto dviem šimtais.
Taip išsiplėčiau tikrai ne apimta dabar labai madingo polinkio puikuotis savo asmeniniu gyvenimu. Taip pasielgti įkvėpė mano pačios ir mano draugių patirtis. Keturiasdešimtmetės moters egzistencinis liūdesys, suvokimas, kad išgyveni, ko gero, paskutinį gražų savo, kaip moters, dešimtmetį, kad aplinkui byra šeimos, tavo draugės verkia tau ant peties, tu – joms, jų vyrus pasigrobia „vidurdienio demonas“. Taip prancūzai vadina vyrų amžiaus vidurio krizę, kai jiems užeina noras keisti seną „Audi“ nauju sportiniu „Porche“, o seną žmoną – jaunesne ir t. t.
Knygoje susipina kiekvienai panašaus amžiaus moteriai aktualios temos. Bijai ką nors keisti, nes jautiesi esanti per sena ir per stora, porą persekioja nuobodulio šmėkla, o tave taip kankina amžinas noras mylėti ir būti mylimai... O kur dar tuštėjančio lizdo sindromas, tėvų netekties nuojauta... Beje, į visa tai knygoje žvelgiu linksmai, su saviironija ir sarkazmu.
Perskaičiusi knygos pavadinimą nusišypsojau, nes jis gana taikliai apibūdina Tave. Tikrai primeni katę, kuri ne tik vaikšto, kur nori, bet ir turi devynis gyvenimus. Ir kas gi vis dėlto yra ta moteris katė, o kas – tas jaunas Mėnulis?
Labai mėgstu stebėti žmones ir kurti istorijas apie juos, taip pat lyginti juos su gyvūnais. Tarkim, stebėdama paryžietes padariau keistą atradimą. Egzistuoja du moterų tipai – moterys ežiukai ir moterys katės. Pirmosios geria šampaną, kai joms liūdna, antrosios – kai yra tiesiog ištroškusios.
Ežiukai – žavios, protingos, išsilavinusios, tik kažkodėl vis pralaimi poravimosi žaidimus – lieka vienišos. Galbūt todėl, kad savo žavesį slepia po spygliais? Pralaimėjusios, jos dar labiau riečiasi į kamuoliuką, kol tampa nepastebimos.
Moterys katės… Čia jau visai kita istorija. Jų eisena minkšta, jos savimi pasitikinčios, bet kartu ir trapios, todėl šalia visada atsiras riteris, kuriam galima įsikibti į parankę. Šią išvadą apie moteris kates padariau atsitiktinai susipažinusi su Marie-Thérèse – elegantiška aštuntą dešimtmetį skaičiuojančia dama. Ji padovanojo man įspūdingą dieną Paryžiuje ir papasakojo spalvingą savo gyvenimo ir meilės istoriją. Kiekvienas Marie-Thérèse mylėtas vyras jai paliko ne tik meilės prisiminimų, bet ir deimantų, ir mažų mažiausiai po mažą butą Paryžiuje, tačiau viską mesti ir visą gyvenimą valgyti vandenyje virtas bulves ji buvo pasiryžusi tik dėl vieno vienintelio. Deja, ta meilė pasirodė neįmanoma, nes Amerikos senatorius buvo vedęs, o šeštajame dešimtmetyje dėl meilės retai kas skirdavosi, juolab politikai. Marie-Thérèse istorija yra knygoje, o žavios Paryžiaus damos katės pasakojimai inspiravo mano knygos pavadinimą. Taigi, kaip jau sakiau, mėgstu lyginti žmones ir gyvūnus. Save palyginčiau su smalsia kate.
Nustoji veidmainiauti pats prieš save, bijoti, atidėlioti rytdienai, gyventi įjungęs pirmą pavarą. Tiesiog sėdi į pabrozdintą gyvenimo ferarį ir leki.
O dėl Mėnulio... Nesu linkusi tikėti burtais, tačiau per vieną Mėnulio jaunatį nusiunčiau Visatai keistą norą, ir mano gyvenimas taip kryptelėjo, kad po kelių dienų jau skridau verslo klase su taure šampano rankoje į Veneciją. Nuo to momento nebevaldžiau savo gyvenimo, leidausi jo nešama. Tad logiška, kad moteris katė knygoje suporuota su jaunu Mėnuliu.
Vienas poras sunkumai, pasikeitusios aplinkybės sutvirtina, kitas – kone išskiria. Į Prancūziją persikraustė ir Tavo sūnus Jokūbas, ir Tavo gyvenimo vyras Jurgis. Kaip jums sekėsi tuos metus?
Sekėsi mums panašiai kaip banglentininkui: vieną akimirką tu – ant bangos, kitą – po ja, o galiausiai apskritai suvoki, kad tave vejasi ryklys. Gyvenimas svetur ir visi realybės grumstai – sunkus išbandymas net tobuloms poroms, o mes tokia nesame. Ne kartą buvome atsidūrę ties skyrybų riba ir Lietuvoje, ir Prancūzijoje. Keisčiausia, kad būtent gyvenimas svetur ir suvokimas, jog nieko artimesnio už šią akimirką visiškai susvetimėjusią savo antrąją pusę neturi, taip ir neleido priimti lemiamo sprendimo pasukti skirtingais keliais. Tai – tarsi gyvenimas negyvenamoje saloje. Jei nori išlikti, turi ieškoti kompromisų, dirbti ir gyventi kaip komanda, bandyti atgaivinti savo meilės ryklį ir vėl stengtis pagauti bangą. Ar mums pavyko? Nežinau, gyvenimas parodys.
Kaip suprantu, Prancūzijoje Tave aplankė netikėta meilė?
Mane aplankė netikėta intelektuali draugystė, o ši yra daug pavojingesnė nei meilė. Visai jos nelaukiau, nesitikėjau, netgi nenorėjau. Tas žmogus padėjo man išgyventi labai sunkų laikotarpį – mamos netektį. Leido man dar labiau sutvirtėti, pasiruošti svajonių gyvenimui svetimoje šalyje, atskleidė daug prancūziško meno gyventi paslapčių, suteikė dar daugiau drąsos gyventi taip, kaip noriu, kaip liepia širdis.
Kai skaičiau Tavo knygą, užkabino vienas sakinys: „... nenoriu priklausyti nė vienam vyrui, noriu priklausyti pati sau ir sužinoti, ko aš noriu iš gyvenimo, įsiklausyti į save.“ Ar sužinojai?
Kadangi neturiu geros muzikinės klausos, tai įsiklausymo į save procesas yra užtrukęs, bet jau radau nemažai atsakymų į savo klausimus, išsilaisvinau iš daugelio pančių, kompleksų, baimių. Pavyzdžiui, baimės būti vienai arba būti paliktai, nesuprastai, baimės pasenti, būti negražiai, netraukti jokio vyro.
Esu iš tų, kurios nemoka gyventi vienos. Dievinu laisvę, nepriklausomybę, bet aš – gaujos žmogus, man būtina kam nors priklausyti – nebūtinai fiziškai, tiesiog turiu turėti savo žmogų. Jis gali būti čia pat, gali būti per atstumą, bet turiu žinoti, kad kažkam rūpiu, kad su kažkuo esu susieta, kažkas apie mane galvoja, kad priklausome vienas kitam, esame susaistyti nematomais tvirtais ryšiais, bet kartu – nesupančioti, laisvi.
Man sunku paaiškinti, bet aš labai vertinu tą būseną tarp priklausomybės, artumo ir didelės laisvės su dar didesniu pasitikėjimu. Esu tarsi katė, kuri turi turėti savo šeimininką, bet kartu vaikščioti ten, kur nori (kalbu ne apie vaikščiojimą „į kairę“ ar „į dešinę“, o apie savirealizaciją ir t. t.). Manau, kad subrendau kaip moteris, kad galėčiau išdrįsti būti pati sau viena, nepriklausydama kažkam.
Vieno filmo herojus yra pasakęs: „Pirmą kartą susidūręs su mirtimi išsigąsti, tačiau metęs jai pirštinę išsilaisvini – ji tampa nebebaisi.“ Ar galvoji apie mirtį?
Visiškai pritariu šiam filmo herojui. Apie mirtį galvoju dažnai ir gana šviesiai. Suvokimas, kad ji kvėpuoja tau į nugarą, man padeda gyventi. Be to, negaliu pykti ant mirties – ji tiesiog daro savo darbą.
Mano ir mirties santykiai gana draugiški, ji manęs neskriaudžia. Ji mane paleido iš savo nagų, kai paprašiau, o mano mamai leido labai lengvai išeiti iš šio pasaulio. Nelaukiu jos, bet ir nebijau. Ch. Bukowsky yra pasakęs, kad, norint pradėti iš tiesų gyventi, prieš tai reikia keletą kartų numirti. Aš tą jau padariau – buvau susitikusi su mirtimi vaikystėje, kai skendau, vėliau, kai visą parą gimdžiau, buvau atsidūrusi ant operacinio stalo, na, ir arčiausiai akis į akį turbūt buvome susitikusios prieš dešimt metų. Tada atidaviau jai savo krūtį, ir ji atsikniso. Bent trumpam. Neseniai vėl teko artimai bendrauti, kai mano glėbyje užgeso angelas sargas – mano mama. Tai truko aštuoniolika minučių... Tiek laiko ji ramiai, nesiblaškydama, palaimintu veidu, žiūrėdama man į akis iškvėpinėjo iš savęs gyvybės orą. Ji nebeįkvėpdavo – tik iškvėpdavo. Laikiau ją savo rankose ir jaučiau, kaip su kiekvienu iškvėpimu angelo sparnai vis didėja, auga, skleidžiasi... Atrodė, tuoj pajusiu lengvą vėją plaukuose ir šiurenimą, nes ji pakils virš manęs. Ir aš be galo dėkinga, kad mirtis jai buvo tokia gailestinga – leido taip lengvai iškeliauti.
Begalinė meilė Prancūzijai atvedė Tave į šią šalį. Nenusivylei? Meilė dar neišblėso?
Sergu neblėstančia, nesenkančia, nepraeinančia ir kitiems galbūt nelabai suprantama meile šiai šaliai ir Paryžiui. Ir jau labai seniai, dar nuo vaikystės, kai romantiškos nuotaikos apimta svajodavau ir mamai pasakodavau, kaip užaugusi ištekėsiu už pietų prancūzo ir gyvensiu su juo vynuogyne...
Keisčiausia, kad myliu giliai, stipriai, beatodairiškai ir aistringai, lyg tai būtų ne šalis ir miestas, o koks nors asmuo. Šie jausmai jokiu būdu nereiškia, kad nebemyliu savo šalies Lietuvos. Aš ją myliu, bet kitokia meile – tauresne, ramesne, lyg mylėčiau savo brolį ar seserį.
Kaip pasakytų prancūzai, vienokia, ramia meile myli savo žmoną, kitokia – pašėlusia – meilužę. Ir abu šie jausmai vienodai stiprūs, nuoširdūs, tikri, tik jų prigimtis skirtinga. „C‘est la vie“ („Toks gyvenimas“), – truktelėtų jie pečiais ir nusišypsotų, jei bandytumėte ką nors sakyti apie šių dviejų meilių moralinę pusę ir vertinti, padoru tai ar ne.
Nuotraukos – Elsos Martin
