Aš, asmeniškai, labai mėgstu žodį „taip“. Kai jį tariu, jaučiuosi puikiai, drąsiai, pasirengusi naujiems iššūkiams ir stebuklams, dėl to jį galėčiau priskirti prie magiškiausių. Bet yra ir mūsų pasmerktas, demonizuotas žodis „ne“. Dar vaikystėje neturėjau progų jo ištarti. Dėl to užaugau taip ir nemokėdama. Naiviai vyliausi, kad galėsiu nugyventi visą gyvenimą be šio žodžio. Deja.
Pamenu, buvau jau visai nusiplukusi, prikimšusi savo kasdienybę darbais, kuriuos reikia padaryti kitiems žmonėms, neretai net visai nepažįstamiems. „Sveiki, Beata, čia mes skambiname jums iš „Įdomybių rojaus“, norėtume jūsų paprašyti aprašyti filmą, kurį mes leisime jums pažiūrėti nemokamai.“ Žinoma! „Labas, Beata, norėčiau paimti iš tavęs interviu, rašau į „Pigų greitą portalą, kurio niekam neverta skaityti“.“ Žinoma! „Klausyk, čia mano draugė pradėjo kurti drabužių liniją, gal tu sugalvotum kokius aprašymus jos rūbams? Čia nedaug!“ Žinoma, žinoma. Alio? Žinoma, kad taip! Tardavau šiuos žodžius nė nesustodama, nė nepaklausdama savęs ar galiu, ar spėju, galiausiai – ar noriu. Nė nedrįsdama užsiminti prašantiesiems apie atlygį – arba bent jau ką nors labiau panašesnio į atlygį, nei nemokama filmo peržiūra. Taip ir atsidūriau tokioje gyvenimo situacijoje: apsunkusi nuo kitų norų, pikta ant savęs, kad nesugebu su visu tuo susitvarkyti ir ant kitų, kad taip be skrupulų naudojasi, įstrigusi ir nieko nespėjanti. Ir visai be pinigų. Vėliau bijojau kelti telefono ragelį, nes kiekvieną kartą, kai jį pakeldavau, išgirsdavau kokį nors prašymą, kuriam ištardavau inertišką „taip.“
Ir tada, pamenu, vieną šaltą gruodžio dieną, prieš pat šventes, sekmadienį, vienuoliktą valandą vakaro ėjau namo iš interviu, kuris buvo skirtas vieno filmo „piaro“ kampanijai. Atspėjote: ir vėl man iš to naudos – jokios. Tąkart staiga suvokiau visos situacijos absurdiškumą ir supratau, kad atėjo metas pamilti žodį „ne“.
O šį žodį yra už ką mylėti: nors ištarti sunku, bet jis išlaisvina, apsaugo, sustiprina žmogų. Mano vienas pažįstamas vis sakydavo: „Asmenybė prasideda nuo žodžio „ne“. Šis žodis patikrina jūsų turimą ryšį su kitu žmogumi. Manau, kad jeigu bendravimas sveikas, lygiavertis, „ne“ tarti yra labai lengva. O štai priklausomuose santykiuose, kai yra netolygiai pasiskirsčiusios galios, tas „silpnesnis“ žmogus retai kada drįs atsisakyti. Esu buvusi tokiuose santykiuose (tai nebuvo meilės ryšiai). Netgi kelis kartus! Pamenu, kaip reikėjo teisintis dėl to, kad noriu savaitgalį praleisti prie jūros, dėl to negalėsiu dirbti tuo metu. Nors savo pasirinkimą šiaip ne taip apgyniau, po viso to jaučiausi kalta ir tas savaitgalis man apkarto (dirbti savaitgalį nebuvo mano pareiga). Dėl to, vengdama kaltės jausmo, dažniausiai paklusdavau, nebesakydavau „ne“ ir viską darydavau taip, kad nesukelčiau nereikalingų bangų, o tas žmogus liktų patenkintas. Kai pradėjau sakyti savo „ne“, pasakoti apie jausmus, bandžiau atrasti mūsų bendravime vietos ir man, kaip asmeniui, - santykiai nutrūko. Dėl to esu įsitikinusi, kad tas, kas geba priimti jūsų „ne“, priima ir jus pačias, kaip asmenybes.
Taigi šis žodis – tikras išbandymas silpnadvasiui. Iš pradžių, kai jį tardavau, reikėdavo suriesti kojų pirštus arba bent jau laikytis į kažką tvirtai įsikibus. Kartais tekdavo paprašyti laiko pagalvoti, parepetuoti, kaip skamba mano „ne“ ir perskambinus tai ištarti. Dėl šių sunkių ir varginančių pratimų sustiprėjo mano savivertė.
Supratau, kodėl taip bijojau šio žodžio. Kai jį ištari žmogui, kuris buvo pasirengęs išgirsti entuziastingą „taip“ arba kuris išvis nesugeba priimti neigiamo atsakymo, konfrontuoji su juo, - jis sutrinka, gAli pasijusti atstumtas, supykti. Tai nėra pozityvi patirtis. O juk taip norisi patikti ir palikti gerą įspūdį. Labiausiai tiems, kuriuos idealizuoji – nepažįstamiems arba autoritetams. Man sunku matyti sumišusį žmogų, o dar kebliau darosi nuo žinojimo, kad esu su tuo susijusi. Bet juk daug šlykščiau yra sutikti išpildyti absurdišką prašymą, kai gyvenimas ir taip priplojęs visa savo esybe arba kai prašymas yra visiškai svetimas jūsų norams, - dėl to reikia konfrontuoti.
Ir tada ima sklisti kalbos. Jie sako, kad esi pasikėlęs, susireikšminęs, kad „net neverta skambinti, nes bus problemų“ ir t.t. Tai yra labai natūralu, nes mūsų visuomenėje žodis „ne“ vis dar yra priimamas ne kaip brandžios ir tvirtos asmenybės pasirinkimas, o spjūvis į veidą. Tai aš tada kupranugaris. Ir tuo džiaugiuosi.
