Venesuelos Vidaus reikalų ministerijos vadovas Miguelis Rodriguezas Torresas pranešė apie rengtą pasikėsinimą į šalies prezidentą Nicolasą Maduro. Pаsak vidaus reikalų ministro, kodinį pavadinimą „Baby“ gavusią operaciją ruošė JAV besislapstantis garsus Kubos kontrrevoliucionierius Luisas Posada Carrilesas. 1976 metais jis organizavo Kubos oro linijų „Cubana de Aviacion“ keleivinio lėktuvo, skridusio iš Karakaso į Havaną, sprogimą. Per šį teroristinį išpuolį žuvo 73 žmonės. Po sprogimo Karakase suimtas Carrilesas sugebėjo pabėgti ir įsikūrė Jungtinėse Valstijose. Ne kartą Venesuelos ir Kubos pateikti reikalavimai išduoti teroristą dėmesio nesulaukė.
Pagal pasikėsinimo planą, liepos 24 dieną Nicolasas Maduro turėjo žūti nuo snaiperio kulkos, tačiau į Venesuelą atvykusią nusikaltimo vykdytojų grupę sulaikė specialiosios tarnybos.
Sėkmingų ir nesėkmingų pasikėsinimų į pirmuosius valstybės asmenis istorija itin plati.
Lincolnas ir aktoriaus kulka
1865 metų balandžio 9 dieną antrai JAV prezidento kadencijai išrinktas Abrahamas Lincolnas galėjo lengviau atsikvėpti. Konfederacijos kariuomenės vadovas generolas Li pasirašė kapituliaciją, kuri reiškė Pilietinio karo tarp Šiaurės ir Pietų pabaigą. Prezidentas Lincolnas pasiekė savo pagrindinius tikslus – panaikino vergovę visoje JAV teritorijoje ir išsaugojo vieningą šalį.
Tačiau pergalė kare nereiškė, kad visi Lincolno priešai tą pačią akimirką dingo. Balandžio 14 dieną prezidentas lankėsi Vašingtone esančiame Fordo teatre, kur žiūrėjo spektaklį „Our American Cousin“. Aktorius ir pietiečių atstovas Johnas Wilkesas Boothas pateko į prezidento ložę ir iššovė jam į galvą.
Kilus sąmyšiui Botthas pabėgo, o mirtinai sužeistas Abrahamas Lincolnas kitą rytą mirė.
Prezidento žudikas buvo persekiojamas ir balandžio 26 dieną susektas Virdžinijoje. Susišaudymo metu jis buvo mirtinai sužeistas į kaklą ir netrukus mirė.
Bomba Aleksandrui II
Rusijos imperatorius Aleksandras II per savo valdymo metus įgyvendino visą eilę plataus masto reformų, įskaitant ir baudžiavos panaikinimą. Nepaisant visko, radikaliai nusiteikę visuomenės sluoksniai imperatorių laikė visuomeninio progreso stabdžiu.
Revoliucionieriai surengė tikrą Aleksandro II medžioklę: į jį buvo kelis kartus šauta, mėginta susprogdinti imperatoriaus traukinį, padėta mina pačiuose Žiemos rūmuose. Tačiau likimas kaskart apsaugodavo imperatorių Aleksandrą II.
Atomazga įvyko 1881 metų kovo 1 dieną. Judėjimo „Liaudies valia“ kovotojai, ginkluoti bombomis, užėmė pozicijas iškart keliuose keliuose Sankt Peterburge, kuriais galėjo važiuoti imperatorius. Jekaterinos kanalo krantinėje į Aleksandro II karietą buvo mesta bomba. Imperatorius sprogimo metu nenukentėjo. Kai jis išsikapstė iš po nuolaužų, prie jo priėjo Ignatijus Grinevickis ir metė monarchui po kojomis antrą bombą.
Aleksandras II buvo sunkiai sužeistas (jam buvo nutrauktos kojos) ir po valandos mirė Žiemos rūmuose. Ignatijus Grinevickis taip pat patyrė mirtinus sužalojimus, nuo kurių tos pačios dienos vakare mirė ligoninėje, taip ir nepasakęs tyrėjams savo pavardės.
Stolypino likvidavimas
Rusijos ministras pirmininkas Piotras Arkadjevičius Stolypinas priešų turėjo užtektinai. Revoliucionieriai jo nekentė už garsiuosius „Stolypino kaklaraiščius“ – kartuves, kuriose karo lauko teismų sprendimu buvo kariami pirmosios Rusijos revoliucijos dalyviai. Daug nepatenkintųjų atsirado ir vykdant agrarinę reformą, kurios rezultatai buvo nevienareikšmiški.
Be to, Nikolajaus II aplinkoje buvo daug aukštų pareigūnų, troškusių atsikratyti Piotro Stolypino. Per šešerius metus nuo 1905 iki 1911 metų buvo įvykdyta vienuolika pasikėsinimų prieš jį.
Vienuoliktasis tapo sėkmingu.
1911 metų rugsėjo 1 dieną Stolypinas ir Nikolajus II apsilankė Kijevo teatre, kur buvo rodoma „Pasaka apie carą Saltaną“. Su Kijevo apsaugos skyriaus viršininko išduotu leidimu į spektaklį pateko ir 24 metų Dmitrijus Bogrovas, kuris buvo anarchistas ir tuo pat metu Ochrankos (carinės Rusijos imperijoje – slaptosios policijos organas, įsteigtas 1881 metais kovai su revoliuciniu judėjimu, red.) slaptas informatorius.
Antrosios pertraukos metu jis priėjo prie Stolypino ir du kartus iššovė iš pistoleto. Viena kulka pataikė į ranką, antra – į pilvą, ji kliudė kepenis. Sužeistas ministras jau nepasveiko, jis mirė rugsėjo 5 dieną.
Dmitrijus Bogrovas buvo pripažintas žudiku ir karinės apygardos teismo nuosprendžiu naktį į rugsėjo 12 dieną buvo pakartas Kijevo Lysogorsko forte.
Leninas ir Fanny Kaplan
Pasikėsinimas į pirmosios pasaulyje darbininkų ir valstiečių valstybės vadovą Vladimirą Leniną buvo įvykdytas 1918 metų rugpjūčio 30 dieną. Leninas pasakė kalbą Maskvos Michelsono gamyklos darbininkų mitinge. Išeinant iš gamyklos į jį buvo kelis kartus šauta iš revolverio, tai padarė 28 metų Fanny Kaplan, skirtingu metu priklausiusi anarchistų ir socialistų-revoliucionierių gretoms. Leninas buvo sužeistas į petį ir krūtinės srityje, buvo pažeisti plaučiai, tačiau gydytojams pavyko išgelbėti jo gyvybę.
Fanny Kaplan sulaikė praėjus kelioms minutėms nuo pasikėsinimo. Ji iškart prisipažino įvykdžiusi pasikėsinimą ir paaiškino, kad labai neigiamai vertina Spalio revoliuciją, o Leniną laiko „išdaviku“. Tuo pat metu Kaplan primygtinai tvirtino, kad veikė „asmeniškai savo vardu“.
1918 metų rugsėjo 3 dieną Fanny Kaplan buvo sušaudyta be teismo Kremliaus kieme. Mirties bausmę moteriai įvykdė Kremliaus komendantas Pavelas Malkovas. Teroristės kūnas buvo sudegintas benzino statinėje.
Snaiperiai Johnui F. Kennedy
1963 metų lapkričio 22 dieną JAV prezidentas Johnas F. Kennedy, vykdydamas pasiruošimą 1964 metų prezidento rinkimams, atskrido į Dalasą. Prezidentas važiavo miesto gatvėmis atviru automobiliu kartu su žmona ir Teksaso gubernatoriumi Johnu Connally.
Kai limuzinas važiavo pro Hiustono ir Elmo gatvių kampe esančią mokyklos knygų saugyklą, nuskambėjo šūviai. Pirmoji snaiperio kulka pataikė Kennedy į nugarą, o antroji – į galvą. Dar gyvas prezidentas buvo nugabentas į Parklendo ligoninę, kur po kelių minučių buvo konstatuota jo mirtis.
Mažiau nei po pusantros valandos policija suėmė Lee Harwey Oswaldą. Pasak oficialios versijos, tai jis šovę į prezidentą Kennedy pro knygų saugyklos langą. Per tą laiką Oswaldas taip pat spėjo nušauti jį gatvėje sustabdžiusį policijos patrulį.
Tačiau pats Lee Harwey Oswaldas savo kaltę neigė. Praėjus dviem dienoms, lapkričio 24 dieną, iš policijos nuovados išėjusį policininkų lydimą Oswaldą nušovė naktinio klubo savininkas Jackas Leonas Ruby.
Iki šios dienos yra daug manančių, kad Lee Harwey Oswaldas nebuvo pavieniui veikęs žudikas, o Johnas F. Kennedy tapo sąmokslo auka.
Vienas prieš Leonidą Brežnevą
1969 metų sausio 22 dieną Maskvoje buvo sutinkami iš kosmoso sugrįžusių kosminių laivų „Sojuz-4“ ir „Sojuz-5“ ekipažų nariai. Laikantis susiklosčiusios tradicijos, po to, kai kosmonautai buvo pervežti per miestą, jų laukė iškilmingas priėmimas. Kosmonautų sutikimo iškilmėse dalyvavo ir tuometinis sovietų lyderis Leonidas Brežnevas.
Sovietų armijos jaunesnysis leitenantas Viktoras Iljinas, iš savo dalinio pasisavinęs du pistoletus, atvyko į Maskvą vedamas tikslo nušauti Brežnevą. Čia jis iš savo dėdės pavogė milicijos uniformą ir stojo į užkardą ties Kremliaus Borovickio vartais.
Kai kortežas priartėjo, Viktoras Iljinas paleido šūvių audrą į automobilį, kuriame turėjo būti Sovietų Sąjungos generalinis sekretorius. Tačiau šioje mašinoje vietoj Brežnevo važiavo kosmonautai Aleksejus Leronovas, Andrijanas Nikolajevas, Valentina Tereškova ir Georgijus Beregovojus.
Apšaudymo metu žuvo automobilio vairuotojas Ilja Žarkovas, o kosmonautai Beregovojus ir Nikolajevas buvo nesunkiai sužeisti.
Leonidas Brežnevas, kuris apšaudytu automobiliu nevažiavo, suprantama, nenukentėjo. Viktorą Iljiną netrukus sulaikė KGB darbuotojai. Jis buvo pripažintas nepakaltinamu ir iki 1990 metų dienas leido įvairiose šalies psichiatrinėse ligoninėse. Paskui jis buvo paleistas, gavo butą Leningrade ir invalidumo pensiją.
Ronaldas Reaganas prieš maniako šūvius
1981 metų kovo 30 dieną JAV prezidentas Ronaldas Reaganas, pradėjęs eiti šias pareigas vos prieš du mėnesius, vos neprarado jų kartu su gyvybe. Prezidentas sakė kalbą viešbutyje „Hilton“ Vašingtone, kur buvo susirinkę profesinių sąjungų federacijos delegatai.
Išeinant iš viešbučio iš minios prezidento link pajudėjo 25 metų Johnas Hinckley, kuris į Reaganą paleido šešis šūvius. Valstybės vadovą rikošetu kliudė tik paskutinė, šeštoji, kulka. Ji pataikė į krūtinę ir įstrigo plačiuose. Be to, dar viena kulka pataikė į Reagano atstovo spaudai galvą, į krūtinę buvo sužeistas slaptosios tarnybos agentas, į nugarą – viena iš policininkų. Prezidento sužeidimas pasirodė esąs ne toks pavojingas – netrukus jis grįžo į savo pareigas. O štai Reagano atstovas spaudai Jamesas Brady liko neįgaliu visam gyvenimui.
Pasirodė, kad į prezidentą Reaganą pasikėsinta buvo dėl… Jodie Foster. Šią Holivudo aktorę įsimylėjęs Johnas Hinckley buvo įsitikinęs, kad Jodie Foster neatsako jam dėl jų skirtingų socialinių statusų. Hinckley nusprendė, kad jis pagarsės ir pavergs Foster, nušaudamas prezidentą. Iš pradžių maniakas persekiojo ankstesnįjį JAV vadovą Jimmy Carterį, o po rinkimų ėmėsi Ronaldo Reagano.
Galiausiai Johnas Hinckley, nepademonstravęs jokios atgailos ir pavadinęs tai, kas įvyko, „didžiausia meilės išraiška pasaulio istorijoje“, buvo pripažintas pamišusiu ir iki gyvos galvos uždarytas į psichiatrijos ligoninę.
Teroristas prieš popiežių
1981 metais gegužės 13 dieną Vatikane Šventojo Petro aikštėje, kai popiežius Jonas Paulius II sveikino susirinkusius tikinčiuosius, į jį pradėjo šaudyti turkų ultradešiniųjų grupuotės „Pilkieji vilkai“ atstovas Mehmetas Ali Agca. Pontifikas buvo sunkiai sužeistas į pilvą, buvo labai nerimaujama dėl jo gyvybės, tačiau popiežius vis dėlto išgyveno.
Šūvius paleidęs vyras buvo suimtas įvykio vietoje. 1984 metais Mehmetas Ali Agca davė parodymus, kad už pasikėsinimo į popiežių stovi KGB bei Bulgarijos specialiosios tarnybos. Tolimesnio tyrimo metu buvo sulaikyti keli Bulgarijos piliečiai, tarp jų ir Sergejus Antonovas, kuris vėliau buvo paskelbtas pasikėsinimo koordinatoriumi.
Vis dėlto, teisme Sergejus Antonovas ir kiti įtariamieji buvo išteisinti dėl įrodymų trūkumo. Pats pasikėsinimo vykdytojas Mehmetas Ali Agca beveik tris dešimtmečius praleido Italijos ir Turkijos kalėjimuose ir į laisvę išėjo tik 2010 metais.
Slaptas Olofo Palme žudikas
1986 metų vasario 28 dieną tylioje ir ramioje Švedijoje įvyko neįsivaizduojamas dalykas – centrinėje Stokholmo aikštėje buvo nušautas šalies ministras pirmininkas, Švedijos socialdemokratų partijos pirmininkas Olofas Palme.
Politikas kartu su savo žmona Lisbet vėlai vakare grįžo iš kino teatro. Sankryžoje prie premjero, mėgusio vaikštinėti be asmens sargybinių, priėjo vienišas vyras, kuris paleido į jį du šūvius ir paspruko. Olofas Palme mirė vietoje.
Šis nusikaltimas iki šios dienos nėra išaiškintas. 1988 metais buvo suimtas Christeris Pettersonas, jam pateikti kaltinimai Olofo Palme nužudymu. Tai buvo nestabilios psichikos žmogus, neturintis konkretaus užsiėmimo ir vartojantis narkotikus.
Pettersoną atpažino Lisbet Palme, kuri įvykio metu matė žudiką. Christeris Pettersonas buvo nuteistas iki gyvos galvos, tačiau apeliacinis teismas dėl įkalčių trūkumo panaikino šį nuosprendį.
Pettersonas iki šios dienos laikomas labiausiai tikėtinu Olofo Palme žudiku, nors šimtu procentų įrodyti teisme to nepavyko. Christeris Pettersonas mirė 2005 metais, galimai su savimi į kapą nusinešdamas tiesą apie Švedijos premjero nužudymą.
Kerštas taikdariui Rabinui
1995 metų lapkričio 4 dieną Izraelio ministras pirmininkas Ichakas Rabinas kalbėjo Tel Avivo Izraelio karalių aikštėje vykusiame masiniame mitinge, surengtame taikai palaikyti. Dešimto dešimtmečio pradžioje Rabinas aktyviai derėjosi su palestiniečiais, siekdamas sureguliuoti ilgametį konfliktą ir pasiekti esminių pokyčių šioje srityje. Tai itin neigiamai vertino dešiniosios Izraelio jėgos.
Pasibaigus mitingui Ichakas Rabinas ėjo link automobilio ir šią akimirką į jį buvo paleisti trys šūviai.
Praėjus 40 minučių Izraelio ministras pirmininkas mirė ligoninėje. Šovęs asmuo buvo sulaikytas įvykio vietoje, tai buvo 25 metų ultradešiniųjų ekstremistas Yigalis Amiras. Žudikas pareiškė, kad taip gynė Izraelį nuo taikių susitarimų su palestiniečiais.
Yigalis Amiras buvo nuteistas iki gyvos galvos.
Reikia pažymėti, kad kalėjime Amiras gyvena pakankamai turiningą gyvenimą. 2004 metais jis vedė išeivę iš buvusios Sovietų Sąjungos Larisą Trembovler, o 2007 metais Rabino žudikui gimė sūnus.
