Šį kartą su Modesta susitikome pokalbiui ne apie projektus ar jų sėkmę. Bandysime susipažinti su jos gyvenimu, mintimis, pirmaisiais žingsniais karjeroje, pomėgiais bei pasidalinti patarimais, kurie turėtų praversti ne vienai moteriai siekiant laimės.
Kokia, jūsų nuomone, moteris yra sėkminga?
Sėkminga moteris yra ta, kuri gyvenime turi didelių tikslų. Kuri neapsiriboja namais, vaikais, mokėjimu skaniai gaminti valgyti ar gražiai atrodyti. Kai pradėjau orientuotis į tai, kaip padėti kitiems, ypač moterims, jaustis laimingomis, pati jausdavausi pakylėta. Tada ir pamačiau, jog mano tikslas – padėti kitiems. Kiekvieną dieną jį stengiuosi išpildyti.
Tai jums yra laimė?
Laimė man, kai padedu žmogui ir kai yra kažkoks konkretus rezultatas. Laimė nėra pinigų kiekis kišenėje – teko turėti, teko ir neturėti. Atrodo, kai neturėjau, buvau daug laimingesnė. Tada bėgi, leki, žiūri, žvalgaisi – ką čia nuveikus. Įjungi visas savo jėgas. O kai kišenėje pakankamai daug pinigų, atsipalaiduoji ir taip gal net galimybes pražiopsai, kurios eina pro šalį.
Laimė – kai tave supa teisingi žmonės, turintys tuos pačius tikslus. Būti tarp jų ir būti jų įkvėptai, juos įkvėpti.
Rašote knygas, o kokia knyga yra Jūsų mėgstamiausia?
Nuo keturiolikos metų skaitau populiariąją psichologiją. Perskaičiusi kelias pastebėjau, kad vienoje knygoje pateikta tiesa prieštarauja tai, apie kurią rašome kitoje. Sulaukusi dvidešimties ėmiau svarstyti, kuri teorija yra teisinga? Taip atradau vieną autorių amerikietį. Jo jau nėra tarp gyvųjų, bet jis paliko didžiulę knygų biblioteką, yra rengiami jo vardo kursai. To autoriaus pavardės kol kas neatskleisiu - branginu, saugau. Ateity turiu planų rengti mokymus, kurių metu žmonės turėtų galimybę susipažinti su tuo, ko šiuo metu mokausi aš. Tai yra mano įkvėpimo šaltinis.
Buvote išvykusi į užsienį, ką ten veikėte?
Prieš trejus metus su tėčiu išvykom į Sankt Peterburgą. Nors ir nemokėjau kalbos, mane domino ten vykę studijuojamo autoriaus kursai. Nuvažiuodavome, pora mėnesių pabūdavome, grįždavome, o kai vėl norėdavosi žinių, suorganizuodavome kelionę. Būtent ten sutikau ir pamilau būsimą savo vyrą. Tuomet uždariau visus verslus Lietuvoje ir išvykau gyventi į Sankt Peterburgą.
Kaip santuoka paveikė Jūsų asmeninį gyvenimą?
Pusę metų pabuvę kartu nutarėme susituokti, ceremonija vyko Lietuvoje. Po santuokos nusprendžiau pasilikti Rusijoje, paskui persikėlėme gyventi į Kopenhagą. Deja, šiuo metu mes skiriamės. Daugiau nenorėčiau apie tai kalbėti, žaizdos dar gyja, tai dar labai labai šviežia.
Kodėl taip nutiko? Turbūt mes per greitai susituokėme. Aš elgiausi taip, kaip tuo metu man liepė širdis. Vėliau, jau gyvenant kartu, pamatai žmogų iš kitos pusės, tai, ko jis nepasako ar nenori atskleisti iki santuokos. Jokiu būdu nesigailiu dėl to, kas įvyko, nes gavau didžiulę gyvenimo patirtį. Ir tikiu, kad buvęs vyras ne šiaip sau mano gyvenime atsirado, o kad išmokytų mane tam tikrų dalykų. Gavau didžiulių gyvenimo pamokų, patirtį, tai neįkainojama.
Kokį išsilavinimą esate įgijusi? Ar baigti mokslai dabar jums praverčia projektuose?
Esu baigusi verslo vadybą. Tėtis man pasiūlė šias studijas, tai jam buvo aktualu kaip verslininkui, norėjo, kad kažkas vėliau perimtu jo verslą. Pamaniau: perspektyvu. Tačiau baigusi mokslus nuėjau pas tėtį ir pasakiau: „Tėti, šis diplomas yra tau“.
Tiesiog dar studijuodama jutau, kad tai – laiko gaišimas, kad mokausi labiau iš pareigos, o ne dėl to, kad aš pati to norėjau.
Kaip pradėjote rašyti knygas? Kodėl?
Visų pirma, aš pati sulieknėjau. Mano nagrinėjamas autorius teigia: „visa esmė slypi paprastuose dalykuose, neieškokit kažko sudėtingo“. Tad ėmiau ieškoti paprastos teorijos. Yra daug lieknų merginų – kokių jos laikosi įpročių? Ką jos daro? O kurios turi viršsvorio – ką jos daro? Stengiausi suprasti tuos skirtumus ir pamačiau, kad yra tam tikri įpročiai. Pradėjau juos analizuoti, ieškoti informacijos. Taip savaime pradėjau tų įpročių ir pati laikytis. Taip per šešis mėnesius atsikračiau nereikalingų kilogramų ir žmonės gatvėje jau klausdavo, ką dariau, kaip numečiau svorį. Aš jiems pasiūliau tą pačią mano išstudijuotą informaciją. Pastebėjau, jog jie taip pat pradėjo lieknėti. Su jais susitikdavau, patardavau, aptardavome savaitės veiklas. Šių žmonių dėka supratau – jeigu sieki bet kokio tikslo, visuomet svarbus palaikymas.
Tėtis patarė parašyti knygą. Kelis mėnesius buvau numetus tą mintį, juk aš nesu rašytoja. Iš tiesų, žmonės labai dažnai ruošiasi kažką daryti, o juk geriausiai pavyksta, kai staiga sugalvoji ir pradedi daryti. Nereikia apie tai daug galvoti, psichologiškai ruoštis. Taigi sėdau ir sukūriau. Pradžioje pasirodė pakankamai sunku, kadangi galvoje minčių daug, o jas sudėti ant popieriaus lapo yra sudėtinga, taip prisijungė rašytoja Anželika Liauškaitė, kuri man padėjo visa tai įgyvendinti. Pirmąją knygą rašiau metus, o antroji susidėliojo per mėnesį. Sėkmingas žingsnis - daug negalvoti, tiesiog imti ir veikti!
Kiek kilogramų jūs pati atsikratėte?
Dešimt kilogramų. Žiūrėdavau tada į nuotraukas ir prašydavau draugų ištrinti. Arba eidama pro vitrinas išvysdavau savo atspindį ir jausdavau, kaip nuotaika puola žemyn. Laiku susigriebiau, neleidau tam svoriui užaugti. Nesididžiuoju numetusi svorio, bet didžiuojuosi, kad padėjau sulieknėti šimtams moterų. Šiuo metu kartu su kitomis moterimis mes numetėme 2600 kilogramų.
Sakoma „dirbk savo mylimą darbą ir tau gyvenime nereikės dirbti“. Ar šiuo metu taip jaučiatės?
Metus teko dirbti labai sunkų fizinį darbą. Kai man buvo aštuoniolika metų, norėjau užsidirbti pinigų, tad įsidarbinau pas tėtį malkų ceche. Pamačiau, koks yra darbas, kai dirba vien kūnas, galva neveikia, o išsenki fiziškai. Dabar kūnas man yra reikalingas tik tam, kad galėčiau ateiti į susitikimą, atsisėst ir bendrauti, o dirba smegenys. Tad dabar darau tai, ką myliu, tai kas patinka, ir tikrai negalėčiau sakyti, kad dirbu.
Kai tiek daug projektų sukasi aplink, ar randate laiko sau? Koks jūsų laisvalaikis, kaip atsipalaiduojate?
Ketverius metus gyvenu be televizoriaus. O nežiūrėdama televizijos aš ir turiu laiko kitiems dalykams. Kai mama žiūri televizorių, aš girdžiu iš ekrano: „tas blogai, anas negerai, tas mirė...“. Ir iškart jaučiu, kaip krenta nuotaika. Stengiuosi neklausyti naujienų ir jų neskaityti, nes tai sukelia negatyvias mintis, sutrigdo įprastą būseną.
Kalbant apie laisvalaikį – mėgstu save lepinti. Masažai, be abejo, sportas. Gyvendama Kopenhagoje kasdien po dešimt kilometrų dviračiu numindavau. Mėgstu pasivaikščioti, piešti.
Kokie Jūsų autoritetai?
Rašytojas, kurį minėjau, moteris kaip autoritetas – Angelina Jolie. Kiek yra tekę skaityti, matyti, stebėti – patinka tuo, kad moteris, turinti daug pinigų, užsiima socialine veikla, patinka, kaip ji atrodo, jos žvilgsnis, elgesys, emocijos filmuose. Ji man yra tiesiog moters tobulybė.
Pabaigai, gal galite pateikti patarimų moterims, kad jos atsikėlusios ryte galėtų pasakyti „Aš esu laiminga ir tokia liksiu visą dieną“. Kokios pagrindinės taisyklės, kokios mintys turi suktis galvoje?
1. Turėti tikslą. Tik kad jis nebūtų per didelis, nei per mažas. Nes vienu atveju atsikelsime ir sakysime „oi, neįmanoma pasiekti“, kitu atveju jis tiesiog nemotyvuos mūsų. Reikia suskirstyti tikslą į tam tikras užduotis, o tas užduotis – į užduotėles, kurias kasdien turi padaryti.
2. Nežiūrėti, neklausyti blogų naujienų. Išmeskite išvis tą televizorių iš namų, jei įmanoma. Jei mašinoje radijas pradeda transliuoti, tiesiog išjungiame. Juk koks skirtumas, žinai ar nežinai, kad lėktuvas nukrito. O skirtumas tas, kad tai paveiks tavo nuotaiką. Tu susitelksi ties tuo blogu dalyku, o ties kuo mes dėmesį sutelkiame, tokį rezultatą ir turime.
3. Apsupti save teisingais draugais. Tokiais, kurie gyvenime irgi kažką daro, bet kurių tikslas, sakykime, nėra sąskaita banke, kurie galbūt užsiima socialiniais projektais. Ir kurie nemėgsta skųstis, bet turi pozityvų požiūrį į gyvenimą. Taip pat siekite aplinkinių palaikymo – iš vieno žmogaus ar iš grupelės. Kad rastumėte motyvacijos nepamesti to savo kelio. Kad pozityviai kontroliuotu, palaikytų.
