Trumpas dosjė
Gimė 1960 m. kovo 17 d. Kaune.
Mokėsi Juozo Aleksonio vidurinėje mokykloje (dabar – „Saulės“ gimnazija). Vilniaus universitete studijavo lietuvių filologiją.
Šeima. „Vedžiau 25-erių metų, mano žmona Gerda – architektūros istorikė, žurnalistė. Vaikų neturime.“
Vertina. „Man patinka laikytis žodžio. Mėgstu žmones, kurie yra stabilūs savo sprendimais.“
Nemėgsta. „Negaliu pakęsti melo. Esu gana tiesus žmogus. Kas su manimi bendrauja, žino, kad man viską reikia kloti tiesiai šviesiai.“
Tabu. „Neužmušinėju žmonių, nevagiu, nedarau kokių nors ypač blogų dalykų.“
Laimė. „Asmeniniame gyvenime laimingas jaučiuosi, kai atrandu gerą secesinės architektūros elementą, detalę, o darbe – kai kas nors labai pasiseka.“
Kantrybė. „Bendradarbiai, manau, yra matę mane supykusį, išvestą iš kantrybės, bet tai būna labai retai.“
Knygos. „Skaitau knygas, susijusias su faktologiniais dalykais, meno istorija. Grynoji beletristika nebedomina, išskyrus Umberto Eco kūrybą, mat šis rašytojas remiasi istoriniais faktais arba istorinėmis paralelėmis.“
Kinas. „Kinu domiuosi tik tiek, kiek man reikia profesinėje veikloje, kai turiu identifikuoti televizijai skirtus filmus.“
Esate humanitaras, o darbe Jums tenka dorotis ir su tiksliuko užduotimis, – tinkamas programų tinklelio išdėstymas, mano supratimu, panašus į matematinį procesą.
Geras tinklelis – tai suvaldytas chaosas. Šiame procese nemažai logistikos ir pasjanso. Prodiuseriai programų direktorius pašaipiai vadina kaladėlių dėliotojais. Jie – kūrėjai, mes – kaladėlių dėliotojai. Tik kad pasjansas taip pat reikalauja daug kūrybiškumo, patirties, išmanymo. Turi suvokti laidų dėjimo logiką, žinoti, kada daugiausia žiūrovų sėda prie žydrųjų ekranų, tuo metu pasiūlyti geriausias laidas ir t. t. Kai televizijos formavosi, niekas šių dalykų nežinojo. Laidos žvejams rodytos 21 valandą...
Televizijos srityje dirbate per trisdešimt metų. Stovėjote prie LNK ištakų, dirbote generaliniu ir programų direktoriumi, vėliau trejus metus – BTV, aštuonerius – LRT, vėl grįžote į LNK. Galingesnio šios srities milžino per visas Baltijos šalis nerastume.
Pataisysiu – esu ne didžiausias, bet vyriausias milžinas Baltijos šalyse. Tikrai, šimtu procentų. Milžinų yra visuose kanaluose, žmonės dirba, mokosi ir kai ko išmoksta.
Televizija prisitaiko prie visuomenės skonio, atliepia jos norus.
Ar lietuvių filologo profesija darbe praverčia?
Nesu baigęs lietuvių filologijos. Du kartus studijavau ir abu kartus išėjau. Kai įstojau aštuoniolikos, nelabai supratau, ką veikiu gyvenime. Mano galva, žmogus tik nuo dvidešimties metų pradeda suvokti, kam yra skirtas. Antrą kartą studijas mečiau dvidešimt penkerių, tada jau – sąmoningai, supratęs, kad didžioji mano klaida ir buvo tą mokslą studijuoti, jeigu filologiją galima vadinti mokslu (taip tada galvojau). Dar buvau pasirinkęs ir literatūros specializaciją, o tai apskritai yra absoliuti nesąmonė.
Rašėte eiles?
Visi yra tris eilėraščius gyvenime parašę. Kiekvienas žmogus, kuris yra knygą skaitęs, yra ir rašęs. Tik aš nelaikau to rimtu užsiėmimu. Grafomanija, ir tiek.
Buvau išskirtinis vaikas. Iki dvylikos metų perskaičiau visas Kauno viešosios bibliotekos grožinės literatūros knygas. Paskui ėmiausi enciklopedijų. Žvėriškai daug skaitydamas susigadinau akis.
Knygų griebėtės iš smalsumo ar iš vienišumo? Gal augote vienturtis?
O, jūs čia įdomiai šifruojate. Augau pas mamą vienas. Mano tėvas dingo be žinios, kai buvau šešerių. Neturėjau nei brolių, nei seserų, knygos pakeitė ir draugus. Kai nuolat skaitai, mechaniškai priskiri save prie literatų.
Kas Jus atvedė į televiziją?
Mano atsiradimas televizijoje susijęs su kinu. Gal dešimt metų aktyviai rašiau kino recenzijas. Neseniai vartydamas „Kino“ žurnalus radau ten gal šimtą savo kritikos publikacijų. Beje, tuo metu dirbau fizinį darbą – stačiau dekoracijas Lietuvos televizijos sandėlyje, paskui dirbau sandėlininku. Nebuvau baigęs jokio aukštojo mokslo, neturėjau draugų ar pažinčių įsitrinti į sistemą. Skirmantas Valiulis, tapęs LRT generaliniu direktoriumi, labai nustebo, kad žmogus, kuris šitiek metų aktyviai rašo apie kiną, nešioja dekoracijas. Jis priėmė mane į programos direkciją, nors nežinojo, ką ten veiksiu. Pereinamasis laikotarpis. Staiga visi suprato, kad reikia iš kažkur gauti filmų. Nors jau gyvenome nepriklausomoje Lietuvoje, filmai, televizijos serialai į LRT iki 1991 metų vis dar patekdavo iš Ostankino televizijos. Iškilo klausimas: „O kaip čia tų serialų gauti iš kitų šalių?“ Ir aš ėmiausi paieškų. Nežinojome, nei į ką kreiptis, nei kaip tie filmai perkami. Nuo nulio sukūriau Lietuvoje specifinę veiklą. Dabar kiekvienoje televizijoje yra būrelis pirkėjų. Lankomos TV mugės, tariamasi su filmų platinimo kompanijomis, o tada niekas nežinojo, kaip tai daroma. Kreipiausi į įvairias ambasadas, konsultavausi su kitų šalių kolegomis, sukūriau programų įsigijimo skyrių, taigi per ketverius metus išariau gilią vagą. LRT senbuviai iki šiol laiko mane filmų pirkliu.
Ar tais laikais nešokiravo filmų kainos?
Taip, milžiniški pinigai. Pasaulyje perkamiausio amerikiečių draminės mistikos serialo „Tvin Pykso miestelis“ (režisierius Davidas Lynchas) serija kainavo 500 dolerių. Tais laikais atrodė labai brangu. Palyginti su dabartinių serialų kainomis, visai nedaug. Orientavomės apsičiupinėdami. Būdavo, paskambinu kolegoms į Čekiją, Lenkiją, klausiu, kiek mokėjo, lyginu tų šalių potencialą. Kuo didesnė šalis, tuo daugiau moka, nes didesnės yra rinkos galimybės.
Kaip prisijungėte prie LNK kūrėjų komandos?
1994 metais, kai kūrėsi „LitPoliinter“ televizija, aš – kaip filmų pirkėjas – buvau pakviestas prisijungti prie save realizuoti televizijoje norinčių kūrėjų grupės. Neabejodamas uždariau LRT duris – buvo įdomu pamėginti tęsti veiklą komercinėje televizijoje. Netrukus pajutau, kad valdyti programinį chaosą man patinka labiau, nei pirkti filmus. Kai „LitPoliinter“ perėjo į LNK, pats sau šią nišą ir radau. 1995 metų gegužės 5 dieną LNK startavo su mano sudarytu tinkleliu. Su juo LNK laimėjo konkursą transliavimo dažniui gauti. Įsipareigoję LNK bangomis transliuoti Ostankino televizijos programas, pasielgėme valingai ir minėtą televiziją išjungėme. Kilo skandalas, tačiau kitais metais aplenkėme absoliutų hegemoną LRT. Netrukus tapau LNK generaliniu direktoriumi ir kartu programų direktoriumi. Programų planavimas, tos stichijos valdymas man iki šiol yra įdomiausia sritis. Daug elementų čia susilieja, dirbi su asmenybėmis, žvaigždėmis, prodiuseriais. Spalvingi charakteriai, ydos, fobijos... Kuo gabesnis žmogus, tuo mažiau valdomas, tuo įdomiau su juo bendrauti. Pamatęs labai tvarkingą, teisingą asmenį, iš karto pradedu manyti, kad jam televizijoje gali būti ne itin gerai – nes neiškrės ko nors genialaus. Daugelis gali juoktis iš televizijos – kaip iš „McDonald's“: kas jame gali būti genialaus? Įdomių, netikėtų blyksnių čia būna. Kas nori, tas pastebi.
Kokia tada buvo LNK televizijos populiarumo paslaptis?
Kai TV3 rodė muilo serialą „Santa Barbara“, mūsų išskirtinumas buvo stiprios autorinės laidos. Inovatyvios įsitvirtino, kai kurios gyvuoja dvidešimt metų. Tuo metu sužibėjo masė talentų, tarp jų – Arūnas Valinskas, amžiną atilsį Aurimas Dautartas, visas „Dviračio šou“ kolektyvas, Rūta Mikelkevičiūtė ir daugelis kitų. Talentingi žmonės sėdėjo Lapėse ir kūrė autorines laidas. Be to, pradėjome transliuoti žinias. Iš pradžių jos rodytos tik iš ryto, – laida, jei pamenate, vadinosi ,„Ryto ratas“, o 1996 metais nusprendėme informuoti žiūrovus ir vakarais. Šiek tiek savimi nepasitikėjome, neturėjome tokios galingos žurnalistų komandos kaip LRT. Darius Lukoševičius vis išreikšdavo abejonę dėl vakarinių žinių, bet jos, vos tik pasirodė, triuškinamai aplenkėme „Panoramą“.
Kuo gabesnis žmogus, tuo mažiau yra valdomas, tuo įdomiau su juo bendrauti.
Kokius laikus išgyvena televizija? Kokia jos užduotis? Kokią matote savo darbo prasmę?
Daug lengviau man būtų atsakyti į šiuos klausimus, jei dirbčiau LRT. Ten klausimas apie televizijos misiją yra natūralus. Komercinei televizijai labai nesunku tapti totaliai lėkštai. Mano viduje vis dar kirba (gal iš kino kritikos atėjęs?) šioks toks noras neleisti taip atsitikti. Kita vertus, negalime neprisitaikyti prie žiūrovų, juk jie savo dėmesiu mus maitina. Negalime sakyti, kad privalome būti be galo intelektualūs, jeigu žiūrovai nenori būti intelektualūs. Per jėgą negalime brukti intelektualių laidų, nes mūsų tiesiog nežiūrės. Visai nesunku tapti kanalu, mėgstamu kelių procentų žiūrovų. Esu matęs Lietuvoje daugybę atvejų, kai kanalas krisdavo labai greitai ir į didelę duobę. O palypėti bent laipteliu aukštyn – žvėriškai sunku. Iš šono žvelgiant, viskas atrodo paprasta, bet iš tikrųjų ši verslo šaka labai nepaprasta. Ji susijusi su žmonių lojalumu tam tikram kanalui. Tas lojalumas nepaprastai sunkiai pasiekiamas. Žmogui be galo paprasta perjungti kanalą, išjungti televizorių.
Ar tikrai liaudžiai reikia tik duonos, šokių ir žaidimų? Kokius žiūrovus suformavo komercinė televizija per 20 metų?
Tai dvipusis procesas. Esu iš tų žmonių, kuriems neatrodo, kad televizija turi tokią be galo didelę kūrybinę jėgą, kad sukurtų savo žiūrovus. Vertinu tai skeptiškai.
Esame pramogautojų visuomenė ar čia kas kita – žmonės per daug pavargsta ir prie televizoriaus po darbo dienos tiesiog ilsisi?
Taip, žmonės televiziją renkasi kaip būdą pailsėti. Abejoju, kad, grįžus iš darbo vėlai vakare, įdomu žiūrėti problemines publicistines laidas. Žmogus nori veiksmo filmo, kad atsijungtų smegenys, ir viskas. Iš ryto vėl eis į sunkų darbą. Bandome daug įvairių dalykų, matome, kas vyksta. Noriu pasakyti, kad žiūrovai renkasi. Mes jiems rodome ir viena, ir kita, ir trečia, ir penkta, o ką žiūrėti, nusprendžia jis pats.
Televizorius kartais pavadinamas zombių dėže, atsirado naujadaras „mediafrenija“ (žiniasklaidos kliedesys) ir t. t. Kokia televizija – Jūsų idealas? Arba kokie žiūrovai Jums idealūs?
Idealūs žiūrovai yra tie, kurie žiūri mūsų kanalus. Priklausomybė nuo televizoriaus? Manau, yra plačiau – priklausomybė nuo žiniasklaidos: ji visą laiką „pompuoja“ informaciją. Nustatyti, ar tai – blogis, yra filosofų reikalas. Šiaip jau žmogus turi galimybę rinktis. Jam nebūtina važiuoti į mišką, kad atsiribotų nuo to, – visada gali išjungti televizorių, internetą, mobilųjį. Visiškai įmanoma gyventi tik su knygomis. Prašau, šalia jūsų redakcijos – didžiulė biblioteka. Kodėl žmogus to nedaro? Kodėl, tarkim, skambina į kokią nors redakciją ir paskutiniais žodžiais keikia visokias bunkes, bet žino apie jas kiekvieną smulkmeną. Vadinasi, seka, domisi tuo. Dabar, jei nepatinka tos visokios bunkės, įsijunk „Animal Planet“, „National Geographic“, „Travel Channel“... Kabelis suteikia galimybę žiūrėti begalę kanalų. Laisvė, demokratija...
Dvejus metus anonimiškai rašiau tinklaraštį uagadugu.lt, – jis buvo populiarus tarp televizijos žmonių. Norėjau pasižiūrėti, ar šis vieno žmogaus „šou“ turi „smarvės“.
Manau, LNK televizijoje, kaip jokioje kitoje, gausu pupyčių. Ar Jums pačiam nenuobodu matyti vis tuos pačius veidus – sezonas po sezono?
Jei kas sektų ir skaičiuotų, tai matytų, kad kai kurios televizijos laidos dingsta ne atsitiktinai, ne todėl, kad kai kam nesinori jų daryti, o todėl, kad tampa nežiūrimos. Kadangi televizijos kritika mūsų šalyje dingo – ir jau prieš dešimt metų, niekas šių dalykų ir nežino. Nėra kritiko, kuris pasakytų: „Laida dingo, nes jos reitingai buvo žemi.“
Laidos dingsta, bet mergaitės – ne, veidai lieka.
Gerai pasižiūrėkite į tas mergaites. Atsiverskite prieš ketverius metus išleistą spalvotą žurnalą ir pamatysite ten daugybę mergaičių, kurių dabar nėra, nes jos dingo. Tarp tų mergaičių, kaip ir tarp televizijų, – žiauri konkurencija. Kai kurios, kaip kad Bunkė, išlieka. Jos fenomenas vertas dėmesio, – galima niekinti, nemėgti, bet ji turi prigimtinę charizmą, yra įdomi asmenybė. O daugybę mergaičių, kurios gali pasigirti tik didelėmis krūtimis, visuomenė laikui bėgant iššifruoja. Jeigu šalia šių kūno dovanų neturėsi nieko smegenyse, nepasižymėsi normalia dikcija, nebūsi perskaičiusi bent trijų knygų, visuomenė tave identifikuos ir išmes be jokio gailesčio. Bulvarinė kultūra – labai žiaurus reikalas. Tik atrodo, kad viskas faina, gražu. Iš tikrųjų taip nėra. Jei nori į ją įsipaišyti, turi daug dirbti. Aišku, tas darbas specifinis, bet čia jau – kiti reikalai.
Televizija gimdo žvaigždes, o ne žvaigždės – televiziją. Kai žvaigždės bando su televizija elgtis taip, kaip joms norisi, tada televizija papurto sprandą, ir ta žvaigždė lekia labai toli. Žiaurūs dėsniai, principai, taisyklės.
Minėjote, kad mėgstate kūrybiškus chuliganus. Įsivaizduoju televizijos kolektyvą kaip ekscentriškų žmonių sambūrį. Savo vertę žinančios gražuolės, populiarūs berniukai... Kaip randate su visais bendrą kalbą? Ar tie žmonės Jūsų, pilkojo televizijos kardinolo, tiesiog bijo?
Tikrai nesistengiu, kad manęs kas nors bijotų. Su visais bendrauju normaliai. Televizijose gausu labai sudėtingų asmenybių. Dažniausiai išskirtinės ir padaro pačias geriausias laidas.
Prodiuseriai programų direktorius pašaipiai vadina kaladėlių dėliotojais.
Talentingiesiems daugiau ir atleidžiama? Ar būna ekscesų, kai neįmanoma suvaldyti priklausomybės, žalingų įpročių?
Kadangi televizija jau seniai atskyrė nuo savęs prodiuserius, mes laidų gamybos procese nedalyvaujame. Prodiuseriai su vedėjais dirba asmeniškai. Galiu tik pasakyti, kad yra buvę atvejų, kai vedėjai neatėjo į laidą. Ir prodiuseriai turėjo problemų. Ir dabar visko nutinka.
Ar tiesa, kad gražios moterys su Jumis bendrą kalbą randa lengviau?
(Patyli.) Nežinau. Man atrodo, kad ne.
Mes čia svarstėme: gal graži moteris yra ta vienintelė Jūsų silpnoji vieta? Norime žinoti, kokios gi yra Jūsų silpnybės.
(Juokiasi). Man atrodo, kad ne, tačiau jei gražios moterys įsivaizduoja priešingai, tebūnie.
Atėję į darbą žmonės prilimpa prie interneto portalų, jaunimas apskritai suaugęs su feisbuku. Ar manote, kad ši karta kada nors atsisės prie televizoriaus?
Tikiuosi. Tokių aktyvių asmenų, kurie ryte prilimpa prie interneto, – masė, bet nedominuojanti. Dauguma yra pasyvūs, jie įjungia televizorių ir žiūri, ką jiems rodo. Daugybė žmonių net nelabai žino, ko nori. Junginėja kanalus ir randa. O internetas... Sutinku, daugelis, užuot dirbę, naršo po portalus. Ypač ministerijose ir panašiose valstybinėse įstaigose. Labai gaila, kad tų darbuotojų niekas nekontroliuoja. Aš dirbu privačioje įmonėje. Internetą įsijungiu labai retai, nes neturiu laiko naršyti po portalus. O vakarais būnu pavargęs, tad pasižiūriu tik žinias ir sporto naujienas.
Ar tiesa, kad į darbą keliaujate viešuoju transportu?
Šiuo metu, kadangi laikinai gyvenu kitame bute, einu pėsčias. O iš centro, kur gyvenu, važinėju viešuoju transportu. Taip atsitiko, kad manęs niekas neprivertė vairuoti. Ir nevairuoju. Ar naudojuosi vairuotojo paslaugomis? Dirbu sudėtingą darbą, bet ne tokį sudėtingą, kad man būtų reikalingas vairuotojas.
Sakėte, kad privatus ir darbinis Jūsų gyvenimai labai skiriasi. Kaip darbas atsakingo įmonės vadovo nepasiglemžia visiškai?
Pirmus atsakingų pareigų televizijoje metus privatus gyvenimas buvo visiškai sutapęs su darbiniu. Svarbiausia buvo darbas, darbas, darbas. Tada praradau beveik visus savo draugus. Kai kurie vėliau grįžo, bet dauguma – ne. Neturėjau laiko bendrauti. Draugai net nesuprato, kas atsitiko. Absoliutus pasinėrimas, nieko, išskyrus darbą, nemačiau. Vėliau pavyko šiek tiek atsiriboti. Pradėjau suprasti, kad savaitgaliais geriau nedirbti, nes galva perkais.
Kaip šeima toleravo Jūsų darboholizmą?
Reikėtų žmonos paklausti.
Gal mėginote ir savo žmoną Gerdą įtraukti į televizijos reikalus?
Ne, mano žmona nedalyvauja tuose procesuose, ir aš visai nenoriu, kad dalyvautų. Jos ten nėra. Mano žmona dirba žurnale, jos nei pastumsi, nei patrauksi.
Jau seniai turiu laisvus savaitgalius ir atostogas. Esame pamėgę secesiją. Ši turtingos ornamentikos architektūros, meno kryptis pasaulyje gyvavo nuo 1895 metų iki 1914 metų. Taigi mudu su žmona per atostogas važinėjame po pasaulį ir fotografuojame šio stiliaus objektus, turime labai didelį archyvą – daugiau nei šimtą tūkstančių nuotraukų. Kada nors patalpinsiu jas į interneto svetainę. Secesijos meną įamžiname profesionaliai, kokybiškai. Fotografuojame visas pastato detales, net pamėginame įsigauti į kokį nors butą, kad ir iš vidaus įamžintume tai, kas mums įdomu. Išvažinėta visa Europa. Kai kurie žmonės guli paplūdimiuose, o mes lyg bepročiai lakstome po miestų gatves. Pasaulyje nėra iki galo sudaryto šio stiliaus katalogo. Daugelyje šalių jis net nėra laikomas stiliumi, kurį verta saugoti. Jei spėsi įamžinti, spėsi, jei ne, tai ne. Kad rastum tuos urbanistinius paminklus, prieš važiuodamas turi gerokai pasirausti archyvuose. Aš iki kelionės atlieku nemenką darbą, sužinau apie miestų kvartalus, kurie tada plėtėsi, o nuvykę pradedame šukuoti gatves. Kaip sekliai einame iš kvartalo į kvartalą, ieškome niekur neužfiksuotų detalių. Pavyzdžiui, Portugalija nėra laikoma šalimi, kurioje būta secesijos pavyzdžių, tačiau mes Lisabonoje radome daug šio stiliaus pastatų. Vaikščiodami ne po reprezentacinius miestų rajonus, geriau pažįstame pamušalinį šalies gyvenimą. Būna, kad ir fotoaparatą reikia saugoti, ir pats turi žvalgytis, kad negautum į snukį. Daug laiko užima katalogavimas, apskritai domėjimasis šiuo stiliumi. Skaitau knygas, tyrinėju, knaisiojuosi po archyvus, aptinku įstabių dalykų. Tarkim, Norvegijoje yra miestas Alesundas. 1900 metais jis sudegė ir buvo atstatytas secesijos stiliumi. Ten – viena mūsų mekų. Abu su Gerda stipriai ant šio arkliuko sėdime. Tokios tad mūsų beprotybės.
Sėkmė matuojama ne padėtimi, kurią žmogus pasiekė savo gyvenime, o kliūtimis, kurias įveikė jos siekdamas. Už kokius kliūčių ruožus esate dėkingas likimui? Ar nesigailite, kad nesate kino srityje, – ją puikiai išmanėte?
Ne, nesigailiu. Kai dėl iššūkių, tai nešioti dekoracijas ir rašyti kritinius straipsnius apie kiną buvo be galo įdomu. Kitas iššūkis, kai sandėlininkas, dekoracijų statytojas, taigi žemesnės kastos atstovas, tampa programų direkcijos vyriausiuoju redaktoriumi, nori savo darbą padaryti gerai ir padaro. Dar vienas iššūkis buvo išeiti į komercinę televiziją ir joje kai ką nuveikti. Visaip save tikrinau. Kai nedirbau televizijoje, dvejus metus anonimiškai rašiau tinklaraštį uagadugu.lt, – jis buvo populiarus tarp televizijos žmonių. Rašiau kaip žmogus iš gatvės, tyčia neįsivardinau – norėjau pasižiūrėti, ar šis vieno žmogaus „šou“ turi „smarvės“. Į mano tinklaraštį, prieš jį uždarant, užklysdavo penki tūkstančiai žmonių. Vadinasi, šou nebuvo pats prasčiausias.
Nuotraukos – iš LNK archyvo (autorius – Tomas Kauneckas)
