Apie Paryžių neretai sakoma: šis miestas įgauna savo kontūrus, formą, atmosferą, priklausomai nuo jūsų nuotaikos, kurios apimti vaikštinėjate šio magiško miesto gatvėmis…
Lapkričio 15 diena, Paryžiuje per rūką bando kyštelti nosį saulė, po pietų ji žada pasirodyti visu grožiu ir sušildyti meilės miesto rudenišką dieną beveik kaip kokį ankstyvą pavasarį – termometro stulpeliai šoktels net iki septyniolikos laipsnių šilumos. Puiki diena džiaugtis gyvenimu, slampinėti po Liuksemburgo sodą ir šiurenti platanų lapus, apsikabinus šilumą skleidžiantį popierinį kavos puodelį nutūpti ant žalios metalinės kiek šaltokos sodo kėdės ir paskaityti „Madam Bovary“… Deja, ne šiandien.
Nuo praėjusio pentadienio nakties Paryžius įgavo kitą formą. Ji jau nebėra kiek nuvalkiotas, bet visada toks viliojantis meilės ir šviesos miestas. Šiandien tai – krauju, liūdesiu, nesupratimu, tolerancija, neapykanta, meile, mirtimi, baime, susikaupimu, barbariškumu ir fanatizmu bei pasipriešinimu šiai tamsai, rimtimi ir vis dar rusenančia viltimi alsuojantis sužeistas Europos didmiestis.
Aš labai laiminga: mano aplinkoje nėra sužeistų ar žuvusiųjų. Bet žiūrėdama į amžiams išėjusiųjų ar dingusių be žinios veidus negaliu tramdyti ašarų ir man atrodo, kad visus juos pažįstu, kad tai artimi žmonės…
Mano egoistinei laimei, visi mano draugai Paryžiuje fiziškai – sveiki ir gyvi, morališkai – tarsi apspardyti, apvogti, apšaudyti, be kaltės kalti, praradę tikėjimą pasaulio grožiu ir nekaltybe, bet neišsigandę ir pasiduodantys.
Be abejo, pirmąjį rytą po penktadienio nakties jiems buvo nedrąsu išeiti į Paryžiaus gatves ir bandyti gyventi lyg nieko nebūtų įvykę.Savaitgalio rutina – rytinis apsilankymas turguje, dėl šalyje įvestos nepaprastosios padėties tapo nebeįmanoma: turgūs, kitos viešos susibūrimo vietos – uždarytos. Kaip ir muziejai, panirę į trijų dienų gedulą su visa šalimi, užvėrė savo duris ir nebeįsileidžia trokštančiųjų šviesos. Kavinių terasos pustuštės – kas norės jose sėdėti negalvodamas, ar negaus fanatiko kulkos į galvą ir nesukniubs su taure „Chablis“ rankoje ant stalo. Paryžius, kiti Europos miestai švyti nuo tūkstančių žvakių, kurias atneša gedintys žmonės žuvusiems atminti, o gyviesiems įžiebti viltį ir tikėjimą, kad gyvenimo šviesa neužgesinama.
Aš toli nuo Paryžiaus, pasislėpusi nuo civilizacijos ir blogio mažame kaimelyje tarp vynuogynų, beveik už šešių šimtų kilometrų. Sekmadienis, Issigeac – turgaus diena. Atrodytų, lyg niekas ir nepasikeitę. Tik žmonės plaukiantys pro mano butiko langus – melancholiški ir liūdni, susikaupę ir bandantys nepasiduoti. Beveik nesigirdi įprastų juokelių, moterys ir vyrai neflirtuoja. Atrodo lyg būtum nebe Prancūzijoje, o kokioje dirbtinoje belytėje sterilioje visuomenėje, kur vyrauja tik pareiga, rimtis ir susikaupimas. O galbūt jau išaušo rytas, kokį savo apokaliptinėje knygoje „Soumission“ („Pasidavimas“) Prancūzijai pranašauja Michelis Houellebecq‘as?
Bet kartas nuo karto išgirsti nuotrupą: reikia gyventi toliau ir parodyti – mes nebijom. Tiesa. Bet kaip tai parodyti fanatikams, kurie išsikėlė sau užduoti žudyti „purvinus ir ištvirkusius“ prancūzus, kaip skelbia ISIS ideologai?
Geriausią atsakymą turbūt turi „Charlie Hebdo“ karikatūristas, komiksų autorius, filmo apie Serge‘ą Gainsbourg‘ą ir animacinio filmo „Rabino katinas“ režisierius Joannas Sfaras. „Mieli draugai iš viso pasaulio, ačiū už #PrayForParis, bet mums nereikia dar vienos religijos! Mūsų tikėjimas – tai muzika! Bučiniai! Gyvenimas! Šampanas ir džiaugsmas! #ParisIsAboutLife“. „Prancūzija – senas šalis, kur įsimylėjėliai bučiuojasi laisvai“. „Paryžius – mūsų sostinė. Mes mylime muziką, apsvaigimą, džiaugsmą“. „Šimtmečiais mirties apologetai bandė iš mūsų atimti gyvenimo skonį, bet jiems nepavyko“. „Žmonės, kurie šiąnakt žuvo – jie gyveno, gėrė, dainavo. Jie nežinojo, kad yra paskelbę karą kažkam“. „Mūsų priešai yra tie, kurie myli mirtį. Jie slepiasi po įvairiomis uniformomis ir jie visuomet egzistavo. Bet istorija juos greitai pamiršta, o Paryžius – lieka. Ir sako jiems MERDE (mėšlas – pranc.). „Nes laimi tie, kas myli. Ir kas myli gyvenimą. Būtent jie laimi ir būna apdovanoti galų gale“.
Kaip atsaką į pasėtą baimę ir mirtį, J. Sfaras išraitė šias frazes savo plunksna virš kumpanosio melancholiško prancūzo veidelio ir mestelėjo į internetą. Ir iškart pasidarė šviesiau ir ramiau, iškart panorai vėl nusišypsoti ir beveik išgirdai pokštelint šampano kamštį! Ir panorai sušukti, galbūt pernelyg sentimentaliai, bet tokiomis akimirkomis tai atleistina: Vive la France! Vive la joie! Vive d’humour! Tegyvuoja Prancūzija! Tegyvuoja džiaugsmas! Tegyvuoja humoras!
J. Sfaras mesteli Europos, žmonijos ir šviesos priešams: „Manote, kad jums pavyks mus supriešinti, bet iš tiesų jūs tik primenate tai, kas mums yra brangu: mūsų gyvenimo būdas. Mirties mylėtojai, jeigu Dievas egzistuoja, jis jūsų nekenčia. Jūs jau prakišote, pralaimėjote, ir Žemėje, ir Rojuje“. O paryžiečiams ir visiems juos mylintiems primena Paryžiaus miesto šūkį: „Fluctuat nec mergitur“ – daužytas bangų, bet neskęstantis.
J. Sfaro piešinius galite pamatyti čia:
http://i100.independent.co.uk/article/what-a-charlie-hebdo-cartoonist-drew-after-the-second-paris-terror-attack-in-a-year–Z1ZZbO3VYx
O aš baigusi darbą einu nusipirkti austrių (net jei ir nelabai jas mėgstu, bet tai yra gyvenimo džiaugsmo, prancūziškos prabangos simbolis) ir šampano! Ir taip pašlovinsiu gyvenimą. Pokšt! Ir tegul aplink mus girdisi tik šampano kamščių šūviai, o ne „Kalašnikovo“ tirados…
