Susiraičiusi ant kėdės šiltą vasaros pabaigos vakarą, ji pasakoja apie savo filmo „Meistras ir Tatjana“ herojus. Tuose pasakojimuose ir jos pačios praslysta neįtikėtinai daug.
Vos prieš dieną Giedrė grįžo iš Sarajevo kino festivalio, po dviejų savaičių jos pėdos Lietuvoje ir vėl bus ataušusios – Čilėje turi baigti montuoti naują dokumentinį filmą apie Alzheimerio liga sergančią ispanę. Šis bendras Giedrės ir čilietės kino režisierės Maite Alberdi darbas, kad ir nebaigtas, jau buvo pristatytas Sarajevo kino festivalyje. Menininkės sulaukė galybės raginimų greičiau paleisti jį į žmones ir kvietimų parodyti garsiausiuose kino festivaliuose.
Atrodo, kad dabar – Giedrės sėkmės laikas. Iškart po filmo „Meistras ir Tatjana“ apie lietuvių fotomenininką Vitą Luckų premjeros Lietuvos kino teatruose ji ners į naujus darbus. 2017 metais turėtų pasirodyti Giedrės režisuotas filmas apie lietuvio jūrininko Simo Kudirkos odisėją. 1970-aisiais jis peršoko iš sovietų žvejybinio tralerio „Sovetskaja Litva“ į Jungtinių Amerikos Valstijų pakrančių apsaugos laivą „Vigilant“, pasiprašė politinio prieglobsčio, bet buvo grąžintas atgal. Dėl to net buvo kilusi visuotinių protestų banga, grobti lėktuvai ir net pakeisti JAV įstatymai. Tai vėl bus istorija apie laisvę ir žmogų, pasiklydusį jos vingiuose.
Vieną vakarą Tania atnešė Vito nuotraukų kontaktų aplanką. Ant jo buvo užrašyta „Taniukas“, o viduje sudėtos intymumo ir grožio kupinos akimirkos.
„Gyvenimas atveria tiek galimybių, tik spėk naudotis, bet iš kur gauti laiko?“ – klausia Giedrė su šypsena. Ji nesibaimina artėjančių naktų montažo studijoje, – įpratusi. Niekaip neįpranta tik prie nuotykių. Šie ją tarsi persekioja, duoda peno mintims ir vaizduotei. „Gyvenimas – toks kinas! – kvatoja papasakojusi vieną epizodą iš Čilės – Nufilmuočiau – visi sakytų, kad taip nebūna, argi ne banaliai išsprendei situaciją? Bet būna! Dar ir kaip būna!“
Giedre, kaip atsidūrei Čilėje?
Prieš dvejus metus buvau pakviesta dalyvauti tarptautinėje talentų skatinimo programoje „CPH:DOX LAB“. Kopenhagos kino festivalio organizatoriai pasirinko šešis jaunus, bet tarptautinėje erdvėje jau pristatytų filmų režisierius, suporavo juos su šešiais režisieriais iš kitų žemynų. Man teko talentinga mergina Maite iš Čilės. Gavusios visišką temų laisvę, iš pradžių manėme filmuoti dokumentinį filmą apie Santjago pensionate gyvenantį Alzheimerio liga sergantį emigrantą iš Sovietų Sąjungos. Pradėjome ieškoti herojų ir radome visiškai nerealią ispanę, kuriai kasdien atrodo, kad pirmą kartą peržengė globos įstaigos slenkstį. Aplinkui verda gyvenimas, pensiono gyventojai pykstasi, draugauja, net bando megzti romanus, o valdingoji ispanė visiems įrodinėja, kad ką tik atvyko ir kad jie visi yra San Sebastiane. Nors filme kalbama apie ligą ir gyvenimo pabaigą, nuotaika depresijos nekelia. Manau, jis bus žavingas.
Sužinojai ką nors apie senatvę?
Pamačiau, kokie svarbūs yra šeimos ryšiai. Tie žmonės gyvena praeityje. O žinote, ko labiausiai laukia? Kad vieną dieną ateis tėvai ir juos išsives. „Mano tėvai nervinsis, jau vėlu, o manęs dar nėra namuose...“ Prieš išvykdama į Čilę, maniau – pasimokysiu ispanų kalbos, bet į lėktuvą išlėkiau tiesiai iš „Meistro ir Tatjanos“ montažinės. Tai, kad nesupratau ispaniškai, atvėrė naujų dalykų – emocijų, intuiciją. Skrydis į Čilę buvo ilgas, užmigau lėktuvui dar nepakilus iš Paryžiaus, prabudau Buenos Airėse. Apsistojau svečių namuose, buvęs vienos Niujorko meno galerijos savininkas laukė manęs su daugybe šunų ir vakariene. Fontanėlis kieme, žvakės, spalvinga, sėdime, kalbamės, jis pasakoja apie Niujorko menininkus. Taip įdomu, kad pamirštu, jog mano lagaminai – dar ne kambaryje, o pati – be dušo po kelionės. Kalba pasisuka apie Čilės kiną ir vieną garsų režisierių, kurio filmą nupirko televizija ir paslėpė savo fonduose. Po vakarienės su Maite atsiduriame vieno kino režisieriaus gimtadienyje. Gyvenimas – trumpas. Negi eisi miegoti?! Kai Luckaus draugai krisdavo iš nuovargio penktą ryto, jis sakydavo: „Na, gerai, truputį pamiegam, paskui vėl gyvenam.“
Vakarėlyje randu įdomių pašnekovų, vienam jų papasakoju svečių namuose girdėtą istoriją. Tas stebisi, iš kur žinau, – niekas apie tai plačiai nekalba. Dar linguodamas galva priduria: „Ai, ai, kokia bloga ta televizija.“ Po dviejų savaičių skrendu į Buenos Airių kino filmų festivalį ir netikėtai atsiduriu viename automobilyje su festivalio vertinimo komisijos pirmininku. Susidraugaujame, paskui išsiaiškiname, kad jis yra tas pats režisierius, kurio filmą uždraudė, o atvykimo vakarą gimtadienyje sutiktas žmogus – tas televizijos direktorius, kuris uždraudė. Kaip gali būti, kad mergaitė, nuskridusi į Čilę, per tris savaites sutinka visus istorijos dalyvius?! Magiška, sunkiai paaiškinama. Pastaruoju metu traukte traukiu tokias situacijas.
Bičiuliai tikina, kad Tavo gyvenimas pilnas neįtikėtinų sutapimų. Kokie atvedė į kiną?
Negaliu pasakyti, kodėl atsidūriau kino pasaulyje, matyt, taip turėjo būti. Po filmo apie Vitą Luckų pradėjau tikėti lemtimi. Kuo mažiau galvoji, ar pavyks, tuo geriau. Užsimerki ir eini, jei kelias tau tikrai įdomus. Užuot pasirinkusi dailę, pasirinkau žurnalistiką. Jaučiau šviesaus atminimo dėstytojo Skirmanto Valiulio pasitikėjimą manimi, o jaunam žmogui juk nepaprastai svarbu, kad juo kažkas tiki. Dėstytojo dėka ir kinas, ir Luckus mane tiesiog užbūrė. Gaila, nepamatė filmo sėkmės! (Šiemet „Meistras ir Tatjana“ pelnė net keturias Sidabrines gerves – aut. past.)
Geltonėjani žurnalistika domino vis mažiau. Knisdamasi po archyvus galvodavau, kad iš sovietų laikais sukurtos dokumentikos, nekreipdama dėmesio į propagandą, galiu suprasti, kaip žmonės anuomet gyveno, kaip rengėsi, ką valgė, kuo domėjosi. Ką apie šį laikotarpį iš televizijos archyvų supras žmonės po penkiasdešimties metų? Kad šokome ir dainavome? Kad pasakojome apie atostogas?
Vito gyvenimas suveikė kaip veidrodis – pripažinau sau daugybę dalykų: kad nė vienas iš mūsų nėra tobulas, kad negali teisti, o atleisti visada gali.
Dar vienas autoritetas mano pradžios kelyje buvo Živilė Pipinytė. Jos tikėjimą manimi jaučiau ir jaučiu. Šios dėstytojos paskaitų eidavau klausytis net baigusi mokslus. Dabar savo vidinį lavinimą per lėkimą ir nuolat spaudžiančius terminus esu apleidusi. Režisierius Ingmaras Bergmanas kiekvieną rytą po keletą valandų skirdavo kitų režisierių filmams nagrinėti. Jei nori augti, privalai prižiūrėti savo vidinį pasaulį.
Gal patirtis ir žinojimas šiuo laiku ateina kitomis formomis?
Galimybę tobulėti turėjau dvejus metus, kai auginau sūnų Teodorą. Kasdien, vos užmigdavo, imdavau į rankas knygą arba įsijungdavau filmą. Šiomis dienomis tai daryti gerokai sunkiau, tačiau disciplina turi būti. Ypač, kai gyvenimas tau siūlo tiek vakarėlių (juokiasi). Beje, kai ko šiais metais išmokau – beveik nebedirbu naktimis. Montuodama „Kaip mes žaidėme revoliuciją“, būdavo, visai neguldavau. Naktis man patinka, visas laikas priklauso tik tau, tačiau tai vargina. Dabar, jei spaudžia terminas, geriau gulu dešimtą vakaro, keliuosi antrą ar trečią nakties ir dirbu šviesia galva. Kai labai pavargstu, bėgu. Nuostabu, kai galiu tai daryti prie Baltijos. Nuoga išsimaudžiusi šaltame vandenyje, sustatau savo mintis, emocijas į vietas.
Filmas „Meistras ir Tatjana“ iš Tavęs pareikalavo šešerių gyvenimo metų. Kitam filmui po tokio didelio projekto, neabejoju, save reikia surinkti iš naujo.
„Meistrui ir Tatjanai“ atidaviau daug širdies, tiesa, su šiuo filmu mane sieja ypatingas emocinis ryšys. Kad ir kokie geri buvo atsiliepimai, kai filmą pirmą kartą parodėme Vilniuje, pajutau skausmingą tuštumą, negalėjau patikėti, kad jau viskas, kad turiu jį paleisti. Maniau, daugiau išvis apskritai nieko negalėsiu ir nenorėsiu kurti, tačiau praėjo pusmetis, atsigavau. Dabar neriu į kitą unikalią istoriją. Gal tai karma, kad keliai vėl veda mane į Ameriką? Istoriją apie Simą Kudirką išgirdau Los Andžele iš vieno bičiulio prodiuserio. „Tai tavo tema“, – pasakė jis. Netrukus pradėjau ilgą mūsų su Simu kelionę.
Turi daug laiko praleisti su herojumi, kad jis atsivertų, kad pasiektum pačius giliausius jo sielos kampelius, – juk tik tada istorija bus tikra.
Būtent tuo kinas ir skiriasi nuo televizijos. Mes turime privilegiją – laiką. Tai padeda ir kūrybinei komandai, ir herojams vieniems kitus pažinti, suprasti, apie ką kuriame filmą ir kodėl tai darome. Gerai prisimenu dieną, kai Vitas Luckus susuko man galvą: pas mamą radau dar studijų metais atšviestas Vito nuotraukas. Paėmusi į rankas sustingau, jos nebeišėjo man iš galvos. Pradėjau domėtis, skaityti, Vito gyvenime radau kažką labai pažįstama, pajutau jo energiją. „Tu kažkokia keista“, – sakydavo man draugės. Mėginau joms paaiškinti: „Yra toks fotografas, miręs. Jaučiuosi taip, tarsi būčiau jį įsimylėjusi...“ Regis, kvailystės, bet Luckaus istorija mane sukrėtė, jo gyvenimas pasirodė it magija, it bedugnis šulinys. Koks įdomus filmas būtų! Tik kaip jį sukurti, jei nėra Luckaus mūzos – žmonos Tatjanos? Buvau girdėjusi, kad ta moteris mažiausiai trokšta grįžti į skaudžius jaunystės laikų prisiminimus. Vis dėlto parašiau jai laišką: „Turiu daug klausimų ir žinau, kad jūs viena į juos galite atsakyti. Ar galiu tikėtis, kad nusivesite mane kartu į Vito laikus ir į jo gyvenimą?“ Du mėnesius kasdien tikrinau elektroninį paštą. Atsakymą gavau 2008-ųjų Kūčių išvakarėse. „Taip, Giedre, aš nusivesiu tave“, – parašė ji. Tai buvo pati geriausia kalėdinė dovana.
Mūsų pažintis prasidėjo telefonu, paskui nuskridau į Ameriką. Susitikome oro uoste. Apkabino mane, pasijutau esanti jos gyvenimo dalelė. Kiekvieną kartą, kai apie tai pagalvoju, džiaugiuosi, kad mano profesija leidžia patirti tokių stebuklų. Pradžia buvo nelengva, Tania darydavo viską, kad tik nereikėtų sėsti prieš kamerą ir kalbėti. Ji tarsi ir norėjo tos mudviejų kelionės, bet vis nesiryždavo pradėti. Naktimis verkdavau, atrodydavo, kad kankinu ją, kad verčiu išgyventi juos siejusius jausmus ir tragediją iš naujo. Vieną vakarą atnešė Vito nuotraukų kontaktų aplanką. Ant jo buvo užrašyta „Taniukas“, o viduje sudėtos intymumo ir grožio kupinos akimirkos. Atrodo, buvau pirmasis svetimas žmogus, kuriam parodė. Žiūrėjau visą naktį. Užbūrė dviejų žmonių aistra, nesumeluotas ryšys. Kitą rytą paskambinau prodiuserei Dagnei Vildžiūnaitei ir pasakiau: „Bus meilės istorija. Negaliu kurti filmo apie žmogų, kurio nebėra, negaliu jo filmuoti, su juo kalbėtis, matyti, kaip krenta į paribius, skristi kartu į Odesą ir gerti degtinę su vagimis, negaliu sėdėti prie vieno stalo Armėnijos katalikoso rezidencijoje, netgi negaliu prašyti, kad mane nufotografuotų. Vienintelis dalykas, iš ko galiu daryti kiną, yra gyva Tanios meilė Vitui.“
Kai kurie žmonės filmu nusivylė, nes istorija – ne apie fotografą, tačiau tai – mano filmas, ir jis yra toks, koks yra. Niekada nemaniau kurti filmo iš biografinių faktų, man svarbiausia – emocija. Geriau mažiau pasakyti, bet daugiau išgyventi. Dokumentikos stiprybė yra tikrumas ir jausmas. Matai, kaip Tanios rankos virpa, kai verčia Vito archyvus, ir akis, žvelgiančias į prieš 40 metų užfiksuotą jų gyvenimą?
Nesigailiu nė vienos savo gyvenimo akimirkos, nė vieno sprendimo. Mano stalčiuje guli du sužadėtuvių žiedai, tačiau ant rankos dabar – nei vieno.
Kad ir kaip buvo susukęs galvą, vieną dieną suvokiau, kad Vitas nužudė žmogų. Nepaisant visų aplinkybių, – faktas, kad atėmė gyvybę. Pradėjau galvoti, kaip žiūrėdami filmą jausis nužudytojo artimieji. Kartu suvokiau – niekas nežino, kada ir kokiomis aplinkybėmis galime tapti nusikaltėliais, kad tai gali įvykti visiškai netyčia. Vitas pats save nubaudė aukščiausia bausme – mirties bausme. Paskutinės dienos versijų prisiklausiau visokių. Net turguje, kai pirkau morkas, prie manęs priėjusi moteriškė bandė pateikti savąją. Nė vienas iš tų, kurie pasakojo, nebuvo tame kambaryje. Net mano rasta moteris, kuri lyg ir turėjo viską matyti, nieko neprisiminė! Apsisprendžiau: niekas nežino, ir jūs nesužinosite, tegu tai būna Vito paslaptis. Įvyko baisi tragedija, ji pakeitė daugelio žmonių gyvenimą, mačiau, kaip jie visi virpa grįždami į praeitį. „Jei būčiau ten buvęs, būčiau ką nors daręs...“ – taip sakė visi. Taksistas Miša, vežęs mane į filmo premjerą, – irgi. „Tai – mano draugas, – ištarė išgirdęs Luckaus pavardę. – Tą vakarą ketinau pas jį sustoti, tačiau nusprendžiau važiuoti pas savo merginą.“ „Miša, einam į premjerą“, – pasiūliau. „Ir ką aš ten pamatysiu? Jo gyvenime mačiau daugiau“, – pasakė atsisveikindamas su manimi vienas iš daugybės Luckaus bičiulių.
Giedre, bet juk tai dar vienas sutapimas. Ar jie Tavęs negąsdina?
Visą tą laiką, kai kūriau filmą, manęs neapleido jausmas, kad Vitą pažinojau, kad vakarodavom kartu. Jo energija tarsi buvo likusi nuotraukose ir draugų prisiminimuose. Mano sapnuose Vitas pasirodydavo svarbiausiais gyvenimo momentais – tarsi paaiškindavo, kaip elgtis, nurodydavo kelią. Gal kam atrodys, kad „stogas nuvažiavo“, bet aš taip jaučiausi.
Kiekvieną kartą, kai filmuodavome finalinę sceną Luckų namo kieme, prie manęs prieidavo žmogus ir imdavo pasakoti matęs, kaip Vitas iškrito pro langą. Vieną rytą, pamenu, kaip niekada įkyriai skambėjo telefonas. Skambino mama – pranešė, kad per balkoną prieš kelias valandas iškrito draugų dukra. Tame pačiame kieme... Man pakirto kojas. Dar po akimirkos šalia stovėjo senučiukė ir pasakojo, kad prie jos akių čia iškrito Vitas Luckus.
Naktį dėliojau žuvusios draugės nuotraukas. Lyg kažką nujausdama, paskambino Tatjana, o dar po akimirkos į kambarį atėjo nuo košmaro pabudęs Teodoras: „Mama, sapnavau vyrą kruvinu veidu.“
Viskas šiame gyvenime susipynę, tikrai. Namuose montavau Vito mirties sceną, ilgai galvojau, kaip ją papasakoti. Bet koks vaizdas atrodydavo neteisybė, vulgarus, neetiškas. Buvo vasara, antra nakties, langai atidaryti. Staiga išgirstu duslų garsą, – niekada jo nepamiršiu. Po kelių minučių – merginos klyksmą. Ji puola prie vaikino, kuris ką tik iškrito pro langą. Greitoji, policija – visai kaip tą vakarą Luckų kieme. Stoviu, meldžiuosi. Prisimenu lygiai prieš dvi savaites tame pačiame bute vykusį makabrišką vakarėlį. Dar pamaniau: jei reikės filmuoti kokį nors baisų įvykį, tai bus panašu į tą vakarėlį. Kurdama „Meistrą ir Tatjaną“ supratau, kad yra kažkas anapus, kad daug ko gyvenime nežinome, kad kaip toje knygoje „Meistras ir Margarita“ yra angelų ir demonų pasaulis. Filmas mane subrandino, tapau kitokia, pradėjau labiau klausyti širdies ir intuicijos. Vito gyvenimas suveikė kaip veidrodis – pripažinau sau daugybę dalykų: kad nė vienas iš mūsų nėra tobulas, kad negali teisti, o atleisti visada gali.
Giedre, tuo metu, kai kūrei filmą, pati išgyvenai ne vieną asmeninę dramą – išsiskyrei su vyru, išvykai gyventi į kitą šalį, paskui grįžai, pradėjai viską nuo pradžių. Tada ir vėl aplankė jausmai...
Susituokiau anksti, anksti pagimdžiau sūnų. Mano buvęs vyras Donatas – protingas, vyriškas, turintis puikų humoro jausmą. Džiaugiuosi, kad jis yra autoritetas mūsų sūnui Teodorui. Ėjome tuo pačiu keliu, tačiau vieną dieną Donatas pradėjo skirtis į du. Būčiau buvusi laiminga, jei būčiau galėjusi su tuo pačiu žmogumi nugyventi ilgą ir gražų gyvenimą, tačiau savęs vis klausiau, ar tikrai esu laiminga?
Turime nuostabų sūnų, gražiai bendraujame, kartais man labai skauda širdį, nes žinau, kaip Teodoras nori, kad gyventume visi kartu. Deja, kai kuriuos dalykus, kad ir kaip skauda, sunku sutvarkyti. Nesigailiu nė vienos savo gyvenimo akimirkos, nė vieno sprendimo. Mano stalčiuje guli du sužadėtuvių žiedai, tačiau ant rankos dabar – nei vieno.
Po „Meistro ir Tatjanos“ mano gyvenimas pradėjo verstis aukštyn kojomis, buvo tiek visko, kad bijau ir kalbėti. Niekada nežinau, ką atneš kita diena. Kai pasirodys šis interviu, gal ir vėl viskas bus pasikeitę. Mano draugės prodiuserės iš Danijos bičiulis – su juo susipažinau viename festivalyje – jai parašė taip: „Abi su Giedre esate išalkusios pasaulio.“ Tai tiesa. Man įdomus pasaulis, man įdomu gyventi, man viskas labai įdomu. Daug važinėju, sutinku nuostabiausių žmonių, tačiau visiškai palikti Lietuvos nenoriu.
Tu tiek daug keliauji... Kas tada prižiūri sūnų Teodorą?
Esu be galo dėkinga savo šeimai, Donatui ir jo tėvams, kad Teodoru visada pasirūpina. Kai tik yra galimybė, vežuosi sūnų kartu – praėjusią vasarą netgi surizikavau pasiimti į Ameriką, į itin įtemptą kelionę. Ten turėjau plėtoti naująjį filmo projektą. Susitikome su begale žmonių, aplankėme daugybę vietų: Niujorką, Vašingtoną, Bostoną, Čikagą, Los Andželą... Vaikas puikiai išlaikė, man atrodo, kad pati pavargau labiau nei jis. Kai pradėjau kurti „Meistrą ir Tatjaną“, Teodorui buvo vos treji, šiandien jam – vienuolika. Džiaugiuosi, kad gali prisiliesti prie istorijos, prie nuostabių dalykų, kuriuos aš žinau, prie kino. Širdį, žinoma, skauda, kad negaliu su juo praleisti tiek daug laiko, kiek noriu. Nesu mama, kuri verda uogienes, bet esu mama, kuri gali nuskraidinti į Niujorką. Tikiu, kad tai vaikai mus pasirenka, o ne mes juos. Teodoras pasirinko mane. Kai grįžtu iš kelionių, žaidžiame žaidimą „Šalta ar karšta“. Išslapstau lauktuves po visus namus, ir abu ieškome.
Blondinės kompleksas mane kamavo, kol nieko nebuvau sukūrusi. Netgi mėginau slėpti savo prigimtį – rinkausi apsmukusius džinsus, buvau trumpai nusikirpusi plaukus.
Atrodo, Tavo gyvenime nėra neįmanomų dalykų, nėra blogų žmonių, nėra liūdnų dienų. Iš kur tiek pozityvumo?
Visada buvau laimingas vaikas. Kartais save net plaku – gal esu paviršutiniška? Juk nesikapstau problemose, leidžiu vykti tam, kas vyksta, ir tiek. Man patinka raudonai nusilakuoti nagus, pasidažyti lūpas, už paskutinius pinigus nusipirkti gražią suknelę, betgi raudoni nagai netrukdo skaityti Dostojevskį, ar ne? Arba verkti, kai sujaudina kino filmas? Pagaliau – kurti ir atiduoti visą save tam, ką tą akimirką darai. Mes visi pilni stereotipų, koks turi būti menininkas, koks – kino režisierius.
Ir vis dėlto – blondinė kino pasaulyje, kur begalė talentingų, protingų, gražių vyrų...
Blondinės kompleksas mane kamavo, kol nieko nebuvau sukūrusi. Netgi mėginau slėpti savo prigimtį – rinkausi apsmukusius džinsus, buvau trumpai nusikirpusi plaukus. Dabar man tas pats. Gal kai kam atrodo, kad kūrėjai ilgi šviesūs plaukai – per banalu. Taip! Bet tai esu aš ir mano banalioji moteriškoji pusė. Ji man yra reikalinga ir man patinka. Nebesibaidau jos, nes žinau – jei reikia, galiu dirbti paromis. Kartą savo gerai draugei serbei režisierei, kai niekaip negalėjo apsispręsti, ar jos suknelė nėra pernelyg aptempta eiti į sceną pasiimti prizo, pasakiau: „Sukūrei filmą, jis įvertintas, ir tai yra svarbiausia. Dabar gali nors su maudymosi kostiumėliu į sceną eiti.“ Kiekvienas iš mūsų yra gražus, kokį gražų save atranda. Kam raudonos lūpos, o kam – plikai skusta galva. Svarbiausia – būti ištikimam sau, nebijoti savęs. Nebijoti daryti, ką nori, rengtis, kaip nori, mylėti, ką nori, išsiskirti su tuo, su kuriuo nori. Po trisdešimties išmokau priimti gyvenimo dovanas. Supratau, kad kuo daugiau duodi, tuo daugiau gauni. „Dieve, pasirūpink manimi“, – sakiau, kai buvo labai labai sunku. Ir pasirūpino! Keliuosi penktą valandą ryto į lėktuvą, važiuodama į oro uostą atsakinėju į elektroninius laiškus, lėktuve, užuot miegojusi, baigiu rašyti paraiškas, bambu, o paskui galvoju: „Giedre, stop, nesiskųsk, būk dėkinga – juk tau ne į žuvų fabriką reikia keltis, skrendi į kino festivalį, jis tau ir vėl ką nors nauja padės ant lėkštutės.“
