Ir štai rezultatas – pastarasis filmas yra žiūrimiausias Lietuvoje ir pirmasis, kuris padėjo valstybei surinkti du milijonus litų mokesčių.
Regis, įsivaizduojame, ką kino pasaulyje veikia aktorius, režisierius, kostiumų dailininkas. Prodiuserio veikla, iš šalies žvelgiant, sunkiau apčiuopiama. Koks yra šios profesijos atstovo vaidmuo filmo gamybos procese?
Prodiuseris yra atsakingas už visus procesus – nuo scenarijaus vystymo iki filmo pasirodymo kino teatruose. Tai reiškia, kad neapleidi savo kūdikio nuo jo užgimimo, iki išleidi į pasaulį. Esi atsakinga už visus filmo departamentus – nuo grimo, kostiumų, dailininkų, operatorių iki režisūros, rūpiniesi, kad niekam nieko netrūktų, kad viskas būtų padaryta laiku, kad gamybos sąnaudos tilptų į biudžeto rėmus, kad darbai vyktų laikantis griežčiausio grafiko, sklandžiai ir efektingai. Visada turi būti keliais žingsniais priekyje, galvoje turėti du atsarginius planus ir, kaip juokauju, žinoti, kas bus pateikta pietums. Jei kuriame nors departamente kyla problemų, pirmiausia kreipiamasi į prodiuserį. Esi atsakinga ne tik už dirbančią komandą, už galutinį kokybišką rezultatą, bet ir investuotojams, kurie skyrė lėšų filmui gaminti, ir galutiniams teisėjams – žiūrovams. Po jų teismo antro šanso mes beveik neturime. Taigi atsakomybė prodiuseriui tenka didžiulė.
Visa tai žinodama abiturientė susikrovė lagaminą ir iš Žemaitijos patraukė į sostinę, į Muzikos ir teatro akademiją, šturmuoti atsakomybe persunktos kino vadybos specialybės?
Baigiau Akmenės vidurinę mokyklą. Organizuodavau ir vesdavau renginius, mokytoja Rita Baukaitė ruošdavo mane deklamuoti eilėraščius, nes galvojome, kad to reikia norint tapti aktore. Susiruošusi ja tapti atvažiuoju į Muzikos ir teatro akademiją, pamatau Janiną Lapinskaitę, capt jai už rankovės ir sakau: „Laba diena, noriu studijuoti aktorinį.“ – „Mergaite, aktorių kursas renkamas kas ketverius metus. Nebus kitais metais to aktorinio.“ – „Tai ką turit?“ – „Yra muzikos, teatro, kino vadyba.“ – „Neblogai kino vadyba skamba. Pabandysiu.“ Nesuvokiau, kur kišu koją. Neįsivaizdavau, ką veikia prodiuseris ar vadybininkas. Tai buvo likimo patempimas už rankovės. Ir įstojau.
Vidinis balsas mane visąlaik skatino: „Eik tenai, daryk aną!“ Tarsi aukštesnė jėga kreipė ir statė į tam tikras gyvenimo vėžes. O mama prilaikydavo už skverno: „Nevažiuok į tą Vilnių, būk arčiau Akmenės, stok į Šiaulius.“ – „Ne, turiu važiuoti į Vilnių.“ Tėvai norėjo apsaugoti nuo galimų, jų įsivaizduojamų, pavojų, to, kas laukia sostinėje. Mažuose miesteliuose suvokimas apie sostinę yra truputį mistiškas. Tuo metu dar nebuvau keliavusi, Vilniaus mačiusi. Atvažiavau, pasidarė baisu, galvojau: „Dieve, Dieve, čia nėra nei kelio pradžios, nei pabaigos, koks beprotiškai didelis miestas! Kaip aš čia išgyvensiu? Džiunglės.“ Dabar juokinga. Trylika metų čia gyvenu. Simbolinis velnio tuzino stažas.
Kada pajutote savo veiklos smagumą?
Labai patiko pirmi praktikos žingsniai akademijoje. Būsimieji prodiuseris ir režisierius turėdavo padaryti bendrą projektą. Režisierius – sukurti pusvalandžio filmą, prodiuseris – viską suorganizuoti. Studijuodama pradėjau dirbti televizijoje, – buvo toks 5 kanalas. Egmontas Bžeskas prodiusavo laidas „Karaokė“, „Klausk“, aš kviesdavau svečius, rengdavau reportažus. Įkalbėti žmones dalyvauti laidoje man nebūdavo sunku, bet kuriozų iš pradžių pasitaikydavo. Labai greitai kalbėdavau. Suberdavau: „Labądienąčiažinokitištokioslaidosnorimejuspakviesti...“ O dar žemaitiškas akcentas! Vienas herojus ramiai išklausęs pasakė: „Viskas gerai, bet gal galit lėčiau ir aiškiau?!“ Gavau pamoką. Kartą vienas dalyvis pavedė. Ką daryti? Atsistojau pati dainuoti. O talento tam – nulis. Vienas draugas atvirai pasakė: „Asta, tu dieviškai neturi balso.“ Bet iš situacijos išsisukdavau.
Su Emiliu Vėlyviu be galo sulipome. Pirmiausia esame bičiuliai, paskui kolegos.
Paskui perėjau į reklamos gamintojų agentūrą. Kūrėme reklamas Lietuvos ir užsienio rinkai. Toje reklamos agentūroje dirbo ir Emilis Vėlyvis, jis režisuodavo videoklipus ir piešdavo kadruotes. Taip ir prasidėjo mūsų pažintis. Buvo festivalis AXX, šiame jis pradėjo režisieriaus karjerą. Atsimenu, akademija išsiuntė mane į Ispaniją, į stažuotę Taragonoje netoli Barselonos, – pagal Leonardo da Vinci programą. Pirmoji mano kelionė į užsienį! Buvo nuostabu. Dirbau televizijoje. Išsiunčia tave daryti reportažo apie šiukšlių rinkimą. Ką matau, tą ir filmuoju nestabdydama kadro. Parnešu medžiagą, sako: „Ką tu čia parnešei? Vaizdai bėga, nieko nesuprasi.“ Išsiuntė dar kartą. Patarė: „Kai nukreipi kamerą, suskaičiuok mintyse iki penkių, kad žiūrovai bent jau matytų vaizdą.“ Grįžusi iš stažuotės nueinu į savo darbą, praveriu duris ir matau – stovi festivalio AXX organizatorius Mindaugas Vosylius ir Emilis. Vosylius duria pirštu: „Va, jinai tau padės.“ Tas pirštas, nurodęs į mane, buvo tarsi likimo pirštas. Taip atsidūriau kino srityje. Su E. Vėlyviu be galo sulipome, mus sieja nuostabi profesinė ir asmeninė draugystė. Pirmiausia esame bičiuliai, paskui kolegos. Dešimt metų kartu koja kojon žengėme – kartu mokėmės, augome. 2008–2009 m. padarėme filmą „Zero I“. Praėjo kiek laiko, skambina Emilis: „Asta, važiuojam į Trakus kibinų valgyti.“ Pavaišina tais kibinais, sako: „Žinok, turiu idėją. Neturim pinigų, bet darom filmo tęsinį.“ – „Darom.“ Kaip valgydami sutarėme, taip ir padarėme. 2010 m. ekranuose pasirodė „Zero II“. Pritraukėme rėmėjų, jie padengė dalį biudžeto, sutarėme su komanda, kad dirbs už neįprastai mažą atlyginimą, aktoriai ir postprodukcijos komanda sutiko laukti pinigų po premjeros, daug ką darėme patys, taip daug ko išmokome.
Kaip atrodė asmeninės dviejų kūrybiškų avantiūristų kišenės?
Tuščios. Būdavo, kad neturi už ką pavalgyti, būdavo, ir batus tekdavo skolintis, ir gyventi pas draugus... Mus su Emiliu į priekį vedė jaunatviškas maksimalizmas. Pirmas rimtas vaidybinis filmas visada panašus į avantiūrą. Nėrėme stačia galva, nes labai norėjome ir tikėjome, kad galime jį padaryti. Tik tai ir veda į priekį.
Yra posakis: „Neik su velniu obuoliauti.“ Ar įspūdis, kad E. Vėlyvis yra demoniškos natūros kūrėjas, Jūsų negąsdino? O gal toks įvaizdis padeda atstumti įkyruolius, gal po juo slepiasi jautrus žmogus, ir Jūs tai žinote?
Emilis man niekada nepriminė demono. Jis yra talentinga asmenybė, dega tuo, ką daro. Ir jaučia atsakomybę žiūrovams, todėl siekia geriausio rezultato. Man patinka, kad filmavimo aikštelėje Emilis visada žino, ko nori, ir aiškiai pasako. Nesvaičioja: „Gal taip, gal anaip, kaip manot?“ Jis turi viziją ir ją įgyvendina. Komandai dirbti su tokiu režisieriumi lengva. Emilis – itin tvirto charakterio žmogus. Mes kartu pastatėme tris filmus, tapome komanda.
Ar sunkiais momentais prodiuserė gali atsiremti į šaltą režisieriaus petį?
Ne, jis visai nešaltas. Jis – kaip mano tėtis – griežtas, bet teisingas. Esame atviri, problemas pripažįstame ir bandome spręsti. Režisieriaus atsakomybė didžiulė, nenori apkrauti jo savo darbo rūpesčiais. Pasipasakodavome vėliau, kai sunkus etapas praeidavo. Emilis nustebdavo: „Na, kodėl man nesakei?“ – „Nenorėjau nervinti.“ Jauti jam pagarbą. Kad ir kokie geri draugai esame, aikštelėje laikaisi subordinacijos, žinai, kada gali jį trukdyti, o kada negali. Tai yra žmogus, į kurį galiu atsiremti, su juo eičiau į pasaulio kraštą.
Nuo jautrios darbinės draugystės iki meilės – vienas žingsnis. Ar Judu išgyvenote ir asmeninį romaną?
Ne ne. Niekada.
Taip gudriai žiūrite. Jaučiu, kad tiesos nesakote.
Neee, niekada! Visi to klausia, bet ranką prie širdies pridėjusi sakau, kad tikrai ne. Mūsų draugystė – kaip sesers ir brolio, darbe esame kumštis, bet apie kitokius jausmus net pagalvoti negalime.
Esate žavi moteris. Manau, turėtumėte ką papasakoti ir apie jausmus.
Asmeninis gyvenimas nukentėjo. Ir gan smarkiai. Atradimai ir praradimai – pamokos. Jei blogai išmokai, dar kartą pakartosi. Niekada nerasdavau balanso. Mano asmenybės problema, kad per daug atsiduodu projektui, darbui, tikslui, ir nieko aplink nematau. Asmeninis gyvenimas lieka toli. Žinau, kad atsipalaiduosiu tik tada, kai darbas bus visiškai baigtas.
Dabar yra šioks toks štilis. Emilis rašo ir tobulina naują būsimo filmo scenarijų, Rusijoje stato fantastinę juostą „Sparnai“ 3D formatu.
Būdavo, kad neturi už ką pavalgyti, būdavo, ir batus tekdavo skolintis, ir gyventi pas draugus.
Ar turite draugą, kuriam galite skirti savo laiko?
Ne. Kai turiu laiko, neturiu draugo. Kai turiu draugą, nėra jam laiko.
Ką veikiate, kai filmas pasiekia žiūrovus?
Kai filmas pasiekia žiūrovus ir pasaulines kino platinimo kompanijas, tiesiog mėgaujuosi pamirštais gyvenimo teikiamais malonumais. Galiu mieste išgerti kavos niekur neskubėdama, susitikti su dar neprapuolusiais draugais. Gera pabūti su šeima, keliauti. Nuolat esu tarp žmonių, neturiu prabangos pabūti viena su savimi. Svajojau viena pakeliauti. Trisdešimtojo gimtadienio proga gavau nuostabią dovaną – kelionę į Maroką. Labai geras mano draugas kito mūsų verslo partneris pasakė: „Tu rūpiniesi kitų gerove, aš noriu, kad ir pati pasidžiaugtum gyvenimu.“ Ir išvažiavau žiemą į Maroką. Viena. Tris dienas save koneveikiau: „Kad aš daugiau norėčiau viena keliauti, kokia nesąmonė!“ Nes iš tikrųjų akistata su savimi kartais būna baugoka, į galvą pradeda lįsti įvairios mintys, analizės, ir ta vienatvė jau neatrodo tokia žavi... O paskui tokį kaifą pajutau, kad niekur nenorėjau išvažiuoti. Ir dar magiškas dalykas buvo nutikęs. Atvažiuoju į nuostabaus grožio viešbutį, klausiu: „Ar daug čia gyventojų?“ Man sako: „Ne, madam, jūs – vienintelė.“ Vienutėlė penkių žvaigždučių viešbutyje! Pasirodo, savininkai buvo susipykę, turtu nepasidalino, ir vienas jų parašė kelionių agentūroms, kad viešbutis nebeveikia. Jokia agentūra nenorėjo rizikuoti, tad svečių ten nesiuntė. Mano akyse tas viešbutis augo, žydėjo. Fantastika. Atlaso kalnai, saulė veidą glosto, paukščiai giesmes gieda, atneša mėtų arbatos su medumi. Virėjas – vienarankis… Dirbantis kolektyvas anglų kalbos nemoka, ko paklausi, to negausi, bet viską atperka šypsena ir nuoširdumas. Turbūt pirmąkart pajutau, ką reiškia būti čia ir dabar. Gimimo dieną man parengė siurprizą, ispanas pakvietė svečių. Žiemą Maroką mėgsta prancūzai, atėjo aštuoniasdešimtmetis. Baltas kostiumas, rožinė kišeninė nosinaitė, stilingi akiniai, rūko cigarą, laisvai kalba penkiomis kalbomis. Medžioklės Maroke organizatorius. Pas jį važiuoja medžioti prezidentai ir karaliai. Kitas vyras – antikvariato savininkas. Gėjų pora: vienas architektas, kitas dalininkas, pastarasis daro nuostabius paveikslus iš lipnios juostos. Skamba keistai, bet rezultatas stulbinamas. Atskrido viešbučio savininko dukra. Toks magiškas buvo mano gimtadienis – žvakių šviesoje, grojant fortepijonui... Jausmas, tarsi būtume pažinoję vieni kitus jau daug metų. Sėdėjome ir šnekėjomės apie gyvenimą, meilę...
Pritraukiate įdomių ir dosnių žmonių?
Esu laiminga, kad pažįstu daug įdomių žmonių. Aš myliu žmones, iš jų mokausi. Galėčiau visą dieną gerti kavą kavinėje ir stebėti žmones, man tai nuostabu. Viename Anglijos miestelyje susipažinau su 83-ejų metų Liza. Ta moteris mane įkvėpė. Be galo guvi, šviesaus proto, padeda vyresniems už save. Su vienu nuvažiuoja į galeriją, kitą apiperka, su trečiu eina pasivaikščioti, kartą per mėnesį išvalo bažnyčią. Juokėsi: „Aš nelabai tikiu, bet ar sunku ją išvalyti?..“ Kiekvieną trečiadienį prie bažnyčios dalina arbatą benamiams, nors jiems visai ne arbatos reikia, o gero žodžio, apkabinimo. Lizos vyras mirė prieš porą metų, tačiau mintimis ji su juo kiekvieną dieną. Kai tik pagalvoja apie mylimąjį, veidą nušviečia šypsena. Klausiu: „Liza, kur jūsų energijos ir grožio paslaptis, kas jus palaiko?“ – „Asta, – meilė. Nesvarbu, kad mirė, aš jį vis tiek be galo myliu. Jo duotos pamokos mane lydi kiekvieną dieną, esu dėkinga, kad turėjau galimybę būti, augti, tobulėti su tokiu žmogumi.“ Turi sodelį. Išpuoselėtas iki paskutinio augalėlio. „Ar nesunku?“– klausiu. Ji atsisuka ir nustebusi atsako: „Asta, kaip gali būti sunku puoselėti grožį?“ Ta moteris sugeba sunkius dalykus padaryti gražius.
Ko labiausiai bijo prodiuseriai?
Visko, kas papildomai kainuoja. Pavyzdžiui, viršvalandžių. Tarkim, pamaina trunka dvylika valandų. Šio termino – nuo tos minutės, kai užsienio aktorius atsisėda į grimo kėdę, iki filmavimo pabaigos – negalima viršyti. Jei aktorius priverstas vaidinti ilgiau, reikia atsiklausti, ar sutinka, ir mokėti papildomai. Be to, nemalonu matyti pervargusius žmones. Filmavimo procesas suplanuotas minučių tikslumu, bet ištinka ir nenumatytų dalykų. Pavyzdžiui, filmuojant „Redirected/Už Lietuvą!“ aktoriui Artūrui Smolianinovui plyšo šlaunies raumuo, teko važiuoji į ligoninę. Kitam nepavyksta pasakyti teksto.
Šviesaus atminimo Vytautui Šapranauskui per „Zero II“ trūko Achilo sausgyslė. Iš ligoninės grįžo sugipsuotas, darbą tęsė sukandęs dantis, neišsiduodamas, kad skauda. Pradėjau ir turiu baigti – toks profesinis ryžtas. Ir A. Smolianinovas sukandęs dantis baigė darbą. O britams buvo sunkiau, nes jie palepę. Kai rinkome aktorius, tvirtino, kad moka joti, šaudyti, plaukti, bėgti, yra stiprūs. O reikia bėgti – nesugeba, laksto lyg mergaitės. Paskui guodžiasi socialinėje erdvėje: „Aš sunkiai dirbu Lietuvoje, darau kaskadinius triukus.“ Peršoko per tvorą, ir jau – kaskadinis triukas?
Aikštelėje nuolat budėjo medikai. Pamato, kad vienam ant kojų deda ledo maišelius, ir kitam prireikia, juk tiek bėgo! Tas pats britas, guodęsis apie kaskadinius triukus, filmuojant sceną, kurioje galvą murkdo į klozetą, netyčia atsitrenkė į keraminį dugną, guzelis kaktoje iššoko. Lietuviams vieni juokai, o jis sekmadienį man skambina: „Asta, aš pakalbėjau su mama, ji sako, kad man – smegenų sutrenkimas.“ Nei juoktis, nei verkti. Dėl šventos ramybės paprašiau, kad nuvežtų į Baltijos ir Amerikos kliniką.
Asmeninis gyvenimas nukentėjo. Ir gana smarkiai. Tai – irgi pamoka.
Lietuvoje daugėja gabių kino prodiuserių moterų. Ar tai reiškia, kad vyrai šioje didelės atsakomybės srityje užleidžia vietą dailiosios lyties atstovėms?
Pasaulinė statistika rodo, kad daugiau kino prodiuserių yra vyrų. Lietuvoje susiklostė kitaip. Kokių savybių reikia norint dirbti šį darbą? „Produco“, išvertus iš lotynų kalbos, – gaminu, kuriu, nešu, judu į priekį. Prodiuseriai privalo būti komunikabilūs, geri derybininkai, organizatoriai, išmanyti psichologiją. Turi įtikinti investuotojus, parduoti projektą. Negali pardavinėti oro, privalai turėti tobulą planą. Filmas yra produktas, reikia žinoti, kaip jį gerai pagaminti ir kaip parduoti. Jei nežinosi šių taisyklių, kaip tavimi patikės investuotojai? Geras pasiruošimas – pusė darbo!
Ar moterims prodiuserėms keliami kokie nors specifiniai reikalavimai?
Mano kolegė Daiva Jovaišienė yra sakiusi: „Mąstyti kaip vyras, elgtis elegantiškai, atrodyti nepriekaištingai, dirbti kaip arklys.“ Aišku, kai esi moteris, į tave galbūt žvelgia kaip į silpnesnę. Darbais įrodai, ką gali ir ko negali. Privalai dirbti nepriekaištingai. Kai su kolege Daiva nuvykstame į tarptautinius kino festivalius, kartais mus priima kaip aktores. Vienam garbiam ponui teko aiškintis, kad esame filmo prodiuserės. Jis juokėsi: „Baikit, mergaitės, jūs man meluojate, juk matau – aktorės.“ Netiki, kad jaunos, elegantiškos sugeba prodiusuoti tokį filmą. Užsienyje tave pasitinka pagal išvaizdą, išlydi pagal protą. Lietuvoje dirbu savo darbą, stengiuosi jį padaryti geriausiai, turiu savo komandą. Be jos esi niekas, nes filmas – kolektyvinis darbas.
Kas yra Jūsų variklis?
Mane į priekį veda iššūkiai. Kad ir „Zero II“. Pirmas nepriklausomas filmas. Tokio kūrinio Lietuvoje dar nebuvo. „Redirected/Už Lietuvą!“ – irgi iššūkis. Siekėme susukti juostą su užsienio aktoriais anglų kalba ir kad apie filmą bei režisierių sužinotų pasaulis, turėjome tikslą garsinti lietuvišką kiną už Lietuvos ribų. Tie dalykai, kurių dar nedarei, būti pirmam ir lyderiu, – iššūkis. Išsikeli sau tokį ir galvoji, kaip gali tai pasiekti. Nenuleidi rankų, iriesi į priekį, jauti įkvėpimą. Būti vidutinybe nėra iššūkis.
Tikslas – asmeninės sveikatos sąskaita?
Dar prieš filmuojant „Redirected/už Lietuvą!“, turėjau rimtų sveikatos rūpesčių. Visai negalėjau valdyti rankos, nejaučiau pusės veido. Vienas investuotojas dėjo į krūmus, teko stabdyti filmavimą, man tai buvo didžiulis smūgis. Tiek energijos įdėta, ir... stop. Atrodė, kad prasidėjo gyvenimo tragedija, pasaulio pabaiga. Dabar juokinga, o tada... Ligoninėje gydytojas klausia: „Mergaite, kiek jums metų?“ – „Dvidešimt šešeri.“ – „O tavo kraujas – lyg pensininko.“ Draugas išvežė mane namo į Akmenę, kad atsigaučiau. Prisimenu, žydėjo rapsai, beje, jie yra nemalonaus kvapo. Sėdžiu prasidariusi langą, žiūriu į geltoną jūrą ir galvoju: „Dieve, tie rapsai tokie geltoni, taip skaniai kvepia. Pasižiūrėk, Asta, koks gražus gyvenimas.“ Ir aš taip džiaugiausi, kad galiu kvėpuoti, matyti tuos laukus, užuosti. Nieko nėra be reikalo. Taip turėjo būti. Kartais situacijas priimu pernelyg jautriai. Gal reikia pradėti lankyti jogą?
Atvažiuoju į nuostabaus grožio viešbutį, klausiu: „Ar daug čia gyventojų?“ Man atsako: „Ne, madam, jūs – vienintelė.“ Vienutėlė penkių žvaigždučių viešbutyje!
Ar dažnai aplankote gimtuosius namus?
Kai pradėjau studijuoti, į namus lėkdavau kas antrą savaitę – beprotiškai pasiilgdavau tėvų, devyneriais metais jaunesnės sesutės Agnės, močiučių. Tiesa, tėčio Artūro mama Zinaida gyvena netoli Kauno, o mamos Ginos mama Stanislava – Akmenėje. Visos vasaros pas močiutes buvo nuostabios, labai jas myliu. Tik nuolat gaunu pylos, kad per retai skambinu. Sakau: „Na, močiutės, jei nepaskambinu, tai nereiškia, kad nepagalvoju. Kiekvieną dieną pagalvoju.“ Seka viską, ką apie mane rašo, archyvuoja.
Abi – didelės mano veiklos gerbėjos. Kaunietė užmato kokį žurnalą, tuoj skambina į Akmenę: „Tai ką, dar nematėt?“ Matė mano prodiusuotus filmus, po „Zero II“ akmeniškė pareiškė: „Man, Asta, labai gėda – tavo filmuose keikiasi.“ Auklėjo dorą žmogų, o čia... Aiškinu, kad filmas nėra mano realaus gyvenimo atspindys. O su Emiliu juokaujame, kad visos istorijos – tikrai iš gyvenimo, visi filmai – apie gyvenimą ir meilę. Gėda močiutei, bet meilė anūkei dėl to nesumažėjo.
Keliais štrichais
Credo. „Kad teorija sutaptų su praktika.“
Mokytojai. „Mane labai žavi ispanų režisieriaus Inarritu Alexanderio ir amerikiečių režisierius Weso Andersono kūryba. Pakirba mintis, kaip būtų nuostabu pamatyti, kaip jie dirba. Gal sugalvoti pretekstą ir patenkinti savo smalsumą?“
Stilius. „Mėgstu elegantiškai sportišką rengimosi stilių, juodą spalvą. Pradarius spintą, – vien juoda, ir baltas megztinis šviečia. Juoda net ne spalva, tai – stilius. Su juoda niekada neprašausi.“
„Suvokiu, kad dabar – nuostabiausias mano amžius. Žinau, ko noriu, turiu košės galvoje, energijos. Etapas, kai galiu džiaugtis gyvenimu ir bandyti rasti karjeros bei asmeninės laimės balansą.“
„Nepatinka pakeltas balso tonas ir nepagarba žmonėms.“
Metų laikas. „Mane ypač žavi ruduo. Rugsėjo pirmoji asocijuojasi su naujais vėjais, darbu. Tai iššūkių, naujų planų laikas. Ir tas gaivus rudens kvapas… Šiandien eidama mačiau, kaip vėjas pagavo geltonus lapus. Sustojau ir stebėjau užburiantį sūkurį…“
Gyvenimo partneris. „Ne paslaptis, kad nuostabiau gyventi dviese, o ne vienam. Šiuo metu esu viena, bet tikiu, kad meilė vieną dieną nusileis.“
Stalo knyga. „Dabar ant mano stalo guli Kurto Vonneguto „Skerdykla Nr. 5“. Ir dar tuzinas knygų ant palangės jau metus laukia savo eilės.“
Yda. „Noriu mesti rūkyti.“
Labiausiai trūksta. (Ilgai svarsto.) „Sekso (kvatoja), bet nerašykit – močiutes ištiks šokas.“
Namai. „Gera turėti savo kampą, iš kurio niekada nereikėtų išsikraustyti, į kurį visąlaik galėtum grįžti kaip į savo ramybės uostą, nejudinamą tvirtovę. Dabar man tenka rinktis – kelionės ar būstas. Renkuosi pažinimą – galimybę keliauti, sutikti įdomių žmonių, gauti naujų gyvenimo pamokų.“
Ženklai. „Prieš septynerius metus ant rankos pasidariau kregždutės tatuiruotę – kilimo aukštyn simbolį. Kad nardyčiau savo srityje, nesustočiau, žiūrėčiau į priekį, nes, kaip sako mama, pirmadienis vis tiek ateis.“
