Kokia jūsų nuomonė apie pabėgėlių situaciją Lietuvoje ir pasaulyje?

Manau, kad turinčių nuomonę šiuo klausimu jau yra net per daug. Stengiuosi susilaikyti nuo komentarų ir savo nuomonės piršimo, Lietuvoje yra daug protingų ir populiarių žmonių, kurių žodžiai cituojami, perfrazuojami. Deja, dažniausiai tai vyksta be platesnio konteksto ir išmanymo, populiarumas viršija norą pasakyti iš tikrųjų kažką teisingo ir tikro. Pabėgėlių klausimas tapo tik dar viena proga pademonstruoti savo kalbą, gaila, kad ne žinias, tiksliau – ne tas, kurių reikėtų. Tad kokia mano nuomonė apie pabėgėlių situaciją? Manau, kad jie papuolė į labai tamsų ledinio ir verdančio vandens tunelį, kur negali žinoti, kas tavęs laukia kitame žingsnyje.

Norėčiau, kad užuot rėkavę, kam čia reikėjo priimti šitiek pabėgėlių, žmonės geriau pasidomėtų svetima kultūra ir pagalvotų, ką jie gali padaryti šioje situacijoje, kaip elgtis sutikus (ne)tinkamai besielgiantį žmogų. Ir nebūtinai, tiesą sakant, pabėgėlį ar, apskritai, svetimšalį. Manau, kad žmonėms trūksta sąmoningumo ir noro šviestis. Šitie dalykai išlaisvina, tada atsiranda noras padaryti kokį gerą darbą ne tik dėl savęs, bet ir dėl kaimyno. Net jei jis ir pabėgėlis.

Eglė Urmanavičiūtė

Asmeninio albumo nuotr.

Ar turėjote išankstinę nuomonę, kokių nors stereotipų ar įsitikinimų apie pabėgėlius prieš pradedant juos mokyti lietuvių kalbos?

Žinoma, kad turėjau. Negalėčiau sakyti, kad ta nuomonė buvo konkrečiai apie pabėgėlius, greičiau apie musulmonus, o dauguma pabėgėlių yra iš musulmoniškų kraštų. Kol nepradėjau dirbti su šiais žmonėmis, apskritai nelabai supratau, kad tokie pabėgėliai egzistuoja. Tai tiesiog niekada nepalietė manęs asmeniškai.

Manau, ta išankstinė nuomonė labai aiški – ką mes žinome apie musulmonus? Žiniasklaida mums jau papasakojo ne vieną liūdną lietuvaitės ir musulmono santuokos istoriją, ypač tą dalį apie išvežtus, nepasiekiamus vaikus. Girdėjome ir apie tradiciją turėti kelias žmonas, akmenimis užmėtomas moteris. Jau nekalbu apie terorizmo atvejus, sprogdinimus ir žudynes. Tai kokia ta išankstinė nuomonė gali būti? Teigiamų naujienų už šitų tamsių užuolaidų kažkaip nematyt...

Ar nuomonė pasikeitė, kai susipažinote su pabėgėliais ir pradėjote juos mokyti?

Ji nepasikeitė, ją apskritai teko „perrašyti“ ir ta nuomonė vis dar formuojasi. Norėčiau, kad visi žmonės pabustų iš to tamsaus propagandinio sapno ir mokytųsi priimti svetimą, nepažįstamą kultūrą, kaip įdomų, kitokį dalyką, o ne kaip neišteisinamą blogį.

Net nežinau, ką turėčiau papasakoti, kai kas nors manęs paklausia „na, tai kokie jie?“ Na, visokie, sakau. Vienas labai linksmas, neužsičiaupdamas tauškia, kitas – perdėtai rimtas niurzga, trečias yra visiškas tinginys, „nusimuilinantis“ nuo bet kokio darbelio, ketvirtas dirba, verčiasi per galvą ir aną dar bando kažko pamokyti. Vienas labai jau religingas, nė nesuprantu, ar tai tikra, ar tik demonstruojama, kito „Alachas Lietuvoje nemato“, trečias nueina ir pasimeldžia, kada jam reikia, sąžiningai laikosi savų tradicijų. Beje, jau visai nejuokaudama galiu pasakyti, kad sąžiningų, dorų musulmonų pažįstu daugiau nei religingų krikščionių.

Kokias tendencijas pastebite pabėgėlių grupėse?

Daugiausiai atvykėlių kol kas yra iš Afganistano. Tai įvairaus amžiaus, išsilavinimo, panašių tradicijų, bet skirtingų įpročių žmonės. Dominuoja vyrai, moterys atvyksta kaip žmonos, motinos, seserys ar pan., vaikai taip pat. Amžius neapibrėžiamas, dauguma jauno ar vidutinio amžiaus.

Koks lietuvių kalbos kursas skirtas pabėgėliams? Kaip vyksta pamokos?

Susitinkame 2–3 kartus per savaitę, per 6–12 mėnesius žmonės įgyja lietuvių kalbos pagrindus ir laiko A2 lygio kalbos egzaminą. Yra pakankamai medžiagos, padedančios mokyti užsieniečius, nemanau, kad reikia plačiai apie tai pasakoti. Kiekvienas internete gali rasti kiekvieno kalbos mokėjimo lygio aprašus ir programas.

Kai atvykau susipažinti su savo mokiniais, supratau, kad visi mano „paruoštukai“ ir planai nebeturi jokios prasmės ir teks ieškoti kažkokios kitos sistemos, paliekant akademinį lygmenį kažkur nuošalėj. Gana ilgai mokomės ištarti lietuviškas raides, supraskite, jų rašto ir garsų sistema yra visiškai kitokia, vien rašyti iš kairės į dešinę yra iššūkis. Pamokose stengiamės kuo daugiau kalbėti lietuviškai, vengiu tarpinių kalbų, nes nėra vienos, kurią mokėtų visi, o ir šiaip, atsiranda rizika tapti ne mokytoja, o vertėja. Tenka ir ženklais kalbėti, kartais vaidinti, gal skamba juokingai, bet tai išties padeda.
Tad mokymosi procesas yra lėtas, bet įdomus ir kupinas atradimų man pačiai.

Ar emigrantai noriai mokosi lietuvių kalbos? Ką jiems išmokti yra sunkiausia?

Ar jūs noriai sėdėjote mokyklos suole? Ar vienodai kantriai mokydavotės visų dalykų? Neįmanoma atsakyti apie visus, kaip apie vieną. Teko sutikti žmogų, kuris atsinešė tokius tvarkingus užrašus, kokių aš neturėjau nei per 12 metų mokykloje, nei per 6-erius universitete. Daugybė puslapių, užpildytų žodžiais, jų formomis, taisyklėmis, jam rūpėjo nebe pagrindai, o kalbos juvelyrika, visokios smulkmenos, kur ir lietuvis kartais pasimeta. Tiesa, tai įvyksta ne per vienerius metus, bet užsidegimas tiesiog stulbinantis!

Tačiau teko mokyti ir žmogų, kuris nė savo kalba rašyti ir skaityti nemoka. Savaime aišku, kad dideliais pasiekimais per pirmąją savaitę nei jis, nei aš nepasigirsime.

Sunkiausia jiems turbūt yra suprasti, kodėl apskritai reikia mokytis kalbos. Žmonės, išgyvenę pačias baisiausias istorijas, pagaliau nuo jų pabėgę, nori būti laimingi bei saugūs čia ir dabar. Ne rytoj, ne po pusmečio, ne po metų. Šiandien. Jų integracija yra ilgas ir sudėtingas procesas, visi dokumentų reikalai, leidimų gavimas, profesiniai ir kitokie mokymai – tai ilgas kelias link to saugaus ir laimingo gyvenimo. Vieni tai įvertina iškart ir supratę, kad kalba iš tikrųjų yra labai svarbus dalykas, aktyviai mokosi, sąžiningai dirba ir savarankiškai. Kitiems atrodo, kad galima ir be kalbos gyventi, ją išmokti vėliau, tačiau paaiškėja, kad darbą, būstą susirasti taip pat labai sunku. Ne vienas yra apgautas ar atstumtas. Anksčiau ar vėliau, visi supranta, kad tai yra reikalinga ir, svarbiausia, kodėl tai yra reikalinga. Praėjus šį etapą, belieka mokytis, čia padedu aš, o taip pat ir kiti centro darbuotojai.

Fotolia nuotr.

Kokius kultūrinius ir bendravimo skirtumus pastebite tarp emigrantų ir lietuvių?

Na, pagrindinis skirtumas yra turbūt vyrų – moterų klausimas. Jiems įprasta bendrame renginyje taip suskilti į vyriškus ir moteriškus ratelius. Tačiau tarpusavio bendravimas pagarbus, mane stebino komplimentų gausa ir ypač gebėjimas juos priimti. Pagirta dėl kokio rankdarbio lietuvė dažnai sako „ką tu, čia nesigavo, ardžiau, paskui iš naujo dariau, niekniekis, net nežinau, kodėl užsidėjau“, o musulmonė (bent jau tos, kurias man teko sutikti) aiškiai ir oriai atsakys „ačiū, taip, pati pasidariau. Čia auksas, čia šilkas, čia...“ tada, žinoma, ir vienos, ir kitos, apsikeis praktiniais patarimais.

Teko mokyti gražią šeimą iš Sirijos, po kiekvienos pamokos dar pasikalbėdavom apie visokius buitinius dalykus ir vyras kartą manęs klausia: „Egle, aš žiūriu jūsų televiziją, vaikštau gatvėmis, matau reklamas ir visa kita. Ar gali man pasakyti, kodėl pas jus viskas yra moterims, vaikams, šunims ir tik po to vyrams?“ Aš tada labai juokiausi, norėjau paprieštarauti, bet nepavyko. Iš tiesų, Lietuvoje pagrindinė pirkėja yra moteris, į kokią įstaigą benueisi – tave dažniausiai pasitiks moteris, visokiuose kabinetuose sėdi vėl beveik vien moterys. Jiems tai labai keista, nes vyras jų kultūroje iš tikrųjų yra šeimos galva. Vyrai dominuoja ir valdančiose struktūrose. Skyrybos yra labai labai retas atvejis ir tai yra baisi gėda.

Yra daugybė tokių skirtumų, bet juose galima matyti ir mūsų panašumus, tik laikas nebe tas. Skyrybos mūsų seneliams irgi nebuvo toks įprastas dalykas, kaip šiandien mums, o mūsų prosenelės juk irgi dangstė savo plaukus po skaromis, nuometais. Vyro atsakomybė – namų gerovė, saugumas, patogumas, moters – jų šiluma.

Kitas labai aiškus skirtumas – laiko suvokimas. Iš to jau ir anekdotus kūrėme, kad norint susitikti su musulmonu penktadienį, reikia jam pameluoti, kad trečiadienį. Iš tikrųjų, žiūrint jų akimis, mes esame labai prisirišę prie laikrodžių ir grafikų. Autobusas važiuos tą minutę, pas gydytoją reikia būti tiksliai tą valandą, pamoka vyks tą dieną ir tą valandą. Jie daug labiau atsipalaidavę šiuo klausimu, bet ilgainiui, žinoma, pripranta. Tiesa, punktualumas, vis dėlto, yra retas bruožas.

Apie tuos mūsų skirtumus ir bendravimo ypatumus galima be galo kalbėti ir vis tiek dar liks kas nors nepasakyta. Vienintelis dalykas, kurį dabar geriau nei bet kada žinau, yra tai, kad nėra dviejų vienodų žmonių žemėj. Ir jeigu susitinka du žmonės nusiteikę bendrauti, jie tai ir daro. Odos, akių, plaukų spalva – tik detalės. Kultūrinius mūsų skirtumus labai greit kompensuoja (arba ne) šeimos auklėjimas, įgytas išsilavinimas ir akiračio plotis.

Kaip emigrantai atsiliepia apie Lietuvą? Kokia jų nuomonė apie mūsų šalį?

Jų noras keliauti toliau arba pasilikti labai aiškiai priklauso nuo to, kiek artimųjų yra šalia. Bendruomeniškumas yra be galo svarbu. Tikrai yra tokių, kurie svajoja apie Vokietiją ar kitas šalis, kuriose geresnės socialinės garantijos, kur lengviau įsidarbinti, arba kur jau anksčiau yra nuvykę jų artimieji. Kitiems visiškai nesvarbu, esą, galima gyventi bet kur, jei tik nėra karo. Pasikartosiu – nėra formulės, pagal kurią būtų galima apskaičiuoti jiems visiems būdingus dalykus.

Dauguma, kuriuos man teko sutikti, žavėjosi Lietuvos gamta, metų laikų kaita. Prieštaringiausios nuomonės būna, turbūt, kai kalbame apie žmones. Vieniems atrodo, kad lietuviai draugiški ir gražūs, kitiems – pikti ir nesvetingi. Negalėčiau ginčytis, kad lietuviams vis dar stinga tolerancijos užsieniečiams, o ir pačiam lietuviui nėra labai lengva, ir tai labai matyti.

Kokie jūsų tarpusavio santykiai su pabėgėliais?

Natūralu, kad man su moterimis daug lengviau užmegzti kontaktą, vyrai iš pradžių laikosi labai santūriai, vėliau truputį atsipalaiduoja, tačiau šioks toks nuotolis vis tiek lieka. Manau, kad tai yra natūralu ir net nemėginu to pakeisti. Aš stengiuosi juos pažinti ir priimti jų taisykles, jie – manąsias, taip ir draugaujam.

Nesusipratimų, be abejo, kyla. Na, pavyzdžiui, aš ateinu į eilinę mūsų pamoką, šįkart kalbamės apie maistą, bendravimą kavinėje ir t.t. Ir tekstuose, dialoguose, kuriuos skaitome, atsiranda temos apie alkoholinius gėrimus, kas ką mėgsta. Kaip užsisakyti ir pan. Musulmonai nevartoja alkoholio ir tai jiems keista, tada man tenka aiškinti, kas ir kaip. Tokių smulkmenų buvo daugybė, bet kiekvienas, kuris yra mokęs užsienietį lietuvių ar bet kokios kitos kalbos, sutiks, kad neišvengiamai mokai ir istorijos, kultūros.

Kaip manote, kaip pabėgėliams seksis integruotis mūsų visuomenėje?

Manau, kad seksis taip pat, kaip ir iki šiol sekėsi. Tiesa, yra rengiami įvairūs pakeitimai, kad būtų galima sklandžiau ir greičiau padėti integruotis atvykstančiam didesniam kiekiui žmonių. Be pabėgėlių kasmet į Lietuvą atvyksta tikrai nemažai – studentų iš užsienio, įvairios mainų programos, akivaizdžiai pagyvėjęs turistinis miestų veidas. Manau, visi šie dalykai jau turėjo pripratinti tūlo lietuvio akį prie svetimesnių mums veidų.

Norėčiau, kad visi suprastų, jog nė vienas pabėgėlis ar apskritai bet koks žmogus, neatims jų darbo, namų ar saulėto žemės lopinėlio. Lietuva pakankamai didelė ir išsilavinusi, kad galėtų priimti ir padėti kenčiantiems nuo karo. Ne vienas mūsiškis svetur taip pat buvo priglaustas.