Atvykusios į interviu manęs laukia staigmena – moterį atlydi sutuoktinis garsus Vokietijos virtuvės šefas Gerhardas Gartneris. „Jis labai nemėgsta būti vienas, jam nuobodu, – lyg teisindamasi sako Annegreth. – Pažadu, Gerhardas tikrai netrukdys mums kalbėtis, be to, jis beveik nesupranta angliškai.“ Netrukus paaiškėja, kad vyriškis puikiai supranta ir kalba angliškai. Jeigu nuoširdžiai, nežinau, kuri istorija įdomesnė – vieno seniausių ir unikaliausių Mozelio vyno ūkių (jį Annegreth paveldėjo iš savo tėvo Günterio Reh), jame gaminamo rislingo ar šios poros...
Gerhardas Gartneris nuo žmonos nesitraukia nė per milimetrą. Į pokalbį, kaip ir žadėjo pašnekovė, įsitraukia tik ko nors paklaustas arba kai nesitveria savo kailyje, norėdamas paprieštarauti Annegreth. Visą kitą laiką sėdėdamas minkštame fotelyje stebi mylimą moterį. Atrodo, kad ir jai svarbus vyro buvimas šalia: kalbėdama Annegreth vis paliečia Gerhardo kelį, nužvelgia reikšmingu žvilgsniu, papasakoja kokį nors juokelį ar patraukia per dantį. Jiedu atrodo lyg vakar įsimylėję, nors kartu jau – 27-erius metus. „Kai susitikome, iš karto pamilome vienas kitą“, – tikina moteris.
Skambutis penktą ryto
Annegreth ir Gerhardas susitiko beveik prieš 30 metų Amerikoje. Į ją moteris ir vyras buvo pakviesti skaityti paskaitų apie vokišką vyną ir maistą. Amerikiečius domino virtuvės šefo ir nuosavo dviem „Michelin“ žvaigždutėmis įvertinto restorano „Gala“, esančio Achene, savininko G. Gartnerio dešimties metų darbo šioje srityje patirtis. Annegreth apie dar 1349-aisiais įkurtą vyno ūkį „Reichsgraf von Kesselstatt“ galėtų kalbėti nesustodama, o apie čia gaminamą rislingą išmano tikrai labai daug. Per tris savaites, kiek truko kelionė po valstijas, jiedu įsimylėjo. „Tada Gerhardas dar buvo oficialiai vedęs, nors su šeima nebegyveno, – pasakoja Annegreth. – Kad mane mergina ir kad galbūt jam patinku, supratau, kai penktą ryto paskambino į viešbučio kambarį ir pareiškė, jog man laikas keltis. Iki išvykimo buvo likusios dar trys valandos! Kaip tu tada taip apsiskaičiavai? – paklausia vyro šypsodamasi. – Žinau žinau, jau tada supratau, kad tyčia mane pažadinai.“
Teiraujuosi Gerhardo, ar tikrai tąkart Amerikoje į jį trenkė žaibas. „Iš karto“, – visai rimtai atsako. Paklaustas, ar kada nors susimąstė, už ką įsimylėjo šią moterį, atsako: „Už akis. Visada – tik akys“, – atsako trumpai. Pastebiu, kad pora daugiausia bendrauja žvilgsniais. O jei kalba, paprastai švelniai šaiposi vienas iš kito. „Man patinka Gerhardo humoro jausmas. Jis toks pasiutęs!“ – truputį surimtėjusi sako Annegreth.
Žmonai vyras turi vienintelį priekaištą – galėtų mažiau dirbti. „Kai ji malasi po pasaulį, labai pasiilgstu. Noriu kuo daugiau laiko praleisti su ja, tad kai tik galiu, skrendu kartu“, – prisipažįsta vyriškis. Gerhardui ramu, kai jo mylima moteris būna namie, net kai pats dirba lauke. Neslepia: beveik neįmanoma, kad energingoji jo žmona ramiai sėdėtų vietoje. „Net namie ji nuolat įbedusi nosį į kompiuterį ar telefoną“, – švelniai skundžiasi.
Istorinis vyno ūkis
Šiemet vyno ūkis „Reichsgraf von Kesselstatt“ mini 666-ąsias gyvavimo metines. Von Kesselstattų dinastija savo istoriją Vokietijos mieste Tryre pradėjo rašyti XIV amžiuje, o 1349 metais atsirado ir įrašų apie Mozelio regione jų gaminamą vyną. Barokiniai Kesselstattų rūmai (Palais Kesselstatt) stūkso Tryro pakraštyje, Šiaurinių Alpių teritorijoje.
Aplink pilį driekiasi vynuogynai, rūmuose yra įspūdingas vyno rūsys. 1978 metais istorinį vyno ūkį įsigijo ir su meile atgaivino Annegreth tėvas Güntheris Reh. 1987-aisiais šio gėrimo gamyba perkelta į Annegreth seneliui priklausantį Marienlay vyno ūkį Ruverio upės slėnyje.
„Reichsgraf von Kesselstatt“ vynas ypatingas tuo, kad gaminamas iš vynuogių, bręstančių po 12 ha ploto vynuogynuose visų trijų Mozelio upių – Ruverio, Saro ir Mozelio – slėniuose (seniau tokia privilegija galėjo pasigirti tik bažnyčia). Daugiausia vyno ūkyje pagaminama Mozelio regiono pasididžiavimo rislingo.
Šį vyną A. Reh-Gartner lygina su Mozarto muzika. Didesnė gėrimo dalis (60–65 proc.) parduodama Vokietijoje, likusi keliauja į 30 pasaulio šalių, tarp jų – ir Lietuvą („Reichsgraf von Kesselstatt“ yra „Vyno klubo“ partneriai, Annegreth ir Gerhardas į mūsų šalį atvyko jų kvietimu).
Nustebino net tėvą
Annegreth pasakoja, kad nuo mažų dienų domėjosi vyno ūkiu. Buvo gabi kalboms, ketino dirbti vertėja, vis dėlto apsisprendė susieti savo gyvenimą su vyndaryste, nors ji tradiciškai tebelaikoma vyrų užsiėmimu. Vyno ūkį „Reichsgraf von Kesselstatt“ A. Reh į savo rankas perėmė 1983-iaisiais ir jau po penkerių metų pelnė metų vynininkės titulą. Šis vyno pasaulio „Oskaras“ jai suteiktas dar du kartus – 2001-aisiais ir 2005-aisiais.
Annegreth pasakoja, kad vyno ūkių savininkai baiminasi, jog dukterys ištekės (tikra nelaimė, jei dar ir už užsieniečio), išvyks (konservatyvioje šalyje vis dar įprasta, kad moteris seka paskui vyrą), todėl nė neketina perduoti verslo moteriškos lyties atžaloms. Annegreth pasiryžimas nustebino net tėvą. „Jis negalėjo patikėti, kad rimtai apsisprendžiau dirbti vyno ūkyje. Manė, jog išprotėjau“, – prisimena tituluota vyndarė. „Reichsgraf von Kesselstatt“ savininkė turi du jaunesnius brolius ir dvi jaunesnes seseris. Katharina Reh-Tessman – dizainerė – padeda rengti lankstinukus, konsultuoja stiliaus klausimais. Broliai taip pat pluša vyno ūkiuose, tik nuosavuose.
Annegreth priduria, kad Vokietijoje vaikus auginančioms moterims tenka daryti karjeros pertrauką, tad ji apsisprendė atžalų neturėti. Pasak vyndarės, pakanka, kad Gerhardas iš pirmos santuokos turi du.
Beveik 30 metų gimtojo regiono vyną puoselėjanti Annegreth apie Mozelį ir jį garsinančius gėrimus pasakoja su tokia aistra... Tokios meilės savo kraštui galima tik pavydėti. „Ne aš, o vynuogė yra vyno ūkio šeimininkė. Karalienė“, – sako vieno seniausių vyno ūkių savininkė. Tokia filosofija ji ir vadovaujasi. Kiekvieną rytą Annegreth išeina pasisveikinti su vynuogynais, mėgsta po juos vaikštinėti, pati tvarkytis ūkyje. „Turiu laukti jos valandą. Rislingas yra karalius, o juk aš turėčiau būti tavo karalius“, – švelniai pasišaipo Annegreth sutuoktinis. „Daugiau neimsiu tavęs į interviu!“ – demonstratyviai sušunka A. Reh-Gartner, bet netrukus ima juoktis.
Laimingos santuokos receptas
„Galbūt svarstėte galimybę su vyru ūkyje įsteigti nuosavą restoraną? – smalsauju. – Juk Gerhardas – tituluotas virtuvės šefas!“ Atrodo, kad Annegreth šio klausimo tikėjosi. „Ne, restorano nebenorime – esame per daug užsiėmę. Be to, jau turėjome nuosavą Kesselstattų pilyje Tryre, tačiau buvo sudėtinga prižiūrėti. Mano vyras dešimt metų dirbo virtuvės šefu, tad įsikinkyti į darbą dar ir namie noro tikrai nėra. Galbūt prieš dvidešimt metų Gerhardas ir būtų norėjęs, bet dabar...“, – atsako vyndarė. Vis dėlto sutuoktiniai savo pilyje mielai rengia vyno ir maisto (angl. „Wine & Food“) šventes: Gerhardas pagamina vakarienę, Annegreth prie patiekalų parenka vyno. Beje, moteris ir pati neabejinga maistui. „Tik labiau mėgstu valgyti, nei gaminti“, – sako ji. „Tai ištekėjote už labai tinkamo vyro“, – pasijuokiame.
Gerhardas nenustygsta vietoje – taip knieti įsiterpti: „Būdama su kitais, ji valgo daug ir viską, tačiau namie gnaibo vien lapus.“ Ir gauna nuo žmonos niuksą į šoną. „Bet juk nori, kad būčiau liekna, – tęsia provokaciją Annegreth. – Nagi, pasakyk, kad tau patinka lieknos moterys.“ Ir taip jiedu galėtų žnaibytis amžinybę...
„Paprastai manoma, kad santuoka būna sėkminga, kai susitinka skirtingi žmonės, tačiau mums yra priešingai – esame labai panašūs“, – teigia A. Reh-Gartner. Ar niekada nebandė sujungti savo talentų ir pamėginti dirbti drauge? „Manau, tai būtų didžiulė klaida, – atvirai sako moteris. – Sutuoktiniai neturėtų kartu dirbti. Gerhardo pirma šeima buvo darni, iki jiedu su žmona pradėjo kartu kurti verslą. Mes esame komanda, bet kartu nedirbame.“
Salotos ir marmeladas
Vienoje poros rengiamoje vyno ir maisto šventėje teko laimė dalyvauti ir man – sutuoktiniai ir Vilniuje veikiančio restorano „Dine“ atstovai pakvietė padegustuoti „Reichsgraf von Kesselstatt“ vyno ir specialių patiekalų. Gaila, gamino ne Gerhardas... „Dabar valgį ruošiu nebent žmonai“, – pašmaikštauja jis. „Melagis“, – paprieštarauja Annegreth. Vis dėlto iškart priduria, kad vyras moka skaniai paruošti omarus ir langustus su mangais, veršieną, taip pat – fantastišką marmeladą iš ūkyje auginamų šeivamedžių uogų, Naujosios Zelandijos juodųjų (Cassis) ir raudonųjų serbentų. „Kad jūs žinotumėt, koks Gerhardas smaližius! Galėtų valgyti vien marmeladą!“ – „giria“ vyrą žmona. Annegreth per pusryčius mieliau valgo dešreles (labai mėgsta kepenines), per pietus ar vakarienę – salotas. Šias tiesiog dievina. „Tai jį varo iš proto, – juokiasi meiliai žvelgdama į vyrą. – Gerhardas negali pakęsti salotų.“
pagal A. Reh-Gartner
* Rislingas yra labai universalus, tinka su daugeliu patiekalų ir užkandžių.
* Tinkamiausi palydovai – ožkų ir kietasis sūris, mangai, įvairūs kumpiai.
* Jei renkatės vynuoges, rinkitės saldesnį, ne pernelyg sausą baltąjį vyną.
* Rislingas labai subtiliai dera su azijietiškos virtuvės valgiais, ant grotelių keptais patiekalais.
* Renkantis vyną verta vadovautis taisykle: prie ilgiau ruošiamo patiekalo (tarkime, mėsos kepsnių) labiau tinka sunkesnis, vyresnis vynas, prie lengvesnių, greitai paruošiamų – lengvesnis, jaunesnis.
* Kuo rūgštesnis sauso vyno palydovas, tuo rūgštesnis, sausesnis taps vynas.
* Kiek atsargiau reikėtų elgtis su vynu ir salotomis, mat padažams ruošti neretai naudojami rūgštūs ingredientai gali sugadinti gėrimo skonį.
* Itin didelis iššūkis – desertai ir vynas (ypač sunku suderinti šokoladą ir vyną).
