Net ir būdamas labai garbaus amžiaus, be romantinių jausmų jis negalėjo gyventi. Nors buvo seniai ir laimingai vedęs, vis tiek su šelmiška šypsena kartodavo: „Gražioms merginoms iki šiol negaliu atsispirti...“
Pirmą kartą Jurijus įsimylėjo šešiolikos metų, dar besimokydamas mokykloje. Jo išrinktąja tapo Galina.
„Jų santykiai tęsėsi beveik ketverius metus, iki tol, kol Jakovlevas baigė mokyklą, – pasakoja Galinos vaikystės draugė. – Tiesa, dėl karo Jurka gavo brandos atestatą būdamas dvidešimties. Tvirtas, ūgis apie metrą devyniasdešimt, o vis su portfeliu į pamokas bėgiojo. Tačiau mūsų kartai daug kas teko, todėl panašūs dalykai nieko nestebino. Galina buvo jaunesnė už Jurijų dvejais su puse metų, tačiau labai subrendusi, todėl kartu jie gerai žiūrėjosi“.
Greit įsimylintis studentas
Besimokydamas Ščiukino mokykloje Jakovlevas susitiko savo būsimą pirmąją žmoną, medikę Kirą Mačiulskają. Iki tol mergina jau buvo spėjusi pagyventi santuokoje. Septyniolikos metų ji ištekėjo už būsimo garsaus akademiko Jurijaus Lopuchino ir išlėkė su juo į Bulgariją. Dideles viltis keliantį jaunuolį iš sovietų specialistų grupės pakvietė į Sofiją dirbti su balzamuotu „Bulgarijos Lenino“, Georgijaus Domitrovo, kūnu.
„Tačiau Bulgarijoje Kira nesugebėjo likti ištikima Lopuchinui, – pasakoja dabartinė akademiko žmona, menotyrininkė Nadežda. – Praėjus keliems mėnesiams nuo atvažiavimo, ji užmezgė romaną su Loiko, komunistų partijos lyderio sūnumi. Dėl to Jurijus ir Kira iškart išsiskyrė, ir ji grįžo į Maskvą. Lopuchinas skyrybas priėmė ramiai, jo tėvai ir visi draugai buvo kategoriškai nusiteikę prieš šią santuoką.
Aktorių namuose vykusiame šventiniame vakare Kira susipažino su studentu Jakovlevu. Jurijus įsidėmėjo žavią merginą, tačiau ilgai nesiryžo prie jos prieiti. Ir tik pasibaigus pasirodymui pasivijo ją drabužinėje ir prisiprašė palydėti iki namų.
„Tuo pat metu Jakovlevas turėjo romaną ir su Kira, ir su aktore, ar tai iš Maskvos akademinio teatro, ar tai iš Vachtangovo teatro. Deja, jos vardo jau neprisimenu, – toliau pasakoja Nadežda Lopuchina. – O iki tol greitai įsimylintis Jurijus gyveno kartu su Ira, su kuria susipažino kurorte. Irka ten ilsėjosi ir susižavėjo gražiu vaikinu.
Likimo ironija, tai buvo Jakovlevas! Dėl šio susižavėjimo daugelis Irką stipriai barė, nes ji pastojo nuo Jurijaus ir, greičiausiai, nieko jam apie tai nepasakė. Jie greitai išsiskyrė. Būdama aštuntą mėnesį nėščia, ji ištekėjo už gero žmogaus, jis ir įsivaikino gimusius dvynius, kuriuos pavadino Piotru ir Pavelu. Dabar liaudies artisto vaikams jau virš šešiasdešimties. Neturiu supratimo, ar jis žinojo apie jų egzistavimą.
Tačiau grįžkime prie Jakovlevo ir Mačiulskajos. Į santuokų rūmus juodu nuėjo 1952 metų vasarą, vos tik Jurijus gavo aktoriaus diplomą ir buvo pakviestas į Vachtangovo teatro trupę. Iškilmes surengė nuotakos namuose, kur jaunavedžiai ir apsigyveno mažyčiame Kiros tėvų kambarėlyje, už spintos.
Netrukus kone padavimu tapo istorija, kaip įspūdžiams imli aktoriaus žmonos bobulytė su siaubu kone kas naktį šnabždėjo savo pagyvenusiam vyrui, išgirdusi įsimylėjusios poros krebždėjimus: „Dieve, ką jis daro su mūsų mergaite?!“
Beje, Jurijaus tėvai taip pat nebuvo labai patenkinti jo pasirinkimu. Kira, kuri pagal išsilavinimą buvo medikė, kažkur pasigavo tuberkuliozę, nuo kurios ilgai ir sunkiai gydėsi. Tačiau Jura nenuleido rankų, iš visų jėgų rūpinosi mylimąja, vyniojo ją kopūstų lapais, vežiojo į sanatorijas.
Dėl sunkios ligos Mačiulskaja ilgai negalėjo pagimdyti. Ji kelis kartus pastojo, tačiau vėl ir vėl viltis tapti mama sužlugdydavo pirmaisiais mėnesiais įvykę persileidimai. Tačiau kai atsirado reali galimybė išnešioti kūdikį ir pora laukė dukrelės Lenos gimimo, Jurijus Vasiljevičius ne juokais susižavėjo savo teatro partnere Jekaterina Raikina, didžiojo komiko Arkadijaus Raikino dukra.
Katia tada taip pat nebuvo laisva, ji gyveno santuokoje su aktoriumi Michailu Deržavinu. Tačiau kai iki Jakovlevo ir Mačiulskajos kūdikio gimimo buvo likę keli mėnesiai, Raikina taip pat suprato, kad laukiasi Jurijaus kūdikio…
„Jurijus mane ilgai įtikinėjo, kad Kira laukiasi ne jo kūdikio. Kad paliko žmoną, – pasakoja Jekaterina Arkadjevna. – Patikėjau tuo, kad jis nemeta žmonos, o išeina pas mane, todėl kad myli. Ir mes nuėjome į santuokos rūmus. Tačiau kai Kira pagimdė Alioną ir aš pamačiau jos nuotrauką, supratau, kad tai jo dukra. Ji jau tada buvo labai panaši į Jakovlevą.
Pasak Jurijaus Vasiljevičiaus, jis jautėsi kaltas prieš Kirą. „Tačiau ir ji nebuvo šventa, – sakė metras. – Beje, mes išsiskyrėme pačiu netinkamiausiu metu“.
Vos pasaulį išvydo vyriausioji dukra Aliona, kurią pagimdė Kira, kitoje Jakovlevo šeimoje su Raikina taip pat sulaukta pagausėjimo – gimė sūnus Alioša. Nors to dėl būsimo tėvo kaltės galėjo ir nebūti.
„Sekdama savo mamos pavyzdžiu, vyrui galėjau atleisti bet kokį trūkumą, išskyrus girtuoklystę, – sakė Arkadijaus Raikino dukra. – Mano tėvas visiškai negėrė, o Jurijus tokią problemą turėjo. Vieną kartą, kai Jakovlevas išgėrė ir sėdo už vairo, tai vos nekainavo mums gyvybių. 1961 metų kovą, kai buvau aštuntą mėnesį nėščia, mes važiavome iš Maskvos į Leningradą, į gastroles. Aš ir mano draugė atsisėdome „Moskvič“ gale. Jurijus numalšino troškulį alumi ir po kurio laiko sėdo prie vairo. Galiausiai mes atsidūrėme griovyje. Išgelbėjo tai, kad šalia nebuvo aukštos sankasos, niekas nevažiavo priešpriešine juosta ir šalia nebuvo jokių stulpų. Išskridome iš automobilio kartu su lagaminais. Iš paskos važiavo kažkokia mašina. Tie, kurie jame sėdėjo, pamatė mūsų avariją ir iškvietė automobilį lavonams vežti. Jiems net minties nekilo, kad mes likome gyvi. Kai atvažiavo automobilis lavonams, išėjo vyras purvinu chalatu ir paklausė: „Ir kur velioniai?“ Aš, sėdėdama ant kalnelio, atsakiau: „Tai mes!“ Deja, Jakovlevas taip ir nesuprato, kad girtuokliavimas trukdo normaliam gyvenimui ir darbui. Mes išsiskyrėme, kai mūsų vaikui buvo vos treji“.
Vyro išdaigos
Likęs vienas Jakovlevas ir toliau desperatiškai puldavo į jausmus. Jo kolegos prisimena, kaip kartą filmuojantis provincijos mieste Jakovlevas buvo apgyvendintas profesinės technikos mokyklos merginų bendrabutyje. Tenykštė budinti sargė lakstė paskui jį su šluota ir kartojo: „Tu mums visas mergaites sugadinai!“
Tačiau Jurijų Vasiljevičių traukė ne tik paprastos merginos, bet ir Vachtangovo teatro scenos kolegės. Pasakodamas apie aktorę Juliją Borisovą Jakovlevas dūsavo: „Nežinau, kaip ji, tačiau aš tuo metu buvau ją įsimylėjęs ir lėkiau į teatrą kaip į pasimatymą“.
Netrukus Jakovlevą aplankė tikri ir patys didžiausi gyvenime jausmai. Tai buvo pasitempusi, graži ir protinga moteris vardu Irina Sergejeva, kuri gimtajame Jurijaus teatre įsidarbino muziejaus direktore. Kaip ir ankstesnės aktoriaus išrinktosios, Ira buvo ištekėjusi. Augino sūnų. Be to, be Jakovlevo jai simpatizavo ir vyriausias režisierius Rubenas Simonovas.
„Be jos negaliu pradėti repeticijos“, – dūsaudavo nejaunas režisierius. O išgirdęs iš savo kolegų kokias nors intymias Iros ir Jakovlevo santykių detales labai nuliūsdavo, vos nepuldavo į depresiją. Po vestuvių aktorius ir muziejaus direktorė susilaukė atžalos – 1969 metais jiems gimė sūnus Antonas.
Tačiau net trečio įpėdinio gimimas nesutramdė greitai įsimylinčio donžuano. Vis dėlto, Irina pasirodė esanti išmintinga moteris ir į vyro „išdaigas“ reagavo ramiai. „Žmoną prilyginu FST agentui, – juokdavosi Jurijus Vasiljevičius. – Ji žino kiekvieną mano žingsnį, tačiau daug kur užmerkia akis“.
Jauna mama
Jakovlevo vaikai iš skirtingų santuokų ilgą laiką tarpusavyje nebendravo. Ir tik kai suaugo, paskutinės aktoriaus žmonos Irinos Sergejevos pastangomis sugebėjo susidraugauti.
„Jurijus dievina ir savo anūkus – Alionos dukrą Mašą, Aleksejaus dukrą Lizą, Antono sūnus Petią ir Andriušą. Beje, Andrejus, kurį nuo Antono pagimdė Maša Mironova, unikalus vaikinas. Jis mokosi Ščiukino mokykloje. Tai bent! Jo abu seneliai – Andrejus Mironovas ir Jurijus Jakovlevas – neeiliniai žmonės“, – yra sakęs režisierius Aleksandras Belinskis.
Reikia pasakyti, kad ilgą laiką buvo kruopščiai slepiama, kas yra šio vaiko tėvas. Pasirodo, su Antonu Jakovlevu Maša susipažino Ščiukino mokykloje. Kai Mironova pastojo, jos motina pasiuto. Galiausiai Maša išėjo iš namų ir apsigyveno Jurijaus Jakovlevo namuose. Tačiau ten ji gyveno neilgai. Kalbama, kad kai Maša apsigyveno pas Jakovlevus, suprato, kad Antonas nėra jos romano herojus. Jis mėgo paūžti, markstė merginoms akis ir tikrai neketino tapti tėvu, kuris rūpintųsi ir gyventų tik dėl žmonos ir sūnaus. Dėl to jaunuoliai dažnai pykdavosi. Netrukus Maša susipažino su verslininku Igoriu Udalovu ir pirmenybę atidavė solidžiam ir turtingam gerbėjui, o ne nesusitupėjusiam studentui. Kai Marija pranešė, kad išeina pas Igorį, Antonas nepuolė labai prieštarauti, nors mergina tikėjosi, kad dėl jos bus kovojama. Maša siaubingai supyko ne tik ant Antono, bet ir ant visos jo šeimos. Pagauta emocijų buvusiam mylimajam leptelėjo: „Pamiršk, kad buvau tavo gyvenime! Ir sūnaus tu neturi!“
Kažkurį laiką Andriuša turėjo motinos pavardę, o paskui Udalovas berniuką įsivaikino. Tačiau laikas gydo visas žaizdas. Vaikinas suaugo ir pats pareiškė norą bendrauti su Jakovlevu. Marija priešintis nebegalėjo.
„Beje, Mašai aukščiau visų aktorių yra ne jos tėvas, o Jurijus Vasiljevičius Jakovlevas“, – tikina Belinskis.
O ponia Liudmila, kuri, kaip pati prisipažino, visada simpatizavo Jakovlevui, pridūrė: „Jurijus Vasiljevičius negali nepatikti. Jis turi žavesio! Visada buvo labai galantiškas moterims. Kaip vyras, tėvas ir senelis – labai švelnus!“
