Akylai sekdavau interviu ir ieškodavau dalykų, su kuriais galėčiau susitapatinti, bet visos tos įžymybės buvo pernelyg tobulos, kad aš, mergaitė iš neturtingos šeimos, be jokių išskirtinių gabumų, netgi nelabai patrauklios išvaizdos, galėčiau tapatintis. Nė viena iš tų „žvaigždžių“ netgi neturėjo spuogų! Arba bent jau žurnalai to nerodė. Taigi mes neturėjome nieko bendra.
Kartais pagalvodavau, ką atsakyčiau į vieną ar kitą interviu klausimą, jeigu būčiau žinoma. Maniau, kad jeigu vieną dieną tapčiau įžymi, neslėpčiau savo trūkumų, drąsiai kalbėčiau apie savo gyvenimo nesėkmes, į paviršių kelčiau tas temas, kurias visuomenė linkusi nutylėti. Ir viskas tam, kad tokios mergaitės kaip aš turėtų su kuo tapatintis. (Ilgainiui tai ir tapo mano užduotimi.) Taip pat buvau įsitikinusi, kad kai tampi žinomas, viskas savaime išsisprendžia. Turi daug pinigų, dalį jų gali skirti savo tėvams, kad jie pagaliau susikurtų tokį gyvenimą, kokio niekada neregėjo.
Ir atsitiko mano gyvenime taip, kad tapau žinoma. Na, gal pernelyg drąsu sakyti „žinoma“, bet mane rodo per televizorių, iš manęs ima interviu, vis dažniau žmonės gatvėje mane atpažįsta, kai kurie iš jų prašo pasirašyti arba kartu nusifotografuoti. Na, situacija šiek tiek kitokia nei anksčiau. Ir aš norėjau jums apie tai papasakoti, koks tai jausmas.
Kai mane pradėjo rodyti per televizorių, aš iš tikrųjų nelabai supratau, kad taip prasidės naujas, įdomus, kupinas išbandymų mano gyvenimo etapas. Portalai ėmė gvelbti iš feisbuko mano asmenines nuotraukas, kurios buvo užfiksuotos per akimirką, per daug negalvojant.
Įsivaizduokite, nusifotografuojate su savo antrąja puse, abudu su iškreiptomis minomis, suveltais plaukais, ir pasidalinate nuotrauka su draugais. Jau po kelių minučių nuotrauka puikuojasi viename didžiausių šalies portalų su kokia nors iškilminga antrašte ir šimtais žmonių, turinčių nuomonę apie tai. Juk keista! Sako, kad tokia viešumo kaina. Galbūt, bet vis tiek keista!
Ir tada po truputį tampi šiek tiek paranojiškas. Akylai stebi draugus. Ir jų, kaip dažnai būna, gerokai sumažėja. Nes tiesiog ne visais gali pasitikėti. Kitiems ši tavo itin keista padėtis palanki, ir fu, kaip negražiai žmonės kartais moka tuo naudotis. Kartais aš neprieštaraučiau, kad manimi kas nors naudotųsi, bet kad man netektų to matyti. Tai labai nemalonus vaizdas – regėti, kaip žmogus praranda savo garbę ir veidą per akimirką, siekdamas savanaudiško tikslo – galbūt per tave pasikelti savo populiarumą, parduoti prekę ar tiesiog kam nors įsiteikti.
Žmonės mūsų šalyje nepaprastai bijo išsišokti, „prisidaryti sau gėdos“. Daugumai jų geriau susilieti su pilkomis sienomis, nei atsiskleisti tikromis spalvomis.
Man visa ši situacija padėjo daug geriau pažinti žmones. Būdama scenoje, stebėdama žmonių reakcijas, jų nuotaikas, regis, išmokau labai daug. Žmonės mūsų šalyje nepaprastai bijo išsišokti, „prisidaryti sau gėdos“. Daugumai jų geriau susilieti su pilkomis sienomis, nei atsiskleisti tikromis spalvomis. Kartais jaučiu, kad tai už juos darau aš.
Dar man labai keista, kad žinomus žmones vis dar idealizuoja. Tie „iš ekrano“ yra nežinia kuo ypatingi. Ypač mažesniuose miesteliuose, kuriuose televizorius – kaip altorius. Žinomų žmonių ir nekenčia, ir jiems labai stipriai pavydi, ir dievina, trokšta, ir net vadina žvaigždėm ar, labai šlykštu, – „zviazdom“. O kai kurie iš tų žinomų taip ir jaučiasi! Būna labai juokinga stebėti kurį nors iš tokių, kurie jau nebelaiko savęs paprastais mirtingaisiais, jie sau – „dangiškieji kūnai“. Vaikšto koridoriais nosimi liesdami lubas ir visa savo povyza primena besituštinančius liūtus. Man taip knieti paklausti: „O tu, žmogau, kodėl toks ypatingas jautiesi?“ Žinot, gal kada ir paklausiu.
Mane labai erzina, kai, susipažindama su nauju žmogumi, iš pradžių turiu išklausyti jo nuomonę apie mano darbą televizijoje, teatre, kine, radijuje ar dar kur nors. Tada labai gailiuosi, kad nemačiau jo darbo vietoje, – turėčiau ką pasakyti atgal. Labai norisi tarti: „Ei, aš čia stoviu prieš jus. Beata. Pradėkime pažintį iš naujo – be vertinimo, be išankstinio nusistatymo.“
Neretai net visai artimi žmonės – draugai, draugų tėvai – manęs klausia, kaip jaučiuosi būdama žinoma, kaip reaguoju, kai mane atpažįsta gatvėje. Jie nuogąstauja, kad mano asmenybė gali pražūti. Kad man neva taip patiks ryškios lempos televizijoje, jog pamiršiu, kas yra F. Dostojevskis ar W. Gombrowiczius. Žvelgiu aš į juos ir noriu kaip nors įrodyti arba pasižadėti, kad neišsitrins mano smegenys nuo kelių valandų eteryje, kad visada liksiu savimi, jei neištiks koks Alzheimeris, plaukų nesibalinsiu, krūtų nesipūsiu ir nepradėsiu dainuoti grupėje dainų su priedainiais „ša-la-la“. Tik žiūriu aš į tuos žmones, į jų dvejones ir matau, kad esu jiems jau pražuvusi. Ir net jeigu dabar imčiau cituoti W. Faulknerį, nepelnyčiau papildomų taškų. O ir nereikia. Atsitraukiu.
Yra tokia didi JAV laidų vedėja Oprah Winfrey. Ji pasakė: „Televizija manimi nesinaudojo. Aš naudojausi televizija geriems tikslams.“ Panašiai ir aš mąstau apie buvimą bet kuriame eteryje. Tik apsižvalgiau, ką veikia dauguma žinomų merginų, mano bendraamžių, su tuo žinomumu Lietuvoje. Jos bent kartą per savaitę parodo savo nuogas šlaunis socialiniame tinkle ir kuria keistas sensacijas. Jaučiuosi svetimkūnis tame pasaulyje.
Man norisi veikti kitaip, kalbėti atviriau, bet ne apie lovos reikalus, o apie patirtį, gyvenimą. Man visai nesinori demonstruoti šlaunų, bet žiniasklaida visas mus dažniausiai matuoja pagal vieną kurpalių. Kartais tai erzina. Televizijoje esu ne dėl to, kad esu graži. Man nėra baisu kažkam būti nepatraukliai. Tiesą sakant, tai nėra reikšminga. Man baisu, kai žmonės atsisako į mane žiūrėti kaip į asmenybę, kai jie prilipdo vieną ar kitą etiketę arba kai mano vertę matuoja pagal veidą ar kitus išvaizdos duomenis. Tada norisi pasakyti: „Ei, aš čia ne tam.“
