Klientai ją labai gerbė ir mylėjo, nors ne visi žinojo, kad gydytoja Justina Vaitkienė rašo eiles ir deda jas į stalčių. Dabar tos eilės spausdinamos Vokietijos almanachuose, lietuviškai išleisti šios moters romanai „Petitio“ ir „Nušvitimas“, o praėjusių metų pabaigoje pasirodė novelių knyga „Du lagaminai“. Pakalbėti apie kūrybą, meilę ir kasdienybės stebuklus su devyniolika metų Hamburge gyvenančia Jutta susitiko žurnalistė ir rašytoja Lina Ever.

Prieblanda, pro vos praskleistas sunkias raudonas užuolaidas įkyriai veržiasi saulė, bet jai neleidžiama karaliauti kambaryje, kuriame gyvena praeitis – didelė sunki raižyto medžio knygų spinta, veidrodis, senovinė sofa ir elegantiškas kavos stalelis su ant jo stovinčiais porceliano puodeliais, kokius mano močiutė laikydavo sekcijoje ypatingoms progoms.

Žingsnių skleidžiamą garsą sugeria storas kilimas, Jutta mosteli man ranka į sofą, o pati elegantiškai atsisėda į priešais besipuikuojantį seną fotelį. Ji originaliai pasipuošusi, dailiai suguldžiusi garbanas, sėdi tiesi, pasitempusi, paskui grakščiai paima kavos puodelį, ir aš suprantu, kad ši moteris man primena A. Smetonos laikų Kauno damas. Tokios manieros sovietmečiu slapta laikytos lietuviškos elegancijos sinonimu. Kai panyrame į jaukų pokalbį, Jutta pasikeičia. Atvirai dėsto mintis, samprotauja apie kūrybą, tėvynę, laisvę, meilę, aistras. Pasijuokia iš savo baimių ar nežinojimo, užkrečia paprastumu.

„Negaliu rašyti, kai atitrauktos užuolaidos, – jaučiuosi taip, lyg kas žvilgčiotų man per petį. Nežinau, iš kur tas įprotis. Suprantu, kad tai kvaila, kad gyvenu antrame aukšte, o langas priešais yra gana toli, bet vis tiek susikaupti galiu tik jas užtraukusi, tik izoliavusi save nuo aplinkos. Nuo vaikystės jaučiu svetimų žmonių baimę. Negaliu pakęsti prietemos, šešėlių.
Mėgstu rašyti ryte, tik pabudusi. Tada vos vos praskleidžiu užuolaidas – padarau mažą plyšelį, kad šviesos degti nereikėtų. Rašau netvarkingai, mano kambaryje pilna besimėtančių lapų ir lapelių su mintimis, citatomis. Kelis tuščius visada nešiojuosi su savimi – kad bet kada, kad ir kur būčiau, turėčiau kur užsirašyti. Hesė, kai sirgo, irgi, regis, mintis dėstė ant lapelių. Juodraštyje visada rašau ranka, o jau paskui perspausdinu kompiuteriu. Nesilaikau jokios tvarkos, kartais rašau nuo pradžios, kartais – nuo galo, nelygu, koks kūrybinis impulsas tuo metu. Man reikalingas tas kūrybinis chaosas.“

Šis kambarys ir yra viena pagrindinių Jūsų naujo romano „Raudonos pelytės“ veiksmo vietų?

Mano naujame romane aprašyta štai ši naktimis girgždanti raižyta knygų spinta, kurioje yra ir kažkiek paveldėtų indų, ir va štai tas irgi iš Lietuvos atvežtas veidrodis. Jis mano naujame kūrinyje stovi vidury kambario. Tame veidrodyje nemigos naktimis aš tarsi matau savo protėvius. O knyginė, kuri vieną kartą išvertė mane iš lovos, nes lentynos neatlaikė knygų svorio, veik kasnakt prikelia ir tarsi šneka protėvių balsais. Ne, ne mane šnekina, o mano herojų. Jis atiduoda duoklę praeičiai. Ieško savo šaknų, kartu – lyg ir mano pačios. Tos šaknys prasideda net Zalcburge, paskui veda į Prūsiją, vėliau į Lietuvą ir vėl grįžta į Vokietiją. Šokinėju tarp vietų ir laikotarpių, bet tai – ne istorinis romanas, veikiau – vienos šeimos istorija. Ir tik iš dalies asmeniška.

Kai Vokietijos almanachas išspausdino mano pirmąjį eilėraštį su pavarde Noak, buvau devintame danguje – juk pagaliau susigrąžinau tai, kas man visada priklausė ir kas ilgus metus drausta, kai gyvenau Lietuvoje. Buvome pabėgėliai, taigi negalėjau išsiduoti, kad esu vokietė. Nemėgau ir savo lietuviško vardo Justina, nes šeimoje buvau vadinama Jutta – akcentuojant dvi „t“. Lietuvoje taip rašyti drausta. Manau, retas suprato, kaip mane tai skaudino. Garsiai įvardindama save ir savo protėvius, rašydama savo pavardę, atrodo, iš tiesų tampu jų dalimi.

Naujojo romano „Raudonos pelytės“ veiksmas vyksta ne vien šiame kambaryje, bet ir mano mėgstamoje kavinėje Hamburgo centre. Jos langai – į blizgantį ežerą. Aš labai mėgstu tą vaizdą, tuos kvapus ir daugelį taip trikdantį kavinės triukšmą. Pasineriu į savo mintis ir nieko negirdžiu, todėl labai gerai jaučiuosi.

Savo sukurtą herojų paklaidinu ir garsiajame Hamburgo žuvų turguje. Turėtumėte pamatyti, kokie koncertai ten vyksta paryčiais. Po naktinių renginių žmonės šoka, geria alų, viskas garuoja... Tik atvykę lietuviai negali pakęsti to bohemiško, visai kitokio gyvenimo, nuoširdaus vietinių šėliojimo, atsipalaidavimo. Beje, taip elgiasi ne vien jaunimas, ten renkasi įvairaus amžiaus žmonės. Ir mano septyniasdešimtmetė herojė ten šoka. Labai norėjau atskleisti Hamburgo pulsavimą.

O Jūs pati esate ten šokusi?

Ne… Didžiausias mano trūkumas, manau, yra tas, kad nemoku atsipalaiduoti, šokinėti iš džiaugsmo, kvatotis.

Kaip supratau, Hamburge jaučiatės sava.

Hamburgas – nuostabus miestas, tik kartais savęs klausiu, gal panašiai jausčiausi ir kituose Vokietijos miestuose? Labai noriu pabuvoti Zalcburge, pagyventi Rostoke. Į pastarąjį 1941 metais buvo atkelti vokiečiai repatriantai mano artimieji.

Hamburge atsidūriau prieš beveik 19 metų. Šią vietą lėmė likimas. Arba atsitiktinumas. Taip, aš myliu šį miestą. Gal čia, kaip ir kituose uostamiesčiuose, – laisvas oras ir jis mane pakrauna, leidžia gerai jaustis?..

Hamburge galiu atsisėsti ant suoliuko, gerti, valgyti, skaityti. Niekas neatsisuks, nenužiūrės, nenumes replikos. O Lietuvoje buvau gydytoja, ir tai mane kaustė. Gal tai neigiama mano charakterio savybė? Hamburge galiu būti viena, ilgiausiai sėdėti kavinėje su knyga ir taure vyno, lankytis džiazo klubuose. Vokietijoje veik ritualu yra tapęs popietinės kavos gėrimas. Apie ketvirtą valandą sunkiai rasi vietą kavinėje. Visus stalelius užsėdusios mano amžiaus moterys, jos kalbasi, šurmuliuoja, skaito. Įdomu būna tai stebėti. Lietuvoje retai pamatysi tokį vaizdą.

Tai ką vis dėlto laikote savo tėvyne – Lietuvą ar Vokietiją?

Kažkuris protingas žmogus yra pasakęs, kad tikroji žmogaus tėvynė yra ne žemė, bet oras. Pridurčiau – ir supantys žmonės. Kas yra tėvynė, suvoki daug vėliau – jau subrendęs, juk kai esi paauglys, apie tai net nemąstai. Man buvo dar sunkiau, nes augau tarp dviejų tėvynių. Namuose buvo vokiška terpė, o lauke – lietuviška. Dvikalbystė, dviejų pasaulių sintezė vaikystėje buvo normalu, paskui supratau, kad kiti vaikai gyvena visiškai kitaip. Turėti dvi tėvynes, du polius yra smagu. Tai ypač suvokiau iškeitusi gydytojo profesiją į kūrybą.

Du poliai – kūrėjo būties taškai, dvi imanentinės erdvės, abi labai reikalingos. Esi lyg ir tarp abiejų, bet iki galo nepriklausai nė vienai. Būdamas neprisirišęs jauti begalinę laisvę. Aš manau, kad tėvynė, mūsų pasaulis, glūdi mūsų viduje. Štai čia. (Jutta švelniai šypsosi rodydama į širdies plotą.)
Tėvynę savo viduje išplėčiau iki pasaulio. Mano viduje yra tėvynė, visa mano istorija, tos vietos, tie žmonės Lietuvoje ir Vokietijoje, svarbūs gyvenimo taškai. Nešiosiuosi tai visą gyvenimą. Tas pasaulis yra visur, kur esu aš. Ir kai manęs klausi, kur norėčiau gyventi, jei ne Hamburge, galiu atsakyti, kad norėčiau gyventi viduje, tame savo pasaulyje, kol jo viso dar neišsėmiau. O visa kita ne taip jau ir svarbu. Juk viską vežiojiesi su savimi ir gyventi gali bet kur. Su miestu daliniesi tik savo istorija, įvykiais, sutiktais žmonėmis.

Jei reiktų padėti tašką žemėlapyje, rinkčiausi Paryžių. Buvau ten seniai ir tik kartą, bet oras, kurio tą naktį įkvėpiau, buvo stebuklingas. Kita vertus, man užtenka nukeliauti ten mintimis.

Tai kaip visgi atsidūrėte Vokietijoje?

Kartais net pati nežinau, kaip ir kodėl čia atsidūriau. Mano gyvenimas Lietuvoje iki tol buvo idealus, turėjau šeimą, darbą, kūrybinės erdvės. Aišku, situacija šiek tiek pasikeitė Lietuvai tapus nepriklausomai. Jei būčiau gimusi dešimtmečiu anksčiau arba vėliau, būtų buvę lengviau prisitaikyti. Ir finansiškai būtų buvę daug lengviau, jei būčiau pasirinkusi gerai apmokamą odontologo darbą, o ne kūrybą.

Po 1991 metų sausio 13-osios įvykių išsiunčiau dokumentus į Vokietijos ambasadą, o paskui apie juos pamiršau. Gavus leidimą gyventi Vokietijoje, nusprendžiau, kad tai – ženklas, kad turiu vykti ten, kur mane šaukia, kur mano šaknys. Kartais net pagalvoju, kad mane vedė kažkokia nematoma ranka, o aš klusniai ėjau iš paskos.

Rašyti pradėjau, nes Lietuvoje man trūko žmonių, su kuriais būčiau galėjusi pasikalbėti poezijos kalba, kuriems būčiau galėjusi papasakoti, kaip į mane prakalbo žiedas už lango, nebijodama gauti etiketės „visai nuplaukusi“. Čia radau žmonių, tarp kurių jaučiuosi sava, kuriems nebijau atskleisti savo kūrybinių minčių, prieš kuriuos neturiu pudruotis, apsimetinėti.
Man reikia Vokietijos, vokiečių kalbos, nes man gera ja bendrauti. Nors rašau vis dar lietuviškai.

Jūsų literatūrinis talentas atsiskleidė irgi Vokietijoje?

Ne, rašyti pradėjau Lietuvoje, jau buvau išleidusi kelias novelių ir dvi poezijos knygeles, romaną „Pabudimas“, eseistinių darbų, tačiau tik Vokietijoje galėjau atsidėti vien kūrybai. Tiesa, pirmieji žingsniai buvo tarsi ieškojimas terpės, kur galėčiau save išreikšti. Atvažiavusi tapau studente ir labai tuo mėgavausi. Universitete kartu su jaunais žmonėmis lankiau filosofijos ir literatūros seminarus. Buvo taip smagu ir tokia naujiena, kad tokio amžiaus galiu mokytis iš naujo. Žavėjo visai kitokie studentų ir dėstytojų santykiai. Paskui buvau priimta į Hamburgo autorių susivienijimą, pradėjau lankyti kūrybinio rašymo studijas, iš jų vėliau gimė literatūrinis sambūris, sutikau daugybę bendraminčių vokiečių. Mes ir dabar kartą per mėnesį renkamės pas ką nors namuose. Šeimininkas duoda temą, ir visi bandome ta tema rašyti. Paskui diskutuojame. Džiaugiuosi, nes tai priverčia mane mąstyti ir rašyti vokiškai.

Romanų vokiškai neišleidau. Gal trūksta drąsos, gal nemoku savęs parduoti, už save kovoti, o agento neturiu, tačiau labai džiaugiuosi, kad mano poezijos išspausdinama kasmet leidžiamuose „Bibliothek deutschsprachiger Gedichte“ ir leidyklos „Bockel“ almanachuose.

Pakalbėkime apie meilę. Kiek žinau, Jūsų vyras Vokietijoje nepritapo. Ar dabar gyvenate atskirai?

Meilė laikui bėgant keičiasi, kinta ir jos forma. Jaunystėje atrodo, kad mylėti gali tik vieną konkretų žmogų, bet vėliau supranti, kad tai daug platesnė sąvoka. Kinta ir mūsų pačių mintys, kartais net nustembi supratęs, jog galvoji visai kitaip nei jaunystėje. Meilę patys auginame viduje. Ir jei mums pasiseka ją užauginti didelę, tai joks atstumas nebūna baisus. Aš savo vyrą labai branginu, nes leido ir leidžia man skraidyti. Jis supranta, kad turiu gyventi čia. Kartais pagąsdina sakydamas: jei greitai negrįšiu, vieta bus užimta. Jaunystėje tokie dalykai atrodo dramatiški, o dabar tik pasijuokiame iš to. Beveik per kiekvienas vestuvių metines aplankome upės vingį, prie kurio pirmąkart pasibučiavome. Praėjusiais metais šventėme vestuvių penkiasdešimtmetį.

Dabar mus sieja tikra draugystė. Tai daug stipriau už aistringą meilę. Ir tas ryšys jau nenutraukiamas. Bendri prisiminimai, vaikai, anūkai... Berods Johannas Wolfgangas Goethe yra pasakęs, kad senų prisiminimų, kaip ir senų draugų, nepasigaminsi. Vyras yra mano didžiausias kritikas, jam pirmam siunčiu savo darbus, nors nepaliaujamai mane kritikuoja. Paskutinį kartą sakė, kad išmestų pusę, tada būtų galima skaityti. O kai pyktelėju, sako, kad juokavo. Aš vertinu jo nuomonę, bet nėra lengva priimti artimo žmogaus kritiką. Tai irgi reikia išmokti.

Draugystė smagu, bet ar Jums yra tekę vėl ir vėl įsimylėti taip, kad drugeliai plazdėtų?

Aišku, menininkui juk daug nereikia. Esu rudeninis žmogus ir greičiau įsimylėčiau turbūt rudenį parke spardydama nukritusius lapus. Kažkada sėdėdama kavinėje ir stebėdama įsimylėjusią jauną porą, kurių akys spinduliavo, o rankos lietėsi, pajutau tokį norą dar kartą įsimylėti!... Tas jausmas buvo toks stiprus, kad nepaleido ilgai. Gal tai skamba išdavikiškai, bet su vyru apie viską kalbamės labai atvirai. Jis man taip pat sakė, kad dar kartą stipriai įsimylėti būtų tikra Dievo dovana. Net nežinau, kaip reaguočiau, jei taip nutiktų. Gal apsidžiaugčiau, o gal ir labai supykčiau.

Vienoje knygoje rašote: „Kūryba – paslaptingas ir ilgas pažinimo takas į save, nusitęsęs į ieškojimų begalybę, pasmerkė mane amžinai priklausomybei ir... kančiai.“ Ar kūryba dažnai yra kančia? Ar tikrai verta dėl jos kankintis?

Kančia – ne tiesiogine prasme. Ją labiau sieju su ieškojimu žodžio, kuriuo sunku išreikšti išgyvenimus, pajautas, emocijas.

Kartais galvoju, kad kūryba yra savanoriška vidinė tremtis. Nežinau, ar tai minčių monologas, ar ramus dialogas su savimi. O gal ginčas, konfliktas su savimi siekiant sumažinti atstumą tarp vidinio ir išorinio pasaulių?

Kūryba tarsi norisi įteisinti savo vidinį pasaulį, savo pasaulio viziją atsiribojant nuo logikos ir realybės. O gal kūryba – vidinių griuvėsių rinkimas, dėliojimas, lipdymas trokštant vidinės ramybės, it norint įvesti namuose tvarką?! Šiaip kūryba jau yra tapusi mano kasdienybe. Kartais, stovint prie viryklės ar valant dulkes, ranka sustingsta, ir nušvinta abejonė, ką gi aš čia veikiu. Tada šveičiu į šoną tą kasdienybę, tą minčių žudikę, ir einu prie rašomojo stalo, aprašau tas visas nusėdusias dulkes. Kai rašau, tarsi prasidaro slapti stalčiai, ir net negaliu suvokti, ką reiškia tie iškylantys vaizdai. Ar jie iš praeities, ar susapnuoti, ar kažkas pasakojo, ar pats išgyvenai, patyrei...
Kankinu save, plaku, kad netelpu į dienos rėmus, nors sėdžiu prie kompiuterio beveik nuo ryto iki vakaro, pykstu, kad laikas trumpėja, o svajonės ilgėja.

Jūsų novelių rinktinės „Du lagaminai“ herojės – nepritampančios keistuolės. Ar ir save šiek tiek tokia laikote?

Jei reikia pasakyti ką nors apie save, į galvą peršasi seniai kažkieno pasakyta mintis: „Mano gyvenimas – tartum pagal atsitiktinį modelį sukurptas siužetas be jokio vientisumo.“

------------
Taip įsitraukiu į pokalbį, kad net pamirštu, kiek valandų. Jutta griežtai primena, kad, jei noriu spėti į autobusą, turiu paskubėti. Ji – nelyg mama – prieš kelionę liepia pavalgyti, ir aš negaliu atsisakyti garuojančios špinatų sriubos su krevetėmis. Dar šnektelime apie jos mėgstamus rašytojus H. Hessę ir F. Kafką, išgirstu, kad ji labai mėgsta J. Radzevičiaus kūrybą, A. Šliogerį, prabėgomis pasikalbame apie jos pirmininkavimo Hamburgo lietuvių bendruomenei patirtį, vadovavimą Lietuvių vokiečių kultūros bendrijai „Lit-Art“, Hamburgo literatūrinį sambūrį, apie jos pomėgį siūti, apie Hamburge gyvenančią dukrą, į Lietuvą grįžusį sūnų, apie tris anūkus ir močiutės pareigas. Suprantu, kad medžiagos būtų dar vienam dideliam straipsniui, bet Jutta pakviečia kitąkart, kai būsiu Hamburge, šiaip užsukti pakalbėti apie gyvenimą, kūrybą, personažus... Tolstu autobusu nuo pušimis apgaubto rajono jausdama begalinį norą čia grįžti ir pratęsti mūsų pokalbį jaukioje aplinkoje, be jokių laikrodžių, diktofonų, citatų... Arba susitikti paryčiais toje nuo įkaitusių kūnų garuojančioje kavinėje ir pamatyti, kaip šoka jos herojė.

Portreto štrichai

Šeima. „Dukra, sūnus ir trys anūkai.“
Zodiako ženklas. „Gimiau rugsėjo 23d., kartais būnu Mergelė, kartais – Svarstyklės. Dažniau svarstinėju apie gyvenimą.“
Filmas ar režisierius. „Negaliu pamiršti F. Felinio „Žmogaus orkestro“, I. Bergmano „Žemuogių pievelės“ ir A. Tarkovskio filmų.“
Citata. „Šiuo metu manyje yra apsigyvenusi Czeslawo Miloszo mintis: „... kiekvieną akimirką, pripažindami ar nepripažindami to, esame iki mūsų gyvenusių valdžioje. Ten, kur nėra atminties, ne tik laikas tampa tuščias, bet ir erdvė, medžiai, uolos byloja mums, tačiau mes jų nesuprantame. Tik per atmintį galime išmokti suprasti kalbą.“
Patiekalas. „Balandėliai.“
Spalva. „Violetinė.“
Svajonių miestas. „Paryžius.“
Laisvalaikio užsiėmimas. „Per pauzes tarp rašymo siuvu... O ištrūkusi iš namų, lankau teatrus, literatūrines kavines, džiazo klubus.“
Gyvenimo credo. „Nors viskas kinta, kartais ir mano pačios mintys viena su kita konfliktuoja, svarbiausia išlikti savimi, neišduoti savo vidinės esmės.“