Prieš daugelį metų važiavau į Klaipėdą susitikti su Jumis – vilniete, iškeitusia gimtinę į svetimą uostą. Sėdėjome dramos teatre, lijo, sakėte, kad nemėgstate permirkusių batų ir šlapių drabužių, bet visa atperka jūra, kai ritasi didžiulės bangos, o aplink švilpia, staugia, šniokščia. Dabar sėdime Nacionaliniame dramos teatre po spektaklio „Žuvėdra“, dulksnoja, laukiate savo studentų... Daug kas pasikeitė, o aš ir vėl klausiu apie Klaipėdą: ar ilgai ją jaukinotės?
Prie Klaipėdos pripratau negreit. Vilniaus centro vaikas atsiduria svetimoje aplinkoje, jaučia didelį kontrastą. Sostinėje – visai kitas ritmas, daug teatrų. Klaipėda man pasirodė svetima ir per rami. Be to, bendrabutis – kažkur toli nuo centro. Tos amžinos kelionės perpildytu autobusu, miestas ištįsęs it ilgas šalikas. Paskui pasidarė įdomu važinėti prie jūros ne sezono metu – per pūgas, audras. Nekišdavau nosies tik tada, kai pliaupdavo liūtys. Jaučiausi aktyvi jungiamosios magistralės Klaipėda–Vilnius dalyvė. Ilgėjausi namų Vilniuje, važiuodavau autostopu aplankyti mamos, brolio, pažiūrėti spektaklių, filmuotis.
O paskui gimė dukra, ir supratau, kad nebegrįšiu. Laimei, brolis atvažiavo į Klaipėdą. Jo žmona – klaipėdietė. Pagyvenusi Vilniuje panoro grįžti į gimtinę. Susidarė didesnis šeimos ratas, bet vėliau mano dukra Gabrielė įstojo mokytis į Vilnių. Ji ir mano mama gyveno sostinėje, o aš – toje pačioje magistralėje.
Klaipėdoje, teatre, turėjau daug darbo, puikių partnerių, kolegų, draugų, kartu išgyvenome tas nelaimingas teatro rekonstrukcijas, klajones po įvairias Žemaitijos ir kitas vietas... Keistai gyvenau. Kai pasižiūriu atgal, sunku įsivaizduoti, kad šitiek metų – daugiau kaip trisdešimt – ten prašvilpė.
Buvo ir visai pilkų tarpų, jie tiesiog iškritę iš atminties. Ką veikiau, ką dariau, nelabai prisimenu. Taip, buvo teatras. Buvo išskirtinių, man labai brangių spektaklių, tarkim, J. P. Sartre‘o „Už uždarų durų“, – žmonės ėjo po aštuonis kartus žiūrėti... Vėliau atsirado studentų. Atsakomybė, kad turiu juos išmokyti, tapo gera paspirtimi tobulėti, pradėjau ieškoti įvairių metodikų, kaip naudingiau perteikti patirtį.
Gedimino prospekte augusios mergaitės kelio galas buvo teatras? Ar tai lėmė Jūsų pasirinkimą?
Domėtis teatru pradėjau vyresnėse klasėse. Lankiau Valerijos Karalienės dramos būrelį. Žavėjo vadovės asmenybė, teatro supratimas, tikėjimas juo, pastabos. Mes, paikas jaunimėlis, buvome skatinami matyti ne išorinį gražumą, aplodismentus, o suvokti, kad aktorystė yra ypatingas darbas. Prisimenu pirmuosius Valerijos Karalienės pamokymus. Jautėmės esančios panos, rūpėjo dažytis, o ji pasakė: „Kam to reikia, kam paišai naują veidą ant savo veido? Taip išnyksta paslaptis, žmogus užsideda arba nusipiešia kaukę.“ Mokė kalbėti scenoje, sakė, kad žiūrovas negirdės, jei aktorius vels žodžius, neturės pozicijos, bus netvirtas. Kalbėdavo paprastai, ūkiškai. Turbūt todėl visa atmintyje išliko tiek daug metų.
Darausi visiška darboholikė. Kūryba yra jėga, kuri neleidžia nuvargti, suglebti ir apmirti. Poilsis mane pradeda erzinti.
Nuoskauda, kad tais metais, kai stojote, Vilniuje buvo priimama tik rusų grupė... Ar nesvarstėte metus palaukti, gal pagyventi pas močiutę Bagaslaviškyje?
Močiutė – vilnietė, ji į Bagaslaviškį išvažiavo. Aš ten būdavau vasaromis. O Klaipėda man priminė vieną nemalonų vaikystėje patirtą dalyką. Mudvi su močiute atostogavome Juodkrantėje, ir ji sunkiai susirgo. Reikėjo skubiai guldyti į ligoninę, antraip būtų mirusi. Klaipėda nenorėjo jos priimti. Taigi šis miestas man atrodė labai atšiaurus, svetimas uostas. O aš turėjau važiuoti ten stoti ir ten likti. Ilgai jaučiau didžiulę atmetimo reakciją, buvo ašarų. Negalėjau pakęsti, kad viename bendrabučio kambaryje reikia gyventi keturioms. Klaiki atrodė ta bendruomenė, – jokio privatumo.
Esate sakiusi, kad Klaipėda padovanojo Jums dvi meiles: mylimą vyrą Valentiną Klimą ir jūrą. Kai paplūdimys ištuštėdavo, mėgdavote eiti pajūriu prieš vėją ir šaukti, dainuoti visu garsu.
Šaukiau tik kartą. Šiaip vaikščiodavau gan ramiai ir labai susikaupusi. Paskui užėjo keista manija, azartas rinkti akmenukus su skylutėmis. Grįždavau namo su visa kraitele ir vis pagalvodavau, kad jūros tądien taip ir nemačiau. Tokie akmenukai yra reti, turiu jų visą kolekciją. Esu išdovanojusi kolegoms premjerų proga.
Kaip greitai Klaipėdoje aplink susibūrė savų žmonių ratas? Esate sakiusi, kad pasiilgote gerosios bohemos. Ar uostamiestyje tokia buvo?
Klaipėdoje tokia buvo. Aš pakliuvau į šį miestą laimingu laiku, kai teatre dar dirbo senieji aktoriai – Vytautas Kancleris, Algirdas Venskūnas, Henrikas Andriukonis. Be galo geranoriškos kartos žmonės. Jie mus globojo. Vytautas Paukštė – vienas didžiausių mano ramsčių, nuostabiausias partneris, puikus bičiulis. Vyresnieji aktoriai įvedė į dailininkų, muzikantų ratą. Jie turėjo tradiciją susitikti, kartu pabūti po spektaklių. Gavome žaliąjį bilietą – nuostabių žmonių kompaniją, o patys nieko nesubūrėme. Ir pamažu, pamažu, kai senoji karta išėjo į pensiją, bohemiškas bendravimas išvėso. Kuo sunkesnius vaidmenis kurdavai, tuo artimesni tapdavo kolegos. Laukdavai tų spektaklių, kad pabūtum su savo dvasinio lauko aktoriais. Ne vieną vakarą, kartais – ir naktį, kalbėta, svarstyta, ieškota.
Dukrelės Gabrielės susilaukėte mokydamasi trečiame kurse. Kas Jums padėjo Klaipėdoje? Juk artimųjų šalia nebuvo.
Kai gimė dukrytė, padėjo mama. Mažoji augo Vilniuje. Mano mama ir močiutė Gabrielę augino gan ilgai. O aš blaškiausi. Studijuodama ketvirtame kurse, sukūriau Gretchen Džordach vaidmenį A. Žebriūno filme „Turtuolis vargšas“. Kritikai pranašavo puikią karjerą, nuolat buvau kviečiama filmuotis į kitas šalis. Kaip pamišusi laksčiau iš Klaipėdos į Vilnių pas vaiką. Nelengvas periodas. Daug spektaklių, daug išvykų ir baisi neramybė dėl vaiko. Norisi matyti, kaip atsisėda, kaip pradeda ulbėti. Kartą atvažiavusi pamačiau – eina iš vieno kampo manęs link. Ir taip džiaugėsi savarankiškai atpuolusi į glėbį! Labai anksti pradėjo kalbėti, kartoti viską, ką sakai. Susitikusi Gabrielės iš rankų nepaleisdavau. Mama sakydavo: „Nepripratink, nes paskui mums bus sunku.“ Norėdavosi dukrą visą laiką nešioti, glausti. Mano mama ir močiutė neturėjo sveikatos tampyti – visai nemažulka Gabrielė buvo, o aš negalėdavau jos paleisti. Oi, sunku net prisiminti. Labai padėjo ir brolis, jam ir mamai esu be galo dėkinga. O paskui pasiėmėme dukrelę į Klaipėdą. Darželio nelankė – padėjo vyro teta, buvome su ja pakaitomis. Tad visą ikimokyklinį periodą klausėmės jos pasakojimų, kalbėjimų, patirčių. Daug laiko Gabrielė praleisdavo teatre, užkulisiuose, buvo labai drausminga, išmokyta deramai elgtis, labai tyliai būti. Ji vaidino viename vaikams skirtame spektaklyje ir viename – suaugusiesiems (A. Razumovskio „Seseryse“). Labai įsijausdavo. Jame yra tokia tragiška scena, kai pasakoma, kad dvi mergaitės liko našlaitės. Ir ateidavo mano Gabrielė su V. Paukštės dukra Adute – dvi liūdnos našlaitėlės. Taip širdį suspausdavo! Dabar Gabrielė – suaugusi moteris, turi savo šeimą. Mūsų ryšys gražus, stiprus. Džiaugiuosi. Ir mamą turiu, ir su ja ryšys didžiulis. Nėra dienos be skambučio.
Teatras Jūsų dukters nepatraukė?
Ji nesiveržė eiti tėvų pėdomis. Gabrielei buvo įdomu rašyti. Džiaugiuosi, kad ji – ne aktorė. Tai labai sunki profesija. Turi užsiauginti vidinius raumenis, būti ypač tvirto charakterio, kad tavęs neišmuštų iš vėžių, kad turėtum jėgų vėl ir vėl patikėti savo profesija.
Klaipėda Jus sulaikė – nes įsimylėjote. Iš karto? Susirinko pirmakursiai į auditoriją, ir krito į akį bendrakursis kaunietis Valentinas Klimas?
Ne, ne iš karto. Niekas man į akį nekrito. Mudu labai ginčydavomės, buvome dideli vienas kito oponentai. Valentinas – iš Kauno, aš – iš Vilniaus. Tais laikais, Dievas žino, kodėl, klestėjo absurdiška mada – Vilnius prieš Kauną. Mūsų bendrakursiai ir vilniečiai, ir kauniečiai buvo stiprūs lyderiai. Povandeninės srovės, nuolatiniai prieštaravimai... Ir mes su Valentinu kurį laiką kovėmės.
Priešybės traukia.
Taip, priešybės kada nors ima viena kitą traukti. Nors aš nežinau, kas tai buvo. Labai gerai prisimenu mūsų su Valentinu santykių pradžią. Turėjome parengti etiudą ir parodyti kurso vadovui Povilui Gaidžiui. Sunkiai sekėsi mums tas etiudas, vis ginčijomės ir ginčijomės, pykomės ir pykomės – niekaip neradome bendro taško. Paskui nutarėme: „Jei taip ginčijamės, tai ir etiudą reikia daryti apie šį ginčą.“ Ir sukūrėme apie du niekaip nesusitariančius žmones. Neblogai pavyko. Prisimenu, iš fakulteto parėjome pėsčiomis į bendrabutį. Labai ilgą kelio gabalą įveikėme, kojos pavargo, bet pagavau save galvojant, kad man įdomu su juo eiti ir kalbėti. Man įdomu ir nebaisu tylėti. Gerą kelio atkarpą ir tylėjome. Ir vėl kalbėjome, juokavome. Kai kitą dieną susitikome, man buvo truputėlį nedrąsu. Nesupratau, kodėl. Pajutau, kad save kontroliuoju. O tai turbūt buvo kažkokia simpatijos užuomazga. Ir patikti nori, ir bijai – nežinai, kaip baigsis. Paskui viskas vyko labai greitai. Jau buvo ryšys užsimezgęs. Kartu nugyvenome beveik trisdešimt metų.
Kas padėjo oriai pakelti staigią vyro netektį? Iš kur vidinė stiprybė?
Gal pats Valentinas man padėjo – būdamas tikrai nepretenzingas, suprantantis žmogus? Darbe su kolegomis jam nutikdavo įvairių dalykų, bet namie mano vyras buvo didžiulė gynybinė siena. Tada tiesiog galvojau, kad privalau laikytis dėl jo, dėl dukros, mamos, jo mamos. Negaliu ištižti. Gyvenimas nesibaigė. Turiu keltis, eiti, daryti viską, ką privalau. Aplinkiniai, artimieji, kolegos nekalti, kad man taip atsitiko. Pagalvoju – visa laimė, kad esu aktorė. Nežinau, kokia kita profesija man būtų padėjusi išsiugdyti tokį gebėjimą valdytis. Turi progą per vaidmenį išleisti jausmus. Per jį tarsi per atidarytą liuką išeina tavo patirtis ir visa, su kuo nenori, negali susitaikyti. Taigi tai – ir savotiška terapija. Kita vertus, tai labai pavojingas kelias, nes gali užsimiršti, pradėti spekuliuoti savo patirtimi. Žmogus yra žmogus, kai sugeba susiimti, valdyti savo silpnybes, demonus, chamizmą.
2008 metais pradėjote vaidinti Oskaro Koršunovo teatre. Prieš trejus metus persikraustėte į gimtinę. Ar lengvai palikote Klaipėdą, susikurtus namus, pro kurių langus buvo matyti jūra?
Taip taip, ir visą miestą, visus žiburius mačiau iš dešimto aukšto. Nežinau, esu keistas padaras. Nusprendžiu ir veikiu labai užtikrintai. Turėjau išvažiuoti ir išvažiavau. Ir taip daugeliu atvejų – ateina sprendimo laikas, ir padarau. Tarsi nukertu. Po kiek laiko grįžta aidu, bet tai – jau būtasis laikas. Kad ir kaip ilgu kartais būtų Klaipėdos, tų gatvių, to vaizdo pro langus, to didžiulio erdvaus buto, suprantu, kad visa tai – praeitis. Kai neliko Valentino, man... Miestas buvo mūsų. Likau vienui viena. Dukra išvažiavo į Vilnių, man pasidarė gūdu tame bute vienai. Supratau, kad nebegaliu ten gyventi, privalau kažką daryti. Ir padariau.
Ačiū Dievui, kad populiarumas neapsuko galvos ir nepadarė manęs savo pačios parodija.
Ar nepasiilgstate Odesos kino studijos? Ten buvote laukiama, kūrėte nemažai vaidmenų.
Priminėte juokingą laikotarpį. Tą, kai mažėjo lėktuvų ir traukinių reisų, o filmavimas Odesoje niekaip nesibaigė dėl amžino juostos broko, – man keturis kartus reikėjo važiuoti numirti, tai yra perfilmuoti mirties scenos, ir pakliūti ten turėdavau nesuvokiamu būdu. Kaip išgyvenau žvaigždės valandą? Oi, puikiai! Visur mane atpažindavo. Šioks toks ir pragaras – nes nesi tam pasiruošęs. Tave atpažįsta gatvėje, turguje, parduotuvėje, troleibuse, autobuse, kitame mieste, kitoje šalyje. Vienas dalykas buvo geras – atpažinusios oro uostų kasininkės padėdavo dėl bilietų. Ačiū Dievui, kad populiarumas neapsuko galvos ir nepadarė manęs savo pačios parodija.
O teatre tada nelabai sekėsi, nežinojau, kaip tvarkytis su vaidmenimis, ir kritikai rašė, kad mėgstu vis tą patį vaidinti, vis jautrumą rodau. Tai buvo sveikas spyris pripažinimą kine pelniusiai personai. Iš teatro išėjau. Tuos metus vis kviesdavo filmuotis į užsienį. Tai buvo patys lėkščiausi vaidmenys, išgyvenau kūrybinę krizę. Į teatrą mane vėl pakvietė Povilas Gaidys – po trejų metų. Supratau, kad privalau sąžiningai mokytis iš gyvenimo, iš partnerių, gebėti analizuoti savo vaidmenis. Kitaip būsiu scenoje vaikščiojanti schema.
Gerą aktorių užaugina sudėtingi, prieštaringi vaidmenys. Pagaliau gyvenimo pamokos – kuo skaudesnės, tuo naudingesnės?
Manau, kai tampi jautrus aplinkai, viską pradedi vertinti giliau, imi suvokti esmę, kiekvieną atskirą žmogų, jo skausmą priimi kaip savo. Iš aktoriaus nieko nėra, jei jis neįsiskverbia į kitą žmogų visomis savo galiomis.
Ar ilgitės kino?
Turiu labai daug darbo teatre, nėra kada ilgėtis. Be to, jau nesu kinui tinkamo amžiaus. Tai – jaunų žmonių menas. Gali ant pirštų suskaičiuoti filmus, kuriuose vaidinančios aktorės – brandžios moterys. Pabūti kine man nėra poreikio. Nebent žinotum, kad susišnekėsi su režisieriumi, kad tavo partneriai bus geri, kad širdis džiaugsis, nes tai – medžiaga, apie kokią svajojai. Tada norėčiau.
Koks laikas palankiausias aktorei?
Turbūt bet koks. Visi periodai – mano. Kas juos iš manęs atims? Buvo visko: nusivylimo, džiaugsmo, triumfo... Visa tai – mano, visa tai aš išgyvenau. Jaunystė žavi vienaip, branda – kitaip, dabar jau brandi branda – dar kitaip. Vis kas nors nauja ir įdomaus.
Kažkada Fellini, išvydęs per savo filmo premjerą pustuštę salę, nustebo: „Kaip čia taip gali būti?“ Ir iškart susigriebė: „Taigi visa mano karta išmirė.“ Nėra kam žiūrėti. Graudu, bet taip nutinka. Yra tavo karta, tu jai rūpi, paskui jau nežinau, kokių pastangų reikia, kad ir jaunai kartai įstrigtum. Toks yra ir teatras – tos dienos stebuklas. Čia ir dabar. Tai – jo tragizmas ir žavesys. Be to, aktoriui svarbu sėkmė. Mane sėkmė lydėjo. V. Žebriūno filmas – kaip iškritusi sėkminga korta, buvau pastebėta ir už Lietuvos ribų. O ir vėliau – į prigesusį Klaipėdos dramos teatrą atvažiavo O. Koršunovas. Pastatė vieną spektaklį, antrą. Likau to režisieriaus sąmonėje, jis pakvietė į Vilnių...
Už kino vaidmenis – Sidabrinė gervė, už kūrybą teatre – trys Auksiniai scenos kryžiai. Pagaliau buvote įvertinta Nacionaline kultūros ir meno premija. Per šią apdovanojimo ceremoniją sakėte, kad menininkui pripažinimas svarbus, kol jis yra gyvas.
Tai patvirtinimas, kad eini keliu, galbūt sunkiu, ne visada teisingu, bet pripažįstamu, darančiu poveikį. Baisu ir liūdna žinoti, kad neįtikinai, nesukrėtei publikos. Tada reikia daryti ką nors kita. Įvertinimas yra pripažinimas, tik jį svarbu tuojau pat pamiršti. Pasidžiaugti, labai padėkoti aukščiausioms jėgoms ir pamiršti. Jeigu nuolat apie tai galvosi, užgrius nežmoniška atsakomybė, imsi save kontroliuoti, ar atitinki įvertinimą, ar jau padarei ką nors blogai. Prisimenu, po pirmojo apdovanojimo negalėjau atsikvošėti, buvo taip gera, džiaugsmas truputėlį maišė protą ir... kišo koją.
Kalbėjote ir apie tai, kad kultūrai reikia ypatingų žmonių ir ypatingų namų, kad rajonų žmonėms dabar labiau pasiekiamas prekybos, o ne kultūros centras. Jums dėl to skauda?
Taip, man skauda, kad kai kuriuose rajonuose kultūrai skiriamas menkas dėmesys. O juk rajonų gyventojams reikia ne tik komedijų ar pigių pramogų, jie perka bilietus ir į „Hamletą“, „Žuvėdrą“. Po spektaklių kalbamės su žiūrovais, matau, kaip jie jaučiasi. Rajonuose gyvenantys žmonės imlesni nei viskuo persisotinę didmiesčių gyventojai.
Klaipėdiečiai Jus yra apdovanoję Padėkos kauke. Uostamiestyje esate užsiauginusi gerbėjų būrį. Jie sako: „Nelė Savičenko – mūsų aktorė.“ Ar grįžtate į Klaipėdą?
Grįžtu, vaidinu P. Gaidžio režisuotame spektaklyje „Paleistuvis“. Kai atvežėme „Žuvėdrą“, buvo sunku išeiti į pilnutėlę salę ir pasakyti: „Na, ką, mano brangieji...“ Mačiau daug pažįstamų mielų veidų. Kamuolys gerklėje stovėjo. Jaučiu didelius sentimentus Klaipėdai, negaliu nubraukti tų metų, tų žmonių. Niekada neatsisveikinsiu su Klaipėda. Juk ten – mano vyro amžinojo poilsio vieta.
Šiandien vaidinote Nacionaliniame dramos teatre – O. Koršunovo režisuotoje „Žuvėdroje“. Ar nebijote būti tapatinama su Irina Arkadina – valdinga egoiste motina?
Manau, dabar yra toks laikas, kai aktorius privalo ne vien advokatauti savo personažui, jis turi būti drąsus. Aš, Arkadina, girdžiu, ką kalba apie mane mano sūnus. Jį žudo didžiulis motinos egoizmas, valdingumas. Aš nebijau, turiu drąsos tokia būti. Ir pati turiu pykčio, valdingumo, tik gal ne tiek daug kaip Arkadina. Gyvenime yra įvairių situacijų, būna, išlenda tas slepiamas negerumas. Situacija išprovokuoja, ir nebesivaldai, pasiduodi silpnumo akimirkai. Aišku, kai kurie žmonės galvos: „Bet ir pabaisa.“ Jie neatskirs manęs nuo personažo. Ir tegul. Aš nebijau.
Neseniai vyko spektaklio „Didis blogis“ (Mariaus Ivaškevičiaus pjesė, režisierius Árpádas Schillingas) premjera. Kaip jautėtės vaidindama pati save – personažę Nelę Savičenko?
Spektaklis yra baisus, sunkus, jame kalbama apie žiaurius dalykus, atskleidžiamos negražios žmogaus pusės, kai jis elgiasi žiauriai su kitu, kad išliktų pats. Mes nežinome, koks mūsų demonas prabils susiklosčius ekstremalioms aplinkybėms. Eidami žiūrėti „Didžio blogio“ neturite tikėtis pamatyti didį gėrį.
Klaipėda buvo mūsų. Kai neliko Valentino, likau vienui viena. Dukra išvažiavo. Supratau, kad nebegaliu ten gyventi.
Mačiau, kaip Mažajame teatre vedate meistriškumo pratybas studentams. Buvo įdomu stebėti, – Jūsų mokiniams pasisekė.
Iš knygutės smuiku griežti neišmoksi. Kartos viena nuo kitos skiriasi savo interesais, apsiskaitymu, savarankiškumu ir t. t. Vienas kursas buvo be galo jautrus. Atrodė, kad jiems nuolat reikia papildomos globos, kad negalima sakyti tiesmukų pastabų. Per individualias pamokas su kiekvienu vaiku susitinkame veidas į veidą. Kai kuriuos, jei pritingi, pamiršta, neįsidėmi, reikia ir pabarti. Teatre dėl to būsi problema kitiems, spektaklyje žioplinėsi, o už žioplumą neatleidžiama.
Ką iš savo patirties patariate intravertams, kurie scenoje jaučiasi lyg į krantą išmestos žuvys?
Pati esu intravertė, studentus mokau to, kas man padeda. Atsparesnis tampi, kai visiškai įsitrauki į medžiagą. Tai yra tavo šarvai ir skydas, tavo tvirtovė. Tokiam žmogui baisu atsiverti, jo jėga yra tikėjimas tuo, ką daro, kai visiškai įsijaučia į vaidmenį, medžiagą. Kuo labiau patikėsi, tuo tvirtesnis jausiesi.
Šiuo metu vaidinate daugiau nei dešimtyje spektaklių. Kaip atsipalaiduojate? Ar grįžo mokyklos, jaunystės draugai?
Kai kurie mokyklos draugai grįžo. Labai džiaugiuosi dėl to, man gera pakviesti juos į spektaklius. Atsirado ir kitų draugų. Kaip pailsiu? Reikėtų klausti, ar sau leidžiu. Beveik neleidžiu. Nes neturiu laiko. Jei turiu laisvą dieną, vis tiek nesu laisva. Darausi visiška darboholikė. Kol kas yra toks periodas, ir man nei sunku, nei bloga, nei psichika kenčia. Poilsis pradeda erzinti. Nesuprantu, kodėl taip ilgai nereikia nieko veikti. Kūryba yra jėga, kuri neleidžia nuvargti, suglebti ir apmirti.
Kai pajaučiu, kad reikia nukrypti į šoną, susitinku su drauge, pasivaikštome po senamiestį, nueiname į Bernardinų sodą, pasikalbame apie visokius dalykus. Kitą kartą matau, kad namie reikia viską šveisti, valyti, plauti, tvarkyti. Buities darbai irgi puikiai atitraukia mintis. Mėgstu skaityti. Kai būnu pavargusi, imu tą pačią knygą ir 142 kartą skaitau mėgstamas vietas. Patinka galvoti, ką galėčiau studentams perduoti, papasakoti. Kaip gera dalintis ir matyti, kad to reikia!
Kada jaučiate didžiausią pasitenkinimą?
Kad aš beveik visada jaučiuosi gerai. Blogai, kai per repeticijas nerandu rakto, neaptinku savo vaidmens gyvybės, bet šiaip jaučiu, kad gyvenu, džiaugiuosi studentais, kolegomis. Smagu, kai yra jėgų, polėkio, kūrybinio azarto, kai gerai pavyksta spektaklis, kai užsimiršti... Na, ne visai užsimiršti, kitaip į beprotnamį pakliūtum. Džiaugiuosi gražiomis dienomis, nukritusiais įvairiaspalviais lapais...
Ar esate atvira meilei, ypatingam susitikimui?
Ką aš žinau? Nežinau, ką atsakyti (šypsosi).
