Graudžios ir liūdnos istorijos, sudėtingos ir nevaikiškos patirtys, kaip ir manoji. Vis tik daug atidžiau nei istorijas skaitau žmonių komentarus po jomis. Tokius besibaisinčius, smerkiančius, teisuoliškus ir kraštutinius. Kone kiekviename iš jų skaitau kokia yra motina, močiutė, šeima, kaip reikėjo elgtis vienaip ar kitaip. Visažiniai...

Mano istorija tokia. Gimiau ir augau mažame miestelyje. Tėvai susitiko jauni. Paskutinėje klasėje gimiau aš. Pirmagimė, laukta, mylima. Tėvai įstojo į universitetus, auginti mane padėjo seneliai. Sveika, sociali, mylinti aplinka. Kad jauna šeima gyventų atskirai, nuo tėvų, išsinuomojom būstą privačiame name, kur pirmame aukšte gyveno šeima su dviem vaikučiais - keturiolikos sūnus ir devynmetė mergaitė. Didžiulis privatus kiemas, sodas, sūpuoklės, vaikų namelis – būstą išnuomojusi šeima buvo dėmesinga savo vaikams, visu tuo gėriu galėjau naudotis ir aš. Saugi, draugiška aplinka vaikams. Kai ryte išeini į kiemą, o mama tik pašaukia pietų ir vakarienės. Tuo metu man buvo ketveri. Istorija nuspėjama – mane lytiškai išnaudojo tas nebrendyla smalsus paauglys. Detalės nėra svarbu - kam dirgintis, galvojant kas kur ir kaip lietė keturmetę mergaitę. Tuo metu nesupratau, nei kad tai labai blogai, nei labai skaudėjo, nei buvo labai baisu. Juk mano draugas. Juk žaidimo dalis.

Mama sužinojo po kokio penkto karto. Tiesiog pasirodė įtartinai iš vidaus kabliuku užkabintos vaikų namelio durys. Daug ašarų – mano mamos, kaimyno mamos, mano. Daug baimės, nes mama verkia, nes kaimynė verkia, nes tas berniūkštis verkia ir aiškus suvokimas, kad padarei kažką labai labai blogo. Išsikraustėme skubiai. Niekada apie tai nesikalbėjome.

Pirmas mūsų pokalbis su mama apie tai įvyko praėjus kiek daugiau nei trisdešimčiai metų po to įvykio. Mama tikėjo, kad galiu tai pamiršti. Negaliu... Ir negalėsiu.

Ir vis tik... Jeigu skaitote, tai aš Jūsų visai nekaltinu, mama ir tėti. Nežinau, ar įmanoma nuo to apsaugoti. Tiesiog atsitiktinumas. Nežinau ar gyvendama mažame miestelyje baiminčiausi išleisti vaiką į lauką. Net ir dabar, o juk tada buvo aštuoniasdešimt antrieji. Nežinau ar tada galėjo kas nors kitaip sureaguoti, juk jei tėvai būtų kreipęsi į policiją, apie tai būtų sužinojęs visas miestelis. Tas žinojimas blogai ne dėl to, jog gėda, kad taip atsitiko. Tiesiog tame miestelyje būtų reikėję gyventi iki pat to laiko, kol išvažiavau studijuoti. Ir nežinau, ar matyti užjaučiamus kitų žvilgsnius ir šnabždesius būtų lengviau nei kad tiesiog apsimesti, kad mes tai pamiršome ar to nebuvo. Nežinau ar vaikų patyčios būtų buvę geriau nei tyla. Aš nepykstu už tai, kad nenuvedėte manęs pas psichologą, nes jo mano miestelyje tiesiog nebuvo. Arba dabar, net jei jis yra kiekviename kaime, niekas negali garantuoti konfidencialumo. Taip, teoriškai privalo, bet praktiškai nė nežinau, ar rizikuočiau, kad ta informacija išeitų už šeimos rato. Be to, akistata su policija, su nepažįstamaisiais traumuoja keturmetį lygiai taip pat kaip ir tyla. Taip, teoriškai žinau, kad taip neturi būti, kad tie žmonės turi būti pasiruošę, tačiau būkim biedni, bet teisingi – realybė kitokia.

Ir suprantu, mama ir tėti, kodėl apie tai su manim nekalbėjote. Jūs patys buvote išsigandę, sutrikę, nežinojote ką daryti, kaip kalbėti, Jums patiems reikėjo tuo metu pagalbos. Galimybių važiuoti kelis šimtus kilometrų pas psichologus (ar jie buvo aštuoniasdešimt antraisiais?) mes neturėjome, o ir tokios mados nebuvo. Ar pykstu ant to vaikigalio? Pykstu. Bjauriuosi. Bet suprantu, kad jis irgi buvo vaikas. Smalsus, įžūlus kiemo lyderis. Ne ne, netoleruoju ir nepateisinu. Tiesiog tokia situacija.

Parašiau tik dėl to, kad nemanytume jog viskas yra juoda ir balta. Ir nebūtume deklaratyvūs. Nutinka visaip. Ir patys niekada negalit būti tikri, kaip pasielgtumėte net ir šiandien. Nesakau, kad komentatoriai turėtų ginti prievartautojus ar pulti juos užjausti. Tiesiog mano istorija parodo, kad kartais tiesiog gyvenime taip atsitinka. Net ir mylinčiose, rūpestingose, socialiose šeimose. Tas įžūlus berniukas šiandien yra sukūręs šeimą, žinomas miestelio verslininkas. Ne, jei kam smalsu, po to karto aš jo niekada nebemačiau. O gal nebepažįstu. Tačiau dar ir dabar per verslo susitikimą, išgirdus vyrišką vardą, kokiu buvo šauktas kaimynas, mane apima kone nevaldoma panika ir aptemsta protas.“

***

"Ši tikra istorija yra „Moterys kalba“ organizuojamo socialinio projekto #MUSUDAUG dalis. Šis projektas yra skirtas atkreipti visuomenės dėmesį į seksualinę prievartą, paplitusią mūsų šalyje."