Gintaro Grajausko (49 m.) devyndarbystės sąrašas tęstųsi kaip pagrindinė jo miesto gatvė. Talentingas menininkas kaip niekas kitas jaučia Klaipėdą, – dėl vietos joje, būdamas vaikas, ne kartą kovojo ir kumštukais.
„Šitame mieste aš negimiau, todėl privalėčiau laikyti save atkilėliu“, – rašote asmeninėje feisbuko paskyroje publikuojamoje odėje Klaipėdai „Mano miestas“. Nuo kada esate Vakarų pakrantėje?
Gimiau Marijampolėje. Klaipėdoje esu nuo antros klasės – nuo aštuonerių metų. Tėvai jautė trauką didesniam miestui. Svarstė, kur keltis – į Kauną ar į Klaipėdą. Uostamiestyje gyveno mūsų giminių, tad jį ir pasirinko.
Prisimenu, buvo vasaros pabaiga, mudu su mama važiavome daiktų prikrautame dengtame sunkvežimio kėbule. Dar atsimenu, kaip atvykę čia nešėme baldus ir visokius rakandus, susipažinome su kaimynais. Iš nuosavo namo persikėlėme į daugiaaukštį, kieme – daug vaikų, visai kitos žaidimo taisyklės. Kaimynai kalbėjo rusiškai arba žemaitiškai. Kultūrinis šokas! Aplinkinius supratau sunkiai, pats mėgindavau ką nors pasakyti, bet jie nesuprasdavo, siaubingai juokdavosi iš mano tarmės. Buvau degtukas, staigiai įpykdavau, šokdavau prieš gerokai didesnius už save. Plykstelėdavo keistas siutas, galvodavau: „Ot, rupūže, aš tau vis tiek trenksiu. Paskui – kas bus, tas bus.“ Pliekdavausi ir gaudavau grąžos. Jei gerai įsižiūrėtumėte, pamatytumėte, kad mano nosis yra kreiva – sulaužyta.
Nei ašaroju į savo miestą žiūrėdamas, nei didelę pompastiką skleidžiu. Aš čia būnu, ir man yra gerai.
Taip įsitvirtinote, atsikovojote Klaipėdą?
Ne Klaipėdą, kelis savo metrus, egzistencinę teritoriją. Sovietmečiu daugiaaukščių kiemuose buvo geto tradicijos. Reikėjo save atitinkamai pateikti, kad išgyventum. Atsimenu, vamzdžius tiesė, iškasė trijų metrų gylio duobę. Atėjo didesni chuliganėliai ir sukėlė į tranšėją mažiukus. Šie privalėjo muštis, iki kuris nors vienas pasiduos. Toks ringas, ir iš jo nepabėgsi, niekaip neišlipsi.
Fizinio skausmo persmelktas įsišaknijimas... Ar neprašydavote tėvų vežti atgal – į ramybės kiemą?
Ne. Aišku, visokių nutikimų būdavo, bet negaliu sakyti, kad man iš esmės nepatiko. Laisvės netrūko, atsirado draugų, prasimanydavome pramogų. Tarkim, nueidavome iki geležinkelio, o paskui bėgiais pėdindavome iki pat geležinkelio stoties. Netoli namų – dabar ten pramoninis rajonas – plytėjo rimta pelkė, tarp nendrynų perėdavo gulbės ir antys, o mes ant pačių sukalto plausto smagiai irstydavomės. Už pelkės tęsėsi laukas. Jame karo metais stovėjo šaudmenų sandėlis, šis vėliau subombarduotas. Valandėlę pašliaužioję keliais prisirinkdavome kišenę gero dūminio parako – puikiai pritaikomo žaidžiant karą ar amžiniems vaikų priešams pensininkams, stumdantiems dienas su domino kieme, kamuoti. Arba traukdavome į netoliese esančią Gelžbetonio konstrukcijų gamyklą, – dabar toje vietoje yra „Akropolis“. Įveikę tvorą, aptikdavome krūvas blokų ir vamzdžių, kuo puikiausiai tinkamų laipioti, gaudyti, slėptis, žaisti karą. Smagiausia būdavo, kai į žaidimą įsitraukdavo šlubas sargas, ginkluotas druska užtaisytu medžiokliniu šautuvu. Iš tolo šaukdavo: „Vot ja vam seičas kak rubanu solju po žopam!“ (rus.; „Va, dabar kaip kirsiu jums per subines druska!“)
Ar Klaipėda, Jūsų akimis, labai pasikeitė?
Sovietmečiu Klaipėda buvo niūrus internacionalinis ir labai proletariškas, miestas. Čia gyveno daug rusų, sovietų karininkų, doko darbininkų. Laimei, Konservatorija, Universitetas traukė akademinį jaunimą. Dabar, palyginti su tais laikais, kai čia vykdavo masinės muštynės – rajonas prieš rajoną, civilizacijos yra gerokai daugiau. Tada solidžios gaujos – Ribporto (žvejybos uosto rajonas) chuliganai ir Sobačnikai (šie turėjo vilkšunių) – susitardavo, kada mušis. Į mokyklos stadioną ateidavo keli šimtai žmonių, kautynės vykdavo naudojant grandines, kastetus. Pavojingi dalykai. Aš buvau per mažas, bet geografiškai privalėjau priklausyti prie Kauno gatvės gaujos, ši šliejosi prie Baltijos prospekto gaujos.
Hipiavote?
Klaipėdoje, šalia Dramos teatro, buvo legendinė vieta – vadinamasis teatrabaris. Dabar ten – knaipė „Juodas katinas“. Joje tais laikais rinkdavosi kitokie asmenys – tikri menininkai ir žmonės „prie meno“, tie, kurie metai iš metų sėdi prie kavos puodelio ir šneka vis tą patį – kaip nutapys genialų paveikslą, tik niekaip nenutapo. Tarp jų buvo ir desėtkas solidžių hipių, pavyzdžiui, garsusis Barzdukas. Paskui atsirado pankų, vėliau – metalistų. Visi jie yra perėję per teatrabarį. Buvo įdomu stebėti naujus žmones – su nauja apranga, naujomis taisyklėmis, kaip jie konfliktuoja arba draugauja.
Kas gelbėjo, kad nenuėjote, kaip liaudis sako, šunims šėko pjauti?
Pradėjau lankyti Klaipėdos 14-ąją vidurinę. Kai mokiausi antroje klasėje, į muzikos pamoką atėjo berniukų choro „Gintarėlis“ vadovas Albertas Rožė ir mane pasirinko, mat turėjau gerą balsą, – dar gyvendamas Marijampolėje dainavau „Vyturėlio“ chore. „Gintarėlis“ beveik prilygo „Ąžuoliukui“. Mes dainuodavome sudėtingus aukštos klasės kūrinius, pavyzdžiui, G. B. Pergolesi „Stabat Mater“. Tai buvo dar viena mokykla. Supratau, kad net geografija ne viską lemia, kad gali rinktis, kas nori būti, kaip nori matyti pasaulį ir kaip su juo sutarti. „Gintarėlį“ lankė daug šaunių žmonių, pavyzdžiui, Gitanas Nausėda. Kiek žinau, tarp išaugusių jų nėra nė vieno vagies ar bandito. Nuo aštuntos klasės Stasio Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabartinė Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorija – aut. past.) mokiausi chorinio dirigavimo. Man didelį įspūdį darė bosinė gitara, pradėjau groti, įstojau į Konservatoriją. Mano bosinės gitaros mokytojas buvo garsusis Romas Malinauskas.
Kokie vaikystės, jaunystės įvykiai nuvestų prie kelio, kur prasideda Jūsų poetinė, literatūrinė kelionė?
Skaityti pradėjau nepadoriai anksti – trejų metų. Ketverių, aš jau buvau jauniausias Marijampolės bibliotekos skaitytojas. Keisčiausia, kad skaityti išmokau pats. Nuolat lįsdavau prie devyneriais metais vyresnės sesers Auksės, labai mėgdavau stebėti, kaip ji mokosi. Skaičiau viską, kas pakliūva, iki nepadorių užrašų ant sienų, ir būtinai garsiai. Man taip patiko šis reikalas, kad perskaičiau visą tėvų biblioteką. Dostojevskio „Idiotą“ porą kartų buvau išmetęs į šiukšlių dėžę. Mane suimdavo baisus siutas dėl Myškino, kad jis toks bejėgis, kad jam, kad ir ką veiktų, vis blogiau ir blogiau sekasi, tik gadina viską. Įsijausdavau, šveisdavau knygą, o paskui ištraukdavau iš šiukšlių dėžės ir šnerpšdamas skaitydavau toliau. Rašyti pradėjau mokydamasis Šimkinėje. Iš to laiko net keli eilėraščiai yra patekę į pirmąją knygą „Tatuiruotė“. Kiti parašyti tarnaujant sovietų armijoje, – grojau Vilniuje, Šiaurės miestelyje, veikusios karinės bazės orkestre. Jau buvau atrinktas į Afganistaną, jau sėdėjome sunkvežimyje, bet atbėgo orkestro vadovas majoras Derevickis ir mane tiesiog išlupo. Pasisekė. Rašiau per naktinius budėjimus. Miegoti negalima, daug gražaus laiko, esi visiškai vienas. Lyg ikonėlė – Lenino biustas, raudonos vėliavos, visokie šūkiai. Sėdi vidury nakties ir rašai eilėraščius, dedi juos į spintelę. Kartą dingo mano bloknotas. Nuo tada savo rašinius kišdavau į voką ir siųsdavau namo. Siuntinėjau ir spaudai, atsiliepė „Nemunas“, pirma publikacija pasirodė 1987 metais.
„Tai mūsų krantas / Stiklinių žuvų skambesys / Varpo šerdis / įšalus rūke – sveikas atvykęs.“ Jūsų debiutas įvertintas Zigmo Gėlės premija, taip pat esate Ievos Simonaitytės premijos bei festivalio „Poezijos pavasaris“ laureatas. Ar dažnai leidžiatės į kūrybos prasmės paieškas?
Rašydamas gal neįsivaizduoji, kad pakeisi pasaulį, bet tikiesi būti suprastas bent kelių tūkstančių žmonių. Deja, ši viltis yra iliuzinė. Kiekvienas supranta savaip. Eilėraštis – tokia plati ir atvira teritorija, į ją galima sutalpinti beveik viską. Tai yra mąstymo, emocijų punktyrai ir kelio ženklai. Kuo jie virsta skaitytojo galvoje, – ne tau spręsti.
Pripažinimas kartais pastumia užriesti nosį. Pavyko apsisaugoti?
Nebloga vakcina nuo žvaigždžių ligos yra muzika, grojimas. Vienu metu mūsų grupė „Kontrabanda“ buvo labai populiari, beveik stadioninė. Mačiau, kaip žmonės sužvaigždėja, pradeda kraustytis iš proto, neadekvačiai vertinti save ir aplinkinius. Tai labai komiška. Žvelgi iš šalies ir stengiesi taip nesielgti. Kokia žvaigždė gali būti, kai tavo eilėraščių ar muzikos klausosi šimtai ar tūkstančiai? Jei turi šiek tiek sveiko proto, suvoki, kad esi vietinio lygmens dainius. Klausytojų reakcija, be abejo, pakelia, bet labiau pakelia improvizacija čia pat, scenoje. Būna keistų momentų, pavyzdžiui, staiga suvoki, kad žinai, ką po penkių sekundžių gros tavo scenos partneris. Budistai sakytų: „Nušvitimas.“ Tada laikas sustoja, gali groti kūrinį pusę valandos ir nesuprasti, kad tiek praėjo. Plaukai šiaušiasi, kaip yra gera. Tuo metu myli – tikra to žodžio prasme – visus, kurie su tavimi groja.
„Bliuzas nepilnametei“; „Šeštos palatos bliuzas“; „Didžiojo vandens bliuzas“: „ei, mažyte / pameni didįjį vandenį / prie kurio susitikome / prie didžiojo vandens mes susitikome / lyjant lietui / prie didžiojo vandens / lyjant lietui / mudu mylėjomės...“ Ar vietovė formuoja menininko asmenybę, jautrumą įspūdžiams?
Ar turėtume dainuoti bliuzą „Aš – senas jūrininkas“? Mes tiesiog grojame, ką norime. Kažkam šovė į galvą, kad tai labiausiai panašu į bliuzroką, ir mes nesiginčijame. Gal neatsargiai pasakysiu, bet kitos bliuzroko grupės Lietuvoje apskritai nėra. Kodėl „Kontrabanda“? Tai iš tikrųjų yra šiokia tokia kontrabanda, nes Lietuvoje, Nemuno deltoje, bliuzas nėra liaudies daina, tai – atvežtinis produktas. Kita – pasipriešinimo – idėja yra (kontra)banda. Jei norite paklausti, ar mėgstu jūrą, atsakysiu: „Taip, mėgstu ir negaliu pakęsti, kai jos nėra šalia.“ Pageidautina, kad bet kuriame pasaulio mieste, kuriame lankausi, šalia būtų didelis vandens telkinys. Upė iš bėdos irgi tinka. Tik tikrai nėra taip, kad eičiau kiekvieną sekmadienį prie jūros, žiūrėčiau į tolumas ir močiau žuvėdroms. Žmonės iš Vilniaus paprastai būna išsiilgę jūros. Kai atvažiuoja, prašo nuvežti, stovi prie kranto iškėlę galvas, žiūri į horizontą, vėjas plaukus taršo, pasideda odinį portfelį, šį banga nuplauna ir nusineša. Yra buvęs toks incidentas. O klaipėdiečiai jūrą priima ramiai. Tai – mūsų savasties dalis. Kai jos nėra, kažkas negerai, kažkoks akivaizdus trūkumas.
Jūsų brolis taip pat groja?
Aš brolio neturiu. Sūnus Rokas Grajauskas groja. Lietuvių hiphopo žvaigždė. Prieš dvejus metus baigė Lietuvos edukologijos universitetą, teatro pedagogikos specialybę, turi savo grupę „Jama&W“. O jaunylis sūnus Dovydas – perkusininkas, groja „Kontrabandoje“, studijuoja Vilniuje. Negana to, yra poetas. Jauniausiai dukrai Linai – tik vieni. Atrodo, kad muzikinę klausą turi neblogą.
„O gal verčiau užsimerkti kietai / kai vieną kartą per gerai pamatai / visa tai...“ („Ne pati geriausia diena“) Menininkui duota suprasti daugiau nei kitiems. Tai – jo našta?
Dabar apskritai negalėčiau pasakyti, kad gyvenime kas nors yra pernelyg sunku. Ten, viršuje, labai gerai apskaičiuoja, – kiek gali panešti, tiek ir užkrauna. Nei šimtu gramų daugiau, nei šimtu mažiau. Jaunas, pagalvoji, kaip atrodai literatūros pasaulyje, vėliau, jei eini teisinga puse, tas atrodymas nyksta ir nunyksta. Antraip senatvėje virsi primadona, inkščiančia, kad jos niekas neįvertina.
Staiga matai, kaip iš tavo teksto gimsta visiškai kitas, naujas, gyvas, duok Dieve, organizmas. Tai – gimties stebuklas.
Kodėl telkėte poetų sambūrį „Placdarmas“? Ką gali nuveikti susivieniję uostamiesčio eiliakaliai?
Tai buvo visos Lietuvos poetų renginys. Sėdėjome pas mane virtuvėje su kitais Klaipėdos poetais, su Mindaugu Valiuku ir Rimantu Kmita. Besišnekant kilo mintis organizuoti neformalų renginį, šventę be pompastikos poetams. Košę virti įsipareigojo mūsų žmonos. Parūpinome didelį katilą, nupirkome grikių, mėsos, svogūnų, morkų. Praėjo dvi valandos, vanduo kaip neužverda, taip neužverda. Alkani poetai pasieniais brūžinasi, laukia pietų. Po keturių valandų pagaliau išvirė skani košė. Vėliau pasiryžome šią šventę atgaivinti. Stovyklą ketinome įkurti miško aikštelėje, o poeziją skaityti bunkeryje iš Antrojo pasaulinio karo laikų, prie jūros. Ir prasidėjo siaubinga audra. Bandome statyti palapines, viesulas jas pagauna, bloškia, šniokščia žiauri liūtis, bėgame į bunkerį, per angas vėjas švilpia, ūžia, kaukia – nieko negirdėti! Supratome, kad į tą pačią upę du kartus neįbrisi.
„Nesgi esu visai ne tas, kurio laukiate / atgailos ženklan privalau kas vakarą / sukalbėti labą vakarą, kaip jaučiatės, dėkui / savęs alkanas, savimi aklas, savimi vienišas.“ Ilgokai buvote įklimpęs į vienatvę?
Negaliu sakyti, kad esu vienišas. Jei toks ir esu, tai kita prasme. Kūrėjo dalia – vienišiaus dalia. Toks truputėlį žmogus sau. Ir mieliausiai bendrauju pats su savimi. Kartais į tylą nuklimpstu, ir aplinkiniai nelabai egzistuoja, bet šiaip negaliu skųstis. Šiuo klausimu viskas yra gerai.
Perskaičiau, kad pernai vedėte Eglę Petkutę. Baigėsi nežabota vyro laisvė?
(Šypsosi.)
Ar daug žavių padykėlių sutikote ieškodamas tos vienintelės?
(Juokiasi.) Profesinė paslaptis.
Ten, viršuje, labai gerai apskaičiuoja, – kiek gali panešti, tiek ir užkrauna. Nei šimtu gramų daugiau, nei šimtu gramų mažiau.
Kaip suprantu, dabar išgyvenate labai gražų meilės laiką. Meilė – tai toks maitinantis šaltinis...
Maitina tai maitina, bet meilė yra ir tas dalykas, kuris gali tave labai mikliai pražudyti. Ir apskritai, jeigu atmestume visokius romantizmo šydus, tai labiau pavojingas nei gražus reikalas. Kita vertus, ir pavojai yra nepaprastai gražu, tik reikia juos kažkaip įveikti.
Yra ir kitų pavojų – bohema, Jūsų poezijoje apdainuojama taurė vyno... Ar pačiam pavyko išvengti alkoholio?
Nepažįstu žmogaus, kuriam šimtu procentu būtų pavykę jo išvengti. Yra vienas kitas, bet tikrai ne tarp menininkų. Laimė, turiu keistą saugiklį – visiškai nepatempiu rimtų daugiadienių gertynių, kaip kad buvo jaunystėje.
Specializuoto mėnesinio žurnalo „Durys“ redaktorius, Klaipėdos dramos teatro literatūrinės dalies vedėjas. Ar visa ši atsakinga veikla padeda harmoningai gyventi?
Redakcijoje dirbu beveik nemokamai. Lapkričio 7 dieną teatras bus atidarytas po ilgai trukusios rekonstrukcijos. Po aštuonerių metų klajonių grįžtame į senąjį pastatą. Atėjo naujas jaunas vadovas Tomas Juočys – puikus vadybininkas, protingas žmogus. Manau, laukia labai įdomus lūžio laikas.
Esate įdomus dramaturgas. Už pjesę „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ (režisierius Jonas Vaitkus) esate apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi. Kaip gimsta tokia istorija?
Mėgstu užrašinėti mintis ant mažų lapelių. Jų atsiranda šūsnis, o paskui, žiūrėk, pats svarbiausias, bjaurybė, ima ir dingsta. Pirmą veiksmą, naudodamasis tais lapeliais, parašiau Belgijoje, kaime, rašytojams skirtoje viloje, greitai ir nesunkiai. Antrą – po pusantrų metų pauzės Lietuvoje. Kartais tenka išlaukti, išvaikščioti... Tiesiog staiga cinkteli, kaip ten toliau viskas turi būti.
Ar Jums smagiausia rašyti pjeses?
Smagiausia – eilėraščius. Juos pirmiausia reikia pamatyti, sudėlioti, o paskui – užrašyti. Kurti pjeses labai įdomu. Įdomiau nei didžiąją prozą. Dažnai netgi matau, kokie aktoriai vaidins, juos įsivaizduoju. Velniškai įdomu, kai tavo pjesę paima režisierius, atsiranda aktoriai, apšvietimas, scenografija. Matai, kaip iš tavo teksto gimsta visiškai kitas, naujas, gyvas, duok Dieve, organizmas. Tai – gimties stebuklas.
Įsijausdavau, šveisdavau Dostojevskį į šiukšlių dėžę, o paskui ištraukdavau ir šnerpšdamas skaitydavau toliau.
Ar turite rinkinį nepastatytų pjesių?
Visos mano pjesės pastatytos, kai kurios net po kelis kartus, išskyrus naujausią, kuri, jei niekas nepasikeis, vadinsis „Pašaliniams draudžiama“. Daugiausia kartų buvo pastatyta pjesė „Rezervatas“. Pirmoji mano pjesė „Komiksas, arba Žmogus su geležiniu dančiu“ atsirado lyg netyčia. Ši tragikomedija, farsas gimė, kai per legendinį uraganą „Anatolijus“ nuskendo mano bičiulis, puikus fotografas. Jis ėjo per senamiestį, dingo be žinios, vėliau jį rado Danės upėje. Po šios tragiško įvykio parašiau minėtą kūrinį.
Rašėte: „Kai pasiilgstu žmonių, nueinu į turgų.“ Mėgstate turgų?
Kas savaitę nevaikštau, bet turgų mėgstu. Ir ne todėl, kad ten iš karto pulčiau bičiuliautis su agurkų pardavėjomis...
Gal su gėlių pardavėjomis?
Cha, jeigu poetas, tai – jau gėlių. Man agurkai irgi aktualu. Ir bulvės. Nemoku nei prekiauti, nei derėtis. Nesu iš komunikabiliųjų, nebūtina lįsti, tiesiog įdomu stovėti nuošalėje ir stebėti visą tą gyvenimą, šurmulį.
Kolegė pasakojo, kad labai skaniai gaminate. Gotlando saloje vykusioje kūrybinėje rašytojų stovykloje stebinote kulinariniais gebėjimais.
Čia tai netikėtas komplimentas. Beveik susidrovėjau. Mėgstu skaniai valgyti, tad neišvengiamai turiu mokėti ir gaminti. Dabar jau nėra laiko, praėjo ta banga, bet seniau patiko suktis virtuvėje. Tiesa, charčio kartais išverdu, tik šią sriubą vienas šeimoje ir valgau.
Pomėgiai? Žvejoti mėgdavau, grybauti mėgstu, bet seniai tą dariau. Įdomu klausytis muzikos. Pats esu surinkęs iš detalių du kompiuterius. Meistrauti išmokau iš tėvo. Jis, Jonas Grajauskas, – vargonų montuotojas ir derintojas. Mudu esame po visokias bažnyčias važinėję. Buvau gizelis, padėdavau jam – pasodintas prie klaviatūros, mygdavau klavišus, kol instrumento viduje darbuodavosi.
Mamytė turi prūsiško kraujo, truputėlį generolas, šeimos galva. Buvo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Kapsuke (dabar Marijampolė – red. past.) penkerius metus dirbo kolonijoje, mokė kalinius kalbos. Kai aš gimiau, zekai davė mamai nikeliuotą plaktuką, kad perduotų man, kai paaugsiu. Tarsi simbolį: „Kalk vinis. Jei ką, – ir į kaktą.“ Mama pasakojo: vienas medikamentų užsivaręs banditas per pamoką tyčia bedasi adata į ranką ir žiūri, kaip ta reaguos. Savo nelaimei, buvo mažo ūgio. Mama pakviečia jį prie lentos, diktuoja sakinį: „Nors ir užsilipęs ant kėdės, neūžauga vis tiek nepadidės.“ Ir jis rašo dantis sukandęs.
Kas yra tikroji pajūrio gyventojo laisvė?
Pirmiausia – galimybė neskubėti. Čia labai sunku lakstyti, kelti isterijas, užsiiminėti kvailystėmis, nes greitai būsi pastatytas į vietą. Pasižiūri į Vakarus, o iš ten tau sako: „Ei, baik lakstyt!“ Klaipėdoje viskas vyksta tarsi lėčiau nei Vilniuje ar kitame megapolyje, bet keisčiausia, kad padaroma tikrai ne mažiau. Būna, atvažiuoja į Klaipėdą žmonių iš Vilniaus, bando įsiterpti. Ir labai dažnai nepritampa, nes vilnietiškas triukšmas, skėtriojimasis, šokinėjimas ir šūkavimas: „Aš čia, aš čia, žiūrėkit!“ šiame mieste neveikia. Jam sako: „Ar tau kas nors negerai? – „Ne, viskas gerai.“ – „Tai ir būk sau ramiai.“ Taigi pašokinėja, pamato, kad čia niekam neįdomu, ir išvažiuoja. Klaipėdiečiai – rūstoki žmonės, nors įsivaizduojami kitaip. Sakoma, kad tai – džiazo miestas ir t. t. Aišku, kaip ir kiekvienas uostas, mūsiškis turi chuliganizmo, laukiniškumo, bet gyventojai yra gerai įsižiūrintys. Svetimąjį, nepažįstamąjį jie iš pradžių gerai išstudijuoja, įsileidžia – galbūt – pamažu.
Suvalkietis su prūsiško atšiaurumo, ironijos dalele?
Suvalkiečiai – atviri, šnekūs, ironiški ir taiklūs žmonės. Mano mama yra suvalkietė, tėvas – žemaitis. Giliau pakapstęs, atradau, kad šiame krašte gyveno mano protėviai. Panašu, kad nelabai toli nubėgau. Tiesiog grįžau namo. Nei aš ašaroju į savo miestą žiūrėdamas, nei didelę pompastiką skleidžiu. Aš čia būnu, ir man yra gerai. Štai ir viskas.
Citatos
Nuotrauka – Redos Mickevičiūtės
