Siūlome jums interviu, kuris darytas su a.a. Stasiu Urniežiumi ir spaudintas žurnale „Moteris“ prieš dešimt metų.
****
Mačiau jį verkiantį. Ne tada, kai įsiutę rusų karininkai tyčiojosi iš “atsisukusiais varžteliais” filologo studento per karines pratybas Pabradėje. Ne tada, kai saugumiečiai čaižė liniuote per vaikino pirštus. Apsiginti padėdavo žodis - egzaltuotai rafinuotas stiprus kirtis apsimetant kvaileliu... Tuos, kuriems buvo skirtas šis įnagis, siutino iki nevaldomo įniršio, o kovotojas likdavo išoriškai ramus. Mačiau jį verkiantį vieną pavasario naktį, kai besiveržiančio į kunigystę paklausiau, ar yra tikras, kad niekada nenorės turėti vaikų. Suglumo. Ilgai tylėjo. Sakė nebetikįs meile. Vėliau Erikas Marija Staselis parašys romantiškų eilėraščių knygą, nebijos atnešti draudžiamos “geltonosios” literatūros, lieps slėpti po čiužiniu Solženycino “Archipelago gulagą”, veš “nesusipratėlę” į neveikiantį Pažaislio vienuolyną, pasakos apie dūlančius lietuvaičių kaulelius Sibiro platybėse. Tais laikais, kai dar nekvepėjo Sąjūdžiu. Vieni jį laikys gudriu provokatoriumi, kiti - ne to pasaulio žmogumi.
O po daugelio nesimatymo metų pakvies į savo rankomis remontuojamą butą Pilies gatvėje ir nuoširdžiai girsis paties suklijuotomis plytelėmis, sukaltomis lentynomis, tapytais paveikslais, vešinčiomis gėlėmis ir didžiausiu savo gyvenimo stebuklu - dukrele Gabija.
NUO PIEMENS IKI KUNIGAIKŠČIO
Namai jam ypač svarbūs. Sako, būta laiko, kai jiedu su žmona Dalia nakvojo net po tiltu. Ne iš romantiško polėkio, o dėl to, kad neturėjo kur glaustis. Abu augę internatuose. Abu vaikystėje atimti iš šeimų. Abu savo esme - poetai. Duktė Gabija buvo ta ugnis, kuri sustabdė materijai abejingą skrajoklį - rūpestis vaiko ateitimi daug ką pakeitė. Būstą radęs keistai. Sako ėję su Dalyte Pilies gatve, ši dūrusi pirštu į namą ir pasakiusi: “Noriu čia gyventi.” “Ir aš ją apgyvendinau. Sukūriau jai namus. Savo rankomis klojau plyteles ir grindis, sienas. Nieko čia nebuvo, aš juos išsiplėšiau. Šiame gyvenime esu nelegalas. Manęs niekur nėra įleidę ar praleidę. Viską paėmiau per jėgą, nors esu švelnus."
Tik pastaruosius porą metų Stasys yra bedarbis. Tiksliau - atsidavusi namų šeimininkė, tėtis ir mama viename. Nepriklausomybės atkūrimo metu jaunimo kunigaikščiu įšventinto vyro darbinė biografija prasideda anksti. “Prisidirbęs esu pakankamai, - žarstydamas žarijas židinyje lėtai ima pasakoti kaštono akių romantikas. - Vaikas ganiau karves. Mūsų kaimas buvo archaiškas - kaimynai suvesdavo trylika karvių ir padieniui ganydavome. Nuvarydavau bandą į “kolchozo” lauką, kad paėstų daugiau žolės. Mėgau žvejoti. Katei prigaudydavau šunpilvių. Dirbau ir gelbėtoju - mano jaunesnis brolis vis įkrisdavo į Šešuvį ir skęsdavo. Paskui mus, keturis vaikus, sugaudė (buvau antrokas) ir išvežiojo po skirtingus internatus, nes šeimoje kildavo politinių kivirčų. Nei šeimos jausmo, nei gyvenimo modelio, kurį dabar galėčiau pakartoti, neturiu. Pirmoji patirtis? Kalvarijų internate buvo pirtis. Kartu su mergaitėmis maudydavosi ir auklėtoja. Mes bėgdavome žiūrėti. Pratrindavome skylutes ir stebėdavome reginį. Pažinimo pamokos. Auklėtoja už tai suvarė berniukus į sandėliuką ir talžė šepečio kotu. Patyriau moterišką meilę ypatingais būdais. O savaitgaliais atvažiuodavo tetos, pasiimdavo ir veždavo į Kapsuką klausyti mišių. Reikėdavo užsimauti baltas kojines. Paskui iki pietų skaitydavome šventas knygas. Mama buvo kilusi iš žydų, o tėvas - iš bajorų. Nepaisant gyvenimo smūgių, visi keturi - du broliai ir dvi seserys - baigėme aukštuosius mokslus. Buvau nelaimingai įsimylėjęs klasės draugę Violetą. Ji pakvietė mane pašokti rudenį vėlyvą. Dešimtoje klasėje. Ir nuo to šokio ją pamilau. Violončelininkė. Dabar Veimaro chore gieda, trečią kartą ištekėjusi. Ta meilė buvo tragiška. Violeta man parašė laišką, kad klasėje yra ir kitų mergaičių. Nustojau kalbėti ir valgyti. Pusmetį ištylėjau, badavau, neatsakinėjau pamokų. Dėl nelaimingos meilės neliko nieko kito, tik stoti į Kunigų seminariją. Tačiau rektorius pasakė, kad reikia išmokti žudyti – pabuvoti kariuomėje. Tarnavau raketiniuose daliniuose, pratinausi numušinėti NATO lėktuvus. Kartą per pratybas išmetė mane iš lėktuvo be parašiuto. Užsikabinau už tokio latvio. Nusileidome kartu. Labai susidraugavome. Violeta man laiškų nerašė, keldavausi ir guldavausi mintimis apie ją. Kareiviai nervindavo, ypač pietiečiai - onanizmu užsiiminėjo, net kareivinės drebėdavo, - neišsimiegodavau. Likau ištikimas Violetai.
Grįžęs iš tarnybos, drabužių neturėjau, tai į universitetą nuėjau su “šineliu”. Laikydavausi iš 40 litų stipendijos. Slapta ruošiausi į Kunigų seminariją. Įstojau. Pasimokiau mėnesį. Labai patiko Laisvės alėja žygiuoti su sutana. Bet…Grįžau į universitetą. Baigus buvo duotas įsakymas neprileisti manęs prie vaikų - buvęs klierikas. Rado žurnalisto vietą Skuode. Davė kambariuką. Sėdžiu, svarstau, kad reikėtų parašyti apie Rygą. Staiga kaip dėjo kažkas į langą! Atsisuku - karvė galvą įkišusi. Supratau, kad nelabai ką sukursiu Skuode. Nuvykau į Širvintų rajono laikraštį. Čia redaktorius vis mėgino išaiškinti, koks turi būti tarybinis žurnalistas. Mano Dalužė, būsimoji žmona, su ja draugavau, dar mokėsi. Parbėgau į Vilnių. Draugai įdarbino statybose. Apsigyvenau studentų bendrabučio duše, netoliese mylimosios. Miegu, atsuka kas nors tyčia karštą vandenį… Dešimt metų 50-oje vidurinėje mokykloje mokiau vaikus lietuvių kalbos ir literatūros. Mano vaikai rašydavo ypatingus rašinius, mylėjo mane kaip mokytoją. Paskui išrinko Vilniaus miesto deputatu, įkūriau Signatarų namus, tapau jų direktorium, atidariau alkoholio parduotuvę, barą "Prie Universiteto". Ketverius metus dirbau "Menachemo namuose" - mokiau žydukus lietuvių kalbos ir išminties. Po to darbo nebegavau.”
NAMŲ ŠEIMININKĖ
Rytas. Bute pasklidęs apetitą žadinantis verdamų pietų kvapas. Šiandien Stasys šeimą maitins žirnių sriuba, mėsos kepinukais ir kompotu. Prie puodų jam fantazijos netrūksta. Kokia vyro - namų šeimininkės - diena? “Jei nebūnu į pokylį pakviestas (juos dabar ypač pamėgo valdžia, per savaitę tris aplankau), guluosi devintą. Vidurnaktį keliuosi. Įsijungiu radijo stotį “Svoboda”, klausausi džiazo. Apie penktą einu prie Zuoko namų malkų. Meras pripjovęs medžių, bet šakų nesurinkęs. Parsinešu glėbį, užkuriu židinį, pradedu virti kavas. Mano žmona mėgsta ne kavą, o kavas. Iš pradžių išgeria tris puodelius. Ji rytais nevalgo. Žadinu dukrą. Jei kokios pamokos neparuošusi (būna, pamiršta vaikas), paruošiu aš. Į gamtos pratybų sąsiuvinį surašau vabalus, jų mergaitė neskiria. Pusryčių paprastai verdu itališkų makaronų. Patiekalą nunešu į lovą. Duktė guli, patiesiu rankšluostį, japoniškai palinkiu skanaus. Ji valgo ir mąsto. Turiu įjungti televizorių, atnešti katę Princę, padėti šalia. Nuostabi katė, laiko Gabiją savo kačiuku, išlaižo ausis, nosį. Ir aš švelnus dukrai. Na, mušu kartais. Bet ji pati atsigula ir prašo: “Pamušk”. Kai moterys išeina, prasideda mano laikas. Užkaičiu puodus, sudedu mėsą, bulves (pietus gaminu iš trijų patiekalų), sėdu prie židinio ir pradedu skaityti. Arba rašau eilėraščius. Žmona mano rašytinės kūrybos nevertina, mano, kad esu beviltiškas poetas. Dar turėsiu įrodyti. Dirba su pasaulio aukso fondo literatūra (Dalia - leidyklos "Tyto Alba" vyriausioji redaktorė), ką jau ten aš! Kaip Gabijos tėveliu, kaip namų tvarkytoju tiki. Mėgstu knygas apie liūtus. Mano dukra Liūtė. Esu atsidavęs ir mylintis tėvas. Tarp manęs ir vienuolikmetės dukters konfliktų nebūna. Ji juodas jėgas varo iš namų, degina žvakes po lova. Jau yra papuolusi į burtų pasaulį, supranta gyvenimą kaip sudėtingą reiškinį, toli pažengusi, daug mačiusi. Buvusi vienuolynuose, net praleidusi naktį Kauno areštinėje. Per brolio gimtadienį išėjome Soboro aplankyti. Tamsus lapkričio vakaras, sutinkame du policininkus. Klausiu, ar neparodytų vietos, kur susidegino mano draugas Romas Kalanta. Jie mesteli: “Mes šikniais nesidomime”. - “Tai gal jūs šiknių policija?” Mus greit surakino (ir devynerių metų dukrą!), įsodino į mašiną ir nuvežė į areštinę. Daug kartų esu baustas dėl savo pažiūrų ir įsitikinimų. Kadangi pinigų neturiu, paskirtas sumas norėčiau atidirbti viešaisiais darbais.”
Produktus Stasys perka pats. “Šeštadieniais einame į Felikso Dzeržinskio turgų. Ten - vieni cirkai. Mane visi pažįsta. Šaukia: “Ateik čia, kunigaikšti!” Man duoda ir veltui kartais. Po turgaus tualetais yra kavinė. Papuolu ten netyčia ir prasigeria pinigai. Prisipažįstu, kad pinigai prasigėrė, visi supranta, įdeda bulvių, lašinių duoda. Pirkdamas mėgstu ilgai derėtis. Sakai, iki Kalvarijų toloka? Ne. Juk specialiai man pastatė karaliaus Mindaugo tiltą. Perku kiaulių kojų (kaip dirbęs pas žydus), kilogramą kviečių. Juos daiginu. Būtina kasdien po šaukštelį suvalgyti. Nes daiginti kviečiai skatina meilę. Tai vitamino E šaltinis. Jei vyras per dieną suvalgo žiupsnelį daigintų kviečių, jis tinka meilei, nelabai sensta, yra amžinai pasiutęs. Aš – pasiutęs? Namuose esu tik šešėlis.”
PAJACAS NE AŠ, O JIE
Baigęs virti pietus, paskaitęs poezijos, parašęs kelis romano apie armiją puslapius, Stasys eina į gatvę susitikti su visuomene. Kadaise stogais ir vamzdžiais nusigavęs į reikiamus pastatus, jis iš valdžios vyrų stalčių pavogė svarbius dokumentus ir paviešino. Atlikdamas pilietinę pareigą taip, kaip supranta, kartais įsivelia į gatvės klounadą. Tampa juokdariu Prezidentūros rūmuose. Gali atsiklaupti ant kelių prieš moterį lietui lyjant, nekreipdamas dėmesio į tai, kad išsipurvins ilgą šviesų lietpaltį. “Užvėręs namų duris, tampu artistu. Bet ne visada. Kartais būnu liūdnas ir susikaupęs maldai. Lipu į kalvą ar į seną bažnyčią užeinu, pasiklausau Dievo, jis man pasako, kaip pradėti melstis. Turiu kaukių. Vieną kadaise paskolino universiteto dėstytojas Kazys Juozas Ambrasas-Sasnava. Kartą atnešiau jam paskaityti slapta mamos bute spausdinamą “Katalikų bažnyčios kroniką”. Mano teta Verutė, vienuolyno noviciato motinėlė, gabendavo pas mamą suredaguotus tekstus. Nežinojau, kad dėstytojas ir yra šių žurnalų redaktorius. Jis pakvietė mane į svečius. Atidarė šaldytuvą, sukišo į kišenes visą raudonąją ikrą. Per paskaitas vaidinome, kad vienas kito nepažįstame. Nuostabios kaukės!”
Būti pajacu reikia drąsos. Ar apsimesdamas kvaileliu, nekelia skausmo artimiesiems? “Kaip šeima vertina mano transą? Kartais Dalužė paverkia. Aiškinu: “Kitaip nebus. Ne aš žiaurus, o aplinka”. Gerai, kad poetė. Kita nesuprastų. Ji pradeda šiek tiek mane suprasti. Baisiausia bausmė - išeiti iš gyvenimo be vardo. Mano vardas prasideda nuo kito galo - ne nuo šlovės, o nuo negarbės. Kuo daugiau tiesos pasakau (nesvarbu, kokia forma), tuo labiau žmonės gerbia. Pajacas ne aš, o valdžia. Perku duonos, girdžiu, vaikas šaukia: “Mama, mūsų kunigaikštis!”. Mama apžiūri mane, stebisi: “Bet jis ne girtuoklis, gerai atrodo, tai kodėl jį taip negražiai paišo?” Duktė sako, kad televizijos reportažai apie mane kvaili. Tačiau ji irgi nori pakliūti į televiziją. Iki įvykių Kaune svajojo būti policininke, bet dabar norėtų tapti aktore, kaip tėvelis. Ar tikrai jaučiuosi esąs kunigaikštis? Pradedu jausti tai, ypač pavasarį. Vėl sodinsiu gėles balkonuose, vėl valdysiu savo sielą, gėles, debesis. Moteris?..”
MONOLITIŠKAI MYLĖJAU TRIS
“Kaip šalia pagrindinio valgio neturėti deserto? - stebėjosi keistuolis. - Tačiau su moterimis sudėtinga. Jos labai žiaurios, nesiseka sutikti švelnių. Sužeidžia, dieviškai skauda! Su Dalyte esame dvidešimt kelerius metus. Per tą laiką sutikau ir kitų. Tai buvo nuostabios moterys, kurios gyvenime nuobodžiavo. Kai mane aplankė baisi meilė, žmona nuvežė į Vasaros gatvę. Bet greitai paleido - gydytojai garantavo: “Normalesnių už tave čia nebuvo”. Dabar, kai policija supakuoja ir nugabena daryti psichiatrinės ekspertizės, iškart pasakoma: “Jis jau tirtas, jis sveikas”. Dėl minėto konflikto namuose kaltas Sadamas Huseinas. Tą valandą, kai grįžo žmona, Huseinui buvo užnėrę kilpą. Įėjusi Dalužė pasakė: “Negana to, kad turi garnyro (ji protinga, niekada nedraudė atsivesti moters į namus, ir aš nepykčiau - kas gali būti gražiau už meilę?), tai dar…” Išjungė televizorių, neleido pažiūrėti, kaip pasmaugiamas priešas! Pirmą kartą supykau taip, kad griebiau lėkštutes nuo kavos puodelių ir trenkiau į grindis. Paskui užbėgau ant stogo ir apšviestas žvaigždžių pradėjau skaityti. Maupassant'ą. Tada ir iškvietė. Žiūriu, pro dangtį kaip grybai ėmė dygti policininkų kepurės. Septynios sukultos lėkštutės buvo mano protestas. Meilė išbalansuoja. Jei situacija tokia, kad nėra išeities, trenkiu sau į veidą. Pasidaro geriau ir nueinu miegoti. Kartais nuo stipraus autosmūgio vaikštau su mėlynėmis. Meilė dėl to tik sustiprėja, bet išoriškai nurimstu. Klausi, ką reiškia žiauriai mylėti. Aš vientisas, įsimyliu retai, bet mirtinai. Monolitiškai mylėjau tris kartus. Kai trečioji pasakė: “Sudie”, gyvenimas atrodė baigtas. Ėjau kartis į Sereikiškes. Užsinėriau virvę ant ąžuolo šakos. Buvo naktis, nemačiau, kad šaka papuvusi. Per aukštai pasilipau - kaip dėjausi ant žemės! Papuolė akmuo, susimušiau užpakalį, praėjo noras žudytis. Meilė liko, bet mėnesį nepaėjau. Meilė man kainavo beprotišką sėdynės skausmą. Maniau, stuburas į smegenis sulindo.”
TRAUKIA ŽIAURIOS MOTERYS
Stasys sako, jog po miestą jis slankioja ne šiaip sau, o stebėdamas gyvenimą. Neslepia: “Kartais pasirodau ir gerokai išgėręs. Šitas dalykas niekam nepatinka. O beveik visi vakarėliai baigiasi tuo. Seniau dar bandydavau aiškintis, o dabar supratau, kad tiesiu taikymu turiu gultis į lovą”.
Ypač jam patinka kiūtinti gatvėmis, kai lyja. “Dažnai elgiuosi priešingai nei kiti. Visi sulenda kur nors, o aš išlendu. Tada sutinku pačių įdomiausių žmonių. Smagu užeiti į kavinę ne aštuntą vakare, o ketvirtą ryto. Tada sutinki ypatingą moterį ar merginą. Ji būna jau gerokai įkaušusi. Man patinka stebėti. Iš merginų nuotaikų, žvilgsnių galiu nustatyti rudens, pavasario metą. Labai mėgstu bibliotekas ir ypač bibliotekininkes. Jos pačios protingiausios - daug skaito. Negaliu pakęsti kvailų žmonių. Baisiau už prakeikimą - kvailumas. Būna, Gedimino prospektu eina nukankintas vyras, šalia tipena nepaprasta gražuolė, ir visus mus, vyrus, medžioja žvilgsniais. Tiesiog veria kaip šašlykus ant iešmo. Svarstau: koks nelaimingas tas vyras, nejau nemato, su kuo susidėjo? Tai tokia kančia! Esu švelnus vyras, labai tylus, nekalbus. Galiu nekalbėti savaitę. Taip dažnai nutinka. Rytais, kai Gabija su Daluže pradeda it katės pjautis, mat nesutampa nuomonės, nes mano dukrytei jau ragiukai išdygo, ne tik sparniukai, vis dėlto paauglystė, ir man tai nepaprastai žavu, - girdžiu tokias rietenas! Tiesiog stogas kilnojasi. Nutylu, susisuku galvą į chalatus, guluosi į bet kurį kampą ir apsimetu negyvas. Joms pasidaro gaila manęs ir įsivyrauja taika. Pats nekariauju. Argi įmanoma moterį nugalėti? Cvirka yra rašęs (vaikams skaičiau per pamokas ištrauką, už tai viena mokytoja kirto per veidą ir mano akiniai nulėkė į mokyklos valgykloje verdančių barščių puodą) - penkiasdešimt bobų iš Klangių nusiųsk į Turkijos karą, visi turkai išlakstys, jokios Rusijos kariuomenės nereiks. Pergalė garantuota, nieks negali prieš bobas atsilaikyti."
BŪTI MAMA
"Tokius kaip aš reikia vadinti mamomis. Man dėl to nėra gėda. Priešingai. Jeigu galėčiau taip toliau gyventi, būtų nuostabu. Kol dukra augs, kol ji ištekės, noriu būti mama. Tėvas savaime esu. Būti mama - tai pirmiausia jausti vaiką, laukti jo. Įsivaizduoji? Jau esi išviręs pietus, padengęs stalą… Tas momentas, žinojimas, kad tuoj sugrįš, pilsiu sriubos į lėkštę ir prašysiu valgyti... Šiandien, kadangi susitikome ir išėjome pavaikščioti po Užupį, ji neras manęs (tokiais atvejais tučtuojau skambina mamytei ir skundžia, kad netvarka namuose). Aš jai tokį graudų laišką parašiau! Kaip įsipilti sriubos, kaip šaukštą laikyti… Aš ją nešiodavau ant pečių. Į S. Nėries gimnazijos pirmą klasę ant rankų įnešiau. Paskui ji pamatė - kiti tėvai vaikų nenešioja. Suprato, jog taip nereikia daryti ir nebeleido. Tėvų susirinkimai? Aš jų vengiu. Eina Dalytė. Nes tėvų susirinkimai baigiasi ne klasėje, o alaus bare. Kaip tikras mama, vengiu to. Veduosi dukrą pasivaikšioti, susipažinti su kuo nors. Ji labai mėgsta tuos žygius, atsigimusi į mane. (Dalužė - nebendraujantis žmogus. Interviu niekada neduos.) Dukrai smagu, kad nedirbu, komfortą pajuto. Žaidžiame visokius žaidimus. Kai kurių labai nemėgstu, pavyzdžiui, monopolio. Arba žiūrėti Simpsonus. Aš noriu, kad ji žiūrėtų Čekuolį. Per daug lepinu? Mergaites reikia labai lepinti, nes jų laukia sunki dalia. Kol dar po tėčio sparnu, reikia duoti joms tai, ko neturės. Ne tik vyrų pasaulis žiaurus. Žiaurus yra gyvenimas. Net jei ji bus princesė, - tai užvis sunkiausia.”
GĖLĖS, KATĖ IR BALANDĖLIAI
Stasys ne tik rašo eiles, tapo paveikslus, kuria keistą pasaulį palėpėje, iš kurios pro stogo dangtį mėgsta stebėti žvaigždes ir žvelgti į Gedimino pilį. Jis - aistringas gėlininkas. “Yra sezono darbų. Turiu savo sodą. Įkūriau jį balkone. Mėgstu sodinti petunijas ir pelargonijas. Daug gėlių auginu. Vieną kambarį anksčiau buvau paskyręs tik joms. Sukaliau lentynas, užveisiau įvairių rūšių. Bet įsigijome katę, augusią botanikos sode. O ji pratusi žiedus skabyti. Nusikanda gėlę ir neša dukrai į lovą. Taip visas nuskainiojo, sunešė Gabijai. Net kaktusai atsidūrė lovoje. Balkone Princė kitaip elgiasi. Eina stogais, bet atsargi, nuostabi katė. Sirgo nepagydoma liga - užsimanydavo katino. Gyvename ketvirtame aukšte. Ji šoko ant katino iš ketvirto aukšto, nepataikė ir snukiuku dėjosi į grindinį. Lūžo žandikaulis. Operavome. Dabar nebenori meilės.
Gyvenu dėl dviejų moterų. Gal esu jau kai ką dėl šeimos nuveikęs? Atokvėpis prieš kažką? Gal pradėsiu keliauti? Kelia nerimą tik tai, kas uždirbs šeimai pinigų. Keliauti galima be pinigų. Pasiėmei terbelę ir išėjai. Europa laisva, dilgėlės auga visur. Pavasarį būtinai pasiskinu. Mėgstu uogauti, grybauti. Gaminu vyną, išverdu uogienės, bet mano moterys nelabai valgo. Labiau mėgsta bulvių traškučius. O jų tai aš nemoku daryti. Barščius, kugelį su kiaulės kojomis, šaltieną, bulvių košę, mėsos įvairiai pagaminu. Kulinariniai sugebėjimai atsirado kariuomenėje. Išvežė gaminti šprotų. Nesąžiningas virėjas pardavė produktus, pragėrė pinigus. Visko netekome - neturėjome ką valgyti. Pasisiūliau gelbėti padėtį. Pardaviau šprotų pravažiuojančiai mašinai. Nupirkau kopūstų ir faršo. Pagaminau balandėlių. Nežinojau, kad reikia plikyti kopūstų lapus, lanksčiau žalius ir siūlu apvyniojau. Rusai labai gyrė valgį, bet ėdė su siūlais. Karininkas įrijo siūlą, vos ištraukiau nučiupęs už galo.”
ŠEIMYNINĖ EKSTAZĖ
“Galbūt esu padykusios natūros. Prasitarsiu: esu mažiukas mikelandželiukas. (Ne veltui mano mama palaidota greta rašytojos Žemaitės Kažkas tarp jų artima buvo. Žemaitė patrakusi, “be ryšio”, turėjo kumelę, jodinėdavo po ganyklas įsikandusi pypkę…). Kuo aš bjaurus šeimai? Paskutiniu metu pradėjau tingėti. Man pasidarė malonu nieko neveikti, paskęsti meditacijose. Pastebėjau, kad visa šeima ėmė tingėti ir visiems pasidarė gera. Viename kampe viena tingi, kitame - kita. Ir aš tingiu, ir katinas, ir mūsų palaiminti namai kupini ramybės. Kas kur snaudžia, kas kur svajoja… Ir bėga tos valandos… Nuostabu. Šeima sulaukė palaimos. Mus visus apėmė ekstazė. Pradedu aptikti, kad gal aš nesąmoningai sukūriau tą ekstazę. Svarbu nebūti isteriškam. Moterys, ilgai būnančios namuose, tampa plėšrūnės patelės. Nori tų batų daug, "babkių". O vyras, esantis namuose…" Stasys tikina: žmona negraužia dėl to, kad jis nesusiranda darbo. “Supranta, tokia politika. Lankau visokius - benamius, amoralius, vargšus. Dalužei atrodo, kad visi žmonės turi ko valgyti, nesipyksta, jei žmonos užrėkia, vyrai slepiasi po chalatais. Egzotika. Ji nemato tikrojo gyvenimo ir nenori matyti. Savigynos forma. Nuvažiavome pas mano seserį į Kybartus. Lietus lyja, šlapia, purvas, šunys loja, Dalužė klimpsta į balas. Nervai neišlaiko, pradeda verkti, rėkti: “Aš čia nevažiuosiu, nėra šaligatvių, kas per miestas!” Mano sesuo išsigąsta, bėga organizuoti tų šaligatvių… Visi Kybartai bando taisyti padėtį - nepavyksta nuraminti mano žmonos! Aiškinu: “Bet, Daluže, Lietuvoje niekur šaligatvių nėra, tu vaikštai tik Pilies gatve ir Gedimino prospektu…” Nuvykome pas mano mamą pirmą kartą susipažinti. Viena į kitą pasižiūri - ir žliumbt. Viena: “Ji ne taip į mane pažvelgė”. Kita: “Šita ne taip pažiūrėjo”. Mama nubėgo slėptis į kapines, o mylimąją žliumbiančią atgal į Vilnių pargabenau. Arba nusipirko šortus. Žali, trumpi. Nuvažiavome į Kauną, einame Laivės alėja. Tuoj ją pradėjo čiupinėti. (Tais laikais atrodė provokuojamai.) Ji man skundžiasi - kas per žmonės! “Bet tu pati apsitempei juos.” - “Tai kodėl Vilniuje niekas nesistebi?” - “Kaune žmonės kitokie.” Tai ji supyko ant manęs ir nustojo kalbėti. Žmona ar kankina? Būna. Sykį iškirpo man mėsos gabalą iš rankos. Matai, randą? Tai va. Kodėl? Valgyti norėjau. Sakė, jei myli, tai nereikia valgyti norėti. Paėmė, čiaukšt, ir iškirpo. Gal iš meilės. Bet aš paskui supratau: taip turi būti. Atsipalaidavo. Džiaugiuosi, kad tik ranką iškirpo. Žydai man siūlė apsipjaustyti. Žadėjo: “Tada gyventum Niujorke”. Noriu būti toks, koks esu. Nuo čia prasideda “košeliena”. Kai man jau 47-eri, leidžiu sau nebeapsimetinėti”.
