To negali pasakyti nė pati atlikėja. Nuolatiniai ieškojimai yra jos gyvenimo ir kūrybos esmė. Juk nejudantis vanduo virsta pelke.
„Mano jūra tyliai laukia, tavo laivai taip toli...“ – taip prasideda viena ryškiausių naujojo J. Šeduikytės albumo „Giliai vandeny“ dainų „Sapnas“. Vandens Jurgos Šeduikytės kūryboje išties netrūksta. „Saulė vandeny, jūra šviesoje“, – dainavome kartu su ja prieš 10 metų, o dabar, tarsi užuomina į sugrįžimą, pasirodė panašiai pavadintas albumas. Mūsų pokalbis taip pat primena vandens tekėjimą. Nestabdomas nučiurlena į priekį, neria į filosofines gelmes, sumaniai apibėga jam statomas klausimų užtvankas, iki pasiduoda tėkmei. Ko norėti, – net Jurgos Zodiako ženklas yra Vandenis. Ką jau kalbėti apie tai, kad ji užaugo Palangoje.
Jurga, kodėl Jūsų dainose toks dažnas vandens motyvas? Ar turėjo įtakos tai, kad užaugote prie jūros?
Įvardinti neįvardijamus dalykus lengviausia pasitelkiant tai, ko mes negalime valdyti, – gamtos stichijas. Man dideli jausmai visada siejasi su gamtos reiškiniais. Į mokyklą dažnai eidavau pajūriu. Tai, kas kitam yra romantika, man buvo kasdienybė. Kartais nuo tos jūros bloga būdavo: vėjas pučia į veidą, kiaurai košia, net galvą baisu iš už kopų iškišti. Tolumoje – vis tas pats horizontas. Gamta mane išmokė daug ko. Neieškoti kažko už horizonto, o džiaugtis tuo, kas yra šalia. Nebandyti keisti to, ko negali pakeisti. Suprasti, kas yra laisvė ir kaip svarbu jos siekti – tiek vidinės, tiek ryšio su žmonėmis ir pasauliu laisvės. Mes, užaugę prie jūros, jūrą turime viduje. Nuolat girdime jos ošimą, ir mums ramu, nes ji visada yra ten, kur ir turi būti. Jūra – tarsi gyvas organizmas: vieną dieną ji tyli, kitą šėlsta, trečią pajunti, kad kažkas ne taip. Nueini ir matai – visa sukaustyta ledo. Ramybė, didybė, stabilumas... Gamta tai turi, o mes – ne visada.
Nesu tobula. Neretai dirbu iki nukritimo, o paskui nebegaliu daryti nieko. Dėl to nuolat graužiu save.
Naujasis Jūsų albumas „Giliai vandeny“ savo stilistika labai primena pirmąjį „Aukso pieva“. Ar tai reiškia, kad po 10 metų ieškojimų pagaliau atradote ramybę ir savo tikrąjį kelią?
Man ramybė – ne lenta, padėta ant žemės. Tokia greitai pradėtų pūti. Tai – lenta, padėta ant atramos ir nuolat svyruojanti į vieną ir kitą pusę. Tu, stovėdamas ant jos, bandai išlaikyti pusiausvyrą. Taip gimsta energija. Man labai gražu kontrastai. Kai labai linksma, norisi tai atskiesti trupučiu liūdesio. Tokio šviesaus liūdesio mano dainose daug. Esu Vandenis. Laisvė, nuolatinės savęs paieškos man yra natūralu. Laikinumo jausmas, iššūkiai pažadina viduje slypinčias galias. Tarkim, mes neturime savo namų, nuolat kraustomės iš vienos vietos į kitą. Galėtum tai vertinti kaip bėdą, siaubą. Kai tau per 30 metų, norisi daugiau pastovumo, bet aš vis dar save šiek tiek apgaudinėju, kad man tai yra šventė.
Kartais savęs paieškos pernelyg brangiai atsieina. Po Jūsų albumo „37º C“, muzikinio spektaklio „MetroNomes“ nemažai gerbėjų klausinėjo, kur dingo senoji Jurga?
Niekur ji nebuvo dingusi, tiesiog kalbėjo kita kalba. Tos emocijos gal buvo kiek tamsesnės, bet nuoširdžios. Mano tuometinę kūrybą įkvėpė gyvenimas Maskvoje. Tai buvo sunki patirtis. Ją išsakyti negalėjau dar viena „Aukso pieva“. Jei esu pasirinkusi šnekėti nuoširdžiai, negaliu meluoti.
Turbūt ne visada lengva išlaikyti pusiausvyrą tarp to, kas patinka Jums, ir to, kas patinka klausytojams. Ar tenka daryti kompromisus?
Kompromisų nedarau, nemėgstu šito žodžio. Nieko gero, jei kurdamas galvosi apie tai, kaip patikti, užuot siekęs save išreikšti. Kita vertus, kai laikai rankose baigtą kūrinį, vertėtų pasverti, ar gali jį rodyti, ar geriau padėti į stalčių. Aš nekuriu sau, man tai neįdomu. Noriu dalintis. Visada tikiuosi, kad žmonės bus pakankamai atviri muziką išklausyti. Ar priims, – jau kitas klausimas. Šįkart stengiausi ištrauktimūsų visų gyvenimo aukso grynuolius. Nenoriu kitiems primesti savo negatyvių minčių, nešvarių emocijų.
Daina, užsviedusi Jus ant populiarumo viršūnės, vadinosi „Nebijok“. Ko labiausiai bijote šiuo metu?
Bijau nežinoti. Gyvenimas ir taip mane labai mėto į šonus, tad norėčiau turėti kertinius taškus, į kuriuos galėčiau įsikibti. Kita vertus, baimė ir nežinomybė yra varomoji jėga. Stengdamasis ją nugalėti ir sužinoti, kas bus toliau, eini į priekį. Yra gyvenime drąsių dalykų: pasakyti, kad myli, atvirai kalbėtis apie santykius. Bandžiau paieškoti daugiau meilės atspalvių. Meilė yra visa ko varomoji jėga. Medis auga dėl to, kad žemė jį myli. Iš dviejų žmonių meilės gimsta gyvybė. Iš meilės sau, noro save realizuoti – kūryba. Muzika gimsta arba iš meilės, arba iš jos trūkumo, tuštumos. Drąsu buvo atsigręžti į savo šaknis. Mes, lietuviai, turime labai storą odą ir kartu esame švelnios širdies. Šis kontrastas man labai gražus. Įsivaizduoju iš pažiūros šiurkštoką, bet iš tikrųjų jautrų žemaitį, braukiantį ašarą savo grublėta ranka.
Jokių nuolaidų dėl to, kad esu režisieriaus žmona, man nedaroma. Greičiau priešingai – Vidas iš manęs labai daug reikalauja, pastabas sako netgi griežčiau nei kitiems.
Liaudies dainų motyvai šiuolaikinėje muzikoje nėra kažkas labai nauja. Veikiau – madinga. Ne viena lietuvių grupė ar atlikėjas tai daro jau seniai.
Sutinku, yra daug grupių, kurios perdainuoja liaudies dainas, bet man visai nesvarbu, kas dabar madinga. Aš pati ilgai to link ėjau. Nuo vaikystės nemėgau grikių košės ir liaudies dainų. Man patiko tik viena dzūkų daina „Oi, ant kalno“. Su Adu Gecevičiumi padarėme iš jos naują kūrinį, ir... atsirišo. Tai, ką gauni vaikystėje, nori nenori eina su tavimi. Gali bandyti tai pamiršti arba atrišti ir paleisti. Stengiuosi susitvarkyti su tomis nuo vaikystėsmanyje užspaustomis, neišlietomis būsenomis. Nutylėjimai nėra kelias į laimę. Iki galo neišspręstos situacijos gimdo konfliktus, o šie kaip verpetas įtraukia, gramzdina santykius. Mes, moterys, dažnai norime, kad vyrai mus suprastų iš pusės žodžio ar visai be žodžių. Deja, tai neįmanoma. Reikia kalbėtis.
Teoriškai tai žinome visos, bet praktiškai vis atsitrenkiame į tylos sieną. Ne paslaptis, kad dauguma vyrų negali pakęsti santykių aiškinimosi. Gal Jūsų vyras Vidas Bareikis yra kitoks?
Visaip būna. Štai neseniai kalbėjomės apie tvarkymąsi. Man reikia šito ritualo dėl saugumo, norisi, kad vieną dieną per savaitę visi kartu skirtume laiko namams. Pradėjau apie tai geranoriškai kalbėtis, bet pajutau, kad jis įjungė gynybą, pradėjo atsimušinėti. Vyrai bijo kalbėtis apie santykius, nes tai dažnai baigiasi konfliktu. Ką daryti? Manau, pirmiausia turi sąžiningai atsakyti sau, ko sieki, – ar iš tiesų nori rasti sprendimą, ar tiesiog išlieti savo nepasitenkinimą. Matyt, ne toks jau geranoriškas tas mano tikslas buvo. Stengiuosi vidinio blogumo neprimesti kitiems. Reikia išmokti vyriškai suimti save į rankas. Vidas to mane moko. Jei jautiesi neramiai, reikia įvardinti tris dalykus: dėl ko tau neramu, ant ko tu pyksti ir ko bijai. Sunkiausia pripažinti pyktį. Kitas žingsnis – to žmogaus atsiprašyti. Tai turi padaryti dėl savęs ir nelaukti atleidimo, nekreipti dėmesio, kad jis reagavo ne taip, kaip norėtum.
Esate tokia išmintinga, kad net pavydu. Negi niekada nepasielgiate spontaniškai, nepasiduodate emocijoms?
Kartais būna labai sunku. Dabar skaitau C. G. Jungą, man labai patinka šio psichoanalitiko mintys. Pasak jo, kiekvienas iš mūsų turi dvi puses – sąmoningą ir nesąmoningą. Nuo vaikystės jaučiau, kad manyje gyvena du žmonės – vienas viską kontroliuoja, vertina, o kitas – kaip kačiukas: visada paklūsta, nusileidžia ir viską galėtų padaryti dėl kitų. Kai nė viena iš šių dalių nedominuoja, žmogus yra harmoningas. Mes negalime kontroliuoti savo būsenų, jausmų, bet galime kontroliuoti reakcijas. Būna, ir aš pirmiausia sureaguoju, o paskui pagalvoju, kad gal reikėjo kitaip. Daug dalykų ateina iš vaikystės. Buvau labai jautrus vaikas, sunkiai pakeldavau įtampą. Mano tėtis mirė, kai man buvo 7-eri metai, mama liko viena su keturiais vaikais. Jai buvo tikrai nelengva. Ryšį mes mezgėme sunkiai, net mano sveikata buvo sutrikusi. Susitvarkyti su praeities dalykais man prireikė psichologo pagalbos. Džiaugiuosi, kad dabar mano mama labai keičiasi, atsivėrė jos emocinis pasaulis, maždaug prieš dvejus metus pradėjom gražiai šnekėtis. Matau, kad jos domėjimasis manimi kyla iš geranoriškumo, o ne iš kontrolės, noro primesti savo valią. Tai labai gražus etapas, bet jis įmanomas tik tuomet, kai žmonių noras suartėti yra abipusis.
Esate kilusi iš didelės šeimos. Ar norėtumėte turėti daugiau vaikų?
Daug kas klausia: „Tai kada antras?“ Manau, tokiems dalykams reikia leisti įvykti natūraliai. Negali suplanuoti vaiko gimimo. Taip atsirado Adas. Vaikų būna ne tik planuotų arba netyčiukų. Būna dar vaikų iš meilės. Jei vaikas gimsta nelaukiamas, jis visą gyvenimą jaučia poreikį įrodinėti, kad yra reikalingas.
Laimingas žmogaus nenešioja savo statuso kaip kaukės. Į statusą įsikimbi tik tuomet, jei nesi savęs realizavęs.
Sako, kad auklėdami savo vaikus net ir nenorom kartojame tėvų klaidas. Ar kartais pastebite, kad esate panaši į savo mamą?
Taip, bet stengiuosi tvarkytis. Tai nesąmoningas refleksas: iš tavo vaikystės atklydusi būsena automatiškai įžiebia tam tikrą reakciją. Turi stebėti save, – kad kitąsyk tą jungtį nutrauktum. Vieną ar kitą kartą pasielgdamas netipiškai, pamažu sukuri naują įprotį. Dabar mums sunkus laikas. Vidas dirba su savo aktorių kursu. Adas pradėjo eiti į pirmą klasę, dar lanko karatė, šoka breiką. Man – naujo albumo pristatymas, pasiruošimas koncertų turui. Būna, sėdžiu ir jaučiu, kaip kyla susierzinimas, nes nieko nespėju, atrodo tuoj tuoj pratrūksiu, bet... Pasisuku į vaiką ir atvirai sakau: „Adai, bet ar matai, kaip mums sunku dabar?“ Jis atsako: „Aha, aš irgi šiandien jau truputį paverkiau.“ Sakau: „Ką daryti? Gal suvalgom ką nors skanaus?“ Sugalvojame nuvažiuoti į blyninę. Pavalgom, pasivaikščiojam ir palengvėja.
Atvirai kalbatės su vaiku net ir apie neigiamus savo jausmus? Kai kuriose šalyse verkianti, pavargusi ar susinervinusi mama traktuojama kaip grėsmė vaiko saugumui.
Nežinau, ką gera gali duoti toks robotizmas. Slepiami neigiami jausmai niekur nedingsta, jie kaupiasi viduje ir nežinia, kaip gali prasiveržti. Galų gale, juk vaikai mokosi pažinti pasaulį ir save stebėdami mus. Iš kur jie sužinos, kas yra liūdesys, pyktis, ir kaip su tuo tvarkytis, jei visą laiką tik šypsosimės ir vaidinsime nepažeidžiamus? Saugu yra žinoti, kad esi laukiamas ir mylimas, kad visada būsi laiku nuvežtas į mokyklą ir bus kam iš jos tave pasiimti, bet negali saugoti vaiko nuo gyvenimo. Žmogus turi būti jautrus aplinkai, išmokti prisiderinti. Kai aplinka jį priima, jis ima ieškoti savęs, siekia suprasti, kas jis yra toje aplinkoje.
Visada sakydavau, kad ženklai yra vienintelis stabilus dalykas, kurį turiu. Ženklai nemeluoja. Kai priimi teisingą sprendimą, sutinki reikiamų žmonių, atsiduri tinkamoje vietoje tinkamu laiku.
Jurga, esate baigusi muzikos mokykloje fortepijono klasę. Sūnus Adas eina Jūsų pėdomis – lanko Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Nebijote per anksti įstatyti jį į rėmus?
Matau, kad jis tikrai turi gabumų. Be rėmų, be disciplinos nieko nepasieksi. Blogai, jei pianistas pasižymi tik gera technika arba turi tik didelį norą. Turi išmokti valdyti savo energiją. Karatė ir muzika labai padeda. Gebėjimas valdyti pauzes suteikia laisvės jausmą. Pastovumas, siekiant karatė diržo ar grojant kiekvieną dieną, lavina gebėjimą dirbti. Tik labai svarbu rasti tinkamą pedagogą. Ne kas, jei šį darbą imasi dirbti savęs nerealizavęs menininkas. Jis neretai spaudžia vaiką, bando jam primesti savo valią, rodo, kaip reikia, užuot ieškojęs jo unikalumo, leidęs skleistis ir mėgautis procesu.
Kaip suvaldyti pauzes sekasi Jums pačiai?
Nesu tobula. Neretai dirbu iki nukritimo, o paskui nebegaliu daryti nieko. Dėl to nuolat graužiu save. Kol neturėjome vaiko, pajutę su Vidu, kad smegenys visai perdegė, buitis nesutvarkyta, kad nesinori net grįžti namo ir bręsta konfliktas, eidavome miegoti į viešbutį. Susirasdavome kokį nors nebrangų netoliese ir praleisdavome naktį jame. Pakeiti aplinką, įprastą ritmą ir taip tarsi iš naujo įkrauni sistemą. Kitą dieną vėl viskas stoja į savo vietas. Žmogui reikia kartais ištrūkti iš rėmų.
Jūsų vaidmenys kine ir teatre taip pat primena bandymą ištrūkti iš rėmų. Kokios naujos patirties Jums suteikė aktorystė?
Į nieką nekeisčiau tos patirties. Apie save sužinai tiek daug... Aktoriai, su kuriais tenka kartu dirbti, yra tikri maksimalistai, man labai padeda savo patarimais. Dainuoti ir vaidinti teatre yra visiškai skirtingi dalykai. Dainuodamas turi būti maksimaliai nuoširdus. Vaidindamas, priešingai, – kuo didesnį rinkinį kaukių turi, tuo geresnis aktorius esi. Vis dėlto visiškai pasislėpti negali. Skaičiau įdomią mintį, kad visada turi bent vienu procentu stebėti save iš šalies, tai leidžia reaguoti į netikėtas situacijas. Labai skirtinga patirtis yra vaidinti kine ir teatre. Kine svarbu akimirka, detalės. Man tai artima, nes esu atidi detalėms. O spektaklis yra tarsi mandala: kaskart jį kuri iš naujo ir išardai. Kad spektaklis pavyktų, turi gebėti valdyti savo vidinę energiją: sutelkti ir pasiųsti ją kitiems, iki pat paskutinės eilės. To reikėjo išmokti.
Jei režisierius Vidas Bareikis nebūtų Jūsų vyras, ko gero, taip ir nebūtumėte savęs išbandžiusi kaip aktorė.
Į kiną patekau ne jo dėka. Nuo vaikystės svajojau, kaip mane, einančią Palangos gatve, pastebi koks norsrežisierius... Deja, esu tas atvejis, kurio niekada niekas niekur nepastebėjo, – viską padariau pati. Visiems skelbiausi, kad noriu kino, ir gavau vaidmenį. Kad atsidūriau teatre, turėčiau būti dėkinga Vidui, bet jokių nuolaidų dėl to, kad esu režisieriaus žmona, man nedaroma. Greičiau priešingai – Vidas iš manęs labai daug reikalauja, pastabas sako netgi griežčiau nei kitiems. Per repeticijas tikrai nesiilsiu. Jis rimtai žiūri į savo darbą ir ieško tik A lygio žaidėjų. Jaučiuosi labai pamaloninta, kad atitinku jo kriterijus. Esu girdėjusi, kad vaidmenis gaunu per lovą. Tam tikra prasme tai lyg ir tiesa. Tik, prašau, – nerašykit tokio pavadinimo...
Ryšį su mama mezgėme sunkiai, net mano sveikata buvo sutrikusi. Susitvarkyti su praeities dalykais man prireikė psichologo pagalbos.
O kaip Jums toks: „Gilios iškirptės dėka Jurga Šeduikytė pademonstravo gundantį tarpą tarp krūtų“? Kaip reaguojate į tokias antraštes? Ar tai, kad pati esate baigusi žurnalistiką, padeda Jums bendraujant su kolegomis?
Tokios antraštės yra tiesiog žaidimas, jos paspaudžia tam tikrus mygtukus, priverčiančius perskaityti straipsnį. Reaguoju ramiai. Žurnalistika mane atvedė ten, kur esu. Jos nepamiršau, pati rašau spaudos pranešimus. Mokėti teisingai suformuluoti mintį, pasiekti, kad žodžiai ne paslėptų, o atskleistų tai, ką nori pasakyti, svarbu ir žurnalistui, ir dainų kūrėjui. Beje, šiuo metu rašau ir knygą.
Ar tai bus dar viena pasaka vaikams?
Šįkart tai bus romanas. Per pastaruosius 5-erius metus mano gyvenime įvyko bent trys dideli lūžiai. Aš turiu patirties, kuria norėtųsi pasidalinti. Iš dalies dėl to ir pradėjau skaityti Jungą. „Pasaką apie Slieką ir jo draugą Pašiauštą“ rašiau be išankstinio plano, taip, kaip rašėsi. Romaną reikia gerai apgalvoti, suplanuoti ir aiškiai sudėlioti struktūrą. Sukarpyti siužetinę liniją taip, kad iki galo išliktų intriga.
Apie kokius lūžius kalbate? Su kuo tai susiję?
Nenorėčiau konkretinti. Tiesiog yra esminių, gyvenimą keičiančių išgyvenimų. Atpažįstu žmones, kurie tai patyrė pagal ugnelę akyse ar spalvą balse. Su tokiais žmonėmis būna labai įdomu kalbėtis. Toks lūžis gali būti netektis, kito žmogaus praradimas, būtinybė atsisakyti kai kurių svajonių dėl svarbesnių tikslų. Jei priimi teisingą sprendimą, visada sulauki ženklų, kad pasielgei taip, kaip reikėjo.
Jau sulaukiate tokių ženklų?
Taip. Visada sakydavau, kad ženklai yra vienintelis stabilus dalykas, kurį turiu. Dar turiu namus, tiesa, ne fizinius. Ženklai nemeluoja. Kai priimi teisingą sprendimą, sutinki reikiamų žmonių, atsiduri tinkamoje vietoje tinkamu laiku. Jei padarei daugybę žingsnių, o vis tiek niekas nejuda, vadinasi, eini ne ta kryptimi.
Ne kiekvienam duotas gebėjimas skaityti ženklus. Žmonės neretai yra pernelyg paviršutiniški, nelinkę gilintis į save ar aplinką.
Nesutinku. Manau, visiems yra duota giliai jausti. Tie vadinamieji paviršutiniški žmonės yra tiesiog neatradę savęs. Atrodo, žmogus nieko nejaučia, nemąsto, bet ištinka jį koks nors sukrėtimas, ir jis atranda tikėjimą, ima domėtis psichologija, ezoterika. Vadinasi, tai visada buvo šalia jo. Kiekvienas mūsų, kad ir kokios tautybės, rasės, išsilavinimo, socialinės padėties ar pan. būtų, turi teisę būti laikomas to paties lygmens kaip ir kiti. Įsivaizduoju visuomenę kaip koliziejų. Visi galbūt sėdime ant skirtingų laiptelių, bet apačioje vykstantis vaidinimas yra tai, kas mus vienija. Laimingas žmogaus nenešioja savo statuso kaip kaukės. Į statusą įsikimbi tik tuomet, jei nesi savęs realizavęs.
Portreto štrichai
Debiutas. 2002 m. J. Šeduikytė pradėjo koncertuoti su merginų roko grupe „Muscat“. 2004 m. atliko pagrindinius vaidmenis miuzikluose „Ugnies medžioklė su varovais“ ir „Tadas Blinda“.
Solinė karjera. 2005 m., paskatinta Andriaus Mamontovo, pasirinkusi Jurgos pseudonimą, solinę karjerą pradėjo daina „Nebijok“. Tais metais šis kūrinys buvo dažniausiai grojamas radijo stočių kūrinys. J. Šeduikytė pelnė ne vieną apdovanojimą Lietuvoje ir užsienyje („MTV EMA“, „Bravo“, „M.A.M.A“ ir kt.)
Aktorystė. Sukūrė vaidmenis filmuose „2 indeliai jogurto“, „Rūsys“. Vaidino „No Theare“ spektaklyje „Nematomi monstrai“. Šiuo metu Jurgą Šeduikytę galime pamatyti Jaunimo teatro scenoje, spektaklyje „Geras žmogus iš Sezuano“.
Credo. „Prievarta kito žmogaus laimingo nepadarysi.“
Jei reikėtų pasirinkti tris savo dainas... „... tai būtų „Smėlio žmonės“, „Sapnas“ ir „If“ iš naujojo albumo.“
Stilius. „Šiais metais žaidžiu madą su stilistu Saimonu Aukštuoliu. Mano apranga šiek primena vaizdo klipo „Sapnas“ stilistiką – daug kontrastų, lengvumo, švelnumo. Perregimi dalykai derinami su tuo, kas yra žemiška, tvirta ir nesikeičia.“
Pomėgiai. „Šią vasarą atradau šokius. Juk reikia kur nors padėti tas neigiamas
emocijas, kurių neleidi sau išsakyti dainomis.“
