Warenas Buffetas, vienas turtingiausių pasaulio žmonių ir didis filantropas, vieną kartą pasakė: “Man gyvenime taip pasisekė, nes turėjau varžytis tik su puse pasaulio populiacijos”. Jis turėjo
omenyje, kad jam neteko konkuruoti su moterimis. Tai, kad esu pakviesta kalbėti apie būtent moterų lyderystę, man atrodo jau parodo, kad yra problema. Kodėl ne tiesiog apie lyderystę, apie tai, ko ir kaip aš siekiu, kokias problemas matau, kodėl stengiuosi apie jas kalbėti? Kodėl tai, ką darau, yra moteriška lyderystė? Ar taip yra dėl vis dar egzistuojančios lyčių nelygybės mūsų visuomenėje?

Lietuvos kontekste visada galima ištraukti kozirį - mūsų prezidentė yra moteris. Ar ji nėra įrodymas, kad Lietuvoje nėra lyčių nelygybės?

Ir visgi, tik prieš kurį laiką paskelbti Delfi Lietuvos įtakingiausiųjų sąrašai piešia visai kitokią realybę: Iš 58 įtakingiausių verslininkų - tik 5 moterys, iš 44 įtakingiausių teisininkų - taip pat tik 5
moterys, iš 55 politikų - tik 10 moterų.

Loreta Graužinienė, kuri yra moteris ir Seimo pirmininkė, viena iš įtakingiausių politikių Lietuvoje, šauktinių gražinimo kontekste pareiškė, kad moters pareiga - gimdyti vaikus ir rūpintis šeima.
Gerb. Graužinienės pasakymas man be galo primena sovietinę knygelę, skirtą moterų moteriškumo ir nuolankumo indoktrinacijai, kuri vadinasi „Tau Mergaite“. Citata iš veikalėlio: „Tos moterys, kurios
nesiskundžia valgio gaminimo sunkumais, netingi dirbti virtuvėje, dažniausiai yra ir geros tarnautojos, geros kolūkietės, geros motinos: būti motina - kiekvienos moters paskirtis“.

Ar įmanoma lyčių lygybė bei moterų lyderystė tokiame mikroklimate, kuriame moteris yra vis dar nuvertinama iki reprodukcijai skirtos mašinos? Tikrai ne, ir netgi taip trokštamas tikslas paversti moteris gimdymo mašinomis šiuolaikiniame pasaulyje duoda kontra-rezultatą. Anot žurnalisto T. Ficherman, tokiose visuomenėse, kuriose ypač akcentuojamos tradicinės vertybės, gimstamumas labiausiai ir mažėja: pavyzdžiui, Ispanijoje, Italijoje bei Japonijoje. Taip yra todėl, kad iš moterų yra tikimasi rūpintis vaikais, vyru, savo tėvais, vyro tėvais ir t.t. Tačiau moterys supranta, kad nepaisant patiriamo spaudimo, jos gali to išvengti - tiesiog negimdydamos bei nekurdamos šeimos.

Pavyzdžiui, Harvardo universitete, kuriame ruošiami aukščiausios srities specialistai, vėliau užimantys top pozicijas darbo rinkoje, buvo atliktas tyrimas, kuriame siekta išsiaiškinti, kodėl vis dar tiek mažai moterų užima vadovaujančias pozicijas. Nepaisant to, kad studenčių moterų yra net daugiau negu vyrų. Ir tai - pasaulinis trend’as.

1. Galbūt vyrai ir moterys siekia skirtingų karjeros tikslų? Tyrėjai to nepatvirtino – tiek moterų, tiek vyrų profesiniai tikslai labai panašūs.

2. Galbūt moterys tiesiog palieka darbus tam, kad pavyktų kurti šeimas, jomis rūpintis? Irgi ne, nors tai labai paplitusi nuomonė tiek tarp vyrų, tiek tarp pačių moterų. Pasirodo, kad tik 11 % tyrimo
respondenčių moterų rūpinasi šeimos gyvenimu pilnu etatu. 74 % moterų, turinčių vaikų, dirba pilnu etatu ir toliau.

3. Galbūt šeimos ir vaikų auginimo atsakomybės lemia tai, kad moterys yra išstumiamos iš lenktynių dėl top pozicijų? Tyrėjai atrado, kad tai tikrai gali būti viena iš priežasčių, nes 28 % 32-48 metų amžiaus moterų ir net 44 % 49-67 m. buvo pasiėmusios daugiau negu pusę metų atostogų dėl šeimos. Tik 2 % vyrų abejose amžiaus kategorijose buvo pasiėmę tokių atostogų.

Taigi, visi šie lūkesčiai moterų atžvilgiu, netgi iš moterų sau pačioms, vyrų karjeros prioretizavimas daro didelę įtaką moterų neišsipildžiusioms karjeros galimybėms. Moterys lyderės neatsiranda
kažkokiame socialiniame vakuume, moterų savi-pasitikėjimui (kurio lyderiams turi ypač netrūkti) kenkia patiriamas smurtas, seksualinė prievarta, priekabiavimas, mažesnis darbo atlygis už tą patį
darbą (moterys Lietuvoje uždirba vidutiniškai 14 % mažiau negu vyrai), pasenusios auklėjimo formos ir net kitos moterys, garsiai tariančios tokias morališkai pasenusias tiesas kaip “moters pareiga yra gimdyti vaikus”.

Mano nuomone, moterų lyderystei vystytis reikalinga visuomenė, kurioje nėra seksizmo, klesti pagarba vienas kitam, lygybė ir tolerancija. Lygybė negali būti sąlyginė, pagarba negali būti dalinė.
Visuomenėje, kurioje moterys drąsiai imtųsi lyderės pozicijos, turi klestėti šios paprastos pamatinės vertybės: t.y., žmonės turi būti vertinami ne pagal savo lytį, bet pagal asmeninius sugebėjimus. Tie sugebėjimai turi būti pastebimi ir lavinami nuo vaikystės, jie negali būti užgniaužiami ir tildomi dėl jų neatitikimo lyčių kategorijoms. Tokioje visuomenėje negali būti neapykantos kurstymo, o mažumos turi būti girdimos ir gerbiamos. Tokioje visuomenėje LGBT asmenys nebijo dėl savo fizinio ir psichologinio saugumo, o gyvena oriai. Tokioje visuomenėje moterys drąsiai kreipiasi į policiją, kuomet patiria seksualinį, fizinį ar psichologinį smurtą: nesvarbu ar tai būtų jos darbdavys, ar nepažįstamas asmuo, ar asmuo iš artimiausios aplinkos.

Iš tiesų, aš manau, kad Lietuvoje moterų emancipacija, judėjimai, feminizmo apraiškos yra labai silpnos. Įdomu būtų pasvarstyti, kodėl? Neseniai buvau paskaitoje apie post-sovietinį feminizmą.
Ten buvo iškelta įdomi mintis: tuo metu, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, feministiniai judėjimai pasaulyje jau buvo perėję į kitą lygį - iš politinės revoliucijos į nevyriausybinių organizacijų
stadiją. NVO yra labai tampriai susijusios su finansais, kuriuos joms suteikia valstybės valdymo organai, dėl to juose mažai tikro pasipriešinimo, kritiško požiūrio į dominuojančias struktūras ir elementariausios galios daryti tiesioginę įtaką politikos formavimui.

Kita vertus, būtent dėl mūsų sovietinės praeities moterys yra labai raštingos, jos nebūdavo išstumiamos iš darbo rinkos. Tačiau bėda ta, kad moterys sovietinėje Lietuvoje ne tik turėdavo eiti į kelis darbus, bet dar ir atidirbti pilną etatą vaikų auginime ir šeimos prižiūrėjime. Dėl to Lietuvoje moterys turi sau beprotiškai didelius lūkesčius. Vienas iš esminių tikslų turėtų būti mergaitėms nuo
mažų dienų parodyti, kad jos neprivalo pateisinti tų neįmanomų lūkesčių. Jos turi save daug labiau mylėti ir gerbti, savo siekius laikyti tokiais pačiais svarbiais kaip ir vyrų. Man, kaip moteriai, Lietuvoje trūksta autoritetingų moterų matomumo viešojoje erdvėje: jų trūksta ne tik dėl to, kad jų yra mažiau, bet dar ir dėl to, kad žiniasklaidoje moterys dažniausiai vaizduojamos kaip supaprastini šablonai: moteris-mama, moteris-globėja, moteris ir jos santykiai su kitais.

Viešojoje erdvėje moterys seksualizuojamos, pornografizuojamos, jų pasiekimai sumenkinami išryškinant karjeros ir asmeninio gyvenimo opoziciją. Ar dažnai vyrai yra klausiami, kaip jiems
pavyksta suderinti darbą ir vaikų auklėjimą? Ar dažnai vyrai yra vadinami egoistais, jei pasirenka karjerą, o ne vaikų gimdymą?

Dėl to, turi ne tik daugėti moterų lyderių ugdymo programų, kursų, vasaros mokyklų ir t.t. ir pan.

Turi keistis - palaipsniui - visa sistema. Ar ji keičiasi? Man atrodo, kad neišvengiamai. Šiuo metu su viena kolege dirbame prie knygos apie įtakingiausias Lietuvos moteris. Ši knyga - tai fotografijų ir
interviu albumas, kuriame būtent ir kalbinsime bei fotografuosime moteris, kurios bus rodomos kaip asmenybės, kaip autoritetai, bet ne kaip daiktai ar šaunūs priedai prie vyrų. Tokios moterys,
kurios pačios mokėsi, dirbo, kūrė, investavo ir pasiekė savo tikslų. Noriu, kad ši knyga atsirastų kiekvienoje mažiausio miestelio bibliotekoje ir įkvėptų jaunas mergaites, parodytų joms, kad joms
nereikia vyro šalia, kad įprasmintų jų egzistenciją. Noriu, kad jaunos mergaitės žinotų, kad nėra vyriškų ar moteriškų dalykų ar profesijų - yra tik aistra būti geriausia savimi. O tik būdamas geriausiu savimi gali tapti lyderiu ar lydere.

Tačiau - jei norime pamatyti tikrus, didelio masto pokyčius - reikės ne pavienių moterų lyderių: jų mes jau turime. Reikės pilietiško ir didelio masto judėjimo, sisteminių pokyčių, žiniasklaidos aparato įsijungimo, reikės keistis. Reikės suvokti, kad tradicinių vertybių sąvokoms laikas praplėsti savo ribas: mesti šalin vienpusiškas kategorijas, įsileisti ekspresiją, naujoves, priimti kitokius žmones. Tokioje Lietuvoje - atviroje, drąsioje, nebijančioje keistis - ir išaugs nauja moterų lyderių karta.

Pamatas tam yra - Lietuvos moterys yra užsispyrusios, darbščios, išsilavinusios - tačiau joms - MAN - trūksta pasitikėjimo savimi. O šis pasitikėjimas turi būti diegiamas nuo mažens, nuo vaikystės ir lydėti visą gyvenimą.