Tad ne veltui Gustavas Husakas šiame romane vadinamas Užmaršties Prezidentu, o popdainininkas Klausas – Muzikos Idiotu. Po 1968 m. Čekoslovakijos revoliucijos tūkstančius inteligentų – rašytojų, istorikų, filosofų, teatro ir kino režisierių, akademinių kompozitorių – ištrėmęs prezidentas nemato jokios šalies išvalymo nuo proto ir talento tragedijos, bet kai tik sumano emigruoti Muzikos Idiotas, Užmaršties Prezidentas ne juokais sunerimsta ir puola rašyti jam laiško – ragina grįžti į Tėvynę ir žada aukso kalnus. Klausas grįžta teatrališkai išpažinęs savo kaltę ir klaidą. Jie reikalingi vienas kitam, jie – Muzikos Idiotas ir Užmaršties Prezidentas – dirba vienas kitam. Jie tarnauja Užmarščiai.
Šiame romane pasakojama apie tai, kaip po karo Prahoje, buvusios vokiečių gimnazijos balkone, stovi ir į minią kreipiasi aukščiausio rango Čekoslovakijos komunistų partijos veikėjai – jos vadas čekas draugas Klementas Gottwaldas ir slovakas Čekoslovakijos užsienio reikalų ministras draugas Vladimiras („Vlado“) Clementis. Jie nežino, kad stovi buvusioje vokiečių gimnazijoje, kurioje mokėsi Franzas Kafka. Nežino ir to, kad Kafkos tėvas šiame pastate turėjo krautuvę, o „kavka“, išvertus iš čekų kalbos, – kuosa. Jie – užmaršties žmonės, ir užmarštis nuplaus juos abu. Netrukus.
Sninga ir šalta tą dieną Prahoje. Nenuostabu, kad dėmesingas draugas Clementis nusiima savo triušių kailio kepurę ir uždeda ją draugui Gottwaldui ant galvos, kad šis nešaltų. Vis dėlto po kelerių metų draugą Clementį apkaltina antivalstybine veikla, sąmokslu prieš darbininkų valstybę ir pakaria. Jo knygos ir kalbos, net atvaizdai ir fotografijos dingsta iš archyvų ir bibliotekų. Viskas kruopščiai išvaloma, idant priešiška propaganda neprimintų, kad toks veikėjas apskritai egzistavo. Tik vieno dalyko Partija nesužiūri – toje fotografijoje, kurioje stovi draugas Gottwaldas buvusios vokiečių gimnazijos balkone, nebėra draugo Clemenčio, bet ant draugo Gottwaldo galvos – jo buvusi kailinė kepurė. Viskas, kas liko iš draugo Clemenčio, – tai triušių kailio kepurė senoje fotografijoje.
Dabar Klaipėda atgavo viską – laivus, jachtas, uostą, kavinaites, fizinį grožį, bet kažko vis dėlto trūksta. Trūksta miestiečių.
Šiame romane pasakojama ir apie jauną čekę Taminą, kuri, netekusi vyro, tampa vieniša našle Prancūzijos pietuose ir kankinasi praradusi visus savo dienoraščius ir laiškus – jie liko Prahoje. Tamina atskirta nuo savo atminties, – šią dabar kontroliuoja vyro tėvai, o galiausiai ir Čekoslovakijos slaptoji politinė policija. Vien tam, kad galėtų paskambinti savo uošviams į Prahą, Tamina užmezga beprasmį romaną su jaunu prancūzu. Iš jo namų ir skambina į Prahą paklausti, ar išliko jos dienoraštis ir laiškai. Nepakėlusi atminties iššūkio, vienatvės ir atskirties, Tamina galiausiai nusižudo. Pražudo, pasirodo, ne tik užmarštis, bet ir atminties perviršis.
Kodėl prisimenu Prahą ir Milaną Kunderą? Nes mano gimtoji Klaipėda mano gyvenime suvaidino labai panašų vaidmenį. Aš užaugau mieste, iš kurio atėmė atmintį ir istoriją. Klaipėda yra neatsiejama Lietuvos istorijos dalis, bet ji vis dėlto – vokiškas miestas, o vokiečių kultūros ir istorijos pėdsakai mano vaikystėje buvo tiesiog ištrinti. Jų nebeliko. Būdamas moksleivis, keletą kartų girdėjau vieną kitą vokišką mokytojo ar mokinio pavardę, bet ir jų darėsi vis mažiau.
Tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę sužinojau, kad vaikystėje skersai išilgai mano išvaikščiota ir man visada paslaptinga, graži atrodžiusi Marytės Melnikaitės gatvė iš tikrųjų buvo Immanuelio Kanto gatvė. Laimei, taip ji vadinasi ir šiandien. Gražioji istorinė Maksimo Gorkio gatvė iki karo, pasirodo, buvo Liepų gatvė – kaip ir dabar. Tiesa, per karą teko pagerbti Trečiojo Reicho Fiurerį, kai lankėsi Klaipėdoje jos prijungimo prie Reicho proga ir rėžė kalbą iš dramos teatro balkono, tad, prieš tapdama Maksimo Gorkio gatve, nelaimingoji Liepų gatvė pabuvo dar ir Adolfo Hitlerio gatve. Klaipėda ilgai buvo pamiršusi, o gal tiesiog ir nežinojo tikrųjų savo gatvių pavadinimų.
Būdami ištikimi Rytų ir Vidurio Europos politinio ir istorinio jautrumo formoms, mes giliai tikime, kad pasaulyje nieko nėra svarbiau už atmintį. Žinoma, iš esmės tenka su tuo sutikti, – jei žmonija netektų gėdos jausmo, sąžinės ir atminties, ji degraduotų, visa tai baigtųsi arba visišku susinaikinimu, arba mažų mažiausiai modernaus socialumo sunykimu ir ritimusi į Thomo Hobbeso aprašytą natūraliąją žmonijos būklę, t. y. visų karą su visais. Atmintis priešinasi destrukcijai ir palaiko jautrumo viltį. Ir vis dėlto kartais mes renkamės užmarštį. Kodėl?
Užmarštis išgydo traumas ir nuveja traumines patirtis. Ji leidžia užaugti naujoms kartoms, šios turi galimybę savo gyvenimą kurti kitaip. Būna atvejų, kai tautos renkasi sąmoningą ir gerai apgalvotą, metodinę užmarštį, – be tokios Vokietija ir Prancūzija nebūtų susitaikiusios, o Vokietija po Antrojo pasaulinio karo apskritai nebūtų sukūrusi savo stebuklo ir tapusi nūdienos ES širdimi. Ar miestams tokia užmarštis padeda?
Ir taip, ir ne. Klaipėda – suvažiavėlių miestas. Ji nieko nebežinojo apie save po karo, – dingo autentiško miesto gyvenimo istorija, nes viską teko pradėti nuo pradžios. Kai miestą sugriauna karas, kartais geriau jį atstatyti ir peržaisti visą jo architektūrinį kūną bei savimonę, nei fabrikuoti dingusią senovę ir užsiiminėti kiču.
Geriausias pavyzdys man būtų Nyderlanduose esantis Roterdamas, kurį naciai per karą tiesiog nušlavė nuo žemės paviršiaus. Šiandien šiame nuostabiame eksperimentiniame mieste geriausi olandų architektai išmėgina visą savo kūrybinę aistrą ir įdomiausius projektus. Tai kitas miestas, bet jis nepradėjo žaisti pavojingos atminties politikos mėgindamas įskiepyti meilę atstatytiems muliažams ir iš griuvėsių prikeltiems miesto statiniams.
Miestui nieko nėra nemalonesnio, kaip nusikalti kankinio tapatybę ir stengtis, kad visi tavęs gailėtųsi dėl to, kad buvai kažkas, o šiandien iš tavęs liko tik geri prisiminimai. Jei taip, tai geriau jau pradėti naują gyvenimą. Vadinasi, kai ką valingai užmiršti. Metodiškai, ne iš esmės. Kitos kartos turi viską žinoti, bet jos nebūtinai privalo gyventi pagal vyresniosios kartos atminties modelį ir kultūrinį sentimentą.
Kita vertus, miesto noras nežinoti arba apsimesti, kad nieko prieš jį nebuvo, taip pat yra jo savižudybė. Niekada neužmiršiu lenkų rašytojo Krzysztofo Czyżewskio minties apie Gdanską, – šį jis perprato tik perskaitęs Günterio Grasso Dancigo trilogiją, nes Gdanskas turi susitaikyti ir susibroliauti su Dancigu – kaip ir Lvivas turi susitaikyti ir susibroliauti su Lvovu bei Lembergu, o Vilnius – su Wilno bei Vilna. Klaipėdai teks susitaikyti ir susibroliauti su Memeliu. Mes vaikystėje bijojome ištarti šį žodį, nes tai būtų byloję apie pavojingas mūsų simpatijas vokiškai miesto praeičiai. Net ir atgavus nepriklausomybę, Klaipėdoje kurį laiką buvo kratomasi šio pavadinimo.
Laimei, visa tai jau – praeitis. Klaipėda apglobė ir Simoną Dachą su jo Taravos Anike, ir Memelį, ir savo vokišką (beje, tiesiog europietišką ir daugiakultūrę) praeitį bei istoriją. Lieka kitas dalykas – estetinė vaizduotė, galinti pažadinti miesto kūrybingumą. Juk Klaipėda buvo ne vien pavadinimai ir žodžiai. Tai buvo turtingo ir tiršto miesto gyvenimo audinys su puikiomis liuteronų bažnyčiomis, tramvajumi, kavinėmis, jugendo stiliaus architektūra ir dekoru, tikrais miestiečiais ir miestui atviru uostu. Aš užaugau uostamiestyje be uosto – jis buvo atitvertas, visiškai izoliuotas nuo miesto. Dabar Klaipėda atgavo viską – laivus, jachtas, uostą, kavinaites, fizinį grožį. Tik kažko vis dėlto trūksta. Trūksta miestiečių. Tokių, kurie dėl miesto kultūros ir galimybių nebėgtų į Vilnių.
Dabar yra apie ką susimąstyti. Klaipėda tapo gražesnė, nei buvo po karo, bet pastaraisiais metais ėmė ir netikėtai prarado savo itin gyvybingas viešąsias erdves. Klaipėda tampa gražiu miestu be miestiečių, nes šie apleido senamiestį (o dar 1995–2000 m. jame virė naktinis gyvenimas, skambėjo džiazas ir socialinės miesto improvizacijos) ir pasirinko patogius, prabangius miegamuosius prie jūros. Kodėl? Ar Lietuva tiesiog nepajėgia būti trijų didelių lygiaverčių miestų šalimi, nes Klaipėda iškrenta iš dominuojamos Vilniaus ir Kauno kultūros erdvės? Nemanau. Prieš dvidešimt metų Klaipėda buvo miestietiškesnė ir gyvesnė už Kauną (tada jis buvo apmiręs, o dabar yra visiškai atsigavęs), o savo džiazu ir akademinių debatų laisve viliojo ir Vilniaus jaunuomenę bei iššūkių pasiilgusius menininkus ir mokslininkus.
Gal priežastys slypi juoko ir užmaršties knygoje, – ją kiekvienas miestas rašo savaip? Gal Klaipėda pernelyg lengvai pamiršta visus ir viską, kas nesipainioja po kojomis jos kasdienybėje, ir panyra į juoko bei pramogų pasaulėlį? Gal juokas ir užmarštis tapo jos tapatybės dalimi – tyliai, pačiam miestui šito nepastebint? Gal greitai bėgantis laikas ir nuolatinė kaita būtent taip veikia mus visus – visą Lietuvą? Gal tiesiog Vilnius ir Kaunas šiaip ne taip atsispiria tam pirmiausia ten sutelkta inteligentija ir kultūriniu gyvenimu, o Kaunas dar ir savo nenutrūkusia jautria atmintimi? Gal Klaipėda tiesiog yra pats moderniausias iš visų trijų Lietuvos miestų, o modernybės kaina ir yra juokas bei užmarštis?
Atsakymas greičiausiai yra ne poliuose, o kažkur per vidurį. Pagreitėjęs gyvenimas mus visus bloškė į juoką ir užmarštį. Juokas, užmarštis ir piktos reakcijos į pozicijos turėjimą šiais sutikimo su viskuo ir neprotestavimo prieš nieką laikais tapo geriausiai mūsų visuomenę ir laikotarpį nusakančiais bruožais. Juokas ir užmarštis praeityje padėjo Klaipėdai išlikti. Juk jie ir yra geriausia išgyvenimo strategija.
Bet šalia yra Baltija. Ji ir tai, kas anapus jos, o ne atminties ir užmaršties kovos, kurs ateities Klaipėdą.
Nuotrauka – iš autoriaus asmeninio archyvo (autorius – Grzegorzas Lepiarzas)
