Ši meilės istorija 1936 metais sukrėtė visą Maskvos teatro elitą. Jaunas aktorius G. Vicinas įsimylėjo ne šiaip ką, o aktorę Diną Topolevą, kuri buvo Sovietų Sąjungos liaudies artisto Nikolajaus Chmeliovo žmona. N. Chmeliovas buvo studijos, kuri vėliau tapo Jermolovos teatru, meno vadovas. G. Vicinui buvo devyniolika metų, D. Topolevai – trisdešimt penkeri, bet ji atsakė į jo meilę ir paliko vyrą. Kartu jie nugyveno 20 metų, bet oficialiai taip ir nesusituokė.
Atrodytų, po tokios išdavystės aktoriaus karjera teatre turėjo būti baigta. Tačiau N. Chmeliovas atleido žmonai ir savo mokiniui G. Vicinui, toliau skirdavo jam naujus vaidmenis. Beje, kai aktorius jau buvo vedęs, o aktorė liko viena ir sunkiai sirgo, G. Vicinas ja rūpindavosi. Atnešdavo produktų, pirkdavo vaistų, mokėdavo slaugėms. Negana to, tuometinė aktoriaus žmona Tamara palaikė vyrą šiuo klausimu.
Meilė: apvalių formų moterys
„Su savo oficialia žmona G. Vicinas taip pat susipažino Jermolovos teatre, – pasakoja Trijų aktorių muziejaus direktorius Vladimiras Cukermanas. – Tamara Mičiurina, garsiojo selekcininko dukterėčia, dirbo ten butafore. Kaip pasakoja pati T. Mičiurina, jie susipažino per Velykas. Ji atėjo į rekvizitų kambarį, kur darbuotojai sunešė Velykų vaišes. Į kabinetą įėjo G. Vicinas su margintu kiaušiniu rankoje. „Mergaitės, atėjau jūsų pasveikinti,“ – pasakė jis. Jie triskart pasibučiavo, pažiūrėjo vienas kitam į akis... ir pradėjo susitikinėti. “
„Kaip gražiai jis mergino būsimą žmoną! – prisimena Gaidajaus komedijų scenaristas Jakovas Kostiukovskis. – Tamara buvo įspūdingų formų moteris. Vicinui visada tokios patiko, jis sakydavo: „Apkūni moteris gražesnė už liesą, primenančią pieštuką.“
Įpročiai: trečias nebūsiu!
G. Vicinas septynis kartus suvaidino Bailį. Po to buvo Chmyrius „Sėkmės džentelmenuose“, girtuoklis komedijoje „Negali būti“. Keitėsi scenarijai, bet įvaizdis liko toks pat – išgeriančio kvailelio. Žiūrovai galvojo, kad gyvenime jis taip pat girtuoklis, prie jo visada prikibdavo gatvės valkatos ir siūlydavo: „Būsi trečias?“ Jis atsakydavo: „Galiu būti tik ketvirtas ir tokia koncepcija.“ Kol girtuoklis suprasdavo, ką aktorius pasakė, šis spėdavo pasišalinti.
G. Vicinas apskritai nevartojo alkoholio. Filmuojant „Kaukazo belaisvę“ dėl to net kilo problemų. Pagal scenarijų G. Vicinui reikėjo vienu ypu išgerti bokalą alaus, bet jis kategoriškai atsisakė. Pasiūlė: „Įpilkit gazuoto gėrimo.“ Nufilmavo pirmą dublį, antrą... Išgėrė jau penkis bokalus, kai kažkas pastebėjo: „Netiks! Nėra putų!“ Jurijus Nikulinas pasiūlė įdėti į bokalą vatos, bet G. Vicinas neištvėrė: „Man netilps šeštas bokalas – su vata ar be vatos!“
„Kaip pageidausite, – įsikišo režisierius Leonidas Gaidajus. – Bet teks filmuoti dar vieną dublį. Su tikru alumi.“ Ir blaivininkui Vicinui teko išgerti alų.
Karjera: dramos aktoriaus potencialas
G. Vicino pase ir ant kapo užrašyta gimimo data 1917 metų balandžio 23 d. Bet iš tiesų jis gimė 1918 metais, o papildomus metus prisidėjo, kad galėtų greičiau įstoti į teatro institutą. Oficiali aktoriaus gimimo vieta – Petrogrado miestas (Sankt Peterburgas) – taip pat pramanyta. Jis gimė Suomijoje, Terioki gyvenvietėje, kuri po to atiteko Sovietų Sąjungai. Bet argi didžios valstybės liaudies artistas galėjo gimti užsienyje?! Žinoma, kad ne. Todėl biografiją ir ištaisė.
Aktoriaus filmografijoje taip pat yra netikslumų. Pirmuoju jo vaidmeniu kine įvardijamas asmens sargybinio vaidmuo Sergejaus Eizenšteino filme „Ivanas Rūstusis“. Bet G. Vicinas sakė, kad gyvenime nėra matęs Eizenšteino, o pirmą kartą ekrane pasirodė kaip geležinkelio darbuotojas Sergejaus Jutkevičiaus muzikiniame filme „Sveika, Maskva“. Tai buvo 1945 metai. Vėliau Grigorijus Kozincevas nufilmavo jį Gogolio vaidmenyje ir ketino filmuoti „Hamlete“. Apskritai iš pradžių G. Vicinui prognozavo dramatiško aktoriaus karjerą, bet 1961 metais pasirodė trumpametražis Gaidajaus filmas „Šuo Barbosas ir neįprastas krosas“, ir aktoriaus likimas kine pasikeitė. Jis tapo Bailiu, o Hamletą suvaidino Inokentijus Smoktunovskis.
Gyvenimas: nesavanaudiškas ir kupinas užuojautos
Georgijus Vicinas galėjo turėti viską: mašinų, sodybų, pinigų. Bet jo netraukė turtai. „Jam nerūpėjo pinigai, – pasakoja Vladimiras Cukermanas. – Jis stengėsi gyventi kukliai. Slėpdavosi nuo įkyrios publikos savo bute arba eidavo vienas į gamtą su molbertu.“ Gyvenimo pabaigoje jis rengdavo humoristinius pasirodymus, o už gautus honorarus pirkdavo maistą benamiams šunims. Kartą pasiėmė leisgyvį benamį aviganį, išgydė ir pavadino Berniuku. Šuo mėgdavo miegoti ant savo šeimininko. Kai G. Vicinui skambindavo iš kino studijos, atsiliepusi jo žmona sakydavo: „Jis negali atsiliepti. Ant jo miega Berniukas. Vargšas šuo taip prisikentėjo... Tegul dabar pailsi.“
Faktai
* Georgijus Vicinas suvaidino daugiau nei šimtą vaidmenų kine. Žiūrovai pamilo jį už Bailį, o jam labiau už kitus vaidmenis patiko sero Endriu vaidmuo režisieriaus Jano Frido 1955 metų filme „Dvylikta naktis“. „Anglijoje buvo paskelbtas straipsnis, kuris man labai patiko, nes jame buvo parašyta, kad aš labai tiksliai perpratau anglišką humoro jausmą, – sakė aktorius viename interviu. – Bet BBC kažkodėl pavadino mane „Vypinu“. Gal televizijos kompanija numatė mano būsimus „girtus“ vaidmenis kine?“
* Jaunystėje G. Vicinas dažnai vaidino senukus, o būdamas brandaus amžiaus – jaunuolius. Filme „Maksimas Perepelica“ jis vaidina senį Musijų, kuris pagal scenarijų buvo 30-ia metų vyresnis. O sulaukęs 38 metų jis suvaidino filme „Atsarginis žaidėjas“, kuriame atliko 18-mečio Vasios Vesnuškino vaidmenį. Jauną, 28-erių metų mulkį filme „Balzaminovo vedybos“ G. Vicinas taip pat suvaidino būdamas brandaus amžiaus – 48 m. Scenarijus buvo parašytas jam, bet filmą pradėjo filmuoti tik po dešimties metų. Natūralu, kad per tą laiką aktorius paseno. „Aš pats nusigrimavau, – pasakoja G. Vicinas. – Vienur tinklelį nusipiešiau, kitur – strazdanas, kad raukšlių nesimatytų. Sugalvojau peruką, patempiau nosį. Gruntą sumaišiau su raudonais dažais, kad veidas „sulieknėtų“. Režisierius pažiūrėjo į mano meną ir pasakė: „Filmuosiu!“ Dėl tokio sudėtingo grimo G. Vicinas šį filmą vadindavo „Balzamuotojo vedybos“.
G. Vicinas labai rimtai praktikavo jogą. Stovėdavo ant galvos, sėdėdavo lotoso poza, nevalgė mėsos, reguliariai medituodavo. Beje, su joga jį supažindino kitas žymus aktorius, Savelijus Kramarovas, su kuriuo jie susipažino filmuodamiesi juostoje „Sėkmės džentelmenai“. Aktoriai tada susidraugavo: abu kine vaidino kvailelius, o gyvenime buvo inteligentiški, apsiskaitę žmonės. Kai S. Kramarovas susiruošė emigruoti į Ameriką, visas kopijas (joga tada buvo uždrausta) jis perdavė G. Vicinui.
Kartą G. Vicinas stovėjo eilėje ir aplinkiniai jį pažinę norėjo užleisti jam vietą. „Aš ne Vicinas, aš jo brolis“, – pabandė apgauti žmones aktorius. „Tavo brolis toks puikus, kad tu taip pat turi visą teisę naudotis jo šlove. Eik į priekį!“
