Treneris M. Lukošius pasakys, kad romantiškas žvilgsnis gali būti ir apgaulingas, – jo darbe sunkaus triūso, pavojų, rizikos yra ne mažiau nei poezijos.

Mindaugai, kalbamės prieš Jums išvykstant į Graikiją. Ką ten veiksite?

Vykstu pas savo delfinukus. Kai kurie jų tebėra Graikijoje, delfinariume. Mes juos treniruojame pasikeisdami: vieni treneriai grįžta, kiti išvažiuoja.

Ar delfinai įsimena savo trenerius?

Taip, ir labai puikiai. Atpažįsta žmogų, gerai jį atsimena, skiria, reaguoja.

Dovanojate delfinų ir kaliforninių jūrų liūtų pasirodymus. Stebėti šio stebuklo į Lietuvos jūrų muziejaus delfinariumą plūsta žmonės iš visos Lietuvos. Kas jaučiatės esantis – choreografas, dirigentas, abrakadabros meistras?

Treneris, draugas, delfinus – plaukiojančias asmenybes – gerbiantis žmogus. Man tenka dirbti ir su kaliforniniais jūrų liūtukais, jie truputį mažesni už šiaurinius. Šių, nors muziejuje taip pat yra, žiūrovai dėl vykstančios rekonstrukcijos kol kas pamatyti negali.

Ar šie jūriniai žinduoliai nepavyduliauja, nekonkuruoja dėl Jūsų dėmesio?

Per bendras treniruotes būna visko, ypač su jaunais liūtukais ir delfinukais. Juos galima lyginti su mažais vaikais: viskas smalsu, įdomu, o kai trūksta dėmesio, pradeda pavyduliauti. Šeimoje vaikas, kad atkreiptų besikalbančių tėvų dėmesį, pradeda dainuoti ar šokti. Čia – taip pat: dirbi su liūtu, delfinas atplaukia ir pradeda tave kalbinti, leisti garsus. Arba liūtas ima dominuoti, neprileidžia prie trenerio delfino.

Jūrų liūtus ir delfinus kartu treniruoti yra sudėtinga vien dėl to, kad liūtas – labai lankstus, greitai juda vandenyje ir sausumoje, o delfinas yra lėtesnis. Ne veltui pirmieji dar vadinami jūrų angelais, jie vikriai iriasi priekiniais plaukmenimis – tarsi sparnais mojuotų. Delfinai sveria nuo 150 iki 280 kg, o mano numylėtinis Argas, su juo dirbu daugiausia, – 300 kg. Jūrų liūto patino svoris – 200–270 kg, patelės – 150 kg. Šie žinduoliai yra plėšrūnai, tad treneriui svarbu žinoti, ko neturi daryti dirbdamas su jais. Gyvūnas be reikalo, šiaip sau niekada nepuls žmogaus – svetimo ar savo, bet jei provokuosi, kaliforninis jūrų liūtukas gali ir įkąsti, parodyti savo agresyvumą. Normalu, kad tarpusavyje liūtai ir delfinai pykstasi, – tai yra gyvenimas. Jie, kaip ir mes, žmonės, poruojasi, turi draugų. Liūtukai labiau neprognozuojami, emocionalesni nei delfinai, šie – taikieji. Mums ir patiems kartais sunku suprasti, kodėl jie ima pykti. Kai poruojasi, geriau netrukdyti.

Delfinų bandose yra hierarchija, kiekvienas narys turi tam tikras pareigas, vietą. Argas – vyriausias patinas, jis kol kas – delfinų būrio vadas. Ir neblogas apvaisintojas. Ne viena patelė yra susilaukusi nuo jo vaikų.

Delfinai yra poligamiški. Patinas išsirenka patelę ir dvi savaites plaukioja tik su ja, o pasiekęs savo, ima dairytis kitų panelių.

Jis ir dėmesio daugiausia reikalauja?

Kad ir kaip būtų keista, ne. Vadinu jį žemaituku. Užsispyręs, gana ramaus charakterio, bet kai kas nors peržengia jam vienam žinomą ribą, supyksta ant visų.

Delfinai yra poligamiški. Patinas išsirenka patelę ir dvi savaites plaukioja tik su ja, o pasiekęs savo, ima dairytis kitų panelių. Jis gali prižiūrėti ir dvi mylimąsias. Plaukia pas vieną, pas kitą, pabūna ir su viena, ir su kita. Kartais net nedirba be jų. Parodai, kur turėtų būti, bet ne, jam nepatinka, visą pasirodymą žvalgosi, nuplaukia, kur nori, grįžta atgal. Ir mes tada leidžiame vaikinui būti tarp tų panelių. Šiais metais Argo draugės buvo Perla ir Smiltė. Iš kairės plaukioja Perla, iš dešinės – Smiltė, jis gražiausiai dirba visą pasirodymą.

Visi mūsų delfinai turi vardus. Argą treniruoju seniausiai – nuo savo darbo prieš trylika metų pradžios.

Mūsų šalyje jūrinių žinduolių treneriai nėra ruošiami. Kaip mokėtės?

Skaitome specializuotus žurnalus, mokslinę literatūrą, tačiau svarbiausia – ilgalaikė praktika. Aš mokiausi iš trenerių, iš lūpų į lūpas, žiūrėjome filmuotą medžiagą, skaitėme, dalyvavome praktiniuose užsiėmimuose. Po truputį įgyji gyvūnų pasitikėjimą, įrodai, kad neketini jų skriausti, žingsnelis po žingsnelio tampi treneriu.

Pirmiausia reikia gyvūnus mylėti. Jei negali jo suprasti arba jei jis tau nepatinka, šio darbo dirbti negalėsi. Gyvūnai supranta mūsų kūno kalbą, jaučia mūsų vidines problemas ir gali mums padėti atsipalaiduoti, – delfinų terapijos seansai vaikams tai įrodo.

Man yra tekę stebėti, kaip treniruojami banginiai, šiauriniai jūrų liūtai. Išlipa toks toną sveriantis patinas iš vandens, atsistoja prieš tave, ohoho! Jo pelekas už tave didesnis, pats atrodai šalia lyg mažas taškelis. Teko su jaunikliais dirbti, – stiprūs įspūdžiai! Su daugiapelekiais delfinais būtų įdomu. Su baltaisiais banginiais Odesoje buvau susitikęs, truputį dirbau. Tai įdomūs gyvūnai, į juos pirmiausia reikia žiūrėti kaip į asmenybes, suprasti charakterį, kiekvienam vis kitaip paaiškinti, ko iš jo nori.

Kaip atklydote į šiuos vandenis?

Klaipėdos universitete įgijau aplinkotyros ir inžinerijos magistro laipsnį. Vasarą atlikti praktikos važiuodavome į gamtą, gyvendavome palapinėse, tirdavome augalus, vabaliukus, mokėmės lotyniškus jų pavadinimus. Viena dėstytoja, kurios vyras dirbo Jūrų muziejuje, pasiūlė mums padirbėti ten savanoriais. Pasiūlymas pasirodė įdomus. Net įsivaizduoti negalėjau, kad kada nors būsiu delfinų treneriu. Šie gyvūnai man buvo lyg iš pasakos, tokių kiekvieną dieną nepamatysi. Kartais su tėvais vykdavome jų pažiūrėti, bet nė pagalvoti negalėjau, kad vieną dieną kartu su delfinais šokinėsiu, plaukiosiu. Taigi atvykdavome tarp paskaitų, po paskaitų, net prieš paskaitas. Ruošdavome žuvis, plaudavome, valydavome patalpas. Pradėjome nuo svarbiausių dalykų – gyvūnų globos, priežiūros, aptarnavimo. Juos, kaip ir žmones, turime globoti ir prižiūrėti, labai svarbu higiena, tinkamai paruošti žuvis, kad jūriniai žinduoliai nesirgtų skrandžio ligomis.

Gyvūnai, kaip ir vaikai, pamatę mediką, deda į šoną – išplaukia į kitą baseiną pamiršę ir rytinę treniruotę, ir net žuvis.

Gavęs pasiūlymą pabandyti gyvūnus treniruoti, patyriau šoką. Juk mokausi ekologijos, o čia – delfinai, ar sugebėsiu? Abejojau savimi, bet vieną dieną ryžausi. Prisimenu savo pirmą pasirodymą su kalifornine jūrų liūtuke Basta. Rankos virpa, o ji žiūri nustebusiomis akytėmis, tarsi klaustų: „Kas tau yra, ką aš tau darau, kad taip visas drebi?“ Tik grįžęs namo pastebėdavau, jog visi pirštai subadyti, jaudulys nustelbdavo skausmą įsidūrus duodant gyvūnui žuvį.

Kaip prasideda Jūsų darbo diena?

Nekasdieniškai. Visi bendradarbiai be penkių minučių aštuonios susirenkame prie kelto. Keldamiesi iš žemyno pasakojame, kas kaip praleido vakarą. Atvykę į darbą, mes, treneriai, aptariame dienos tikslus – edukacines ar terapines programas, neįgaliųjų seansus, pramoginius pasirodymus; kalbamės apie gyvūnus, kaip jie vakar jautėsi. Tada išsiskirstome. Vieni eina tvarkyti kaliforninių jūrų liūtų patalpų, kiti – delfinų, apžiūri, ar gyvūnai nebuvo susipešę, ar nėra susižeidę, juk kartais, ypač vasarą, aiškinasi santykius. Dar tamsu, dar šviesos neįjungtos, o delfinukų ar liūtukų nosys jau kyšo iš vandens. Nuo ankstaus ryto duodasi tamsoje, jauti, kad vanduo verda, kunkuliuoja, jie šokinėja, vaikosi vienas kitą. Pamato žmogų, iškart ateina pažiūrėti, kas tu toks, ką atsinešei, gal turi kokį žaislą, gal dūksi, taškysiesi, gal lipsi į vandenį...

Kiti treneriai eina ruošti žuvų. Šaldytas reikia atšildyti iki tam tikros temperatūros. Per šiltos ir per šaltos kenkia jūriniams žinduoliams. Devintą visi susitinkame, rengiame medicininę apžiūrą, padarome kelis pratimus, stebime, kaip gyvūnai jaučiasi, ar aktyvūs, nuotaikingi. Jei yra gydytojas, paimame odos ar iškvėpto oro mėginius. Vėl ruošiame žuvis – kitai treniruotei. Atvyksta mokinių, vaikų su tėveliais, pasakojame apie delfinus, supažindiname su jais. Toliau – terapijos seansas. Paskui vėl ruošiame žuvis, tada vėl – pasirodymas. Taip pralekia visa diena.

Ieškodama Jūsų, kolegai paminėjau žodį „dresūra“ ir iškart buvau įspėta: „Mes treniruojame – ne dresuojame, tai – esminis skirtumas.“

Treniruotė yra skirta draugauti, o dresūra – prievarta, savo sąlygų ir valios primetimas gyvūnui. Mes prievartos netaikome. Jei gyvūnas nenori, tai ir neverčiame dirbti. Delfino tokiu atveju net nepriversi atlikti užduoties. Jis plaukioja vandenyje – savo karalystėje, namuose, o mes esame tik svečiai. Būdami laisvi, šie jūriniai žinduoliai šuoliuodami bangomis pakyla iki 5 m aukščio. Tai skatiname juos daryti ir mes baseine. Tas pats ir su suktukais, kritimu ant vandens. Taip šie gyvūnai keičia paviršinį odos sluoksnį, ją nusivalo. Jaučiasi patenkinti, kai glostome, kasome, liečiame, – taip pasidaliname malonumu būti vieni su kitais. Taigi treniruojame, kad palaikytume jų fizinį krūvį, o kartu – ir savo.

Delfinas Argas stovi šalia, jaučiu, kad tuoj grius ant manęs: „Ko čia čiupinėji? Čia – mano pana, nebandyk jos liesti!“

Ar delfinariume ir nakvojate?

Taip, kartais miegame šalia baseino. Kai kuris nors gyvūnas serga ar po gimdymo. Stebime jauniklius, kvėpavimą, žindymo eigą.

Esate stebėjęs gimdymo procesą?

Be abejo. Gimdymo procesas gali trukti nuo trijų iki šešių valandų. Delfinės laukiasi dvylika mėnesių. Pirmiausia išlenda delfiniuko uodega. Kai pasirodo galvutė, mama turi staigiai kilti į viršų, kad vaikutis įkvėptų oro. Delfinė rūpestingai prižiūri jauniklį, nes jis dar nekoordinuoja savo plaukimo judesių, saugo, vedžioja – plaukia šalia. Kiekviena – kitokio charakterio, kitaip gyvena, tad ir gimdymo procesas kiekvienos kitoks. Vienos ramiau jaučiasi būryje, plaukioja tarp kitų ir gimdo, kitoms reikia ramybės, atskiro baseino, ir mes į tai atsižvelgiame. Pati patelė pasirenka, kur gimdyti: plaukti į nuošalesnį atskirą baseiną ar likti būryje. Stebuklas pamatyti, kaip gimsta delfiniukas. Dabar Perla laukiasi. Kada gims mažylis, mums turėtų pasakyti Argas, bet nesako. Aktyviausiai delfinai poruojasi pavasarį ir vasarą, dar – rudenį. Kai kurie patinai vis bando užimti Argo poziciją, pešasi, stumdosi dėl patelių. O šios pykstasi dėl dėmesio, dėl jauniklių apsaugos. Mažylį prižiūri ir maitina mama, tačiau gali pavedžioti ir kita patelė, kol mama ilsisi, snaudžia nuplaukusi atokiau. Atsibudusi ji iškart skuba pamaitinti mažylio. Vienas jauniklis net penkerius metus maitinosi mamos pienu ir kartu valgė žuvis.

Argas taip pat bendrauja su savo vaikais – leidžia tampyti jam už uodegos, per jį šokinėti, pyktelėjęs išvaiko. Prižiūri, kol mama plaukioja su kitomis delfinėmis, kartais ir pats jo išsigąsta. Arba nuplaukęs prie vartelių delfiniukui kažką rodo, tarsi pasakotų: „Va, žiūrėk, matai, aš dabar tave prižiūrėsiu, papasakosiu, kaip gyvenime būna.“ Labai įdomu stebėti! Kartą per pasirodymą Premija pradėjo gimdyti. Vyksta šou, visi gyvūnai nežinia kodėl – dugne. Galvoju, kas čia yra. Duodu komandą moti, – delfinas turi apsiversti, iškelti uodegą ir moti žiūrovams. Matau – išlenda Premija ir dvi uodegos. Pasirodo, pradėjo gimdyti, jauniklio uodegėlė kyšo, o ji ramiai plaukioja, krykštauja.

Įdomu, kad mokote gyvūnus nesipriešinti gydytojui, kai šis turi apžiūrėti, sutvarkyti dantis.

Kai delfinariumo veterinarijos gydytojui Žilvinui Kleivai išsitariu, kad delfinai nuo jo slepiasi, jis prašo to nepasakoti (juokiasi). Juk gyvūnai, kaip ir vaikai, pamatę mediką, deda į šoną – išplaukia į kitą baseiną pamiršę ir rytinę treniruotę, ir net žuvis. Tai natūralu. Beje, ir vaiką, ir gyvūną gali įtikinti daktaro nebijoti. Atliekamos procedūros nėra skausmingos, gyvūnus prie jų pratiname per treniruotes. Rodome, liečiame, žiūrime dantis... Medicininę apžiūrą paverčiame žaidimu.

Ar, siekiant pagydyti dantis, gyvūnai užmigdomi?

Užmigdyti nevalia. Dantys yra traukiami, gydomi, plombuojami suleidus skausmą malšinamų vaistų.

Ar patinas, kai treniruojate pateles, stebi, daro įtaką Jūsų darbui?

Pareguliuoja. Pavyzdžiui, vyksta medicininė treniruotė, – patelė turi atsigulti ir leisti iš uodegos paimti kraują. Argas – šalia: prižiūri savo panas – Perlą ir Smiltę. Jaučiu, tuoj ant manęs grius: „Ko čia čiupinėji? Čia – mano pana, nebandyk jos liesti.“ Sakau: „Atsiprašau, Arguti, čia – tavo pana, aš ją paglostysiu ir paliksiu ramybėje.“ Taip, mes kalbamės. Galime suprasti vieni kitus iš akių. Be to, jie leidžia garsus. Mūsų klausia, kaip atskiriame gyvūnus, juk jie visi vienodi. Mums – skirtingi. Vienas mėgsta užsispirti, pasiginčyti, kitas gudrauja, bando tave, žiūri, ar stebi, jei galima ką nors nusukti, nusuks, nuplauks, nepadarys laukiamo šuolio.

Žmonės įsivaizduoja, kad gyvename be rūpesčių. Visko čia yra: ruošos, šalčio, budėjimo per naktis, miegojimo prie baseino...

Ar gyvūnai pamilsta žmogų?

Aš tarp jų vandenyje jaučiuosi mylimas. Pasitikiu visiškai, ir jie manimi pasitiki. Pasitikėjimas yra mūsų draugystės pagrindas. Kaip tai įrodyti? Tiesiog žinai. Žodžiais ne viską galima nusakyti. Gyvūno meilė žmogui – tikras stebuklas. Kiek neįgalių vaikų pas mus atvyksta, ir delfinai juos pasirenka patys. Vienas būna su vienu, kitas – su kitu. Kodėl, dėl ko, sunku paaiškinti. Jiems galbūt yra kaip mums: vienas sutiktas žmogus kelia neigiamus jausmus, prie kito traukia. Nepažįsti, bet kalbi su juo, lyg dešimt metų pažinotum. Manau, ir delfinams yra panašiai: jie pamato, pažįsta mūsų kūno kalbą, jaučia, kur ir kodėl skauda. Kaip tu judi, kaip eini, puikiausiai mato net būdami po vandeniu, net naktį. Tamsu aplink baseiną, pats vos matai, kur žengti, o jie sau išlenda, čik-čik – garsus leidžia, tarsi klausia: „Ko čia vaikštai? Ką čia veiki?“ Delfinai – plaukiojančios asmenybės. Kiekvienas turi savo charakterį, prie kiekvieno savaip reikia prieiti. Moka ir įsižeisti. Jei šiandien jo nepastebėjai, buvai nusisukęs, jis iššoks į viršų ne penkis metrus, o tik metrą.

Apie savo treniruojamus gyvūnus kalbate tarsi apie žmones.

Manote, kad gyvename kaip pasakoje? Kad pas mus nuolat šviečia saulė, nėra lietaus? Būna dienų, kai nėra nuotaikos. Jei jautiesi prislėgtas, į pasirodymus neini. Tada tiesiog paplaukioji kartu su gyvūnais, apsiramini. Delfinai, jūrų liūtai perima trenerio nuotaiką. Nesi gerai nusiteikęs, ir jie nedirbs. Būna, kad ir gyvūnas neturi nuotaikos. Gali demonstruoti savo energiją ir entuziazmą: „Oi, Argai, darysime naują elementą“, o jis pažiūri į tave, pasisukioja ir nuplaukia pas paneles. Nenori, ir viskas. Per poravimąsi Argui gali mėtyti žuvis, šokinėti apie jį... Jis sau plaukia su patele, ir viso gero pasirodymui. Salė gaudžia nuo aplodismentų, prašo naujų triukų, o Argas pyksta, sustoja vienas pats prie platformos ir žiūri į tave: „Na, ir ką dabar? Kas čia treneris – tu ar aš?“

Kokių savybių reikia treneriui?

Labai daug kantrybės. Gerų fizinių duomenų. Biologinių žinių apie gyvūnus. Gebėti dirbti komandoje. Mokėti draugauti. Gerai nardyti, plaukti, greitai bėgti. Nusiteikti, kad gyvensi su hidrokostiumu. Jis mums – kaip antra oda arba kaip kitam žmogui kostiumas. Juokaujame, kad mums ant odos žvynai auga, greitai žuvimis pavirsime. Kiekviena profesija turi šalutinį poveikį. Mums yra nuolatinė sloga, dabar kalbu užkimęs. Ir sąnariams mirkimas vandenyje nėra gerai. O kur šiais laikais gausi algą už gražias akis? Tai ir fizinis, ir kūrybinis, ir gyvūnų psichologijos žinovo darbas. Ypatingas, susidedantis iš daugybės svarbių elementų. Buitis? Nelygu, kiek tau reikia. Norų visada gali būti daug ir didelių, bet tai nereiškia, kad jų išsipildymas tave padarys laimingą. Turėti svajonių labai gerai, bet ne visos mums yra reikalingos. Ramiai gali jaustis įgyvendindamas realius troškimus.

Dirbdamas su gyvūnais negali patirti depresijos, juk į delfinariumą ir važiuoja depresija sergantys suaugusieji. Negaliu sakyti, kad grįžus namo nesinori verkti. Kartais norisi. Gyvenimas nėra pasaka, kuri baigiasi žodžiais „ilgai ir laimingai gyveno“.

Kartais žmonės įsivaizduoja, kad mes čia lengvai sau plaukiojame, šypsomės ir neturime jokių rūpesčių. Visko būna. Stengiamės, kad gyvūnai būtų laimingi, jaukiai jaustųsi. Įrodymas, kad jiems pas mus yra gerai, – gimstantys jaunikliai. Šiemet sulaukėme kaliforninio jūrų liūtuko ir delfinuko, yra besilaukiančių patelių. Jei suserga, visi susirenkame, sprendžiame, ką daryti. Ir patys kartais užsikrečiame jų ligomis, ir juos galime užkrėsti, tad turime atsakingai rūpintis sveikata.

Ką veikiate grįžęs į miestą?

Nuo vaikystės mėgstu aktyvų gyvenimą, kartingus, žaidžiu krepšinį, važinėju dviračiu. Turiu ketverių metų dukrytę Emą. Su žmona Andra susipažinome studijuodami. Kartu atėjome į Lietuvos jūrų muziejų, draugystė tęsėsi ir čia. Andra dirba Viešųjų ryšių ir rinkodaros skyriuje.

Kuo vadovaujatės gyvenime?

Žmogus turi keistą savybę – jis nevertina to, ką turi. Tik netekęs pradeda galvoti, ką prarado. Mano variklis – sau vis priminti, ką turiu, ką galiu, su kuo bendrauju. Esu laimingas. Žmonės per daug skuba. Lekia, nežino, dėl ko lekia. Reikia mokėti sustoti, pasidžiaugti gyvenimu.

Ar dukrytę atsivežate su delfinais ir jūrų liūtais pabūti?

Oi, čia atskira tema! Jos neįmanoma atitraukti nuo gyvūnų, Ema su jais dūksta, žaidžia, taškosi. Prižiūriu, kad neišgąsdintų jauniklių. Grįžtame šlapi, nuo mamos velnių gauname, abu stojame į kampą.

Penkiolika metų gyvenate Klaipėdoje. Kas Jums yra šis miestas? Ar turite mėgstamų vietelių, kur pabūnate su šeima?

Pasirinkau studijuoti Klaipėdoje, nes ji man asocijavosi su jūra, smėliu, saulėlydžiais, gintarais. Tai miestas viduriukas – nei labai didelis, nei labai mažas, čia yra visko, ko reikia žmogui. Net per atostogas nebūtina kur nors kitur važiuoti. Savaitgaliais jaukiausia pasibūti senamiestyje arba kruizinių laivų terminale. Nueiname prie Jono kalnelio, per Jonines čia tradiciškai kūrenamas laužas. Smagu pabūti parke, „Meridiano“ laive arba paprasčiausiai pasėdėti ant jūros kranto. Negaliu sakyti, kad pažįstu kiekvieną gatvelę, skersgatvį, nežinau, kaip Klaipėda mane priima, bet aš ją myliu.

Nuotraukos – Eglės Sabaliauskaitės. Už erdvę dėkojame Lietuvos jūrų muziejui (Smiltynės g. 3,