Svarbiausia jo kūryboje – mistiniame meditacijos akte – intuicija, filigraniškai, jautriai įamžinti vaizdai, ne išorinis daiktų pavidalas, o jų vidinė esmė.
Pro viešbučio kambario langus tvieskia rudenį Klaipėdai nebūdinga saulė. Remigijus jos, akivaizdu, nemėgsta, – nuo akinamos šviesos dengiasi ranka, kol susiprantame užtraukti užuolaidą. Sako niekada nefotografuojantis tokiomis vaiskiomis dienomis. Labiau mėgsta rūką, miglą, prieblandą. Netgi tamsą, tiksliau – tai, kas joje išryškėja. Pašnekovas atsargiai renka žodžius. Ant kelių pasideda neseniai išleistą albumą „Remigijus Treigys. Fotografijos. 1987–2012“, raštu palinki „neskubaus žiūrėjimo“. Kai „Moters“ žurnalo lapkričio mėnesio numeris pasirodys prekyboje, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose veiks retrospektyvinė paroda „Remigijus Treigys. 1987–2015. Teritorijos.“ Menininkas dar nėra tikras dėl parodos įvardijimo: „Daugelio mano darbų pavadinimuose yra žodžiai „teritorija“, „uždengta“, „aptverta“, „uždaryta“, „uždara teritorija“, „aptverta teritorija“, kiemai, ribotos erdvės...“
Kodėl, būnant mieste prie jūros, kur atsiveria horizontas, norisi trauktis į sraigės kiautą, užsidaryti? Tuoj pat menininko dovanotame albume perskaitau Jarosławo Sieradzkio žodžius (vertė Elena Rimeikienė): „Treigys – tai tragiškasis šiaurietiškos provincijos atmosferos lyrikas, kuriam Klaipėdos rajono topografija svarbi tiek, kiek ji atspindi universalius Šiaurės Europos uostamiesčių bruožus, jų istorinę ir materialinę (rytprūsišką) praeitį bei dvasinę atmosferą.“
Remigijus nemažai Prūsijos ženklų išlaikiusį savo miestą, jo priemiesčius, senos neoklasikinės architektūros likučius, apgriuvusius pastatus, namų apyvokos daiktus, baldus pateikia kaip estetišką poetinį reginį – melancholiškai, tapybiškai, grafiškai; neryškioje šviesoje, prieblandoje, viską gaubiančioje migloje, tarsi brūkšnelių, taškelių fonu padengtą miražą. Panirdamas į rudos, melsvos, gelsvos, žalsvos atspalvių sepiją, R. Treigio objektų pasaulis nuskandina ir laiką. Pasak menotyrininkės Laimos Kreivytės, šio menininko fotografijos „sriegia laiką. Jos ribuliuoja, skleidžia nematomų būsenų bangas.“
Jūra
„Nežinau, ar jūra man yra įkvėpimo šaltinis. Ne, nedrįsčiau taip sakyti. Yra keli darbai, bet jūra juose nėra įamžinta. Kažkada juokavau: „Tai negi vilniečiai kiekvieną dieną kopia į Gedimino kalną?“ Ne, kasdien prie jūros neinu. Aš galbūt labiau nusiraminu laukuose, pievose. Kai pajūryje kilometro spinduliu nėra nė vieno žmogaus, man gera. Seniau tokia vieta buvo tarp Karklės ir Nemirsetos. Mėgstu vasarą eiti palei jūrą iki Palangos. Tuštesnių teritorijų dar galima rasti žingsniuojant iš Smiltynės į Juodkrantę palei jūrą. Nesu kolektyvo žmogus. Mėgstu pabūti vienas su savimi. Žmonių man reikia kartais.
Per metus padarau mažiau negu dešimt fotografijų, bet yra metų, kai nesu padaręs nė vienos.
Papasakosiu istoriją apie jūrą ir Klaipėdą. Prieš šešerius metus darganotą balandžio sekmadienio vakarą vaikščiodamas pajūriu pamečiau pirštinę. Rytą prabundu, šauna mintis eiti prie jūros ieškoti tos pirštinės. Pirmadienis,lyja, nė gyvos dvasios, traukiu ta pačia kryptimi, žiūriu – butelis į krantą išmestas, o jame – kažkokie popieriai. Niekaip negaliu ištraukti. Einu toliau, pamatau savo pirštinę. Pareinu į dirbtuves, sudaužau butelį, randu dešimt čekių po šimtą litų knygoms nusipirkti. Vėliau paaiškėjo, kad Klaipėdoje buvo susirinkę Lietuvos knygynų direktoriai – šventė Naujuosius metus, tada jie ir sugalvojo, kad kiekvienas įdės po čekį, butelis nuplauks į Švediją ar kokią nors kitą šalį, o šis apsuko ratą. Aš pamečiau pirštinę, kitą dieną radau ir ją, ir butelį su čekiais. Nuėjau į knygyną ir prisirinkau knygų už tūkstantį litų.“
Apvaisinimas
„Į meno sferą atėjau vėlai, ėjau vingiuotais keliais, vis kur nors užklysdamas. Gimiau Kaune, iki dešimties metų augau Prienų rajone, Šilavoto kaime. Paskui tėvai persikraustė į Klaipėdos kraštą, atsidūriau Agluonėnų kaime. Taip tapau imigrantu šiame krašte. Noriu prisiminti, kada pirmą kartą pamačiau jūrą ir kokia buvo mano reakcija. Neprisimenu. Regis, šis peizažas į mano sielą įsiliejo natūraliai. Mano vaikystės kraštovaizdis –Suvalkijos, Šilavoto bažnytkaimio miškai, kalniukai, vieškeliai, tiksintis laikrodis ir zyziančios musės karštą vasaros popietę... O Klaipėdos krašto peizažas visai kitoks – lygumos, pamarys, visa tai kuria visai kitą nuotaiką ir atmosferą.
Baigiau Priekulės vidurinę mokyklą, nežinojau, kas noriu būti. Blaškiausi. Stojau į Kūno kultūros institutą, nepavyko. Įstojau į Žemės ūkio akademiją. Pirmame kurse pradėjau lankyti dailės būrelį, taip įsitraukiau į meno pasaulį. Staiga pajutau, kad įvyko, pasak vieno filosofo, „pavėluotas sielos apvaisinimas“. Mečiau inžinerijos studijas, pradėjau dirbti plytų gamykloje, rengiausi stoti į Vilniaus dailės institutą (dabartinė akademija – red. past.) mokytis tapybos. Tais laikais buvo didžiulis konkursas, aš neturėjau tapybos pagrindų, nors ir lankiau privačius kursus. Pirmais metais neįstojau. Ketverius metus blaškiausi, iki tapau Lietuvos dailės instituto Klaipėdos vizualinio dizaino katedros studentu. Mane visada domino vaizduojamasis menas, kinas, o mokydamasis palinkau į fotografiją. Ši sritis iš pradžių buvo lyg žaidimas, paskui – žiūriu, viskas rimtėja, rimtėja. Rezultatas – štai tokia 265 puslapių knyga. Ir tampi toks... tarsi apibrėžtas, įrėmintas.“
Pauzės
„Per metus padarau mažiau nei dešimt fotografijų, bet yra metų, kai nesu padaręs nė vienos. Būna, sustoju. Šių metų pradžioje išleista mano knyga, vėl atsirado didžiulė pauzė. Vėl – nežinomybė. 25-eri kūrybos metai sudėti į vieną knygą – nuo 1987-ųjų, kai baigiau Dailės institutą. Prieš tai mano fotografija buvo visai kitokia – teisinga, kaip daugumos. Paskui supratau, kad taisyklių nėra, turi nukaltą pagrindą – kultūrinį, meninį – ir eini savo keliu. Daug gauni iš kino, literatūros, pats domiesi.
Retrospektyvinėje parodoje bus įdomu pasižiūrėti, ar mano fotografija keitėsi, – bus matyti visa išklotinė. Gal ir mano charakteris keitėsi? Kai esi jaunas, turi daugiau sprogdinamos energijos, o su metais rimsti. Dabar esu nurimęs taip, kad apskritai nieko nenoriu daryti. Tai – ne iš gero gyvenimo, o iš sutrikimo. Išleista knyga – atsirado vakuumas.“
Įgarsinimas
„Kodėl įbrėžimai, taškai, brūkšniai, tonai? Tai tarsi fotografijos įgarsinimas, jos papildomas fonas. Tarsi būdamas tyloje staiga labai aiškiai pradėtum girdėti kažin kokius garsus, braškesius. Tarsi klausytum plokštelės – traškesių lydimos muzikos – arba žiūrėtum labai seną filmą. Tai – mano meninės raiškos priemonės tam tikrai nuotaikai – paslapties baimei, troškimui atskleisti nežinios skraistę – sukurti. Pirmuose darbuose tie subraižymai buvo agresyvūs. Dabar ramesni, tylesni. Esu padaręs ciklą „Daiktai tamsoje, arba Fotografija apie nieką“. Kai įeini į tamsų kambarį, iš pradžių nieko nematai, apima baimė. Tik paskui, kai akys įpranta, ima ryškėti kieno nors kontūrai, nerimas sklaidosi. Nematai spalvų, išskyrus juodą ir pilką, nėra šešėlių, yra tik užuominos. Man įdomu būti tamsoje, laukti, kas joje išryškės. Kuo ilgiau tūnau, tuo daugiau pamatau. Taigi tas ciklas – išsėdėtas. Ir ta fotografija tokia prigesinta, tamsi. Šviesos joje nedaug. Ją tarsi sugėrę mano fotografuojami objektai.“
Ieškojimai
„Kas yra mano fotografijos objektai? Šimtus kartų praeinu pro nusižiūrėtą objektą ar peizažą. Ieškau su juo ryšio. Žinau, kad jį reikia nufotografuoti, bet dar neatėjo ta diena, nėra tinkamo apšvietimo ar nuotaikos. Ilgai ieškau to vienintelio kadro, ilgai mąstau. Niekada neišnaudoju visos juostos iškart, iš daugybės kadrų noriu išsirinkti tinkamą. Kai nuspaudžiu mygtuką, juostą kartais palieku ramybėje. Atspaustą nuotrauką taip pat palieku ramybėje. Grįžtu po kurio laiko, kad galėčiau įvertinti ir nuspręsti, ar galiu rodyti, ar ji man pačiam įdomi.
Mano fotografija yra šimtu procentų grynakraujė. Ją kuriu nuo pradžios iki galo. Viską darau savo rankomis. Niekam negaliu patikėti nuotraukos gimimo proceso. Pats murkdausi vonelėse, nenaudoju pinceto, merkiu rankas į chemikalus. Ne įmetu ir laukiu, kol vaizdas išryškės, o įtrinu emulsiją, ryškalą, glostau, čiuopiu popierių – reikia pajausti. Spaudžiu tik vieną ar tris atspaudus. Tada negatyvą sugadinu – perbraukiu aštriu daiktu.
Man įdomiausia yra nematoma fotografijos dalis. Daikto paslaptis – jo būsena, nuotaika. Šviesa, sklindanti iš nežinia kur. Atspindys veidrodyje, lango stikle. Antras planas. Rūkas taip pat suteikia paslapties, nes matai tiek, kiek jis parodo. O kas už tos miglos? Man įdomu tai, kas nepasakyta iki galo.
Nemanau, kad Klaipėdoje yra bohema. Arba ji buvo, kai aš nebuvau menininkas. Gal tai – mano problema, gal esu nebendraujantis?
Tada yra daug erdvės žiūrinčiojo kūrybiškumui. Suprasti, suvokti, pamatyti menines intencijas – tolygu būti menininku.“
Inspiracijos
„Labai mėgstu Robertą Bressoną, Federico Fellini, Michelangelo Antonioni, italų neorealizmą, režisieriaus Aleksandro Sokurovo filmus „Faustas“, „Jautis“. Ką ir kalbėti apie Andrejaus Tarkovskio juostas „Stalkeris“, „Veidrodis“, „Soliaris“, „Nostalgija“, jų nuotaiką, kai jauti, kad yra daugiau, nei regime ir žinome. Gyveni ir vis ką nors atrandi iš naujo. Netgi senus dalykus. Įdomu, kad jaunystėje matytus filmus dabar regiu kitaip. Kitokie yra gyvenimo užnugaris, kontekstas, patirtis, kitaip suvoki. Štai – stiklinė, susodinkime penkis žmones, jie skirtingai matys, jaus. Leiskime ją nufotografuoti, ir pamatysime penkias skirtingas fotografijas.“
Portretas
„Per visą savo kūrybos kelią esu padaręs kelis portretus. Fiksuoju tik žmonių paliekamus pėdsakus. Juk nefotografuoju mėnulyje. Žmogus yra už kadro. Mano fotografija yra perkurta. Menininkas apskritai perkuria tikrovę, sumeluoja. Mano knygoje yra keli žmonės, figūros, du mano autoportretai, daryti 1991 metais, – atspindžiai veidrodyje. Save gali fotografuoti, kaip nori, – mažiausiai skausminga. O daryti kitų portretus... Manau, yra kolegų, kurie padaro geriau, bet jau kelerius metus visiems sakau: „Fotografuosiu portretus.“ Ir noriu, ir bandau, bet nerodau. Kažkas knibžda. Gal bus, o gal ir ne. Niekada nežinai.“
Vienišius
„Ar paslaptingumas – mano vidinė esmė? Nežinau. Nesu didelis visuomeninis objektas, labiau esu vienišius. Tų dalykų nepaaiškinsi. Kartais atrodo, kad galiu visiškai kvailą nesąmonę iškrėsti, net būti nepanašus pats į save. Išpažintis man yra kūryba. Tokia vieša, kad po parodų pusę metų negaliu atsigauti. Apsinuogini darbais. Kiekvienas žmogus fotografiją perskaito pagal savo gyvenimo kontekstą, turinį. Vienam ji gali visiškai nieko nereikšti, o kitam kalba... Ir labai gerai, kad ne visiems patinka. Antraip manyčiau, kad pataikauju masėms.
Ar esu uostamiesčio bohemos atstovas? Nemanau, kad Klaipėdoje yra bohema. Buvo baras tokiu pavadinimu, bent tikros bohemos nėra. Arba buvo, kai aš nebuvau menininkas. Gal tai – mano problema, gal esu nebendraujantis? Kiti gal visą laiką turi būti tarp žmonių, o man reikia atsitraukti.“
Raktas
„Tam tikras raktas yra fotografijos pavadinimas. Įduodu jį žiūrovui į rankas. Na, kad ir „Paskutinė diena Venecijoje“. Nuvažiavau, vaikštau, bet niekaip neatsiveria man ta Venecija. Kelis kartus ėjau prie to paties pastato, tačiau jis tylėjo. Galbūt mane buvo ištikęs šokas, juolab kad nesu iš tų žmonių, kurie mikliai priima sprendimus. O paskutinę buvimo dieną įvyko apsireiškimas – Venecija staiga prašneko, atsivėrė man.
Niujorke esu praleidęs dešimt dienų – vienos galerijos kvietimu, buvau gavęs organizacijos „CEC ArtsLink“ stipendiją. Parsivežtą negatyvą išryškinau po ilgo laiko, atspaudžiau fotografiją, ir toptelėjo mintis, kad tai – Septintoji gatvė. O kodėl, nežinau. 2010 m. galerijoje „Baroti“ veikė mano paroda „Septintoji gatvė“. Nežinau, ar Niujorke yra tokia gatvė. Aš ją sugalvojau. Ta gatvė tarsi iš sapno galėtų būti mieste, kurio tikrovėje nėra... Visos mano fotografijos yra sugalvotos.
Man patinka laisvė, tas katino principas – vaikštau, kur noriu ir kada noriu. Šeimai tai nėra gerai. Pasisekė, kad žmona mane supranta.
Nedokumentuoju, neįvardiju konkrečios vietos. Man svarbiau yra nuotaika ir būsena. Įamžintas gali būti ir Klaipėdoje, ir Vilniuje, ir Niujorke, ir Ekenese esantis namas, jo kolonos, langai, architektūros detalė... Ekenese (Suomija – aut. past.), meno centre „Pro Artibus“, teko stažuotis du mėnesius. Prisimenu nuotaiką, kaip tada jaučiausi, o paskui... Fotografuoju iš atminties. Yra ciklas „Miestas iš atminties. Vilnius“. Nežinau, ar vilniečiai atpažįsta jį mano nuotraukose. Pavadinimu atrakinu duris į žiūrovų fantazijos lauką.“
Laikas
„Sakote, patinka nuotrauka „Stotis“. Gal ji buvo, o galbūt ne? Ji gali būti ir šią akimirką, o gal tai – ateities blyksnis? Mano knygoje pasakyta: „Fotografija yra laiko ir atminties sargas. O mano fotografijoje laiko sąvoka abstrakti: tai galėjo būti, tai yra, tai dar bus.“ Nerašau esė, – mokykloje iš literatūros gaudavau dvejetų. Man tiesiog knieti užrašyti savo mintis. Mano darbai labai asmeniški. Juose nėra laiko. Laikas turi savo ženklą, jį išduoda žmonių apranga. Laikas labai konkretus, aiškus Antano Sutkaus arba mano mėgstamo Henri Cartier-Bressono kūryboje. Man svarbiau to momento nuotaika ir mano paties būsena. O paskui ta būsena gali būti net ir žiūrovų.“
Laisvė
„Ilgą laiką buvau laisvas menininkas. Antri metai dėstau Klaipėdos universiteto Filosofijos ir kultūrologijos katedroje fotografijos pagrindus. Įdomu. Man patinka dirbti su studentais, jei gaunu iš jų grąžos. Jei žiūri į tave nieko nesakančiomis akimis, jei nejauti jų smalsumo, susidomėjimo, jei nesusikalbi, tada neįdomu. Galbūt skirtingas žinojimas? Būdamas jaunas, aš taip pat daug ko nežinojau, nesusišnekėjau su savo vyresniais dėstytojais, nes mūsų patirtys buvo skirtingos. Jei atsiranda, kuris tavo patirtį pagauna, to galbūt užtenka.
Ketverius metus buvau Fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas. Anksčiau dirbau interjero dizaineriu, tačiau dvejus ar trejus metus šioje srityje nieko nedarau. Interjeras įdomu, bet ne viskas priklauso nuo tavo valios, privalai paisyti užsakovų norų. O fotografija – visiška laisvė, niekam nereikia pataikauti.“
Sūnus
„Kokie mano asmeninio gyvenimo įvykiai lėmė tam tikrų kūrinių gimimą? Visa kūryba yra paremta asmeninio gyvenimo įvykiais, emocijomis. Pavyzdžiui, nemažai mano nuotraukų yra iš 1989-ųjų, kai laukėme sūnaus Mykolo gimimo. Tarkim, „Rudas peizažas“. Fotografuota tą dieną, kai gimė. Vienas atspaudas. Buvo besniegis sausio mėnuo. Gerai atsimenu tą ūkanotą dieną. 2014 metais padariau labai panašią fotografiją „Rudas peizažas po 25-erių metų“. Sugrįžimas... Mykolas pasekė mano pėdomis, mokėsi fotografijos Vilniaus dizaino kolegijoje, bet dabar fotografija jam yra kaip hobis. Jis – geras vertintojas, menininko siela. Moka skaityti fotografiją. Žmonės sako: „Tapybą suprantu, o fotografijos – ne.“ Kaip galima nesuprasti? Juk tie patys dėsniai.“
Būsenos
„Meilė yra būsenos. Ji, kaip ir laikas, mums nepavaldi. Vienaip jauti, kai tau aštuoniolika, kitaip – kai trisdešimt, dar kitaip – sulaukęs brandos. Meilės jausmas keičiasi. Meilė – tai pagarba, susikalbėjimas, supratimas, atjauta. Kai mylimojo skausmą priimi lyg savo, tarsi įėjęs į jo kūną ir dvasią. Meilė – kai širdies plote kažkas kirba. Jaunystės meilė paženklinta aistra, vėliau susitapatini su mylimu žmogumi, gyveni jame, jis gyvena tavyje. Meilė reiškiasi įvairiomis formomis. Kaip Tarkovskio filme „Soliaris“ realizuojasi tavo mintys... Tas būsenas labai sunku apibrėžti.“
Šeima
„O apie šeimą kalbėti dar sunkiau nei apie kūrybą. Pirmos santuokos neišsaugojau. Su dabartine žmona Renata bendrų vaikų neturime, yra jos dukrytė Eva. Ar šeima man sudarė sąlygas kurti? Kur jiems dėtis? Kuriantis žmogus niekada neturi atostogų. Taip susiklosto gyvenimas. Šeima galbūt ir pavyduliauja mano dėmesio kūrybai. Kiekvieno menininko bėda yra ta, kad kai atsiduodi kūrybai, tavęs laukia daug asmeninių praradimų. Dabartinė šeima mane supranta. Renata, ji dirba Lietuvos jūrų muziejuje, – meniškos sielos moteris.“
Laukimas
„Kas man sunkiausia gyvenime? Gal visokie laukimai. Kol žmona grįš iš darbo? Žmona namie manęs laukia, ne aš jos. Renata grįžta anksčiau. Man patinka laisvė, tas katino principas – vaikštau, kur noriu ir kada noriu. Šeimai tai nėra gerai. Toks esu, ir manęs nepakeisi. Nėra prasmės reikalauti: „Būk penktą valandą namie.“ Pasisekė, kad žmona mane supranta. Visi menininkai yra egoistiški. Be egoizmo nieko nepadarysi, buitis gali greitai užvaldyti, suvalgyti. Kartais ir suvalgo. Kartais indus reikia išplauti, bet ši veikla padeda atsipalaiduoti. Tekantis vanduo, švaros pojūtis... Ir kambarius tvarkai, tuos darbus darydamas pamąstai. Nesu idealus, kartais netgi būnu bjaurus. Sakote, ramaus charakterio... Tikrąjį mane geriausiai pažįsta žmona, juk tik ant namiškių ir išsilieji. Jiems – meilė ir kryželis. Jie viską sugeria tarsi kempinės.“
