Nuo mažens save tapatinau su kitokiais. Skaitančiais kitokias knygas, žiūrinčiais kitokius filmus. Kai medžiai buvo dideli, „kitokie“ tapatinti su psichopatais arba menininkais. Dabar būti keistam nėra pavojinga. Keistieji skaito kitokią literatūrą, dalyvauja kitokio kino festivaliuose. Ir tai yra kieta.
Mano kitoniškumas nebuvo pakankamas. Sekėsi algebra, tačiau „plaukiojau“ geometrijoje, todėl negalėjau studijuoti matematikos. Septynerius metus grojau pianinu, tačiau tapatintis su muzikantais negalėjau. Grojimas scenoje baigdavosi panikos priepuoliais ir natų amnezija. Iki trylikos perskaičiau visą Dreiserį, Proustą, Zola, fantastikos rinktinę, pradedant broliais Strugackiais, baigiant Bradbury ir Sheckley. Lankiau fantastų klubą, tačiau ir čia sielų partnerystės nebuvo. „Ar jie kitokie, ar aš per keista, kad nepritampu?“ – sriūbavau.
Niekada nebuvau iš tų, kurias renkasi. Rinkausi pati. Gyvenimas man nuolat pakišdavo vaidmenį kalno, kuris pats pas Mahometą pėdina. Save tapatinau su šimtaprocentiniais intravertais. Žmonėmis, kurie aplinkiniams atrodo tykūs ir kartu arogantiški. Vieniems – melancholiški, romantiški, o kitiems – tylios kiaulės, kurios gilią šaknį knisa. Kūrybiški, kartais linkę susinaikinti.
Susinaikinimo pagunda ypač stipriai gyvavo, kai mokiausi mokykloje. Iškviesta prie lentos kiekvieną kartą patirdavau norą tapti nematoma. Kaip siaubo filme ar košmariškame sapne, kai atsiduri nuogas viešumoje ir visi pamato tavo gėdą, sutrikimą. Iš baimės suledėdavo galūnės, imdavo lydytis smegenų rievės. Turėdavau labai daug mokytis, tą patį tekstą skaitydavau po tris keturis kartus – kad galėčiau kartoti autopilotu, jei protą paralyžiuotų išgąstis.
Bendravimo alkį sublimavau knygų rijimu. Lankiau visas bibliotekas šalia namų – Muzikos, Statybininkų, Profsąjungų rūmų. Dar Mažvydo, vėliau Universiteto, Mokslininkų rūmų. Iki šiol sapnuoju, kad Mandelštamo ar Pasternako esu negrąžinusi, pasisavinusi, ir prisiekiu – nesuprantu, kas yra tikra, o kas – kliedesiai.
Su nostalgija prisimenu jaudulį, kuris apimdavo, kai įnikdavau skaityti knygas. Kaip prie patiekalais lūžtančio stalo – besotės akys nori visko, tačiau skrandis aikštijasi, nepriima. Ar per namų kino seansą, kai netikėtai sužinai, kad kitą dieną turi išvažiuoti, o esi pasiskolinęs gerą dešimtį filmų.
Knygas rydavau nekramtydama – praleisdavau gamtovaizdžius, herojaus stiliaus ir charakterio aprašus. Nekantraudama skenuodavau meilės scenas. Jų ypač dosnus nuobodusis Zola. Tik Zola – jau atgyvena. Kas šiandien jį skaito? Mano karta skaitė „Erškėčių paukščius“, dukros skaito „50 pilkų atspalvių“. Nelyginsime, kas gerai ir kas geriau. Palikime šią privilegiją laikui.
Neįpusėjusi skaitalo įnikdavau į pabaigą, – man nereikia intrigos, reikia tik žinoti. Per dieną – po knygą, per savaitę – po šešias, kartais – aštuonias. Skaitydavau prieš miegą, per pertraukas mokykloje, per pamokas pakišusi knygą po suolu, važiuodama troleibusu, vedžiodama šunį, stovėdama eilėje prie daktariškos dešros, apelsinų ar importinių liemenėlių.
Skaitymo aistra nyksta kaip videotekos, traukiasi kaip laikas prie televizoriaus. Anksčiau knygų buvo mažai, o skaitytojų daug. Šiandien persvara yra pirmųjų pusėje. Redaktorių dėmesio neprisišauksi – jie užversti kitų rankraščiais. Sako – palauk, Rosita viena, Ugnė dar vienesnė, o tokių autorių kaip aš – šimtų šimtai. Ir laukiu.
Jei pamėgintume suskaičiuoti, kiek knygų perskaitome per metus ir kiek norėtume spėti per savo amžių, suvoktume, kad turime būti labai išrankūs. Kitaip visa gyvenimą nieko neveiksime, tik skaitysime.
Čia aš kita ar laikai keisti? Skaitymo erdvę savinasi virtualios erdvės. Dėl greitųjų technologijų vakarykštė svajonė virsta banalia tikrove. Fantastinis Jules‘io Verne‘o žmogaus išsilaipinimas Mėnulyje („Nuo Žemės į Mėnulį“, 1865 m.) išsipildė po šimto metų. Skrydžiai į Mėnulį mūsų fantazijos daugiau nekursto, nekutena. Kam šiandien rūpi Mėnulis?! Tuoj į jį turistai skraidys, – duokite mums tarpgalaktinių nuotykių!
Skaitymo aistra nyksta kaip videotekos, traukiasi kaip laikas prie televizoriaus. Anksčiau knygų buvo mažai, o skaitytojų daug.
Herberto Wellso „Nematomas žmogus“ (1897 m.) irgi realizuojasi. Jau turime nematomų (stealth) lėktuvų, kurių neatpažįsta, nemato radarai. Žmonės šneka, kad tuoj atsiras ir nematomų namų. Amerikos ir Japonijos fizikai išrado metodą, kaip, keičiant šviesos bangų lūžio kampą, sukurti Hario Poterio stebuklingos skraistės efektą. Nematomo žmogaus vizija per amžius kurstė žmonijos protus. Mitologiniai dievai ir deivės, stebuklinių pasakų fėjos užsideda galvos apdangalą ir išnyksta, ištirpsta erdvėje. Neilgai trukus jau mūsų anūkai šiurpins mokytojus, lankomumo registracija baigsis, ir niekas nežinos, yra mokinys pamokoje ar jo nėra.
Aldouso Huxley'io „Nuostabus naujas pasaulis“ (1932 m.) projektuoja nūdienos pasaulio realijas, – genų inžinerija, klonavimas, dirbtinis intelektas. Totalitarinė visuomenė apimta kontrolės beprotybės. Ši knyga nuspėjo ne tik mokslinius išradimus, bet ir visuomenės pokyčius, vartotojiškumo užribį. „Naujo pasaulio“ gyventojai vartoja narkotiką „soma“ stresui mažinti, gerai savijautai palaikyti. „Somos“ vartotojai jaučiasi tokie atsipalaidavę ir laimingi, kad pamiršta visas problemas, nesikabina į siekius. Jie tampa lengvai valdoma banda. „Somos“ poveikis niekuo nesiskiria nuo antidepresantų. Šie, atsiradę praėjus keliems dešimtmečiams po A. Huxley‘io mirties, masiškai vartojami nuotaikai kelti.
George‘as Orwellas romane „1984“ (1949 m.) įspėjo apie totalitarizmo pavojų. Apie laisvės grėsmes, kad „netvarka visada turi daug bendro su laisve“. Ir ką gi šiandien turime šalia iškovotos demokratijos? Socialiniai tinklai mus pančioja, naikina privatumą. Užtat Didžiajam Broliui (Big Brother) patogu mus sekti, ir jis tai daro vis akyliau, tobuliau. Sekimo kameros – visur: oro uostuose, geležinkelio ir autobusų stotyse, biuruose, parduotuvėse, gatvėse, namuose... Žiniatinklio slapukai padeda didžiosioms kompanijoms rinkti informaciją apie mūsų pomėgius, įpročius, su lova susijusias pažiūras. Ir tai, beje, daroma dažniausiai be mūsų žinios ir sutikimo.
Aš išmaniuosius vertinu, tačiau knygas graužiantys keistuoliai man artimesni nei virtualių baseinų plaukikai. Moksliniai tyrimai liudija, kad knygų skaitymas ne tik auklėja, bet ir padeda mums jaustis laimingesniems. Knygų terapijos (biblioterapijos) terminas pirmą sykį pavartotas 1916 m. išspausdintame leidinyje „The Atlantic Monthly“ – straipsnyje „Literatūros klinika“. Jame rašoma, kad knyga gali stimuliuoti arba raminti, erzinti arba žadinti žiovulį. Gali atstoti raminamąją mikstūrą arba garstyčių pleistriuką. Sustabarėjusių pažiūrų vidutinio amžiaus klientui biblioterapeutai siūlo pamiršti saldžius, į užmarštį traukiančius apsakymus ir pasinerti į provokuojamus, kandžius, žiaurius romanus. Pirmas rekomenduojamų knygų sąraše – George‘o Bernardo Shaw „Karo nuojauta“.
Psichologas, romanų autorius Keith‘as Oatley‘is daugybę metų tyrinėjo, kaip skaitymas, tapatinimasis su romanų herojais veikia bendravimą, nuotaiką, savęs suvokimą, savivertę. Jo išvada tokia: „Grožinė literatūra yra tarsi minčių modeliavimas, gyvenimo simuliacija, kurią mes išgyvename skaitydami knygas.“ Kuo daugiau žmonės skaito, tuo empatiškesni yra, tuo geriau sugeba suvokti kitų jausmus ir atjausti. Knygos – ištikimiausi mūsų draugai ir kartu tarsi gyvenimo repeticija ar bandymų poligono aikštelė, kurioje nieko bloga nenutinka.
Marcelis Proustas savo esė „Apie skaitymą“ sakė: „Skaitymas veikia gydančiai. Jis yra pasišventimas, stebuklingas raktas, atveriantis duris į mūsų sielos erdvių gelmes, į kurias kitaip nesugebėtume patekti.“ Knygos iš mūsų nereikalauja visuomeniškumo. Jos nebyliai rodo, kad bendravimas su teksto autoriumi yra daug geresnis, tyresnis ir naudingesnis už bendravimą su žmonėmis. Jei pasirenkame praleisti vakarą skaitydami, vadinasi, to tikrai norime. Palikę savo draugus knygas gailimės, nes čia nėra draugystę ardančių baimių: „O ką apie mane galvoja draugas? Gal padariau klaidą – pasakiau ką nors netaktiška? Ar aš patinku?“ Su knygomis saugu, nėra dingsties nerimauti, kad pakiš kiaulę. Jos mūsų nepamirš, neišduos, neišmainys į kitą draugą.
Senovės graikai skaitymą siejo su sielos gydymu. Virš bibliotekų durų jie kabindavo perspėjimus netriukšmauti, elgtis pagarbiai ir romiai įžengus į gydomąją sielos erdvę.
Šiandien knygų terapija tapatinama su saviugdos literatūra, naujaisiais komiksais – kaip nusiraminti, pasveikti, užsidirbti, išgarsėti ar ištekėti už milijonieriaus. Jų tiražai, perkamumas muša rekordus ir stumia lauk rimtesnę literatūrą, tačiau asmenybę keičia ne populiarieji skaitiniai, o būtent rimtieji, šiandieniai periferiniai. Romanai, novelės, poezija ir kitos analitinį mąstymą ugdančios knygos.
Provokuojamos, drastiškos, kvapą gniaužiančios siužeto linijos. Kartais žiaurios, iki šlykštumo apnuoginančios vargą dėl proto. Arba saldžiai sentimentalios, po kurių lieka šlapia nuo ašarų ir seilių pagalvė.
Romanai plečia mūsų akiratį ir motyvuoja, trumpi apsakymai ramina ir padeda geriau save pažinti. Poezija gerina atmintį ir įkvepia, skraidina. Gera knygos fabula mus užvaldo, panardina į herojų gyvenimą, atplėšia nuo savo apatinių kelnaičių problemų. Klaidžiodami su knygų personažais po jų sielos labirintus patenkame į meditacinio transo kosmosą. Grožinė literatūra mus veikia stipriau nei istoriniai romanai. Istorikai rašo, kas buvo, o romanai suteikia mintims šuolį – galimybę pamatyti, kas galėtų būti.
Kai kurie psichologai neabejoja, kad skaitymas mažina stresą efektyviau nei muzika, vaikščiojimas ar bendravimas, suteikia pokyčių potyrį, leidžia pažinti žmonių psichologiją, gyvenimą. Tie, kurie skaito grožinę literatūrą, yra jautresni, turi daugiau atjautos. Skaitant smegenys stimuliuoja tą patį malonumo dažnį, kaip ir medituojant ar atsipalaiduojant. Nuolat skaitantys (ne citatas, bet romanus ir poeziją) žmonės geriau miega, yra atsparesni stresui, geriau save vertina nei mažiau skaitantys. Praleidę su knyga vos pusę valandos tampame gerokai ramesni, pozityvesni. Labiau susitelkę ir atsivėrę laimei.
Neabejoju, kad būtent taip dabar ir jautiesi. Dar ne? Gal pats laikas paskaityti romaną?!
