Ko gero dar nebuvo tokio stipraus vėjo, kuris būtų pajėgus nupūsti tą nuoskaudą, ko gero dar niekad nepatekėjo tokia kaitri saulė, pajėgi nudeginti tą gėdą, ko gero dar niekad nebuvo ir smarkios liūties, tokios smarkios, kad nuplautų tą nešvarumą iš mano sielos... nors, kaip tik, vakar lijo, o užvakar švietė skaisti saulė.

Kažkada, kai dar buvau šiek tiek jaunesnė, galvojau, kad išauš tokia diena, kai šito nebeliks manyje, kai to neprisiminsiu, negirdėsiu, nebijosiu ir pagaliau tapsiu laisva savyje, savo širdyje... Dabar, šiandien, šią akimirką, to jau nelaukiu, nes žinau, tiksliau - visa savo esybe suvokiu, – kad taip niekad nebus, taip nenutiks, nes paprasčiausiai taip gyvenime ima ir nutinka. Taip būna. Ir visai nesvarbu, kaip, kodėl ar kada... Svarbiausia, kad ir paskui, po viso to, reikia susirinkti save ir gyventi toliau. Vaidinti, žaisti Gyvenimą. Reikia, nes privalai, reikia, nes ir esi čia tam, kad būti, kad įveikti.

Daugiau nedarau tos klaidos ir nebėgu nuo praeities ir nuo savęs pačios. Nekaltinu nieko, nes tai beprasmiška, nes tai neturi nieko, kas padėtų man išgyventi ir gyventi. Tiesiog išmokau gyvent su tuo, dirbti su tuo, valgyti, auginti vaikus su tuo....

Keista, bet ko gero jau nemokėčiau gyventi, be to. Be to, kas mane subrandino, be to siaubo, kančios. Nemokėčiau, nes tai jau tapo mano savastimi, tapo manimi...

Todėl ir nelikau ten, praeityje, kančioje ir skausme, radau jėgų savo rankomis užverti tas sielos duris ir išeiti iš to purvo... Paleidau nuoskaudą... Todėl sakau, nelikite ten, nebūkite ten – neverta!!! Neieškokite priežasties – nerasite ir nelaukite nei to vėjo, nei tos kaitrios saulės ar lietaus, nes visų pirma mes pačios sau privalome būti ir saule, ir lietumi...