Skambutis į duris. Gyventojų surašymas. Bendrakursis nulėkė atsakinėti į klausimus, o aš likau prie puodų. VIENA. Trečias kursas, man kokie 22-eji, o aš... nemoku virti ryžių.
Apimta panikos, išjungiu viryklę, nupilu vandenį ir pastatau puodą atokiau. Toliau pjaustau daržoves. Po kurio laiko grįžta bendrakursis, klausia: „Beata, ką tu padarei ryžiams?“ Išmekenu: „Aš tiesiog... nemoku jų virti.“ Dar ilgai visi kartu juokėmės iš manęs, šios Beatos, kuri, būdama 22-ejų, nemoka virti ryžių.
Atsimenu, kaip kažkada draugės nejučiomis paklausiau: „O, klausyk, kas kiek laiko tu plauni namuose grindis?“. Ji man: „O kas? Kodėl klausi?“ Stengiuosi neišsiduoti: „Ne, man šiaip įdomu.“ Ji atsako. Toliau bandau gauti informacijos: „O... kuo plauni – skuduru, šepečiu? Įpili kokių nors priemonių?“ Ji jau juokiasi: „Kas tau yra?“ Prisipažįstu: „Nepyk, aš tiesiog... nemoku plauti grindų.“
Ir viskas ne dėl to, kad būčiau princesė, o dėl to, kad pasitikau suaugusiųjų gyvenimą nepasiruošusi. Nemokėjau savimi pasirūpinti, nes mama ir močiutė manimi rūpinosi taip, kad praleido akimirką pagalvoti, jog ateis diena, kai namai bus tušti, kai juose būsiu aš viena, ir skrandis burgs, dulkės kaupsis, grindys spindės purvu ir skalbinių kupinas krepšys man mos purvino megztinio rankove. Ir tada man teks akis į akį susidurti su gyvenimu. Su suaugusio žmogaus gyvenimo pasekmėmis.
Ir susidursiu aš iš pradžių su juo prisvilusiais puodais, uždažytais skalbiniais, sulaužytomis šluotomis ir ašarų kupinomis akimis iš bejėgiškumo. Bet tai taip brangu, nes tai – mano patirtis, mano nemokšiškumo pasekmės, kasdien mane skatinančios mokytis iš savo klaidų.
Panašiai ir mes, žmonos, darome savo vyrams. Vaikystėje jautusios švelnų mamos rūpestį, saugantį nuo aštrių kampų, duobių ir, mano atveju, buities – nuo visų nemalonių pasekmių, manome, kad taip ir reiškiama meilė, dėmesys bei rūpestis. Ką mes nutariame? Kad vyru reikia rūpintis kaip sūnumi.
Suspėti pasiūlyti valgyti dešimt minučių anksčiau, nei jis pasijus išalkęs, apuostyti, apžvelgti jo drabužius ir savo nuožiūra atidėti skalbti, kai pasijus negerai, užrašyti pas gydytoją, prisiminti dieną, laiką ir ten nuvesti, pagalvoti apie viską anksčiau, negu jis apie tai pagalvos, prisiminti jo draugų gimtadienius ir susitikimų laiką, būti jo asmeniniu buhalteriu, gydytoja, mama, kulinare ir darbo kalendoriumi, niekada neleisti pastebėti, kad baigėsi jo higienos priemonė, – nupirkti naują dar likus keliems mililitrams senosios.
Džiaugiuosi, kad aš labai laiku pastebėjau, jog man šios užduotys – šiek tiek daugiau nei neįmanomos. Tiesiog pavargau ir supratau, kad vis dėlto man pačiai reikia nemažai pastangų prisiminti SAVO draugų gimtadienius, SAVO susitikimus, SAVO mililitrus ir SAVO gydytojus, kad dvigubinti šios informacijos kiekį savo galvelėje būtų tiesiog pražūtinga.
Galiausiai nenoriu žiūrėti į savo vyrą kaip į sūnelį. Nenoriu regėti savęs kaip MAMELĖS anksčiau laiko. Noriu matyti stiprų, organizuotą ir veiklų vyrą šalia savęs – stiprios, organizuotos ir veiklios moters (na, čia labiau siekiamybė nei rezultatas). Todėl ką aš darau?
Skaudama širdimi, klibančia kantrybe stebiu, kaip jis susiduria su pasekmėmis. Kaip pamiršta svarbaus susitikimo laiką ir nuvilia draugą pavėlavęs į jo gimtadienį. Kaip praleidžia vizitą pas gydytoją, o kitas vizitas – tik po mėnesio. Kaip pramiega laiką, kai turėjo tvarkytis dokumentus. Kaip nebeturi švarių kojinių, nes jos savaime nenuėjo iki skalbinių krepšio ir neišsiskalbė. Tada matau, kaip jis tūno nuliūdęs ir nusivylęs dėl to, kad vėl kažką pamiršo ar kažko nepadarė, ir graužiu save, šlykštynę, juk ne taip mus mokė savo vyrus mylėti, bet...
Ryte mane pažadina skubrūs žingsniai po kambarius. Pramerkiu akis, – aštuonios! Mes niekada nesikeldavome tokiu metu. Jis užlekia į kambarį, tarstelėja: „Iki, mieloji, aš bėgu į susitikimą“, ir išlekia. Vakare stebiu, kaip tvarkingai į kalendorių rašo kitos dienos planus. Nueina pas gydytoją pats prieš tai užsirašęs, sutvarko begales reikalų ir dar paprašytas padeda man. Kas šis organizuotas ir veiklus vyras mano namuose?..
Tai vis dar tas pats mano vyras.
Kadaise vienas labai protingas žmogus pasakė didžiausią klaidą, kurią daro alkoholikų artimieji. Šie, nors ir besąlygiškai norėdami, kad artimasis išgytų, dažnai saugo jį nuo pasekmių: plauna kažkur purve išvoliotus rūbus, užtaria prieš darbdavius, įpila „nedidelį“ stikliuką arba duoda pinigų alkoholiui, kad tik tas „nedaug“ išgertų, meluoja pažįstamiems slėpdami alkoholiko pagirias ir taip, visiškai to nesuvokdami ir nenorėdami, patys stumia jį gilyn į alkoholizmo kaklelį.
Ką reikėtų daryti? – paklausite. Leisti alkoholikui pagyventi gyvenimą, kokį kuriasi pats. Gyvenimą, kai su juo nenori bendrauti vaikai, nes jis visada neblaivus ir nesurezga sakinio. Gyvenimą, kai jį išmeta iš darbo, nes jis geria darbe arba apskritai ten nepasirodo, kai jo ima nebegerbti kolegos ir draugai, nes mato, kad šiuo žmogumi negalima pasikliauti, kai netenka būsto, nes nesugeba už jį sumokėti... Tokiu atveju žmogus arba nusiris giliai į dugną, arba, pamatęs, kaip nėra saldu šitaip gyventi, išplauks ir susitvarkys. Pasekmės gydo net nuo alkoholizmo.
Taigi kiekvienam žmogui – savos pasekmės. Aštrūs kampai, nudegimai, gumbai, kitų žmonių pyktis, kai kažką pamirštame, moko mus gyventi. Verčia tobulėti.
Kai myli, norisi viską už tą žmogų padaryti, nuspręsti, apsaugoti jį nuo viso pasaulio, išspręsti visas jo bėdas ir dar padaryti taip, kad niekada nejaustų nusivylimo.
Daug sunkiau yra mylėti, rūpintis ir tyliai stebėti, kaip žmogus daužosi į pasekmes. Bet kai nėra pasekmių – nėra ir naujų „aš“.