Kodėl dvikalbystė naudinga vaikui ir šeimai, svarsto edukologijos mokslų daktarė Austėja Landsbergienė, dainininkė Erica Jennings-Didžiulis ir publicistė, televizijos laidų vedėja Beata Nicholson.
Teko susidurti su ne gimtinėje gyvenančiomis šeimomis, kurios nusprendė kalbėti kalba tos šalies, kurioje gyvena, ir išstūmė vieno ar abiejų sutuoktinių gimtąsias kalbas. Ne visada taip atsitinka dėl to, kad žmonės nori ištrinti savo praeitį, nusigręžti nuo savo šaknų. Kai kuriems tiesiog pritrūksta žinių, laiko, užsispyrimo ir motyvacijos.
Tiesa ta, kad dvikalbystė, jos privalumai ir trūkumai tebėra apipinti mitais. Pagal vieną teoriją, vaikui svarbu gerai išmokti vieną kalbą, o paskui imtis kitų. Kitų teorijų šalininkai pabrėžia, kad vaiko smegenys – kaip kempinė: pajėgios nuo kūdikystės sugerti įvairias kalbas. Viena patyrusi, daug keliaujanti diplomatė sakė, kad svarbu nemaišyti kalbų bent jau iki šešerių metų, o tvirtas vienos pagrindas leidžia vėliau įveikti ir kitas kalbas. Kinijoje gyvenanti mano pažįstama laikosi nuomonės, kad vaikai puikiai susitvarko net su itin sudėtingomis negimtosiomis kalbomis.
Apie dvikalbystę ar net trikalbystę nusprendžiau pasikalbėti su tokios patirties turinčiomis mamomis. Daktarė edukologė Austėja Landsbergienė ketverius metus gyveno Briuselyje, jos keturi vaikai ten lankė mokyklas. Airė dainininkė Erica Jennings-Didžiulis ir jos vyras Jurgis Didžiulis su vaikais kalba angliškai, ispaniškai, šie lanko lietuvių darželį. Prieš dvejus metus iš Londono į Vilnių persikėlusios publicistės Beatos Nicholson šeimoje dominuoja anglų ir lietuvių kalbos.
Vaikai gali viską
Renku Karalienės Mortos mokyklos durų kodą. Šios atsidaro pačios – juk ankstyvas rytas, būrys tėvų atveža savo atžalas. Mokyklos įkūrėja edukologė Austėja Landsbergienė laukia savo jaukiame kabinete. Žvali, energinga, rūpestinga keturių vaikų mama man atrodo tikra supermoteris. Kalba mažiausiai šešiomis kalbomis. Ir sako niekada nedvejojusi, kad jos atžalos nuo mažens taip pat mokysis užsienio kalbų. „Tyrimais įrodyta, kad dvikalbiams vaikams susidaro daugiau neuronų jungčių, jų kognityvinė raida spartesnė, jie geriau mokosi, – lenkia pirštus Austėja. – Jeigu vaikas išmano daug įvairių gramatinių konstrukcijų, jam geriau sekasi akademiniai dalykai.“
Kai prieš aštuonerius metus Landsbergių šeima išvažiavo į Briuselį, Vilhelmui Konstantinui buvo šešeri, Augustui Gabrieliui – ketveri, Mortai Sofijai – metukai. Gertrūda Elena gimė jau gyvenant Belgijos sostinėje. „Vilniuje, iki išvažiavome, berniukai lankė Tarptautinę Amerikos mokyklą, ten mokėsi anglų kalbos. Vilhelmas Konstantinas jau buvo pirmokas, todėl Briuselyje nusprendėme tęsti jo anglų kalbos programą. Augustą Gabrielių išleidome į privačią katalikišką mokyklą. Nusprendėme, kad trečia kalba jam nepakenks, – pasakoja Austėja. – Prasidėjus mokslo metams, paaiškėjo, kad Augusto Gabrieliaus mokykloje vaikai du kartus per savaitę mokomi dar ir flamandų kalbos.“
Aktyviam ir bendraujančiam berniukui, įpratusiam prie vienokios sistemos Tarptautinėje Amerikos mokykloje, kur mokomasi žaidžiant, suteikiama laiko prisitaikyti, skiriama daug individualaus dėmesio, sunkiai sekėsi pritapti prie naujos mokymo sistemos. Jis buvo tiesiog vienas iš vaikų, tegul ir nekalbantis prancūziškai. Austėja kartu su direktore rado išeitį: kai mokiniai per pertrauką žaisdavo kieme, mokytoja laikydavo Augustą Gabrielių už rankos. Taip jis jautėsi saugiau.
Pramokęs prancūzų kalbos, jau po kelių mėnesių berniukas paleido mokytojos ranką ir nuėjo žaisti su kitais. „Vaikui tokiomis aplinkybėmis yra svarbu būti suprastam, – tvirtina edukologijos mokslų daktarė. – Pasitelkite pasakų terapiją: iš pradžių sekite patys, tada tegul improvizuoja jis. Mes taip darėme, ir vieną vakarą sūnus man papasakojo apie berniuką: šis gyveno Lietuvoje, buvo laimingas, o paskui jį pagrobė prancūziškai kalbantys ateiviai. Kalbėdama irgi trečiuoju asmeniu, Augustui Gabrieliui paaiškinau, kodėl reikėtų išmokti prancūzų kalbą. Jis iki šiol bendrauja su draugu, įgytu, mums gyvenant Belgijoje.“
A. Landsbergienė pabrėžia, kad vaikui, jei nori išmokti daugiau kalbų, reikia pastangų. „Naujausių tyrimų duomenimis, tų, kurie vaikystėje turi padirbėti, aukštesnis emocinis intelektas, nes jie supranta, kad, norėdami pasiekti rezultatą, turi stengtis, – sako pašnekovė. – Vieni antrą kalbą išmoksta greičiau, kiti – lėčiau. Taip pat, kaip ir šokti ar žaisti krepšinį. Pagal tyrimus, vieninteliai, kurie neįveikia kelių kalbų kliūties, yra tie, kurie turi kalbos raidos sutrikimą. Tokiu atveju antros kalbos mokymosi reikėtų atsisakyti.“
Svarbiausia, pasak A. Landsbergienės, kad kita kalba vaikas kalbėtų ne mažiau kaip 30 procentų, o mokytis gali ir iki trijų kalbų. Jeigu mažylio mama – lietuvė, tėtis – rusas, močiutė – lenkė, jis auga gyvos kalbos aplinkoje. Tik svarbu, kad, tarkim, močiutė kalbėtų lenkiškai, o ne laužyta lietuvių kalba. Antraip vaikas mokysis blogos tarties, girdės prastas gramatines konstrukcijas.
Austėja pripažįsta, kad dvikalbės šeimos susiduria su daugybe iššūkių. „Be abejo, vaikai nenori, nemėgsta, nesutinka mokytis, tačiau tėvai turi būti griežti. Kai bus pilnamečiai, tada patys spręs, ko nori, – pataria edukologijos mokslų daktarė. – Mokytis kalbos yra darbas. Belgijoje vakarais sėdėdavome ir prie lietuvių kalbos. Man tai kainavo nemažai sveikatos.“ Austėjos berniukai nuo dvejų su puse metų pradėjo kalbėti angliškai, vienų metų Morta Sofija sakė ir lietuviškus, ir prancūziškus žodžius, maišė abi kalbas. „Iki ketverių metų vaikas kalbų mokosi natūraliai, neskirsto: tai – prancūzų, o tai – lietuvių. Jis mėgdžioja suaugusiuosius, – pasakoja A. Landsbergienė. – Pateiksiu pavyzdį iš savo profesinės patirties: vieno berniuko mama buvo vokietė, tėtis – britas. Į visas moteris tas vaikas kreipėsi vokiškai, į vyrus – angliškai... Kalbų mišiniu šnekantis mažylis mano, kad visi jį supranta, o kai kurie suaugusieji skuba daryti išvadą, kad jis nemoka normaliai nė vienos, kad tai kenkia...“
Matydamas, kad mama jaučia menkavertiškumo kompleksą dėl savo kilmės, vaikas irgi neigs tą savo esybės dalį. Su tais demonais – gėda, nepasitikėjimu savimi – jis turės kovoti suaugęs.A. Landsbergienė
Prisimenu pokalbį su viena svetur gyvenančia lietuve. Moteris baiminosi, kad kalbas painiojanti, žodžius blogai tarianti jos dvikalbė atžala darželyje jausis kitokia. „Vaiko savivertė priklauso nuo suaugusiojo, šis turi sukurti jam saugią aplinką. Mokykloje mokytojai yra tam, kad vaikui padėtų, tereikia pasikalbėti, paprašyti, – sako Austėja. – O patyčių gali kilti dėl plaukų spalvos ar sijono ilgio. Dėl tikimybės neverta atsisakyti svarbių dalykų. Tėvai supranta, kad vaikas turi teisę žinoti savo kilmę. Vėliau pats nuspręs, ar tai jam svarbu.“
Edukologė mano, kad sunkiausia yra tiems vaikams, kurių tėvai ar vienas iš jų neigia savo kilmę. „Matydamas, kad mama jaučia menkavertiškumo kompleksą dėl savo kilmės, vaikas irgi neigs tą savo esybės dalį. Su tais demonais – gėda, nepasitikėjimu savimi – jis turės kovoti suaugęs, o juk turėtų būti atvirkščiai, – įsitikinusi pašnekovė. – Mano vaikai būtent Belgijoje pradėjo didžiuotis, kad yra lietuviai, pasakojo visiems apie savo šalį. Kalba – ir ta, kuria kalba tėtis ar mama, – tavo dalis. Tai pusė tavęs. Visi trys vyresni mano vaikai – trikalbiai (moka lietuvių, anglų, prancūzų kalbas). Keturiolikmetis Augustas Gabrielius, be to, dar gerai susikalba ispaniškai, mokosi vokiečių kalbos. Morta Sofija ir Vilhelmas Konstantinas mokosi ispanų ir švedų. Gertrūda Elena kalba dviem kalbomis, pradės mokytis prancūziškai, juk gimė Belgijoje.“
Kalba yra didelė dovana
Su Lietuvoje gyvenančia aire Erica Jennings-Didžiulis susitinkame kavinėje, – moteris atbėga iš garso įrašų studijos. Šviesios odos, garbanotų ugninių plaukų, ryškių žydrų akių dainininkė primena personažę iš senųjų Airijos legendų. „Neseniai su sūnumis – 7-erių metų Pranu ir 5-erių metų Antanu – vartėme airių legendų knygą, jie pasakė: „Mama, knygos herojės atrodo kaip tu“, – su šypsena pasakoja Erica. – Kai buvau vaikas, Airija buvo labai skurdi šalis. Tėvai persikraustė į Dubliną, ten lankiau anglų mokyklą, airių kalba buvo antroji. Dėl tėčio darbo mūsų šeima pradėjo keliauti. Neturėjau kito pasirinkimo, tik mokytis anglų kalbos. Noriu, kad mano vaikai turėtų pasirinkimą.“
Ericos ir jos vyro trečios kartos Kolumbijos lietuvio muzikanto Jurgio šeimoje dominuoja anglų ir ispanų kalbos. „Mūsų sūnūs nežino, kad gali būti kitaip, – sako E. Jennings-Didžiulis. – Jurgis su vaikais visada kalba tik ispaniškai, aš – angliškai. Nuo trejų metų ir Pranas, ir Antanas be problemų kalba dviem kalbomis, vėliau prisidėjo ir lietuvių kalba. Žvelgdama į draugų šeimas galiu pasakyti: jeigu tėvai nenustato griežtų taisyklių – su mama vaikas kalba tik jos, o su tėčiu – jo kalba, gyvą kalbą išsaugoti tikrai sunku.“
Dainininkė tvirtina, kad vaikai ypač džiaugiasi galėdami bendrauti su įvairių tautybių žmonėmis: „Nuvykę į Kolumbiją, su vietiniais čiauška ispaniškai, o bet kur Europoje gali susikalbėti angliškai. Sunkiausia yra su lietuvių kalba, bet mes nedvejodami užrašėme juos į lietuvių darželį. Praėjo gal metai, vieną dieną spragt ir prakalbo. Buvo nuostabu. Antanas – antras vaikas, todėl yra drąsesnis, greitesnis, lietuviškai kalba tikrai gerai. Vyresnėlis Pranas jau lanko mokyklą. Nors lietuviškai kalba ne taip gerai kaip angliškai, tačiau gerai skaito, rašo. Privačioje mokykloje anglų kalbos mokoma nuo pirmos klasės, bet paprašiau, kad leistų Pranui lankyti anglų kalbos pamokas su vyresniais mokiniais.“
Jeigu tėvai nenustato griežtų taisyklių – su mama vaikas kalba tik jos, o su tėčiu – jo kalba, tada gyvą kalbą išsaugoti sunku.E. Jennings-Didžiulis
Dviem kalbomis puikiai kalbantys vaikai mamos paklausė, kodėl ši norinti, kad jie kalbėtų dar ir lietuviškai, kam jiems to reikia. „Aiškinau, kad gimė Lietuvoje, čia gyvena, ir mes norime, kad nesijaustų svetimi dėl to, kad nemoka kalbos, – pasakoja pašnekovė. – Sunkiausia bus, kai reikės kartu ruošti lietuvių kalbos namų darbus. Gal susitvarkysime padedami Jurgio? Patinka, kad mokomės visi kartu, tai suartina šeimą.“ Labiausiai proanūkių pasiekimais džiaugiasi Jurgio seneliai. „Jų anūkai, išskyrus Jurgį, nekalba lietuviškai, o štai proanūkiai į juos kreipiasi gražia lietuvių kalba, – teigia E. Jennings-Didžiulis. – Tai – labai jautru.“
Dainininkė pasakoja, kad jos gimtojoje Airijoje po ekonominio bumo žmonės vėl ėmė didžiuotis savo šaknimis, kultūriniu palikimu. Erica džiaugiasi savo dukterėčia, kuri puikiai kalba airių, anglų ir lietuvių kalbomis. „Londone gyvenanti lietuvė draugė neseniai pasakė, kad jeigu ji turėtų vaiką, tai nėra tikra, kad mokytų jį lietuvių kalbos, nes gyvena Anglijoje, o Lietuvoje šeimos nebeturi, – teigia E. Jennings-Didžiulis. – Būtų liūdna, jeigu tai taptų norma. Kalba padeda puoselėti savo šaknis. Išlaikyti gimtąją kalbą gyvą yra svarbiau už viską.“
Išsaugoti tai, kas esame
Pro remontuojamo pastato dulkių debesis susirandu naują kulinarinių knygų autorės ir laidų vedėjos Beatos Nicholson biurą. Ten – darbo kabinetai, švytinti nauja virtuvė, įmonės „Jurgis ir drakonas“ patalpos. Šeimos verslas – po vienu stogu. Gurkšnodama skanią arbatą žiūriu į Gedimino prospekto namų stogus.
Beata – jau čia. Ryški, energinga, geros nuotaikos. Ką tik iš spaustuvės atkeliavo naujas žurnalo „Beatos virtuvė“ numeris. Moteris aprodo patalpas, kur filmuojamos jos laidos. Tiek visko daug, ir visa tai pasiekta per dvejus metus.
Beata pasakoja, kad, persikėlę iš Londono į Vilnių, jie vietoje netrypčiojo. Britas vyras Tomas ėmėsi restoranų verslo, vaikai pradėjo lankyti tarptautinę mokyklą. „Devynerių metų dukra Izabelė – puikus dvikalbio vaiko pavyzdys, – sako Beata. – Pirmuosius žodžius ištarė lietuvių kalba. Mano anyta net buvo išsigandusi, kad anūkė nekalbės angliškai. Pirmieji jaunėlio Jurgio žodžiai irgi buvo mano gimtąja kalba, tačiau dabar jis labiau linkęs į anglų. Gal identifikuojasi su vyriška šeimos dalimi? Kita vertus, kai kreipiasi į mane angliškai, prašau šnekėti lietuviškai. Juokauju, kad lietuviškai sūnus kalba su lengvu Amerikos lietuvio akcentu. Gal berniukai ne tokie imlūs kalboms kaip mergaitės? Vaikai tarpusavyje kalbasi angliškai. Man tai nepatinka, bet nieko negaliu padaryti. Izabelė su manimi bendrauja tik lietuviškai. Jei būna su įvairiakalbiais vaikais, o aš ką nors jai pasakau angliškai, prašo kalbėti lietuviškai. Negalima sakyti, kad tik nuo mamos priklauso – kalbės vaikas jos kalba ar ne. Su savo atžalomis bendrauju vienodai, o štai Izabelė lietuviškai kalba geriau.“
Beata sako visada žinojusi, kad su vaikais kalbės savo gimtąja kalba. „Vyras tam pritarė – juk kalba yra mūsų identiteto dalis. Kaip kitaip pažinsi savo kultūrą, šaknis? – sako moteris. – Šiais laikais mokslininkai daug kalba apie trečios kultūros vaikus. Tokius, kurie kalba ne tik gimtąja, arba mamos, kalba (angl. mother tongue), bet ir tėvo (angl. father tongue). Po penkiolikos ar daugiau metų Lietuvoje atsiras vaikų, kurie čia ieškos savo šaknų, bet nekalbės lietuviškai.“
B. Nicholson žavi Amerikos lietuvių šeimos, kad net ketvirtos kartos jų palikuoniai šneka lietuviškai. „Vaikams pabrėžiu, kad kalba yra jų privalumas. Gal mes visada gyvensime Lietuvoje, jiems reikės čia dirbti, skaityti, rašyti“, – sako moteris.
Kai šeima susirenka namie, Beata su vaikais šneka lietuviškai, su vyru – angliškai, o kartais visas pokalbis pakrypsta anglų kalba arba tie patys dalykai pasakomi abiem. „Mano vyras mokosi šnekėti lietuviškai, vaikai jam pataria. Tiesa, Tomo bandymai Izabelei ir Jurgiui sukelia juoko priepuolį, – šypsodamasi sako Beata. – Kalbos požiūriu tikrai džiaugiuosi, kad gyvename Lietuvoje, nes vaikai progresuoja. Nežinau, kaip būtų Londone.“
Dvikalbius vaikus auginti nėra lengva, bet toks yra šiuolaikinis pasaulis.B. Nicholson
Nicholsonų atžalos bendrauja su įvairių tautybių vaikais, todėl nesijaučia kitokie ar svetimi, nekompleksuoja dėl to, kad kalba ne taip gerai kaip jų bendraamžiai. „Jurgis lanko futbolą su lietuviais. Gal jam ir sunkiau susikalbėti, bet lankyti nori, nes patinka pats futbolas“, – svarsto Beata.
Televizijos laidų vedėja mano, kad vaikai patys turi išmokti prisitaikyti gyvenime. „Skirtingomis kalbomis kalbančių tėvų atžaloms abi kalbos yra kaip gimtosios, tačiau natūralu, kad vieną jie moka geriau. Svarbiausia, kad mes norime išsaugoti tai, kas esame, didžiuojamės savo šalimi, jos kultūra, – neabejoja pašnekovė. – Šią vasarą lankėmės Jungtinėse Amerikos Valstijoje. Ten gyvenantys draugai pasakojo apie iššūkius, susijusius su lietuvių kalbos išsaugojimu. Tėvai dažnai baiminasi, kad vaikai lėčiau mokosi kalbėti ar kalba per mažai, tad griebiasi bet kokios išeities, tarkim, pradeda kalbėti viena kalba. Nežinau, ar tai yra geriausias sprendimas. Dvikalbius vaikus auginti nėra lengva, bet toks yra šiuolaikinis pasaulis.“
Patarimai dvikalbius vaikus auginantiems tėvams
Iš Loretos Vilkytės knygos „Kaip padėti vaikams užaugti dvikalbiams“ (leidykla „Obuolys“)
* „Platesnis mokomųjų programų suvokimas, ilgesnis dėmesio sukaupimo išlaikymas, integralus mąstymas – tai įgūdžiai, kuriuos dvikalbiai vaikai be didesnių pastangų naudoja kaip turimą dovaną.“
* „Jei nori, kad vaikas augtų ir kalbėtų dviem kalbomis, tėvai turi bendrauti su juo kiekvienas savo gimtąja kalba nuo pirmųjų gimimo dienų ir jokiu būdu tų kalbų nemaišyti.“
* „Vėlyvesnis kalbų išmokimas gali būti dalis dvikalbystės vystymosi proceso, tačiau tai tik laikinas, jokios žalos nedarantis faktorius.“
* „Anglų kalbą vaikai išmoks, vieni – greičiau, kiti – lėčiau, o gimtajai reikia pastiprinimo, praktinės paramos, negalima jos palikti savieigai.“
* „Savęs priskyrimas abiem tautinėms grupėms yra mūsų identiteto dalis. Augdamas vaikas turi jausti emocinį stabilumą, todėl reikia skatinti jį jaustis visavertį net ir kalbos požiūriu.“
