„Gerbiamas prezidente, pirmiausiai norėčiau prisistatyti. Aš – Elvis Presley, žaviuosi jumis, nuoširdžiai gerbiu visą jūsų biurą. Prieš tris savaites Palm Springse kalbėjau su viceprezidentu, išsakiau jam savo nerimą dėl mūsų šalies. Narkotikų kultūra, hipiuojantys elementai, vokiečių socialistinė studentija, juodosios panteros ir pan. nelaiko manęs savo priešu.
Myliu Ameriką. Pone, esu pasirengęs atlikti dėl savo šalies bet kokią tarnybą. Neturiu jokių kitų įsivaizdavimų ar motyvų, tik siekį padėti savo šaliai. Galėčiau būti kur labiau naudingas dėl savo ryšių su visokio amžiaus žmonėmis, jeigu padarytumėte mane federaliniu agentu. Visų pirma, aš – menininkas, taigi viskas, ko man reikia, – federaliniai įgaliojimai.
Pone, apsistosiu viešbutyje „Vašingtonas“, kambaryje 505-506-507. Užsiregistravau Johnno Behrouzo pavarde. Lauksiu tiek, kiek reikės, kad gaučiau federalinio agento darbą. Atlikau išsamų tyrimą piktnaudžiavimo narkotikais ir komunistinio smegenų plovimo srityje. Esu visame tame, pone. Prie laiško pridedu trumpą autobiografiją, kad galėtumėte geriau suprasti mano pasiūlymą. Labai norėčiau su jumis susitikti, tiesiog pasisveikinti, jei rastumėte laiko.“
Šį laišką Elvis parašė pabendravęs su senatoriumi George‘u Murphy lėktuve, skridusiame iš Memfio į Vašingtoną. Atskridęs E. Presley pats atnešė laišką į šiaurės vakarų Baltųjų Rūmų sparną.
Prieš metus iki šio laiško
Namas „Graceland“ labiau priminė sandėlį. Kelis kambarius užėmė kostiumai – balti kostiumai su blizgučiais, mėlyni kostiumai su blizgučiais, šimtai kelnių, tūkstančiai marškinių. Kad ir kiek Priscilla stengėsi, jai nesisekė sužiūrėti vis didėjančio ūkio. Ji bandė kalbėtis su vyru, užmegzti kontaktą, sugražinti santykiams kibirkštį, bet viskas nesėkmingai. Elvis visa galva pasinėrė į koncertinę veiklą.
Rokenrolo karalius ką tik pasirašė sutartį su viešbučiu „International“. Jame, vienoje iš prabangiausių – Las Vegaso salėje Elvis koncertuos ateinančius penkerius metus. Į pirmus 58-is koncertus pirmą mėnesį atėjo daugiau nei 130 tūkst. žmonių.
Paskui ėmė pardavinėti dar žiemą įrašytus rinkinius „From Elvis in Memphis“ ir „Back in Memphis“. Rugpjūčio pabaigoje singlas „Suspicious Minds“ užėmė pirmą vietą grojaraščiuose. Koncertai viešbutyje atnešė pusės milijono dolerių pelną, publika su džiaugsmu sutiko žvaigždės grįžimą. Būtent tai ir nusvėrė koncertinę veiklą.
Sumanymas daryti karjerą kine žlugo, naujoji karta linko prie „The Rolling Stones“ ir „Simon & Garfunkel“. Karalius jau stiprino repertuarą „The Beatles“ dainomis. Šie, beje, atsakė tuo pačiu.
Greitai Elvis atrado naują stilių. 1970 m. vasarį jis pirmą kartą išėjo į sceną su blizgučiais išsiuvinėtu baltu kostiumu su kliošinėmis kelnėmis. Jis vėl patraukė šturmuoti muzikinio olimpo.
Laikui bėgant pasirodymai ėmė priminti apeigas. Publiką apimdavo ekstazė, kai karalius imdavo šokti įvairiaspalvių prožektorių šviesoje. Programa prasidėdavo nuo dainos „Hound Dog“, paskui skambėdavo klasikinis rokenrolas „Blue Suede Shoes“, dainą „All Shook Up“ traukdavo jau ir žiūrovai, o per dainą „In the Ghetto“ visi verkdavo.
Žmonių minios plūsdavo į koncertus. Teisingos mamos vesdavo teisingas dukteris pasiklausyti teisingų dainų apie meilę, pareigą ir kančias. Bilietai kainavo didelius pinigus, tačiau tarp apsirūpinusios vidutinės klasės Las Vegase pakanka konservatorių, kad šie užpildytų salę.
Darbas studijoje nuėjo į antrą planą. Žmonės norėjo matyti karalių, Elvio plokštelės publiką vis mažiau domino. Albumai vis dar laikėsi pirmame dešimtuke, kai kurie singlai kartais iškildavo, bet iš esmės aštuntas dešimtmetis, turint omenyje įrašus, buvo žingsnis atgal.
Gana greitai paaiškėjo, kad dainuoti dviejuose koncertuose per dieną ne taip lengva. Pačiam Elviui pasirodymai atsibodo po pirmų keliolikos. Kad išlaikytų formą ir nuotaiką, jis rijo dešimtis tablečių. Dar kariuomenėje prieš 10 metų jis įprato prie stimuliatorių, o po demobilizacijos jam prireikė raminamųjų ir migdomųjų. Greitai „meniu“ papildė liekninamieji preparatai – be jų Elvis nebepajėgė išlaikyti formos. Iš esmės jis tenkindavosi tuo, ką gaudavo su receptais, bet gastrolėse nespjaudavo nė į ekstazi, nė į kokainą.
Dėl nervinio išsekimo, nuolatinio stimuliatorių vartojimo Elvis prarado ir sveiką protą. Jis vis labiau žavėjosi ryšiais su mafijos pasauliu, kurį labai gerbė. Jo įsivaizdavimas apie mafijozo kodeksą padėjo sukurti harmoningus santykius su pasauliu. Viena vertus, žmona ir šeima yra šventa, kita vertus, tas kodeksas leido slapta daryti bet ką, nepaisant įstatymų. Kalbama, kad po koncertų Elvis rengdavo tikras orgijas.
Na o artimieji jaudinosi dėl vis labiau iššaukiamo Elvio elgesio. Priscillai atsibodo jaustis žvaigždės tarnaite. Nors ji kitokio gyvenimo nežinojo, nes susipažino su Elviu būdama 14 m., toks gyvenimas jos netenkino – vyras turi dešimt kartų daugiau drabužių ir kaprizų. Kaip sūnus švaisto pinigus, su nerimu stebėjo tėvas, buvęs kalinys, darbininkas, skaičiuodavęs kiekvieną dolerį.
Atėjo metas, kai Priscilla ir tėvas Vernonas nusprendė pasikalbėti su Elviu, bet šis jų neklausė – susikrovė lagaminus ir išvyko į oro uostą.
Baltųjų Rūmų administracijoje
E. Presley laiškas Richardo Nicksono administracijai tapo visišku netikėtumu. Jį gavo gruodžio 21 d. 6.30 val. ryto. Tuo metu valstybės vadovo reitingai sparčiai smuko.
Po karių įvedimo į Kambodžą kovo mėn. šalyje vėl kilo studentų antikariniai protestai. Gegužę visuotinė įtampa virto muštynėmis Kento universitete – Ohajo nacionalinė gvardija užmušė keturis studentus. Du iš žuvusių nedalyvavo demonstracijoje. Spalį prezidentas pasidavė ir išvedė iš Kambodžos karius, Vietname prasidėjo konflikto deeskalavimas. Kariai pasidavė narkotikams, karininkai – korupcijai. Amerikiečiai nustojo pasitikėti prezidentu, kuris tikėjosi būti perrinktas antrai kadencijai.
Jau po kelių valandų R. Nicksono patarėjas skambino į viešbutį „Vašingtonas“, kad suderintų karaliaus ir prezidento susitikimą. Po skambučio Elvis su pora bičiulių patraukė į Baltuosius Rūmus. Ovaliajame kabinete Elvis ilgai kalbėjo apie patriotizmą, pareigą, priminė, kad dvejus metus tarnavo JAV kariuomenėje ir puikiai žino, kaip veikia nusiteikę prieš amerikiečius. Jis pareiškė, kad turi reikiamos įtakos ir jam reikia tik federalinio agento ženklelio, kad jo pagalba būtų iš tiesų veiksminga. „Grupė „The Beatles“ – štai sutelktas antiamerkietiškumas“, – išmanančiai pareiškė rokenrolo karalius.
Tais laikais federalinio agento ženklelis suteikė teisę stabdyti bet kokį automobilį ir apieškoti bet kokį žmogų gatvėje. Tokias pat teises turėjo FTB agentai. Elvis tikėjosi tapti Narkotikų ir pavojingų vaistų biuro agentu. 1971 m. sausį po kelių keltinimų korupcija šis biuras perėjo į CŽV kontrolę, bet tada tai buvo Teisingumo ministerijos departamentas.
Pasvarsčius R. Nicksonas asmeniniu sprendimu išdavė Elviui ženklelį. Elvio ir R. Nicksono rankų paspaudimas mirgėjo laikraščiuose, buvo rodomas per televizorių. Greitai baltieji Rūmai sulaukė sėkmės užsienio politikoje, o po agresyvios rinkimų kampanijos R. Nicksoną 1972 m. visgi perrinko antrai kadencijai.
Po kelių dienų agentas Presley pasiūlė savo paslaugas Nacionalinei šerifų asociacijai ir Federaliniam tyrimų biurui. Jam nepavyko asmeniškai susitikti su biuro direktoriumi Edgaru Hooveriu, tik po kelių šis atsakė raštu: „FTB gavo jūsų pasiūlymą.“
Įtariamasis – Mėsainis
Gavus agento ženklelį, Elviui galutinai dingo noras dirbti. Dabar jis nuobodžiavo ne tik studijoje, bet ir koncertų metu. Pasirodymai pavykdavo tik tokiu atveju, jei „karalius“ būdavo gerai nusiteikęs. 1972 m. vasarį Priscilla metė Elvį.
Elvis nebuvo šeimos žmogus, jis vedė tik raginamas tėvų ir agento, tačiau skyrybos su žmona buvo smūgis savimeilei. Be to, tai visiškai netilpo į mafijozo kodeksą. Oficialiai skyrybas įformino 1973 m. Duktė Lisa Marie tėvą reguliariai lankė, bet liko gyventi su motina.
Greitai Elvis atitolo nuo tėvo. Jų santykiai ėmė braškėti dar prieš 10 metų – Elviui nepatiko, kad tėvas vedė antrą kartą. Na o tėvas nepritarė Elvio bendravimui su mafija, bet sūnus tėvo neklausė.
Dabar Elvis lipdavo į sceną skambant J. Štrausso poemos „Taip sakė Zaratustra“ uvertiūrai. Už kulisių eidavo skambat dūdoms ir būgnams. Dabar jam liko tik namas „Graceland“, ženklelis ir Memfio mafija – bičiuliai iš Elvio aplinkos.
Po pasirodymų jis iš karto vykdavo į didelius vakarėlius viešbutyje ir banketų salėse. Memfio mafija apaugo veltėdžiais ir parazitavusiais „karaliaus“ sąskaita. Vienas iš tokių – pravarde Mėsainis kartą pavogė Elvio papuošalus. Šis įtūžo. Elvis sužinojo, kad Mėsainis ketina išskristi, ir nuvyko į oro uostą su bičiuliais iš mafijos. Pasinaudojęs agento ženkleliu Elvis sustabdė lėktuvą ir ištempė Mėsainį iš salono. Po to visa kompanija patraukė į Elvio namus, kur, kaip prisimena dalyvavusieji, Elvis apklausė įtariamąjį „kaip kine“.
Tikrame kine rokenrolo karalius jau seniai nesifilmavo. Filmai su juo nebebuvo pelningi.
Na o 1973 m. žiemą įvyko grandiozinis koncertas per televizorių „Aloha from Hawaii“. Elvio pasirodymą Honolulu palydoviniu ryšiu transliavo 38-iose pasaulio šalyse. Manoma, kad koncertą žiūrėjo daugiau nei milijardas žmonių. Elvis gavo 900 000 dolerių honorarą.
Deja, nieko daugiau rokenrolo karalius nebesugebėjo. Jis nebenorėjo nei įrašinėti dainų, nei koncertuoti. Jis sustanbėjo, o per koncertus stovėdavo viena poza. Apatiją jis šalino narkotikais, dėl to jam nuolat kildavo įtūžio priepuoliai. Atleisti asmens sargybiniai po metų išleido knygą „Kas nutiko, Elvi?“, kurioje aprašė nepatrauklią rokenrolo karaliaus buitį.
Kilus triukšmui Elvis nugrimzdo į dar gilesnę depresiją. Jis jautėsi išduotas. Prieš metus jį paliko Linda Thompson, dabar jis norėjo vesti 20 m. jaunesnę modelį Ginger Alden. Būtent ji rado Elvio kūną 1977 m. rugpjūčio 16 d.
Paaiškėjo, kad mirties priežastis – vaistų perdozavimas. Tiesa, dėl E. Presley mirties yra daug nesutarimų, esti netgi teorija, kad jis dar gyvas, bet jį slepia FTB.
