(Aut. past. - Jogailą Morkūną kalbinome prieššventiniu laikotarpiu)
„Na, Jūs ir randat laiką paskambinti. Pirmąsyk pagavote mane užsienyje, antrąsyk – per mano gimtadienį, o dabar – pirmadienio rytą“, – išberia Jogaila Morkūnas, atskambinęs į praleistą mano skambutį. Taip ir likau nesupratusi, ar bandė mane paauklėti, ar paaiškinti, kodėl taip ilgai vilkino atsakymą dėl interviu. Kad ir kaip būtų, susitikimui laiko rado, atėjo į jį nė trupučio nevėluodamas ir netgi skyrė pokalbiui 10 minučių daugiau, nei buvo suplanavęs...
Švenčių metas. Darbai turbūt griūva taip, kad nerandate laiko nė mėgstamos kavos puodelio išgerti. Pagal ką atsirenkate, kokio užsakymo imtis, o kokio – ne?
Kalėdinis laikotarpis išties yra pats karščiausias sezonas. Laimei, vis daugiau įmonių savo kalėdinį vakarėlį nukelia į sausį. Kaip atsirenkame? Ne pirmi metai dirbame šį darbą, tad galime suvokti, kas yra kas. Nežinia iš kur nukritusių klientų neatsiranda. Vengiame piguvos, abejotino skonio. Kai klientas išreiškia norą, kad būtų taip, o ne kitaip, kartais pagalvojame, ar išvis verta su juo prasidėti. Kažin, ar visi supranta, kas yra tas kalėdinis vakarėlis. Tai – darbdavių padėka kolektyvui už darbą, lojalumą. Tad ir galvoti pirmiausia reikia apie tai, ko nori darbuotojai. Jei valymo firmos vadovas nori savo darbuotojams užsakyti kamerinį koncertą, vargu ar tai juos pradžiugins.
Renginių organizavimo versle sukatės jau du dešimtmečius. Kaip per tą laiką keitėsi lietuvių skonis?
Kardinaliai. Ir, ačiū Dievui, – į gerąją pusę. Dabar jau akivaizdu, kad mes gyvename Europoje, to prieš 10 metų dar nebuvo galima pasakyti. Aš nieko neturiu prieš lietuvišką sūrų mineralinį vandenį, bet nesuprantu, kam jį gerti, kai yra skanaus ir nesūraus prancūziško arba itališko. Anksčiau šampanu vadinome vietinės gamybos putojantį birzgalą, o dabar jau žinome, kas yra tikras šampanas, kas yra putojantis vynas, ir netgi tai, kuo prosekas skiriasi nuo kava. Žmonės pradėjo vertinti maisto kokybę, o ne maisto kiekį. Anksčiau buvo populiaru, kad stalai lūžtų nuo visokių keptų paršelių, įdarytų lydekų su morkų karūnomis, mišrainių, silkių ir tokio kiekio stipriųjų gėrimų, jog žmonės smigdavo veidu į tas mišraines. Dabar vertinamas skonis, netikėtumas, menas lėkštėje, individualus virtuvės šefo braižas. Nebereikia ir Nidos festivalių, tai yra sukviesti septyniolika skirtingą muziką grojančių atlikėjų. Dabar užtenka ir vieno ar dviejų, bet gerų. Žmonės pradėjo vertinti ne Ciciną, o džiazą, ne Kučinską, o klasiką. Paprasta detalė – kai kvietime pradėjome rašyti prierašą R. S. V. P., reiškiantį „malonėkite atsakyti“, į tai reaguodavo apie 20 proc. žmonių. Dabar – jau 90 proc.
Po to, kai mane išdūrė partneris, nepriėmiau į darbą nė vieno vyro. Moterimis pasitikiu labiau. Be to, jos – darbštesnės, lojalesnės ir pareigingesnės.
Vienas dalykas, atrodo, nesikeičia – tie patys vadinamųjų žvaigždžių veidai visuose renginiuose...
Darant viešus vakarėlius, į kuriuos kviečiama žiniasklaida, vis dar tenka kviesti žvaigždes, antraip portaluose nebus apie ką rašyti. Žmonės yra renginio pagrindas, tad ir atsirinkti juos reikėtų labai atidžiai. Jei nori aukšto lygio, Grigaičio nekviesi. Reikia žinoti, kurie žmonės kilsteli kviestinio vakaro kartelę, o kurie jį gadina. Atrinkti kviestinius svečius reikia ne tik pagal jų žinomumą, bet ir pagal tai, ar jie yra tos srities žinovai. Tarkim, pristatant kokį nors naują aliejų, galima pakviesti kad ir plastinių operacijų chirurgą, jei žinai, kad jis garsėja savo kulinariniais gabumais, bet visai nėra ką tokiame vakarėlyje veikti apie maisto gaminimą nieko nenutuokiančiam stilistui ar floristui.
Girdėjau, kad jiems už tai atlyginama. Bent jau vienas garsus floristas-stilistas yra gyręsis, kad jam už dalyvavimą vakarėliuose mokami tūkstančiai.
Norėtų! Jiems tikrai kol kas niekas už tai nemoka ir, manau, dar ilgai nemokės. Nieko neturiu prieš jo gebėjimus gražiai ir brangiai dekoruoti renginius. Jis tai daro labai profesionaliai ir jam tai puikiai pavyksta, bet tai nereiškia, kad jį galima kviesti visur. Aš ir pats ne visur einu. Štai neseniai gavau kvietimą į itin brangių juvelyrinių dirbinių pristatymą. Nei aš A lygio turtuolis, nei kolekcininkas, nei ką nors nutuokiu apie juvelyriką. O į vyno pristatymus einu mielai, nes man tai įdomu, tai išmanau.
Kas, organizuojant renginius, yra didžiausias išbandymas?
Originalumas. Niekam nėra įdomu metai iš metų matyti tą patį scenarijų, tuos pačius atlikėjus ir tą patį maistą toje pačioje vietoje. Žmonės nori būti nustebinti. Egzistuoja ir mados. Viskas sukasi ratu. Gal ateis laikas, kai žmonės vėl norės popso, norės dainuoti: „Neliesk mano damos, neliesk“, bet dabar labiau mėgstami Marijonas Mikutavičius, Gytis Paškevičius, Jazzu. Stengiamės sujungti skirtingus atlikėjus ir taip išgauti netikėtą, naują skambesį. Labai sėkmingas buvo smuikininko Zbignevo Levickio ir operos solistės Onos Kolobovaitės duetas. Visada smagu dirbti su pianistu Petru Geniušu, jis nebijo eksperimentuoti nei su Jazzu, nei su Erica Jennings.
Ką galėtumėte patarti tiems, kurie ryžtasi vakarėlius organizuoti patys, į ką reikėtų atkreipti dėmesį?
Į detales. Jos yra labai svarbios. Tarkim, sugalvoja organizatoriai vakarėlio metu nesamdyti valytojos. Vynas liejasi laisvai, o išvalyti jo nėra kam. Tualetai – apdergti, popieriaus – nėra. Tokios smulkmenos gali sugadinti net prašmatniausią renginį. Arba, tarkim, drabužinė. Reikia apgalvoti, ar užteks pakabų, ar žmonės drabužius kabins patys? Gerai, jei visi – savi, patikimi. O jei ne, ar galite garantuoti, kad kas nors neperkratys svetimų kišenių? Net padavėjų manikiūras yra svarbus. Ne kartą esu išvijęs tas, kurios ateina ilgais, krapais apipaišytais, svarovskiais nusagstytais nagais ir įsivaizduoja, kad gali aptarnauti žmones per iškilmingą vakarienę. Renginių organizavimas yra tarsi dėlionė. Kiekviena detalė turi būti savo vietoje, antraip sugrius visuma. Yra šia tema vienas mano mėgstamas anekdotas apie žydą, prekiaujantį saulėgrąžomis prie banko. Ateina jo draugas ir prašo paskolinti 10 šekelių. Žydas atsako: „Negaliu, esu sudaręs sutartį su banku.“ Draugas nustemba: „Tu? Sutartį su banku?!“ – „Taip, – atsako šis. – Mes esame sutarę, kad jie neprekiaus saulėgrąžomis, o aš neskolinsiu pinigų.“ Primenu šį anekdotą tiems, kas klausia, kaip suorganizuoti gerą vakarėlį patiems.
Sutikit, kad ne visi yra finansiškai įgalūs samdyti renginių organizatorių. Negi pačių surengtas vakaras negali būti smagus?
Jei biudžetas neleidžia valgyti restorane, tenka gaminti vakarienę pačiam. Tai natūralu. Tik reikia atsakyti sau į klausimą, ar tu nori ko nors ypatinga, ar tiesiog pavalgyti. Štai vakar ir aš bandžiau gaminti baklažanų suktinukus su varške ir česnakais... Supratau – jei noriu tobulų, teks ir toliau eiti į uzbekų restoraną. Gerai, jei kolektyvas turi nežaboto noro ir energijos ruošti programą patys, bet dažniausiai taip nėra. Žmonės pakankamai dirba savo tiesioginiame darbe, kad dar norėtų atlikinėti namų darbus prieš renginį. Jie nori ateiti ir linksmintis. Ir aš juos suprantu.
Akivaizdu, kad sėdite savo rogėse, tik ar ne pernelyg ilgai? Negi niekada nenorėjote pakeisti veiklos, išbandyti ką nors nauja?
Nuolat bandau ką nors nauja. Patirties semiuosi keliaudamas po Europą, domiuosi naujovėmis. Ne vien balionus pučiame. Teko organizuoti Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai renginius. Tai buvo tokia mokykla! Protokolą turi išmanyti iki smulkmenų. Veiklą plečiame. Atidarėme elektroninę parduotuvę vynokorta.lt. Planuojame steigti išskirtinių kelionių agentūrą, galvojame apie konferencijas Lietuvoje, norisi įtraukti Vilnių į tarptautinių konferencijų žemėlapį.
Vis dėlto ne visada viskas ėjosi kaip iš pypkės. Esate išgyvenęs ir tikrą finansinę krizę. Mažai kas tikėjo, kad po jos atsitiesite, o Jūs ne tik atsigavote, bet ir tapote vienu iš renginių organizavimo verslo lyderių. Ko Jus išmokė šis kritimas?
Tai buvo labai seniai, 1998 m., per vadinamąją Rusijos krizę. Tiesa, mane išdūrė ne tik krizė, bet ir partneris. Pirmoji reakcija – noras slėptis, bet paskui supratau – jei galvoji ne apie šią dieną, o apie tolesnes perspektyvas, turi būti nuoširdus ir sąžiningas. Nesislapsčiau nuo kreditorių, pasakiau, kaip yra, ir paprašiau duoti man laiko skoloms grąžinti. Net ir gavęs 200 litų honorarą, sąžiningai jį padalindavau visiems. Norėjau parodyti, kad dar esu gyvas, kad kabinuosi. Džiaugiuosi, kad esu užlipęs ant to grėblio, ir gana skaudžiai. Netiesa, kad galima mokytis iš svetimų klaidų, mokomės tik iš savų. Vienas mano geras bičiulis yra pasakęs: „Varlę reikia bučiuoti greitai.“ Tai reiškia, kad visus nemaloniausius darbus turime atlikti pirmiausia. Tuomet nukris akmuo nuo širdies, ir visa diena prabėgs lengvai, elegantiškai. Beje, po to karto nepriėmiau į darbą nė vieno vyro. Moterimis pasitikiu labiau. Be to, jos – darbštesnės, lojalesnės ir pareigingesnės.
Šie metai Jums atnešė nemažų asmeninio gyvenimo permainų – vedėte laidų ir renginių vedėją Indrę Kavaliauskaitę. Kas nutiko, kad taip ilgai viengungiavęs staiga nusprendėte tuoktis?
Su Indre esame kartu daugiau kaip 2,5 metų. Vieną rytą pagalvojau: „O ko laukti?“ Anksčiau manydavau, kad reikia patikrinti žmogų, bet dabar supratau, kad neverta tempti, kol santykiai pradės streikuoti. Santuoka yra lyg draudimo sutartis. Apdraudi pirmiausia save, kad nesidairysi į kairę ir į dešinę, nedarysi nesąmonių. Kai esi nesusituokęs, atėjus krizei, nematai reikalo jos spręsti, susikrauni daiktus ir išsiskirstai. Indrė nustebo, kai pasiūliau tuoktis bažnyčioje.
Nustebome ir mes. Beje, ar pirmoji Jūsų santuoka su pianiste Audrone Budryte nebuvo bažnytinė?
Pirmoji santuoka buvo iš reikalo.
Apie šią taip pat buvo kalbama panašiai...
Vienas portalas jau vasario mėnesį parašė, kad tuoksimės spalį. Teko tyčia atkelti vestuvių datą į rugsėjį. Jei tuomet būtų buvęs reikalas, Indrė jau būtų pagimdžiusi. Mūsų draugai apie vestuves sužinojo gegužės mėnesį.
Netiesa, kad galima mokytis iš svetimų klaidų, mokomės tik iš savų.
Tiesą sakant, Jūsų vestuvės daug kam buvo staigmena. Jųdviejų nebuvo matyti nei vakarėliuose, nei blizgių žurnalų puslapiuose. Kai Jūsų minėtame portale užsiminta apie būsimas vestuves, pavadinote tai „briedu“. Sąmoningai vengėte viešumo?
Sąmoningai. Viešumas naudingas mano verslui, bet turi ir šlykščiąją pusę. Kiekvienas mano poelgis stebimas pro didinamąjį stiklą, komentuojamas. Teko pakovoti, kad Indrės ir jos artimųjų akyse atsikratyčiau to šleifo. Norėjau nuo to apsaugoti bent jau Indrę. Neleidau jai skaityti komentarų. Jei renkiesi valgyti gerą maistą, šiukšlių konteineryje nesiknaisioji. Žmonės, net ir neturėdami jokios informacijos, iš niežtėjimo kuria ją. Tarkim, paaiškėja, kad koks nors kolegės draugės šuo lanko tą pačią šunų mokyklėlę kaip ir Jogailos kaimyno šuo, todėl ta moteris žino tai, ko nežino kiti.
Bene labiausiai komentatoriams kliūva jųdviejų amžiaus skirtumas – 16-a metų. Ar jaučiate jį?
Tai labai geras dalykas, nes verčia mane pasitempti, neapkerpėti. Tikrąja to žodžio prasme Indrė verčia mane iš lovos, o aš jai rodau truputį kitą pasaulį. Mes vienas kitą papildome.
Neseniai grįžote iš medaus mėnesio kelionės. Ką įspūdinga pamatėte, patyrėte?
Iš kelionės – taip, bet ar medaus mėnesio? Tai nebuvo tipinis medaus mėnuo, kaip dauguma įsivaizduoja, kad gulima po palme kur nors Maldyvuose. Norėjome apskristi aplink pasaulį, ir tai padarėme. Ar buvo įspūdinga? Mano amžiaus žmogų jau sunku kuo nors nustebinti. Beveik visur esu buvęs. Aplankėme Saigoną, Singapūrą, Balį, Taivaną, Tokiją, Honolulu, Maui salą, Sietlą, Niujorką, Paryžių... Nebuvau buvęs tik Taipėjuje. Ką galiu apie jį pasakyti? Šlykšti kiniška vieta, ir tiek.
Ar kas nors pasikeitė, kai tapote vedusiu vyru?
Ne, ir labai džiaugiuosi. Virtuvės Indrė dar neperstatė, oranžinė man vis dar patinka, mašina tebėra citrininės spalvos. Tik spintoje atsirado naujų drabužių. Esu vienturtis, mano žmona – irgi. Mūsų gyvenime yra gana daug egoizmo, bet mokomės būti kartu. Pagaliau baigėsi tas sklandymas, pakibus tarp žemės ir dangaus, stabiliai atsistojau ant abiejų kojų, šalia yra žmogus, iš kurio galiu sulaukti ir palaikymo, ir racionalios kritikos.
Visos Jūsų moterys savotiškai panašios viena į kitą – labai gražios, stilingos, lieknos, žinomos. Gali susidaryti įspūdis, kad jos Jums labiau reikalingos pabrėžti statusui, o ne kaip partnerės. Įdomu, ar galėtų Jūsų dėmesį patraukti nelabai stilinga, bet labai protinga moteris?
Viena pastabėlė – Indrė jau buvo visuomenei žinoma, o visas kitas garsiomis padariau aš. Juokauju. Kiekvienas turime savo skonį. Tai, kad sutinkame žmogų pagal išvaizdą, gal ir banali, bet tiesa. Tvarkingas, simpatiškas, gražiai apsirengęs žmogus traukia labiau nei apsileidęs, netvarkingas, nuklaipytais batais. Tegul tokia moteris bus net Einsteino pusseserė, bet prie jos neprieisiu.
Santuoka yra lyg draudimo sutartis. Apdraudi pirmiausia save, kad nesidairysi į kairę ir į dešinę, nedarysi nesąmonių.
O jeigu Indrė pagimdžiusi imtų sverti šimtą kilogramų, ar tuomet Jūsų meilė baigtųsi?
Ji nesustorės. Tikrai tai žinau. Jei reikės, aš padėsiu jai nebūti storai.
Iš pirmosios santuokos turite 17-os metų sūnų Adomą Švitrigailą. Dažnai su juo bendraujate? Ar jis panašus į Jus?
Stengiuosi dažniau, bet dabar jam – paskutiniai metai mokykloje, reikia ruoštis stojamiesiems, beje, ne Lietuvoje, tad bendraujame kiek mažiau. Ar panašus į mane? Turbūt ne. Jis užaugo muzikų šeimoje, groja pianinu, smuiku, klarnetu, diriguoja. Aš net do re mi be klaidų nesudainuočiau. Išmanau muziką tiek, kiek privalu kiekvienam išsilavinusiam, save gerbiančiam žmogui.
Norėtumėte turėti daugiau vaikų?
Aišku. Kodėl gi ne? Aš su svetimais nelabai leidžiuosi į bendravimą, bet Indrė juos dievina, tuoj pat griebia į rankas, žaidžia, dūksta. Sakau: „Atsargiai, čia dar ne mūsų.“
Neseniai skaičiau Jūsų mamos interviu. Ji užsiminė, kad pirmoji Jūsų meilė buvo tokia Alantė, vėliau išgarsėjusi kino pasaulyje. Ar tai kartais ne „Sangailės vasaros“ režisierė Alantė Kavaitė? Ar jau tada turėjote uoslę atpažinti išskirtines asmenybes?
Ta pati. Tik kokia ten gali būti meilė, kai tau yra trylika metų. Mes buvome klasės draugai, ji – mano kaimynė, gyveno kitapus gatvės. Kartu bėgome iš pamokų. Pastarąjį kartą mačiau ją gana seniai. Tikrai neturiu jos telefono numerio, jei norite paprašyti.
Nustebino ir tai, kad į savo mamą kreipiatės „Jūs“. Kodėl?
Tokia mano tėvų šeimos tradicija. Vaikystėje klausinėjau, kodėl kiti vaikai į savo tėvus kreipiasi „tu“. Mama atsakė, kad tujinti galiu savo kiemo draugus, su kuriais žaidžiu futbolą, o ji nėra mano draugas, ji – mama. Mano sūnus į mane kreipiasi „tu“. Tradicija nutrūko. Ką padarysi, XXI amžius.
Kaip manote, koks užrašas ant antkapio Jums labiausiai tiktų?
Tai galėtų būti žodžiai iš Sinatros dainos – „Fly me to the moon“ (angl.; „Nuskraidink mane į mėnulį“). Tik dar nežinau, ar išvis bus tas antkapis. Yra ir kitų sprendimų, bet kol kas apie tai negalvoju.
Portreto štrichai
Credo. „Nesielk su kitais taip, kaip nenorėtum, kad elgtųsi su tavimi.“
Spalva. „Vis dar oranžinė.“
Zodiako ženklas. „Svarstyklės. Sako, ant ribos su Skorpionu. Esu gimęs spalio 22 d. Tiesą sakant, netikiu tais horoskopais. Palmira iki šiol mane pamačiusi pereina į kitą gatvės pusę, nes žino, ką aš galvoju apie ją ir kitus astrologus.“
Didžiausia baimė. „Likti vienam.“
Trys dalykai, kurių reikia laimei. „Meilės, sveikatos ir pinigų. Būsiu nuoširdus: geriau būti turtingam ir sveikam, nei neturtingam ir ligotam.“
Geriausia dovana, kokią esate gavęs. „Tikiu, kad visos nuoširdžios dovanos yra geriausios.“
