Štai ir sparčiai nudardėjo metų pabaiga. Žurnalų puslapiai ir portalai jau skatina mus ką nors sau pažadėti – būtinai sulieknėti, būtinai kažką padaryti dėl stangresnių sėdmenų, krašto stilistai mūsų akis spalvins naujais sezono deriniais, ir mes galvosim: „Reikia, reikia, reikia...“, o aš noriu tiesiog mumis pasidžiaugti.

Pastebėjau, kad moterys mūsų šalyje linkusios save dėl visko kaltinti. Jos jaučiasi kaltos dėl to, kad partneris būna neištikimas arba kad jų santykiai žlunga, kad jai sekasi geriau nei partneriui arba kad ji uždirba daugiau nei jis. Aš netgi mačiau ir girdėjau visokių ekspertų patarimų jokiais būdais neprasitarti savo partneriui, kiek uždirbi, ir negąsdinti jo savo stipriosiomis savybėmis!

Susimažinti. Sumažėti. Savo nuomonę pasakyti taikiai pypsint ir, pamačius mestą rūstų žvilgsnį mūsų pusėn, apsimesti, kad tai, ką pypsėjome, nebuvo kažkokie žodžiai – tiesiog: „Nesvarbu, nieko...“

Amerikiečių psichologė Amy Cuddy vienoje savo paskaitoje kalbėjo apie kūno kalbą. Atkreipkite dėmesį, kaip sėdite darbe, per susirinkimą. Kaip elgiatės, kai aplink yra rimtų kostiumuotų vyrų. Ar kryžiuojate rankas, kojas? Ar kūprinatės? Ar jūsų kūno kalba neprimena ketinimo sutilpti degtukų dėžutėje? O balsas? Ar ploninate jį, ar tylesniu kalbate? Ar, prieš išreikšdamos savo poziciją, galbūt net priešingą nei prieš tai kalbėjusių asmenų, atsiprašote? Aaaha. Ir paskutinis klausimas: O KAM, gerbiamosios?

Atrodytų, visas pasaulis trokšte trokšta, kad užimtume mažiau vietos nei vyrai. Apkūnios moterys yra vertinamos kritiškiau nei apkūnūs vyrai. Kartais darbe kai kurie vis dar prašo manęs derinti savo aukštakulnių aukštį pagal jų ūgį, kad tik nebūčiau už juos aukštesnė, o frazė „ji žino savo vietą“ moteriai vis dar yra komplimentas.

Kai prabylu apie lygias teises, man dažniausiai atšauna, kad turime moteris Prezidentę ir Seimo Pirmininkę, ar to negana? Tikrai ne. Nors aukščiausias šalies valdymo pareigas eina moterys, moterų vadovių Lietuvoje yra tik 38,6 proc., moterų Seimo narių – tik ketvirtadalis, o ir uždirbame mes, eidamos tas pačias pareigas kaip vyrai, vidutiniškai 14 proc. mažiau.

Lietuvos moterys yra vienos labiausiai išsilavinusių Europoje, ir net 65 proc. aukštąjį išsilavinimą Lietuvoje turinčių žmonių yra moterys!
Istoriškai taip jau susiklostė, kad moterys visada turėjo gerokai mažiau galios (o kartais jos visai neturėjo) nei vyrai, bet dabar gyvename laiku, kai juda ledynai, kai tirpsta konstantos, kai senieji įsitikinimai sparčiai trupa ir vis didesnis dėmesys kreipiamas į žmogaus teises. Ir pokyčiai vyksta! Kartais jie prasideda nuo mūsų.

Ar dažnai galvojate apie save blogai? Ar dažnai teigiate sau, kad vis tiek nepavyks, to nesugebu, šitas darbas man įdomus, bet jis – ne man, geriau nieko nekeisiu, nes gali būti dar blogiau. Kokią įtaką kitų žmonių nuomonė apie jus daro jūsų nuomonei apie jus pačias? Kaip dažnai leidžiate save nuvertinti, žeminti, skriausti?

Mes gyvename didelio triukšmo laiku. Kasdien į mūsų akis suplaukia didžiulis informacijos srautas, jis diktuoja, kokios turime būti, ką sakyti, kaip atrodyti, ką daryti, ir tai trukdo išgirsti savo pačių norus ir ketinimus, o jie gali visiškai nesutapti su visuomenės nuomone, nusistovėjusiomis tradicijomis ir standartais. Ir to nereikia bijoti.

Man atrodo, kad pačios apsivagiame nuolat nuvertindamos save ir klausdamos kitų: „Kaip aš atrodau?“, bandydamos patikti ar įtikti. Linkiu, kad šį klausimą pakeistų kitas: „Kas aš esu?“ Ir kad jis taptų puikia konstruktyvaus dialogo su savimi pradžia. Išvaizda nėra begalybė, ji prasideda galva ir baigiasi kojomis, ji mus apriboja, kai įtikime, kad viskas, ką turime, tėra mūsų kūnas. O mūsų vidus, mintys, sugebėjimai, vaizduotė yra begaliniai. Jie neaprėpiami, neištiriami. Mūsų viduje – visi atsakymai. Ten slypi visas pasaulis. Jį reikia branginti. Mums pačioms.

Vokiečių psichologas Robertas Betzas knygoje „Nori būti normalus ar laimingas“ rašė: „Dabar turime suvokti mintis, keliančias gėdą, kaltės jausmą, menkavertiškumą ir įsitikinimus apie mus pačius, kurie stumtelėjo žemyn, suvokti juos kaip neteisingus ir pradėti mąstyti kitaip apie save ir žmogaus prigimtį.“

To mums ir linkiu. Beje, gyvename vidutiniškai 11 metų ilgiau negu vyrai. Turime daugiau laiko mėgautis savimi ir šiuo gyvenimu. Ir padidinti save bei padidėti. Be kaltės jausmo, kad kažkas šalia pasijus labai mažas.