Vaikystės blyksniai
„Gimiau name, esančiame priešais Petro Cvirkos paminklą. Iki trejų metų, padedamas auklės, išnaršiau visus aplinkinių kiemų užkaborius, brodą, senamiestį, Halės turgų. Vėliau augau Žvėryne – tikrame Vilniaus kaime. Išėjęs į balkoną girdėdavau giedant gaidžius, matydavau besiganančius arklius, karves. Pro mūsų namus tempdamas vežimą pėdindavo arkliukas – juo dėdulė veždavo maisto į infekcinę ligoninę. Auklė sukraudavo lauknešėlį, ir mudu keliaudavome į Vingio parką. Prisimenu pasivažinėjimus parko traukinuku, maudynes upėje, žvejus, pardavinėjančius didžiulius salačius.
Kai ūgtelėjau, su draugais prasimanydavome rizikingų žaidimų. Iš parduotuvės kiemo nušvilptų medinių dėžių degindavome laužus arba pasidarydavome plaustus ir leisdavomės pasroviui. Pavasarį, šokinėdami ant ledo lyčių, atsidurdavome toli nuo namų.
Esu velnio neštas ir pamestas, patrakęs turistas keliautojas. Mano avantiūrizmas kartais nepamatuojamas.
Gyvenome kartu su bobute profesore Jadvyga Čiurlionyte (M. K. Čiurlionio sesuo, – aut. past.). Klestėjo matriarchatas, bobutės žodis buvo lemiamas. Draugavau su kompozitorių vaikais, pas mus lankydavosi E. Balsys, V. Landsbergis, M. Rostropovičius, daugelis kitų žymių žmonių. Aš turėdavau atidaryti svečiams duris, malūnėliu sumalti kavos, užplikyti, atnešti su sausainėliais „Pasaka“. Pas bobutę rinkdavosi ir jos jaunystės draugės – prieškario diplomatų žmonos. Tuose pokalbiuose galėdavau dalyvauti ir aš. Porinamos istorijos panėšėjo į sakmes. Apie Balį Sruogą, Kazį Binkį bobutė pasakodavo kaip apie savo jaunystės bičiulius. Ji turėjo patefoną ir milžinišką plokštelių kolekciją. Mūsų namuose nuolat skambėdavo muzika. Net kai nebegalėjo vaikščioti, bobutė užsidėdavo ausines ir klausydavosi Bacho, Mozarto, Beethoveno, Brucknerio. Mama neatsiliko nuo jos. Plokštelių padovanodavo Maskvos plokštelių studijoje dirbęs geras šeimos bičiulis Vadimas Kriukovas. Savaitgalis, tvarkomi namai, viename kambaryje skamba vienoks klasikinis kūrinys, kitame – kitoks, šiuos permuša mano vyresnio brolio mėgstami džiazas ir sunkusis rokas. Užaugau supamas beprotiškos muzikos maišalynės. Mėgstu grupę „Electric Light Orchestra“. Mudu su broliu (režisierius Romas Lileikis, – aut. past.) esame skirtingi. Jis – filosofinio prado, aš labiau – praktikas.“
Prieš bangas
„Buvau vėjavaikiškas, yriausi prieš bangas. Patiko prieštarauti, elgtis kitaip nei visi. Įkvėptas idealistinių kūrinių, įsigeidžiau stoti į Klaipėdos jūreivystės mokyklą. Nulėkiau į uostamiestį, nunešiau dokumentus ir supratau... kad pakaks darbo ir ant žemės. Mane iškart supakavo į armiją. Afganistano laikai... Pasisekė – pakliuvau į Ventspilį, buvau dailininkas, fotografas ir kino mechanikas.
Mano tėvelis Anzelmas Lileikis – redaktorius ir filmų scenaristas – dirbo Lietuvos kino studijoje. Mirė, kai man buvo aštuoneri, broliui – penkiolika. Mama, gydytoja, antrą kartą ištekėjo už gydytojo alergologo Eduardo Razgausko. Šis žmogus mane užaugino.
Mūsų giminėje buvo keliolika gydytojų. Per pusryčius, pietus ir vakarienę girdėdavau lotyniškus medicininius posakius. Turėjome didžiulę medicinos knygų biblioteką. Po pamokų traukdavau pas mamą – į ligoninę Tilto gatvėje. Taigi armijoje nutariau studijuoti mediciną. Grįžęs įsidarbinau Greitosios pagalbos ligoninės felčeriu, juo dirbau pusketvirtų metų – net mokydamasis žurnalistikos. Daug nuotykių patyriau šiame darbe. Negana to, jausdavausi nejaukiai prieš savo medikus tėvus, nes, sudėjus algą, pavyzdingo studento stipendiją ir honorarą už publikacijas laikraštyje, uždirbdavau daugiau už juos.“
Nepriklausomybės metraštininkas
„Kai grįžau iš armijos, bendraklasis ir suolo draugas Rytas Staselis pakurstė sukti į žurnalistiką (mokykloje mudu leidome žurnalą „Abitūra“). Jis jau studijavo, gundė: „Baik su ta medicina. Sąjūdžio laikai, tiek įvykių, tik spėk suktis, žurnalistika – daug įdomiau!“ Mano tėtis buvo geras fotografas, turiu lagaminą jo fotojuostų, stebiuosi puikia nuotraukų kokybe. Ir aš mėgau fotografuoti. Pusę kambario buvau atsitvėręs spintomis, ten buvo laboratorija. Vėliau išmėžiau iš rūsio rakandus (palikau tik pomidorų stiklainius) ir įsirengiau rimtą fotolaboratoriją. 1989 m. drauge su sūnėnu Roku Zubovu išvykome į Ameriką. Jis grojo, aš dirbau statybose. Už trijų mėnesių uždarbį nusipirkau fotoaparatūros komplektą. Deja, nespėjau grįžti į patį reikšmingiausią renginį – Baltijos kelią.
Visais studijų metais viriau Sąjūdžio veikloje – fotografavau šaliai svarbius įvykius ir publikavau Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Klaipėdos krašto savaitraštyje „Mažoji Lietuva“. Šį laiką prisimenu kaip savo gyvenimo nuotykį. Einu į mitingą, ant kaklo – diktofonas, rankose – fotoaparatas. Parašau reportažą, padarau nuotraukų, suklijuoju puslapius, savo žiguliukais nuvežu į autobusų stotį, įteikiu vairuotojui, Klaipėdoje autobusą pasitinka, paima... 1990 m. kovo 18 dieną su draugais nuo pastato prie Lietuvos ir Kaliningrado rubežiaus sienos nuėmėme užrašą „Lietuvos TSR“. Nudažėme baltai ir užrašėme: „Lietuvos Respublika.“
Ypač sparčiai po Vilnių laksčiau įsimintinomis 1991 metų sausio naktimis. Sausio 8 dieną užfiksavau, kaip į sostinę atvyko per 100 sovietų karių mašinų ir šarvuočių kolona. 9 dieną šarvuočiai apsupo Vilniaus televizijos bokštą, o naktį blokavo Vilniaus tiltus. 11 dieną sovietų armija užgrobė LR Krašto apsaugos departamento būstinę Viršuliškėse, tankai ir šarvuočiai užėmė Spaudos rūmus, kariškiai šaudė į žmones. Sausio 13-osios naktį tankai pradėjo šturmuoti Televizijos bokštą, jų priešakyje ėję kariškiai šaudė į žmones. Įamžinau šias tragiškas akimirkas. Nuotraukos būdavo skubiai atspaudžiamos ir atiduodamos žmonėms, netrukus pasirodydavo ir užsienio spaudoje, Čikagoje lietuvių leidžiamame laikraštyje „Draugas“. Pašėlimas, nerealus draivas! Prisimenu, naktimis susirinkę Žurnalistų sąjungos kavinėje aptardavome atsineštas nuotraukas. Kiekviena diena buvo nauja patirtis, nejutau baimės, nes nežinojau, kas gali nutikti iš tikrųjų. Iki Sausio 13-osios girdėjau, kaip švilpia kulkos, o tą naktį uodėme parako kvapą.
Fotografuodamas sovietų armiją, esu gavęs į kailį, ne kartą vytas, ne kartą teko nešti kudašių. Esu parengęs diplominį darbą „Sovietų armijos veiksmai nuo Kovo 11-osios iki Maskvos pučo.“ Vis dėlto tai tik labai maža gyvenimo atkarpa. Nebuvau vien Sąjūdžio fotografas, mano darbo specifika buvo socialinė tematika.
1991 metų liepos 31 dieną sukrėtė žudynės Medininkų pasienio kontrolės poste. Nuvykau, kai omonininkų sušaudyti pareigūnai jau buvo suguldyti į sunkvežimį...“
Paparacų žavesys ir skurdas
„Kliūčių ir pavojų fotožurnalistams atsirado tada, kai visi suprato, kad turi tam tikrų teisių, pradėjo gąsdinti advokatais. Durys į Seimo salę buvo užtrenktos. 1992 metais pradėjau dirbti populiariame dienraštyje, teko paparacinti daug žymių žmonių, sekiau aukštą pareigūną Kanarų salose. Azartas, adrenalinas, bet ir nejauku, kai reikia prie aukštų tvorų budėti, maskuotis, tarsi Nikaragvos partizanui uodus prie ežero maitinti. Fotožurnalistikos žavesys ir skurdas. Pasaulyje paparacų darbas – geras biznis, pinigai. Čia skyriaus redaktorius pasako: „Reikia.“ Jis sau šiltai kavutę geria, o tu dieną naktį medžioji už algelę. Teko sekti kai kurių politikų meilužes. Ir rūkyti mašinoje negali, ir šlapintis turi į butelį, kad neišsiduotum. Lyg ir turėdavai jausti pasitenkinimą dėl sumedžioto kadro, bet džiaugsmo nebūdavo, vis tiek likdavai kaltas, jausdavai kartėlį. O ir mano juostelė buvo pačiupta, ir diafragma sulaužyta, ir objektyvas įskeltas. Bėgdamas nuo užpuolikų vieną objektyvą esu pametęs.
Ateini pas valdininką, šis griežtai klausia: „Kas jums leido mane fotografuoti?“ – „O kas uždraudė? Gerai, einu, kas išduoda leidimus?“ Žmogus sutrinka, paskui susidraugauji. Redaktorius liepia nufotografuoti bandito namą. Privažiuoji, iš būdelės išbėgęs apsaugininkas sako: „Fotografuoti draudžiama!“ Aš stoviu ir fotografuoju. Jis pasipiktina, aš atšaunu: „Kas jums sakė, kad namą fotografuoju? Matote, pušis auga prie namo. Aš ją noriu įamžinti.“ – „Negalima, namas – už pušies.“ – „Patraukit namą, man reikia šio medžio.“ Per porą sekundžių, kol apsaugininkas sutrikęs, padarau savo darbą. Rygoje esu nufotografavęs Billą Clintoną. Kai žurnalistai iš prezidentūros rūmų buvo išprašyti, iškilmių svečiai sėdo prie vaišių stalo. Nežinau, kaip man pavyko likti už kolonos nepastebėtam. Gal amerikiečiai apsaugininkai manė, kad esu prezidentūros fotografas? Išlindau iš už kolonos, prislinkau prie B. Clintono ir įamžinau, kaip jis pietauja. A. Brazauskas ir J. Paleckis sėdi greta JAV prezidento, šis žiūri į mane išsigandęs... Bet kaip paskui apsaugininkai mane šveitė – išnešė ir išmetė!
Gyvenimas pasikeitė iš esmės. Keturiasdešimt penkeri metai, pats jėgų įkarštis, o esi priverstas gulėti.
Turėjau pakliūti į istorinį Kovo 11-osios posėdį, bet kaip kvailys nepasirūpinau akreditacija. Niekas manęs neįleidžia. Matau, ateina Česlovas Juršėnas, prišoku, įsikabinu į parankę, sakau: „Ponas Česlovai, darykite, ką norite, meluokite, kad esu jūsų sūnus, bet turite mane įsivesti.“ Priėjome prie durų, ir Juršėnas, nespėjęs suprasti, kas vyksta, pasakė: „Jis su manimi.“
1992 metais Danijos karalienę Margaretę II Kalvarijų turguje fotografavau palindęs po stalais. Fotografas turi būti kultūringai naglas, turėti gerą intuiciją. Nereikia kojomis atidarinėti durų, demonstruoti savo arogancijos – taip nieko nelaimėsi. Turi būti geras psichologas, neieškoti žodžių kišenėje, prieš vienus paploninti liežuvį, kitiems parodyti savo vietą.
Dokumentinė fotografija turi informuoti, mokyti, paveikti. Jei pradėsi užsiiminėti menu ir fotošopu, pakeisi tikrovę. Kita vertus, estetinis fotografijos aspektas ne mažiau svarbus.“
Velnio neštas ir pamestas
„Esu velnio neštas ir pamestas, patrakęs turistas keliautojas. Man rūpi miškai, ežerai, atostogauju gamtoje. Mano avantiūrizmas kartais nepamatuojamas. Parašiutai, parasparniai, vandens motociklai... Ir prisiekstryminau. Buvo Žolinės, savaitgalį paplaukiojau jachta Kuršių mariose ir nuvykau pas gimines. Sėdau ant triračio motociklo. Neįsipaišiau į posūkį ir skridau į medžius. Devyni lūžiai, penkiolika operacijų, bet esu gimęs po laimės žvaigžde. Jei būčiau apsikabinęs medį, būčiau užsimušęs vietoje. Tada pradedi suprasti, kad lengvabūdiškai elgdamasis skaudini šeimą, apvili, išduodi. Galiu tik įsivaizduoti, ką išgyveno žmona, vaikai.
Gyvenimas pasikeitė iš esmės. Keturiasdešimt penkeri metai, pats jėgų įkarštis, o esi priverstas gulėti. Kojos buvo sumaltos, daugybė lūžių. Liko masė kaulų skeveldrų, įsimetė osteomelitas... Metalinius strypus nešiosiu visą gyvenimą.
Dveji metai išmesti iš gyvenimo. Po pusmečio sunkiai, bet pradėjau stotis ant kojų. Reabilitacija, ratukai, ramentai, lazda... Buvo komplikacijų, jos atsinaujina, jaučiu, kad turiu kaulus. Esu dėkingas žmonai, kad tokį mane išlaikė.
Esu namų šeimininkas – ir kucharka, ir obliarka. Su žmona veliame. Vis dėlto, jei atrasiu vietą fotožurnalistikoje, dėl savo pirmos meilužės mesiu viską.
Iki nelaimės intensyviai bėgau, sustoti buvo sudėtinga. Daug ką apmąsčiau: esu baisiai ambicingas, užsibrėžto tikslo galiu siekti atkakliai, deja, daug ko nepasiekiau. Į kai ką žvelgiu lengvabūdiškai. Veidų specialistas M. Lučinas, pamatęs mane, per sekundę įvertino: „Sveikas, talentingas tinginy!“ Mėgstu posakį: „Nedaryk šiandien to, ką gali padaryti poryt, – turėsi dvi laisvas dienas.“ Dabar lėkčiau mokytis fotografijos, pasisemti pasaulinės patirties. Jaučiuosi savamokslis, nors ir esu baigęs fotožurnalistiką. Ilgus metus išradinėjau dviratį. Rūsyje it vienišas vilkas dirbdavau pagal instrukcijas. Kolegos vėliau stebėdavosi: „Kam taip sudėtingai viską darai, juostą atidžiai plauni?“
Asmeniniai vingiai
„Pirmoji mano žmona – Lina, antroji – Alina. Vedžiau 23-ejų, kartu dirbome. Jaunas, kvailas, užsidegęs vėjavaikiška gyvensena. Dirbi dirbi, paskui neri atsipalaiduoti. Mūsų su Lina sūnui Lukui 25-eri, jis dirba televizijoje. Su Alina esame šešerius metus, turime sūnus Roką ir Matą – penktoką ir antroką. Alina kilusi iš Trakų Vokės. Porą kartų nuvežiau ją namo, pamaniau – koks kaimas! O dabar pats esu kaimietis. Ji mane supakavo ir parsivežė į savo gimtąsias vietas.
Dabar mielu noru atlieku visus buities darbus. Gaminu valgį, valau namus, prižiūriu daržus, šiltnamius, kepu, malu, konservuoju. Turime sodą, per 30 vaismedžių. Verdu uogienes, darau kompotus, konservuoju daržoves, gaminu padažus. Kadangi pačiam reikia pamaitinti būrį namiškių, pradedi mąstyti praktiškai. Vaikai mėgsta makaronų patiekalus, tad auginu bazilikus, gaminu pesto padažą, lečą, adžiką. Užkimšti skrandžius patogu tirštomis sriubomis, – konservuoju burokėlius, morkas, rūgštynes. Draugai paragauja mano konservuotų salotų ir prašo receptų. Rodau į galvą: „Jie yra čia, reikia ragauti.“ Kai verdu spanguolių uogienę, įdedu apelsinų žievelių, su bruknėmis tinka brendis. Man kulinarija patinka – tai ta pati kūryba.
Namas – milžiniškas ūkis, yra išskirtinių vyriškų darbų – gręžti, kalti, šlifuoti, statyti. Esu namų šeimininkas – ir kucharka, ir obliarka. Kai oras blogas, skaitau savo didelėje bibliotekoje. Daug laiko praleidžiu prie kompiuterio – tvarkau nuotraukų archyvą.“
Vėlimas ir fotografija
„Mąsčiau, kaip toliau gyventi. Mano žmona daro daug gražių dalykų, ieško savęs. Viena kolegė pradėjo velti ir ją pamokė. Alina pasiūlė: „Pauliau, pabandom.“ Na, ir pabandėme velti – klūpomis, ant grindų, nepatogiai. Supratau, kad reikia įrengti dirbtuves. Pagaminau stelažų, sukaliau stalų. Pasidėdavau ramentus, vos išstovėdavau su tais pjūklais. Nusipirkome kurpalių, merinosų vilnos. Pomėgis tapo kai kuo daugiau. Užvirė ginčai ir kovos dėl spalvų – mudu mėgstame skirtingas.
Kol kas veliame savo malonumui, bet turime ir užsakymų. Daugiausia padarome šlepečių, kepurių, šalikų, pirštuotų pirštinių. Jei kas nors nori dovanos, žmona gražiai apipavidalina, – ji daro nuostabius atvirukus iš popieriaus karpinių, dėžutes, šias perriša įmantriais kaspinais.
Uždirbti šeimai galima įvairiais būdais. Vėlimo verslas yra puiku, bet kol kas anksti sakyti, kad iš jo galima pragyventi. Tai sunkus rankų darbas, tačiau kartu ir atgaiva, meditacija. Suvoki, kad nepriklausai vien sau, kad esi atsakingas už mylimus žmones. Vis dėlto, jei atrasčiau vietą fotožurnalistikoje, dėl savo pirmos meilužės mesčiau viską.
Noriu iš naujo atrasti save. Gal čiupsiu kuprinę, fotoaparatą ir iš naujo stosiu į fotografijos eilinių gretas? Norėčiau būti žaidžiančiu fotografijos treneriu. Dar 10 metų galėčiau pabėgioti. Man visa ko karalius – fotoreportažas. Ir buvau vertinamas už jį, už portretą. Tik kam dabar to reikia? Prabanga. Pas mus viskas – šakėmis per vandens paviršių. O žuvys plaukioja giliai, reikia panerti. Kitame gyvenime norėčiau vėl būti fotografas. Tai labai laisvas savo dvasia ir pojūčiu užsiėmimas, tik reikia laikytis žaidimo taisyklių. Tris kartus pasipriešinsi, ketvirtą pasakys: „Viso gero.“ Kartais neišvengiamai ieškai kompromiso, nors... nepasiduodi. Išgyventi yra svarbu, bet nereikia žemintis, parduoti savęs už trisdešimt skatikų.“
Archyvas – aukso vertės
„Smagu, kad vyresnėlis sūnus Rokas pradėjo skaityti knygas, bet karaliauja kompiuteris. Vaikus verčiu disciplinuoti savo veiksmus ir mintis. 36 kadrų fotojuostelė mane išmokė būti dėmesingą, matyti antrą planą, broką, kadre nereikalingus daiktus. Mėgstu darbą atlikti gerai – nugludinti, nušlifuoti. Kai pradedi suprasti, kad jau ko nors išmokai, reikia numirti... tiesiogine ar perkeltine prasme. O dabar padrikai „prišaudomi“ tūkstančiai klonų, rezultatas – mėgėjiškas. Pažiūrėkit, kaip paprasta – eni, beni, feni, žodžiu, kibenifeni. Tai, mano galva, – ne fotožurnalistika. Dabar fotojūroje išgyventi, išlikti kūrybiškam, savimi ir kokybiškai dirbti yra išbandymas.
Didžiausias mano turtas – patirtis bei fotoarchyvas. Jis turi būti turiningas ir kruopščiai sutvarkytas. Svarbu gera paieškos sistema, aiškūs kodiniai žodžiai. Blogai aprašyta arba neaprašyta nuotrauka tampa šiukšle. Labai noriu, kad mano fotografijos gyventų. Kai pamatau jas vadovėliuose ar enciklopedijose, apima nuostabus jausmas. Sąjūdžio laikų archyvas, manau, yra aukso vertės. Džiaugiuosi, kad jis priklauso Lietuvai.“
