Gerbiamoji ministre, pusę septynių Jūsų kabinete įsižiebė šviesa. Ar kasdien taip anksti pradedate darbą?
Kasdien. Keliuosi penktą, į darbą, jei oras geras, einu pėstute, pusę septynių būnu savo kabinete. Mano darbo diena trunka 12 valandų. Kai įpranti prie tokio ritmo, net neįsivaizduoji, kad gali būti kitaip. Jei anksti ryte – susitikimas, atėjusi į darbą pusę aštuonių galvoju, kad pavėlavau (šypsosi).
Žemės ūkis – viena svarbiausių Lietuvos ekonominio gyvenimo sričių. Turite aprėpti daugybę problemų, atrodyti nepriekaištingai, nesiskųsti nuovargiu. Kaip atlaikote intensyvaus darbo krūvį?
Aš – vyturys, esu įpratusi anksti keltis ir daug dirbti. Man gera ryte ramiai perskaityti visus dokumentus, pagaliau ir su spauda susipažinti, peržiūrėti internetinę žiniasklaidą. Ir patys daug rašinių platiname, ir apie mus nemažai rašoma, – turiu viską perskaityti, nes vėliau sunku prisėsti prie šių dalykų.
Nesu humanitarė, mąstau konkrečiai. Į visą ūkį, kultūros, švietimo, socialinio gyvenimo sritis žvelgiu pragmatiškai. Kartais, žinoma, vadovaujuosi ir jausmais. Mes, moterys, tuo ir skiriamės nuo vyrų, kad prie mūsų loginio mąstymo prisijungia ir vidinis jausmas, intuicija.
Ar kada nors svajojote apie tokią karjerą – kad būsite išrinkta į Lietuvos Respublikos Seimą, tapsite Seimo vicepirmininke, žemės ūkio ministre?
Niekada apie karjerą negalvojau, nesvajojau. Apskritai buvau gana nedrąsi. Negaliu sakyti, kad kompleksuota, bet labai nedrąsi, kukli, rami. Mokykloje – klasės seniūnė, aktyvi renginių dalyvė, tačiau ne iniciatorė. Giliai užslėpti aktyvumo genai (tėvukai, sesuo, broliai – itin aktyvūs žmonės) prasiveržė vėliau. Ir tarybiniais laikais, ir atkūrus Nepriklausomybę nebuvau jokios partijos narė, tad galiu drąsiai pasakyti, kad viską pasiekiau savo darbu. Per 20 metų teko dirbti įvairiose srityse, eiti įvairias pareigas – nuo eilinės specialistės iki Kėdainių rajono savivaldybės merės. Į politinę veiklą įsitraukiau tik 2004-ųjų pabaigoje, po metų patekau į Seimą. Buvau eilinė narė, paskui, matyt, mane pastebėjo, tapau frakcijos seniūne, po kitų rinkimų – Seimo vicepirmininke, paskui komiteto pirmininke... Žodžiu, esu vėtyta ir mėtyta. Ir tai labai vertinu. Manau, ne iš karto žmogus turėtų gauti labai aukštas pareigas. Reikia ne teoriškai išmanyti, o praktiškai įsitikinti, kas vyksta visose grandyse, kaip žmonės dirba, už ką yra atsakingi ir t. t.
Nepripažįstu rėkimo, žmogaus žeminimo ir visų užkulisinių dalykų. Jei žmogus blogai pasielgia, galiu drąsiai į akis pasakyti.
Kokia vadovė esate?
Na, ne man spręsti, – tai gali pasakyti kiti, bet nepripažįstu rėkimo, žmogaus žeminimo, visų užkulisinių dalykų. Jei žmogus blogai pasielgia, galiu drąsiai į akis pasakyti. Esu atleidusi savivaldybės darbuotojų, jie žino – už ką. Pykčio nejaučiu. Bendraujame toliau, vadinasi, ir man niekas pykčio nejaučia.
Augote keturių vaikų šeimoje. Su broliu Eugenijumi Gentvilu pasukote į politiką. Gal namuose išmokote konkurencinės kovos?
Gyvenome Želvaičių kaime (Telšių raj.). Mano mamytė dirbo pradinių klasių mokytoja, tėvukas – kolūkio pirmininku. Tėvai gyveno ūkiškai, tad darbų namuose netrūko. Paskui persikėlėme į Radviliškio rajoną, į Baisogalos miestelį. Ir ten tėvai turėjo ūkį, tad mes, keturi vaikai, skirstydavomės darbus. Buvome susigrupavę: vyriausias brolis Rimantas pareigas dalindavosi su trejais už jį jaunesne sesute Vilija, o aš – su dvejais už mane jaunesniu broliu Eugenijumi. Tarp jauniausio ir vyriausio brolių – devynerių metų skirtumas. Kai vyresnėliai baigė mokyklą ir išvažiavo mokytis, likome su broliu dviese dirbti visų darbų. Reikėjo prižiūrėti gyvulius – pašerti juos parėjus iš mokyklos. Vasaromis su sese važiuodavome į ganyklą karvės pamelžti, turėdavome priduoti pieną. Karvę melžti išmokau būdama devynerių. Mama grįždavo namo vėlai, tad mes, vaikai, buvome savarankiški. Aišku, vyresnieji mus auklėdavo. Niekada nesu gavusi nuo tėvų į kailį, o nuo brolio esu. Visko tarp mūsų buvo, bet tėvams nesiskųsdavome, sugebėdavome patys išsiaiškinti santykius. Mus auklėjo taip: jeigu skundiesi, visi vienodai kalti.
Paprastai kaimo vaikai bėga kuo toliau nuo kaimo. Kodėl Jūs pasukote į Lietuvos žemės ūkio akademiją (dabar – Stulginskio universitetas), pasirinkote ekonomikos specialybę?
Man prie širdies lipo pedagogika, norėjau sekti mamos pėdomis – studijuoti vokiečių kalbą, bet kartą susėdome su tėvuku, ir jis pasakė: „Visi mokosi Vilniaus universitete (brolis baigė geografiją, sesuo – chemiją, kitas brolis – matematiką), kodėl niekas negali stoti į Žemės ūkio akademiją? Aš esu žemės ūkio specialistas, zootechnikas, veterinarija mergaitei gal ir nelabai tinka, bet kodėl tu negalėtum rinktis ekonomikos?“ Kelios mergaitės klasėje pasitarėme, ekonomika man patiko. Konkursas į šią specialybę buvo didelis, bet mano pažymiai buvo labai geri, įstojau. Mokytis patiko.
Ar savo vyrą Regimantą Baltraitį sutikote studijuodama?
Ne, baigusi akademiją gavau siuntimą į Radviliškio rajoną, „Šušvės“ kolūkį. Ten ir sutikau Regimantą. Jis jau dirbo Kėdainiuose, parvažiuodavo į kaimą pas tėvus. Susitikome, susituokėme ir įsikūrėme Kėdainiuose.
Jei moteris eina aukštas pareigas, reikia pažiūrėti, su kokiu vyru gyvena. Ar ponas Regimantas Jus palaikė, skatino siekti karjeros?
Na, iš pradžių buvo labai sunku. Jo mama dirbo mokyklos direktore, tad turbūt manė, kad moteris vadovė – blogas pavyzdys. Gal matė, kad mama daug dirba, namams skiria mažiau dėmesio. Mano vyras iš pradžių prieštaravo viskam, ką dariau. Jis pats vadovavo Kėdainių automobilių servisui, jam buvo labai sunku susitaikyti, kad ir žmona gali siekti karjeros. Ilgainiui viskas apsivertė, pradėjau jausti jo palaikymą. Mūsų gyvenime būna visko. Vyrui turbūt labai sunku perlipti per tam tikras savo ambicijas – juk atėjome iš tarybinių laikų, kai vadovavo vien vyrai. Viena vertus, ir gerai, kad stipriosios lyties atstovai prisiimdavo atsakomybę už šeimą, stengdavosi aprūpinti ją maistu, pinigais. Moterų užduotis buvo rūpintis vaikais. Man patiko Regimanto nuomonė, kad jis turi aprūpinti šeimą viskuo. Keitėsi laikai, keitėsi ir mano požiūris. Vyras sako: „Vedžiau tylią, ramią, o kas išaugo?“ Iš pradžių jis mane, nedrąsią, vis stumdavo: „Būk drąsesnė, eik visur, klausk, jeigu kas neaišku.“ Taigi išsiauklėjome vienas kitą.
Atsakingas pareigas ėjote turėdama nedidelius vaikus. Ar jie nepasigesdavo mamytės? Visi buitiniai rūpesčiai guldavo ant Jūsų pečių?
Taip ir įpratau anksti keltis. Būdavo, prieš penkias atsikeliu, paruošiu pusryčius, nuvedu vaikus į darželį, mokyklą, vakare parsivedu. Septintą valandą rasdavau bendroje grupėje apsiverkusius. Dabar, kai turiu anūką, suprantu, kaip liūdna darželyje likti paskutiniams. Mano vaikai dėl to kentėjo, kita vertus, sako: „Tuo metu norėjome, kad mama lauktų mūsų su pietumis, kad mama visą laiką būtų namuose, bet dabar suprantame: gerai, kad dirbai, kai ko pasiekei.“
Kokia močiutė esate?
Manau, esu gera močiutė. Dėmesio savo Mikalojui skiriu daug, mudu gražiai sutariame. Jis dar mažas – trejų metukų, bet esame labai artimi.
Vyras sako: „Vedžiau tylią, ramią, o kas išaugo.“
Ar Jūsų vyras neketina atsikraustyti į Vilnių?
Į Kėdainius grįžtu kiekvieną savaitgalį, išskyrus tuos retus atvejus, kai būnu išvykusi į komandiruotę. Vaikai suaugę, abu gyvena Vilniuje, ūkio nėra, tik aplinką reikia susitvarkyti. Žinoma, sudėtinga vyrui vienam pasilikti, ypač žiemą. Vasarą vakarai ilgesni, medžioklė, žvejyba, su kaimynais daugiau bendrauja. O žiemą tenka anksti užsidaryti namuose.
Laukti susitikimų taip pat savaip gražu.
Aišku, gražu. Galvoji, ką kartu veiksim, kur eisim, ką pasikviesim... Jei labai reikia, galiu parvažiuoti ir viduryje savaitės, ypač vasarą, – nematau didelės problemos. Iki Kėdainių – pusantro šimto kilometrų. Prieš 30 metų šis atstumas atrodė didžiulis. Dabar žmonės skraido į kitas šalis ir sugeba savaitgaliais susitikti. Jeigu būtų maži vaikai, gyventi atskirai negalėtume.
Kuo palepinate savo vyrą grįžusi namo?
Kai grįžtame su anūku, vyras visada būna ko nors skanaus pagaminęs. Labai mėgsta tai daryti, ir jam puikiai sekasi. Mandrybių ant mūsų stalo nėra, stengiamės valgyti kuo natūralesnį maistą. Vyras – ir žvejys, ir medžiotojas, tad žuvų ir mėsos turime, daržovių užsiauginame prie namų.
Ne kiekvienas vyras sugebėtų ištverti buvimą per atstumą dešimt metų.
Jei taip būtų atsitikę, kai man buvo 30 metų, nežinau, ar šeima būtų išlikusi. Prieš dešimt metų, kai išvažiavau, vaikai jau buvo suaugę. Visus išbandymus atlaikė ir mūsų požiūris į šeimą, ir tas atstumas nieko nebelemia. Visko nutinka: ir susipykstame, kartais nesinori ir namo važiuoti arba išvažiuoji įskaudinta, arba pati sugebi įskaudinti, palieki įskaudintą, bet vis tiek svarbiausia yra šeima. Ji – didžiausia vertybė. Turbūt tuo ir skiriamės nuo dabartinės kartos, – susipyko, išsivaikščiojo į skirtingas puses ir nesigraužia. Mudu nemanome, kad kuriam nors būtų geriau, jei gyventume atskirai. Dažniausiai šeimos išyra, kai vienas susiranda kitą partnerį. Nei aš, nei jis neturėjome tikslo ieškoti ko nors kito, per 33-ejus bendro gyvenimo metus nė karto nebuvo kilusi mintis gyventi kitaip. Svarstėme dėl kraustymosi į Vilnių, bet supratome: Kėdainiuose pardavę namą Vilniuje nenusipirktume. Turime 24 arus žemės, jaučiamės kaip sodyboje, kaimynai labai geri. Pragmatiškai svarstėme: kam į senatvę kurtis kitoje vietoje, kai nė pati nežinau, ar ilgai Vilniuje dirbsiu. Ateina rinkimai, suvokiu, kad esu čia laikinai. Vieną kadenciją išrinko, kaip bus kitą, nežinai. Ten, kur esame įsikūrę, įpratę, ten ir geriausia. Mudu su vyru nenorime gyventi dideliame mieste, čia „užknisa“ kamščiai. Vasarą ryte iš Kėdainių atvažiuoju greičiau, nei per Vilnių pervažiuoju.
Esate žavi moteris, Seime – daug šaunių vyrų. Ar Jūsų sutuoktinis niekada nėra pavyduliavęs?
Mano vyras dažnai sako: „Pažiūrėk, kokie yra politikai – išardo šeimas, supykdo gimines.“ Tikrai, Seime yra daug išsiskyrusių žmonių. Aš visą gyvenimą daugiau buvau su vyrų kompanija, ir Seime turiu gerų draugų vyrų. Pavyduliavimo neišvengiame. Šiek tiek pavydėti yra sveiko žmogaus požymis. Kitaip gali manyti, kad artimasis tau visai neberūpi. Man taip pat nesvetimas pavydo jausmas. Vaikai yra Vilniuje, šalia manęs, o vyras vienas namuose galėtų daryti, ką nori. Jis sako: „Jei būtų tekę gyventi atskirai jauniems, gyvenimas gal ir kitaip būtų pasisukęs.“
Per 33-ejus bendro gyvenimo metus nei man, nei vyrui nė karto nekilo mintis ką nors susirasti ir gyventi kitaip.
Jūsų vaikams turi būti gera matyti tokį tėvų meilės pavyzdį.
Meilė yra neįmanoma be pagarbos vienas kitam. Mus su vyru sieja stipri draugystė, pagarba, pasitikėjimas. Jaunystėje įsimylėję laukdavome susitikimo, vienas be kito nė dienos negalėjome išbūti. Dešimt pastarųjų metų esame nei kartu, nei atskirai. Vėl vienas kito ilgimės. Ilgesys praturtina mūsų jausmus.
Meilę jauti ne tik savo vyrui, šeimos nariams, bet ir apskritai žmonėms. Man patinka mintis, kad žmogaus nereikia gailėti, jį reikia mylėti, priimti tokį, koks yra, ir padėti. Iš gailesčio nežengsi į priekį. Nereikia savęs aukoti kitam. Mylėk žmogų, bet savęs neaukok. Kartais sakoma: „Paaukojau jam (jai) visą savo gyvenimą.“ Karjerą – dar suprantu, bet gyvenimą... Vadinasi, save praradai. Jei buvai linkęs ar turėjai galimybę daryti karjerą, bet jos atsisakei dėl artimojo, vadinasi, tavo artimasis yra savanaudis, galvoja vien apie save. Kai žmonės tikrai vienas kitą myli, jie susėda ir sutaria: mes abu galime daryti karjerą, abu skiriame dalį savo laiko šeimai, abu sutarę ieškome, kas galėtų mums padėti. Suprantu ir vertinu moteris, kurios nori būti namų šeimininkėmis, mamomis, – ne kiekviena trokšta būti vadove ar eiti į darbą, bet kai pasako: „Aš jam (jai) paaukojau save“, tokio asmens vertė mano akyse sušlubuoja.
Gyvenate Seimo viešbutyje. Daug komforto ten nėra.
Ten nėra jokio komforto. Tai – vieta permiegoti, minimalios sąlygos prisiglausti. Man tai tinka, tik vienas dalykas – šio bendrabučio (panašiame gyvenome su vyru Kėdainiuose, kai susituokėme) langai seni, užsukami varžtais, jų negalima atidaryti. Be to, po tuneliu yra aktyvaus judėjimo kelias. Išmetamosios dujos, suodžiai kambariuose nusėda juodu sluoksniu. Per langus ir šiluma išeina, bet visi bijo priimti sprendimą tuos langus pakeisti, kad nebūtų apkaltinti.
Veiklių moterų stilius, apranga – stebimi, aptarinėjami. Kokius drabužius mėgstate? Ar dažnai atnaujinate garderobą? Ar kreipiatės į stiliaus konsultantus?
Mėgstu klasikinius drabužius. Nelabai klausausi, kas ką šneka. Neturiu nei laiko, nei pinigų naudotis kokio nors stilisto ar konsultanto paslaugomis. Kartais pati ant savęs supykstu, kad nėra kada nueiti susitvarkyti plaukų. Kiekvienas vadovaujamės savo skoniu ir supratimu, kaip turime atrodyti. Kai reikia, pas kirpėją nueinu savaitgalį.
Savo garderobą atnaujinu. Kai ką siūdinuosi, kai ką perkuosi parduotuvėse. Neturiu galimybės įsigyti itin brangių drabužių. Jei man rūbas tinka, tai ir gerai. Kiekvienas renkasi pagal finansines galimybes ir suvokimą, kiek apdaras turi kainuoti. Nepriklausau prie vadinamosios Lietuvos aukštuomenės (nežinau, pagal ką ji yra sudaryta) arba prie visuomenėje gerai žinomų žmonių, kurie televizijoje kalba, kaip valgyti kirmėles ir sulieknėti. Mano požiūris toks: turi būti tvarkinga, dirbti savo darbą, o tave turi vertinti už darbo rezultatus ir asmenybės privalumus.
Kai pasako: „Aš jam (jai) paaukojau save“, tokio asmens vertė mano akyse sušlubuoja.
Ar tiesa, kad kolegų prašote rengtis kukliau, nes tarp lankytojų yra ir vargo prispaustų žmonių?
Dirbdama Kėdainių savivaldybėje kolegoms sakiau: „Turite pažiūrėti, kaip rengiatės, nes atstovaujate savivaldybei kaip institucijai. Darbuotojas neturi atrodyti provokuojamai ar seksualiai.“ Nemėgstu ryškių papuošalų, ypač darbe. Manau, valstybinėje įstaigoje dirbantiems žmonėms netinka demonstruoti savo brangenybių. Savivaldybėje kartais pritrenkdavo tokia situacija: sėdi darbuotojas apsikarstęs auksu ir sprendžia skurdžiai gyvenančių žmonių, neturinčių už ką duonos nusipirkti, klausimus. Puoštis reikia ten, kur reikia. O darbe turi atrodyti tvarkingai, minimaliai pasipuošusi, minimaliai pasidažiusi. Ministerijoje darbuotojai rengiasi tvarkingai.
Ar dažnai visa šeima susitinkate Kėdainiuose? Ar turite progų serviruoti savo mėgstamus gražiuosius indus?
Taip, esu pamišusi dėl indų, mėgstu juos pirkti. Šeima susitinka dažnai, o daugiau artimųjų susirenka per Kūčias. Atvyksta mano mama, sesuo su šeimyna, vyro mama, vyro sesuo su savo šeima, mes visi... Šiemet jau septyniolika žmonių sėsimės prie stalo. Pati gaminu Kūčių vakarienę ir šventinius Kalėdų pietus, nieko paruošto neperkame. Tai – mūsų didžioji šventė. Broliai gyvena toliau, jie prie žmonų pusės linksta. O šiaip labai dažnai susitinkame be jokios progos. Mes su vaikais porą kartų per mėnesį visi pabūname. Džiaugiuosi, kad dukrą ir sūnų traukia namai, kad mūsų ryšys yra stiprus, kad šeima – branduolys, kur visada būsi suprastas, kad ir kas nutiktų, sulauksi pagalbos.
Manau, valstybinėje įstaigoje dirbantiems žmonėms netinka demonstruoti savo brangenybių.
Ką veikia Jūsų vaikai – Indrė ir Mantas?
Dukra yra viešųjų ryšių specialistė, jau dešimt metų dirba Švietimo mainų ir paramos fondo Komunikacijos skyriuje. Sūnus – privačioje įmonėje, taigi nė vienas nėra valstybės tarnautojas. Jie man sako: „Gal ir galėtume kai ko daugiau siekti, bet per tave negalime to daryti.“ Smagu, kad savarankiškai susirado vietas, užsidirba, patys išsilaiko.
Ar netrukdo, kad esate atpažįstama? Kai einate į Gedimino prospektu ar parduotuvėje, kai perkatės maistą?
Ir maistą, ir drabužius perkuosi pati. Ir žmonės stebi, ypač Kėdainiuose. Pirmas mano darbas šeštadienį ryte – nuvažiuoti į parduotuvę ir nupirkti maisto visai savaitei. Kartais žmonės stebisi: „Jūs pati perkatės?“ O kas gali nupirkti? Esu tokia pati, kaip ir visi. Žinomumas manęs netrikdo.
Pareiškusi, kad pieno kainos turi mažėti prekybininkų sąskaita, užsitraukėte turtingojo prekeivių sluoksnio nemalonę. Ar daug drąsos reikia ministrei priimti nepopuliarų sprendimą?
Stipriai laikausi šios pozicijos. Ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje mažmeninė prekyba yra visiškai nevaldoma. Sutinku, laisva rinka, bet prekybininkai negali būti atskira respublika, gyventi kitų sąskaita. Per ES žemės ūkio ministrų tarybos posėdžius apie tai kalbamės. Komisaras yra pažadėjęs, kad kitais metais jo darbo prioritetas bus santykių su mažmenine prekyba reglamentavimas. Skatiname smulkųjį verslą, bet jis neišgyvena, nes įsigali tinklai. Paradoksali situacija – išgyvena smulkusis prekybos alkoholiu verslas.
Nesu nusiteikusi prieš prekybininkus. Dabar sakoma, kad iš Lenkijos atvežama pigesnių produktų, o mūsų gamintojų produkcija yra gan brangi. Tai prekybininkai galėtų būti patriotai, mažinti kainą, kad žmonės pirktų vietinę produkciją. Yra tinklų, kurie skatina pirkti lietuvišką prekę, bet viską lemia kaina. Žmogus renkasi tai, kas pigiau.
Portreto štrichai
Credo. „Niekada nedaryk to, ko nenorėtum, kad darytų tau“; „Niekada nesigailėk to, ką padarei. Gailėkis to, ko nepadarei.“
Vertybės. „Labiausiai vertinu šeimą ir darbą. Darbe realizuoju save kaip kuriantis žmogus, o šeimoje save įprasminu kaip mama, žmona, močiutė.“
„Nekenčiu dviveidystės. Pažįstu kelis veidmainius, jų negaliu pakęsti, – man sako viena, o nusisukę šneka kita. Saldūs, šypsosi, glėbesčiuojasi, bet už nugaros daro bjaurius dalykus.“
Daiktai. „Kartais nusiperku kokį daiktą, drabužį, praeina savaitė, galvoju: „O kam jis man reikalingas?“ Jei per metus nė karto neapsivilkai, vadinasi, nėra būtinas. Rūšiuoju, atiduodu, išvežu į kaimą.“
Laimė. „Tikroji laimė yra pilnatvės ir ramybės jausmas, kai visa šeima susirenkame, visi esame sveiki. Jaučiuosi laiminga, kad dar turiu mamą. Netrukus švęsime jos 90-metį.“
Spalvos. „Dievinu ryškias spalvas, ypač raudoną, bet amžius ir darbas neleidžia rinktis tokių drabužių. Ryškiai mėlynos, geltonos spalvos sukneles ar kostiumėlius dėviu laisvalaikiu, namuose ar per atostogas. Darbe renkuosi ramesnių tonų aprangą.“
Pomėgiai. „Patinka megzti, bet dabar nėra laiko. Skaitau žurnalus, istorines knygas. Atsipalaiduoju skaitydama meilės romanus, psichologinius detektyvus.
Man nuo vaikystės patinka gaminti. Mama dirbo, aš visai šeimai ruošdavau pietus, vakarienę, bet nieko neturėdavo būti virtuvėje. Ir dabar nervina, jeigu kas nors trukdo. Jei būname virtuvėje su vyru, kartais net susipykstame, nes ir jam patinka ten suktis. Susitariame – arba jis gamina, arba aš. Mėgstu eksperimentuoti. Mano firminis patiekalas – ant lėtos ugnies keptas stirnienos arba šernienos kumpis. Įtrinu žolelėmis, savo auginamais peletrūnais, kepu keturias valandas, mėsa pasidaro minkšta, sultinga. Nemėgstu saldumynų, valgau salotas ir mėsos patiekalus.“
Poilsis. „Geriausiai pailsiu namuose arba kaimo sodybose. Nesu ta poilsiautoja, kuri nuvažiuoja prie jūros ir guli savaitę. Man reikia trijų dienų ramybės, galiu ir viena būti. Šiemet su dukra ir anūku keliavome po Škotiją. Vyras pyko, kaip čia vienos išsinuomojusios mašiną tyrinėjame svečią šalį. O mes savimi labai didžiavomės. Kelionė buvo įspūdinga.
Žiemą stengiuosi nuvažiuoti į sanatoriją. Savaitę pabūnu viena, išsimiegu, paplaukioju, pasidarau masažą. Pavargusi mėgstu pagulėti karštoje vonioje.“
