Raimondas Paulas – tikras elegantiškumo simbolis, kuris nekeičia skonio: viena meilė visam gyvenimui, drabužiai – tik frakas ir juoda ir balta spalvos, muzikoje ištikimas klasikai, estradoje – lyrikai. Tokių šlagerių, kaip „Geltoni lapai“, „Vernisažas“, „Maestro“, „Senovinis laikrodis“ ir daugelio kitų autorius. Nemažai vienam kompozitoriui, tačiau R. Paulas kuria net tada, kai užsiima valstybiniais reikalais.
Stiklapūčio sūnus
Būsimasis kompozitorius gimė Rygoje 1936 m. sausio 12 d. Jo tėvas Voldemaras Paulas tuo metu dirbo stiklapūčiu, motina Alma Matilda buvo namų šeimininkė. Tėvas, įkvėptas knygos „Paganini“, nusprendė, kad turi išmokti groti smuiku. Jis nupirko Raimondui instrumentą ir užrašė sūnų į vaikų muzikinį darželį prie Rygos muzikinio instituto. Tai buvo sovietų karių įvedimo išvakarėse.
1943 m., kai Raimondas pradėjo lankyti mokyklą, tėvas išsiuntė šeimą toliau nuo bombardavimų į vieną iš kaimų. Ten berniukas mokės vietos mokykloje, o 10 metų įstojo į muzikinę Emilio Darzinio mokyklą prie Latvijos valstybinės konservatorijos. Berniukui nebuvo lengva mokytis. Talentingos pedagogės Olgos Borovskos dėka jis palaipsniui pamėgo groti fortepijonų. Ne paskutinėje vietoje buvo ir saldainiai, kurių mokytoja duodavo gabiems mokiniams.
Įsimylėjęs džiazą
Dar mokydamasis muzikos mokykloje Paulas stipriai susidomėjo džiazu, pradėjo groti šokių vakaruose. Kaip pats sakė, jis „puolė į džiazą kaip į bedugnę“. Mėgstamu jo kompozitoriumi tapo George‘as Gershwinas, o labiausiai jauną Raimondą Paulą įkvėpė faktas, kad pianistas G. Gershwinas neturėjo nei bendrojo, nei specialiojo muzikinio išsilavinimo.
Šokiai atimdavo visą laisvą R. Paulo laiką, užtai jis gaudavo neįkainojamos praktikos, muzikuodamas be natų, iš atminties. O ten, kur natų vis tik reikėdavo, jis mokėsi greitai skaityti iš lapų. 1953 m. vasarą Raimondas padavė dokumentus į Latvijos valstybinę konservatoriją. Jį priėmė į atlikėjų skyrių. Būdamas studentu jis uždarbiavo, dirbdamas koncertmeisteriu muzikos mokykloje ir nemetė jau įprastų šokių aikštelių.
R. Paulo mūza iš Odesos
1958 m. pažymėti ženklu „Lik sveika, konservatorija“. Pasirinkta – Rygos estradinis orkestras. O kartu ir gastrolės: Gruzija, Armėnija, Ukraina. Scena duodavo didžiulį jėgų antplūdį, bet čia pat jį pasiimdavo. Nusileidus uždangai reikėdavo pašalinti įtampą. Dažniausiai, kaip nutinka atlikėjams, su alkoholiu.
Tarp miestų, kuriuose vyko pirmos R. Paulo gastrolės – Odesa. Vienai iš vietos gražuolių, Svetlanai Epifanovai, arba, kaip ją vadino artimieji, Lanai, teko reta laimė tapti R. Paulo mūza. Jo santuoka su Lana – vienas iš labiausiai žavinčių santuokinės ištikimybės, trunkančios daugiau nei 50 metų, pavyzdžių. Praėjus tiek laiko koncertuose R. Paulas groja savo meilės dainą – vieną iš pirmų G. Gershvino dainų. „Kai groju šią melodiją, atrodo, kad esu Odesoje. Juk Gershvinas iš ten“, – pasakoja maestro. 1962 m. pradžioje Raimondui ir Lanai gimė duktė Anetė. Tai stipriai paskatino R. Paulo norą nustoti gerti.
Raimondo Paulo pripažinimas
Kad taptų profesionalu, Raimondas grįžta į mokyklos suolą – vėl mokosi konservatorijoje, bet dabar – kompozitoriumi. Ir 1964 m. tampa Rygos estradinio orkestro meno vadovu. Jo muziką ima atpažinti.
1968 m. Latvijos valstybinės filharmonijos koncertų salėje įvyko pirmos R. Paulo programos premjera. Jis pats nustebo, kad išpirko absoliučiai visus bilietus. Be to, bilietų nebuvo ir kitam koncertui. Džiaugdamiesi sėkme muzikantai ėmė gastroliuoti po respubliką, gastrolės buvo labai sėkmingos, tačiau spauda apie jas kažkodėl nerašė. Iš esmės, R. Paulas su orkestro muzikantais ėmėsi kurti nacionalinę populiariąją muziką.
Po kelerių metų jis ėmė vadovauti ansambliui „Modo“. 1975 m. atsiradusi daina „Geltoni lapai sukasi virš miesto“ akimirksniu tapo populiariausiu metų šlageriu – skambėjo per radiją, visuose Rygos restoranuose, jau nekalbat apie Jūrmalą. Poilsiautojai iš visos Sovietų Sąjungos kiekviename Jūrmalos restorane girdėjo šią melodiją.
Maestro duktė Anetė augo kūrybiškoje atmosferoje – tarp R. Paulo draugų buvo daug talentingų žmonių, jų namuose lankėsi beveik visos estrados žvaigždės. Kartą per Anetės gimtadienį Andrejus Mironovas nutarė išmokyti ją šokti. Beje, įdomiausia, kad R. Paulas, estrados žvaigždžių atradėjas, uždraudė dukteriai tapti dainininke.
R. Paulas – muzikinės epochos simbolis
Žvaigždžių valanda maestro išmušė, kai įvyko jo kūrybinė sąjunga su Alla Pugačiova. Ir dabar dainos „Maestro“, „Senovinis laikrodis“, „Milijonas raudonų rožių“, „Be manęs“ žmonėms patinka ne mažiau nei tada. Dainininkei ir kompozitoriui tekdavo daug laiko praleisti kartu. Apie jų tariamą romaną kalbėjo visur, jų vos nesutuokė. Ar pavydėjo jo žmona? „Veikiausiai šiek tiek pavydėjo, – pripažįsta R. Paulas. – Antraip kodėl dalyvavo visose repeticijose ir koncertuose?“
R. Paulo bendradarbiavimas su temperamentinguoju Valerijumi Leontjevu ir subtiliąja Laima Vaikule tapo daugiau nei legenda. Valdžia devintą dešimtmetį negailėjo Leontjevo, tad jei ne R. Paulas, jis nebūtų dalyvavęs koncertuose. Viename koncerte Paulas, Pugačiova ir Reznikas atkreipė dėmesį į jauną dainininką. Tad jie, stipriai rizikuodami, išleido į estradą tiems laikams neįprastą naują žvaigždę. Maestro bendradarbiavimas su Vaikule ir Leontjevu buvo labai vaisingas. Iki šiol populiarios dainos „Dingo saulėtos dienos“, „Pamilkite pianistą“, „Vernisažas“, „Dar ne vakaras“. Po to R. Paulas tapo visasąjunginiu maestro. 1985 m. jam buvo suteiktas TSRS liaudies artisto vardas. Deja, kaip žinoma, šlovė turi ir nemaloniąją pusę.
Šlovės kaina
Vienu metu R. Paulas buvo pasakiškai turtingas. Pagal autorinių teisių įstatymą, kiekvienas restoranas, įtraukdamas į repertuarą jo dainas, pervesdavo jam nemenką sumą. Bet vėl alkoholis padėdavo nuimti stresą po nesibaigiančių koncertų. Toks atsipalaidavimo būdas baigėsi liga, maestro tapo alkoholiku. Išsikapstyti jam padėjo žmona. Dėka jos, R. Paulas rado savyje jėgų sustoti ir pastaruosius 25 metus negeria nė lašo.
Užleido vietą damai
Kaip tik nevadino maestro pirmaisiais Latvijos nepriklausomybės metais – ir raudonu, ir komunistu, neleido užmiršti populiarumo Sovietų Sąjungoje ir to, kad jis vedęs rusę. Beje, Svetlanai Pauls teko laikyti latvių kalbos egzaminą, kad gautų pilietybę. Ilgainiui Svetlana tapo Lana.
1989 m. R. Paulas tapo Latvijos kultūros ministru, o 1993 m. – prezidento kultūros patarėju. Nepaisant to, kad R. Paulas ne kartą sakė, jog menininkas turi užsiimti savo reikalais, o ne politika, 1999 m. jis balotiravosi į Latvijos prezidento postą. „Įvykdžiau visus reikalavimus. Laimėjau pirmajame ture, parlamente surinkau daugiausia balsų, bet prieš lemiamąjį turą išėjau į tribūną ir pasakiau, kad atsiimu kandidatūrą. Jei mane būtų išrinkę, būčiau atsidūręs sunkioje padėtyje. Aš – už gerus santykius su Rusija, tai būtų suskėlę mūsų dešiniųjų pasipriešinimą.“ Maestro, kaip tikras džentelmenas, užleido vietą damai – Vykei Freibergai.
Pastaraisiais metais kompozitorius stengiasi neišvažiuoti už Latvijos ribų. Visi jo draugai iš užsienio vasarč susirenka Jūrmaloje į konkursą „Naujoji banga“, kur jis pirmininkauja kartu su Igoriu Krutoj. O latvių kolegoms ir R. Paulo gerbėjams labiau pasisekė – maestro šalia ištisus metus, aktyviai dirba Rygos teatruose.
