Taip ir prasėdžiu nugara į paveikslą, kol kalbamės, nes labiausiai už viską norėčiau pamatyti jį baigtą ir pradėjusį kelionę iš vieno žmogaus gyvenimo į kitą. Iš vienų namų į kitus. Juk gerų paveikslų kelionės trunka ilgiau nei juos nutapiusių menininkų.
Laisvė Radzevičienė
Dažnai matau Jus žingsniuojantį senamiesčio gatvėmis. Skrybėlė Jums tinka.
Mūsų namai – senamiestyje, studija – šalia Vilniaus universiteto ir Prezidentūros. Eidamas pro ją dažnai pagalvoju, koks trapus yra sostas. Prezidentai keičiasi, o aš kaip tapiau, taip ir tapau. Jaučiuosi laimingas, nes visada norėjau tai daryti. Ir niekada neišklydau iš savo kelio.
Kokia laimė rasti kelią!
Mūsų šeimoje menas buvo vertinamas. Mane suprato, palaikė. Tai, kad tapau, jiems buvo džiaugsmas, vertybė. Dailės mokykloje tapybą pasirinkau natūraliai, nes mėgstu būti vienas, o skulptūrai ir grafikai kurti reikia pagalbininkų.
Aš tapau, nes man atrodo, kad tai – labiausiai organiškas būdas suvokti pasaulį.
Augau dabartinio „Skalvijos“ kino teatro kieme, su berniukais gainiodavau futbolą. Sovietmečio mokykla kėlė daugiau kančios nei pasitenkinimo, o vaikų dailės mokykloje supratau, kas yra laisvė. Jos mokė patys geriausi dėstytojai – Petras Repšys, Antanas Kmieliauskas, Arvydas Šaltenis.
Kažkur esu užsirašęs: kai stojau į tuometę Lietuvos dailės akademiją, norinčiųjų į vieną vietą buvo vienuolika. Ruošiausi dieną naktį, Kmieliauskas mokė piešti, variau kaip suaugęs. Labai labai norėjau... Dabar pagalvoju, kad anuomet vertybėmis tikėjome stipriau. Kartu su Nepriklausomybe į mūsų gyvenimą atkeliavo virtualus, netikras pasaulis. Mums sako, kad žemė apvali, ir tikime. Filmų apie senovės Egiptą prisižiūrėjome, įsivaizduojame, kaip atrodė Egiptas. O Roma? Priimame vos prieš 100 metų kažkieno sukurtą miestą.
Bet juk tapyba, Vyteni, – irgi vaizdiniai. Kartais susikūrę Jūsų paties sąmonėje, kartais – primesti kitų...
Tapyba – tiesiausias kelias nuo sielos iki prisilietimo. Aš tapau, nes manau, kad tai – labiausiai organiškas būdas suvokti pasaulį. Esu smalsus, man įdomu, kas darosi aplinkui. Įdomu ne protu, o jausmu suvokti anapusybę, paleisti savo sielą.
Išduokite, ar jusles galima sukelti kaip audrą, ar į studiją jos atslenka tyliai, ramiai su ryto kavos kvapu?
Būna dienų, kai geriu kavą, skaitau, nes nieko nevyksta. O kartais ateini į studiją penkioms minutėms ir, žiūrėk, pasilieki iki nakties. Kai kuri, gyveni kūryba, kažkas vis tiek nutinka arba nenutinka nieko, atsiveria arba užsidaro. Tapau, ką jaučiu, ką suprantu, ką matau. Vieniems tai – gražu, kitiems – siaubinga. Vertinimai menininkui svarbūs, nereikia apsimetinėti. Tik nelygu, kas juos išsako. Kritikai tegu peikia sušilę, bet jei į mano studiją užsuktų Rembrandtas ir pareikštų: „Gerai čia patepei“, man vienodai rodytų ta kritika. Du kartus per metus užeina Antanas Andrijauskas (filosofas, kultūrologas, menotyrininkas – aut. past.), girti negiria, dažniausiai sudirba, sako: „Nusivažiavai, Lingy, su kompozicija.“
Įsiklausau, nes man tai – vertybė. Svarbi jaunųjų menininkų nuomonė: esu jiems visiškai sukriošęs reikalas ar dar turiu vilčių nutapyti ką nors šviežia. Vertinu žodžius tų, kurie gyvena tarp knygų, – seniau vadinome juos inteligentija, dabar nė nežinau, kaip vadinti.
1976 metais mano tėvelis choreografas Juozas Lingys kažkokiais vien jam žinomais būdais gaudavo pogrindinės literatūros. Amerikoje rusu kalba leistų almanachų jam atnešdavo į traukinį kiekvieną kartą, kai tik važiuodavo pro tuometį Leningradą. Nuo paauglystės galėjau skaityti pasaulio meno, mokslo kritikos naujienas.
Šiandien atsiranda naujų meno formų, reikia daug žinoti, kad galėtum jas paaiškinti, apibūdinti, įvertinti. Noriu naujumo savo darbuose, bet ne pritempto, ne specialiai sugalvoto, o natūralaus, ateinančio iš mano vidinių būsenų. Jei menas nėra susietas su jausmais, kam tada apskritai jo imtis? Technologijos yra technologijos, o potėpiai – menininko savasties išraiška. Vienus tie potėpiai nuskraidina, kitiems – tyli. Vieniems – tarsi haiku eilutės, kitiems – tiesiog bereikšmiai makaliūzai. Michelangelo Merisi da Caravaggio nutapė driežą. Driežas kaip driežas, betgi jis – paleistuvystės simbolis. Vien pasakojimas nieko nereiškia, kompozicija turi perteikti emociją, jausmą, intelektą. Perskaityti paveikslą sunku, bet suvokti gali. Užtat kai kurie mus ir priverčia drebėti.
Kalbame apie energinį paveikslo užtaisą?
Paveikslo energija egzistuoja. Tikiu tuo ir visai nesirengiu aiškinti, kodėl. Pasaulyje yra milžiniškas kiekis menininkų, tačiau prabėga metai ir paaiškėja, kad daugybė jų – nieko verti. 1933-iaisiais Pablo Picaso rašė, kad daugeliui genialu ir šiuolaikiška atrodo tik tai, kas nepanašu į dailę. Daugiau lyg nieko ir nėra, lyg visi staiga būtų tapę aiškiaregiais ir galėtų matyti tai, kas tik ruošiasi gimti, tačiau visi jie mato taip pat prastai, kaip matė visada, gal net blogiau, nes jiems atrodo, kad išmoko matyti.
Vienus tie potėpiai nuskraidina, kitiems – tyli. Vieniems – tarsi haiku eilutės, kitiems – tiesiog bereikšmiai makaliūzai.
Po penkiasdešimties metų tas „nepanašu į dailę“ yra labai gerai. Blogai – jei panašu, jei kartojasi.
Bet sutikite – sunku nesikartoti, kai visa muzika sukurta, visi potėpiai nutepti...
Jei sugebi būti savimi, energija yra tikra. Juk niekas kitas negyveno tokio gyvenimo, kokį gyvenai tu. Vieną dieną susitinku bičiulį, turtingą žmogų, kalbame apie laiką ir prasmę. „Brangiausia yra laikas“, – sako jis. „Kaip taip? – nesuprantu. – Jei laikas yra brangiausia, o tu jo visai neturi ir negali su manimi susitikti, tai kur tavo turtai?“ Viena yra skaityti protingas knygas ir žinoti, kaip reikia gyventi, visai kita – būtent taip gyventi.
Pinigai šiais laikais yra tapę nesveika olimpiada. Jie ir technologijos, jei nėra moralės ir etikos, gali pridaryti bjauriausių dalykų. Apie tai jau senovės Egipte rašyta, internete irgi gali pasiskaityti, tačiau skaityti ir pasiskaityti – vėl skirtingi dalykai. Dar niekada nebuvo tiek daug pasiskaičiusių žmonių. Visi prie stalo yra protingi, gali paaiškinti globalius dalykus, tik, deja, nepagalvojame, kad technologijos žmogų padarė Žemės valdovu, – pajutęs galią, jis stojasi į Dievo vietą ir pradeda tvarkyti pasaulį.
O vieną dieną atūžia cunamis, ir pasaulio valdovai atsiduria po vandeniu.
Žemė yra provincija, jei žvelgsime į ją iš Visatos. Pasaulio esmė nelabai keičiasi: žmonės džiūgauja radę Marse vandens, kaip ir džiūgavo radę jo prieš tūkstančius metų dykumoje. Vanduo – visa ko pradžia, o ir prasmė. Kažkuris Rytų filosofas yra sakęs: „Klausiate manęs apie gyvenimo prasmę? O kokia prasmė Mėnuliui atsispindėti ežero paviršiuje?“ Prasmė yra gyvenimas, jį kuria virtinė paprastų įvykių. Aš šiomis dienomis daugiau tapau, nes atvyksta dukra su anūku, žmona išvažiavo į sodybą, parvežė paskutinių aviečių, – šie džiaugsmingi faktai nereikalauja loginio paaiškinimo. Tikrai ne protu pamilau Gaivą. Ir mūsų dukra gimė ne todėl, kad kompiuteriu apskaičiavome, kada reiktų ją gaminti. Gaiva buvo faina panelė, įsimylėjome vienas kitą, prisidirbome vaikų, man tas procesas buvo kaifas, jai, tikiuosi, – irgi. Tai tikri dalykai, tikros emocijos, bet kaip mažai apie tai kalbame... Gal todėl, kad negalime jų pačiupinėti ar paversti skaičiais? Būtų žiauriai įdomu grįžti į devynioliktąjį – jausmų – amžių. Tik niekas negali...
O jei galėtumėte, pas ką labiausiai norėtumėte įsiprašyti į svečius?
Gal norėčiau ne pas konkretų žmogų, o tiesiog pasivaikščioti gatvėmis, nes man labai patinka tiesiog eiti. Eidamas gatvėmis daug matai, išgyveni, erdvė tampa sava, tarsi prisiklijuoji prie jos.
Gal turite galvoje Paryžiaus gatves? – Vilniuje sklando juokelis, kad Vytenį dažniau sutiksi Paryžiuje nei Vilniuje...
Kaip man buvo smalsu atsidurti Paryžiuje! Jau buvau matęs Japoniją, Jungtines Amerikos Valstijas, o Paryžiaus – ne. Nenorėjau šiame mieste viešėti kaip turistas, be to, ir pinigų neturėjome viešbučiui. Pirmoji mano paroda ten surengta Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą proga. Keistas jausmas... Knygos, žinojimas, nežinojimas, o kaip ten bus, o jei nusivilsiu? Pasirodė man toks artimas, lyg iš Vilniaus į Vilnių būčiau nuskridęs. Paryžius sukurtas menininkams, tiems, kurie nori tiesiog pasėdėti ant suolelio parke ir parūkyti. Man patinka šio miesto pauzės, juk apskritai yra labai svarbu gyvenime sustoti. Paryžius atitinka mano širdies ritmą: varai, varai, sustoji, varai, varai, sustoji... Kai nuskrendu, būtinai paskambinu Valdui Papieviui, prisėdame Senos krantinėje, kalbamės, stebime praplaukiančius garlaivius, besilinksminančius žmones juose... Tai labai žmogiška, šilta.
Ir vėjas? Tas naujas vėjas, kuris išpurto Jūsų drobes? Kitaip sumaišo dažus? Argi ne kelionėse jis prapučia galvą?
Tai pajutau labai seniai, dar sovietų laikais, kai negalėjome išvykti į Vakarus. Pakeleivingomis mašinomis pasiekdavome tuometį Leningradą, Krymą ir Juodąją jūrą, prekiniais traukiniais nusibelsdavome į Rusijos gilumą. Kuprinėse turėdavome Jacko Kerouaco „Kelyje“. Baigę Dailės akademiją, susibūrėme panašių žmonių kompanija, kaskart tos pačios kalbos, tas pats „Kagoras“. Kartą einu per Užupį ir galvoju: susitinkame kokį penki šimtai antrą kartą, vieni kitų menais džiaugiamės, geriausi, fainiausi, menotyrininkai irgi kartu tą „Kagorą“... Susivėliau kažkaip, pradėjau nykti. Visai kitas jausmas buvo, kai pirmą kartą išvažiavau iš Europos. Supratau, kad net ji nėra pasaulio bamba, o visi avangardai, kurie Lietuvoje atrodo avangardai, iš tikrųjų tėra juoko verti darbai. Po pasaulį važinėju iki šiol – dalyvauju menininkų simpoziumuose. Juose – Japonijoje, Mauricijuje, Prancūzijoje, Islandijoje – lankosi ne vien tapytojai, bet ir muzikai, kompozitoriai, poetai, skulptoriai. Kaip man patinka ta mišrainė! Retai ten tapau, daugiau piešiu, užsirašinėju, siurbiu aplinką, kalbas, garsus, spalvas. Grįžęs po tokių kelionių į Vilnių pradedu girdėti kitokius garsus, Vilnelė man tampa vandenynu, įsivaizduoju planetos kraujotaką, jaučiu Visatą.
Esu tikras: jei labai nori, viskas su Dievulio pagalba ateina. Tik nereikia sėdėti rankas sudėjus ir laukti. Mes visada turime pasirinkimą – būti ten arba ten. Tapyti arba ne. Skaityti pasakas savo vaikams arba atiduoti juos auklėms. Vaikai – turtas, investicija. Oi, kiek gražių žodžių žinome, tačiau viską kažkodėl darome atvirkščiai.
Judu su Gaiva buvote nebe tokie jauni, kai į pasaulį atkeliavo dukra Akvilė...
Man buvo trisdešimt, Gaivai – dvidešimt šešeri. Septynerius metus gyvenome be vaikų, Akvilė atkeliavo tada, kai nusprendėme, kad jau laikas. Kai atėjo laikas eiti į darželį, mano mama metė darbą – nusprendė pati auklėti anūkę. Jos vaikščiodavo į teatrus, parodas, koncertus, mūsų dukra augo matydama knygą močiutės rankose. Neabejoju, Akvilės širdyje visa tai liko. Dabar su šeima gyvena Londone, bet tarp mūsų – be galo tvirtas ryšys. Dukra užaugo išmintinga moteris. Jai šeima tokia pat svarbi, kaip ir mudviem su Gaiva.
Jei ne šeima, dailininko Vytenio Lingio gal net nebūtų...
Net ir tie, kurie deklaruoja, kad kiekvienas privalo siekti savo tikslų, tikrą gyvenimą gyvena, kai žaidžia su savo vaikais arba anūkais. Paskui jie užsideda kaukes ir eina daryti karjeros. Tik ko verta ta karjera, kai tenka paleisti į galvą kulką pamačius kompiuterio ekrane, kad iš dvidešimties milijonų liko du?
Tikrai ne protu pamilau Gaivą. Ir mūsų dukra gimė ne todėl, kad kompiuteriu apskaičiavome, kada reiktų ją gaminti.
Ar Jūsų žmona Gaiva paima į rankas teptuką?
Gaiva – tekstilininkė. Daug metų ji audė, paskui buvo laikas, kai niekam nieko nereikėjo. Aš tapiau dantis sukandęs, o ji savo menus baigė. Dabar rūpinasi mano reikalais, kartu keliaujame po simpoziumus, kartu su manimi vyksta į Prancūziją.
Beje, Prancūzijos kaime gyventi pigiau nei Vilniuje. Duona pigesnė dvigubai, apie vyną apskritai nėra kalbos. Turgus – kiekvieną savaitę po du, tris kartus, iš ūkininkų prisirenki, ko nori.
Mūza kelionėse išvaduoja Jus nuo maisto gaminimo?
Kai mudu susituokėme, Gaiva mokėjo tik blogai iškepti kiaušinienę, o dabar gamina fantastiškai. Man virtuvėje irgi patinka. Abu esame išrankūs maistui. Įmantrumo nereikia, turi būti šviežia, iš gerų produktų.
Neabejoju, mano mitybos įpročius suformavo šeima. Augau su dviem bobutėmis. Sovietmečiu jos kasdien eidavo į turgų ir gamindavo pietus iš dviejų patiekalų. Sriubų kartais būdavo net dvi – kuri labiau Vyteniukui patiks. Mūsų namuose galėdavai rasti alyvuogių, visokių pietietiškų prieskonių. Niekada nevalgiau bet ko.
Būna, tapote pas draugus Prancūzijos kaime, Vilniuje turite studiją, vasarą su teptukais išvažiuojate į sodybą. Ar aplinka turi įtakos paveikslams?
Kad ir kaip mėgintum atsikabinti, nuo savęs nepabėgsi, nors kiekvienas aplinkos pasikeitimas šiek tiek turi įtakos, tikrai. Mauricijuje nutapiau tokio didumo paveikslą, kokio Vilniuje niekaip nebūčiau nutapęs. Pritvirtinau drobę prie uolos ir nutapiau. Naktis Islandijoje pagimdė tokių fantazijų, kokios į mano sodybos tamsumas tikrai neatkeliautų.
Kai tapau Lietuvoje, būnu sterilus, pernelyg elegantiškas, galvoju, kaip čia kokio purvelio įdėjus. Prancūzijoje, žiūriu, ne toks jau ir švarus, o Japonijoje – netgi vulgarus! Tie, kurie gyvena siaubingai sunkų gyvenimą, tapo šviesius paveikslus, o tie, kuriuos lydi sėkmė, ieško purvinų spalvų.
Atvirai demonstruojamas tragizmas niekam neįdomus.
Tai kur tie Jūsų purvai plunksniniuose paveikslų fonuose?
Jau seniai supratau: savęs dar nereikia į nieką dėti. Mažiausiai dvi kartos turi praeiti, kad viskas atsistotų į savo vietas. Ir niekur nenubėgsi... 1912 metais vidutinis greitis Londone buvo dešimt kilometrų per valandą, 2012-aisiais – toks pats. Anuomet automobiliams greitai važiuoti neleisdavo varikliai, dabar – kamščiai. Teoriškai važiuoti greitai gali, bet nėra kur.
Ir tada meditacija prieš paveikslą tampa vertybe?
Pauzė bet kur yra vertybė. Gyvenime, paveiksle, eilėraštyje, kosmose...
Sakėte, kad tapyti pradėjote, nes mėgote būti vienas. Vienišumas yra šių dienų rykštė: žmonių aplink daug, o jautiesi vienas...
Kai esi vienas, tai ir lieki vienas, tavo sielos niekam nereikia. Sakoma, nėra vienišesnio žmogaus už gyvenantį Niujorke. Nuostabu, jei keliauji per gyvenimą su smagiais žmonėmis, kurie praskaidrina tavo vienatvę. Nežinau, kuo baigtųsi, jei likčiau visiškai vienas.
Šeima man – kai kiekvienas gyvena savo gyvenimą atskirai, bet yra vienis. Esame transformerių karta, tačiau svarbiausios vertybės, kurias diktuoja gamtos dėsniai, nesikeičia per amžius. Aš labai pasitikiu išminčiais. Netgi pradėjau gyventi taip, kaip jie siūlo. Iš pradžių tai atrodė neįmanoma, bet vėliau pajutau, kad pamažu, po gabalėlį išsilaisvinu, kad nebėra vidinio draskymosi, juodumos.
Visiems tenka daug ką išgyventi, tačiau man patinka žmonės, kurie nesiskundžia. Atvirai demonstruojamas tragizmas niekam neįdomus. Kai tau šešiasdešimt, nebegali bėgioti su plakatais. Gali, bet nebeįdomu. Įdomi yra kiekvieno veiksmo priežastis – kodėl tai darai? Kodėl taip nupiešei? 1976-asiais, mokydamiesi Dailės akademijos antrame kurse, lakstėme su kartoninėmis dėžėmis ant galvų po akademijos koridorius šaukdami, kad rektorius yra asilas. Tas pasipriešinimo, baimės, aiškios ir galingos idėjos kokteilis buvo labai stiprus. Mūsų vos neišmetė iš akademijos, visiems nubraukė stipendijas. Jei dabar ant galvos užsidėčiau kartoninę dėžę, tai nieko nereikštų, nieko nestebintų, kaip po Malevičiaus (tapytojas Kazimiras Malevičius (1878–1935 m.) – aut. past.) kvadrato nieko nebestebina juodi stačiakampiai, rutuliai ar trikampiai.
Esame įpratę taip: parašai projektą, gauni iš valstybės pinigų ir eini atlikti „pasipriešinimo“. Kokia nesąmonė! Prancūzai visa tai vadina valstybine anarchija. O juk iš tiesų menininkas turėtų aštriai kalbėti apie socialinius, politinius reikalus. Kalbėti taip, kad būtų draudžiamas, kritikų maitojamas.
Nekreipti dėmesio, eiti keliu, kuriuo tave veda didesni tiksliai, – irgi didžiulis pasipriešinimas. Reikia stiprybės ir pasiryžimo būti savimi pasaulyje, kurį yra užvaldžiusios naujos meno formos. Kurti ne tai, kas madinga, o tai, ką jauti ir ką moki geriausiai.
