Trys šimtai. Vidutiniškai tiek moterų atlieka laisvės atėmimo bausmę už aukštos Panevėžio pataisos namų sienos. Nuteistųjų bendruomenė čia itin įvairialypė – pilnametės ir nepilnametės, taip pat motinos, auginančios vaikus iki trejų metų.
Esame išskirtiniame pataisos namų sektoriuje – čia laisvės atėmimo bausmę atlieka apie dešimt moterų su savo mažamečiais vaikais. Moterys su vaikais gyvena kambarėliuose po dvi. Sektoriuje yra bendros buities patalpos, virtuvė, du vaikų žaidimų kambariai, kiemas.
Ką reiškia trejus metus visą laiką leisti su savo vaiku vienoje erdvėje? Ar nuteistosioms lengviau atlikti bausmę kartu su savo atžala? Kaip po tokių artimų santykių įvyksta jų išsiskyrimas?
Visas moteris vadina mamomis
Pataisos namų psichologė A. Kiškytė pastebi, kad vaikui iki trejų metų formuojasi prieraišumo jausmas, todėl jam yra svarbu būti su mama, turėti su ja kontaktą, gauti dėmesio.
„Manau, kad mamoms buvimas su savo vaikais yra teigiamas veiksnys. Juk kiekvienai motinai vaikas yra pats brangiausias turtas. Tačiau jei jam sueina treji metai, o mama lieka toliau atlikti bausmės, jo atskyrimas nuo mamos yra traumuojantis. Tokio amžiaus vaikas jau yra pakankamai didelis, kad suprastų, jog jo čia nebebus, jog yra išvežamas. Šis procesas yra lengvesnis, jei vaikas atiduodamas šeimos nariams – tėčiui, močiutėms. Tačiau jei nėra kam jo atiduoti, keliauja į vaikų namus. Tada labai sunku ir mamai, ir vaikui“, – nuteistųjų ir jų vaikų situaciją komentuoja pataisos namų psichologė.
Vaikai pataisos namuose auginami iki trejų metų. Po to mama gali pasirinkti – atiduoti vaiką auginti artimiesiems ar globėjams arba apgyvendinti Panevėžio miesto vaikų globos namuose.
Vaikai dienas leidžia bendrame žaidimų kambaryje. Kalbintos mamos juokauja, kad po kurio laiko pradeda painioti bendrose ankštose erdvėse lakstančius vaikus, o vaikai – visas moteris vadinti mamomis.
„Kuomet lankiau manikiūrininkių kursus, mano mergaitė dvi kitas nuteistąsias pradėjo vadinti mamomis. Su jomis leisdavo daug laiko. Pradžioje buvo sunku, pavydėjau. Vis sakydavau: „Deimante, juk aš tavo mama.“ Bet paskui supratau, kad čia tiesiog tokia vieta“, – pasakoja Deimantės mama Irina.
Taip jau atsitiko, kad šiandien ji visą savo meilę skiria dukrai Deimantei ir sunkiai išgyvena nesimatydama su dar dviem dukromis, esančiomis laisvėje: „Visą laiką save raminu, kad nėra dėl ko verkti ir nervintis, nes turiu puikias mergaites, dėl kurių galiu stengtis ir gyventi.“
Irina, paklausta, ar lengviau atlikti bausmę kartu su mylima dukra, susimąsto: „Kartais save kaltinu – kokia aš mama, jeigu mano vaikas turi augti čia su manimi.“
Dauguma kalbintų mamų pripažįsta, jog tos vienodos dienos slenka daug lengviau, kuomet rūpiniesi mylimu vaiku, tačiau nuogąstauja, kad dėl jų nusikaltimų sūnus ar dukra ankstyvąją vaikystę leidžia nelaisvėje.
Mama Audronė: esu tarsi juoda dėmė
Mamų ir vaikų sektoriuje laisvės atėmimo bausmę atlieka ir Audronė. Vieno iš pokalbių metu sužinome, jog moteris moka anglų, lenkų, rusų, ispanų kalbas, nuo studijų laikų prisimena lotynų kalbą. Nepaisant savo išsilavinimo, ji į pataisos namus patenka jau ketvirtą kartą. Tai, kad kartu su sūnumi yra čia, Audronė kaltina save, savo būdą, vienatvę ir dėl šių priežasčių įgytą priklausomybę.
„Labai sunku. Aš esu viena, tėvai jau seniai mirę. Seserys... Mes nebendraujam. Neturiu nieko. Kuomet pirmąkart čia papuoliau, nuo manęs nusisuko visa giminė. Esu tokia, taip sakant, juoda dėmė. Ir esu visiškai viena“, – atsiveria Audronė, ant kelių laikydama savo nenustygstantį sūnų Dovydą.
Mama mirė, kai Audronei buvo septyneri. Tėčio neteko būdama trylikos. Iš vaikų namų ji pateko pas globėjus, kurie leido ją į mokyklą. Ten paauglei puikiai sekėsi. Po mokyklos Audronė įstojo studijuoti medicinos.
„Sekėsi gerai, tačiau aš paniškai bijau lavonų, o antraisiais mokslo metais praktiką reikėjo atlikti morge. Labai bijojau, todėl pasiėmiau akademines atostogas, kad nutolinčiau šią kraupią akistatą, bet į studijas taip ir nebegrįžau“, – prisimena Audronė. Šiandien ji svarsto, kaip dabar atrodytų jos gyvenimas, jei tada būtų tęsusi medicinos mokslus.
Dabar ši mama, žiūrėdama į vaikų žaidimų salėje krykštaujantį Dovydą, vėl svajoja apie gyvenimą laisvėje. Moteris įsitikinusi, jog metai, praleisti pataisos namuose, būna tiesiog išbraukti iš gyvenimo.
„Vieną kartą sėdau vasarą. Išėjau po dvejų metų, taip pat vasarą. Perėjau Laisvės alėją Kaune, o jausmas, kad nebuvau tik dvi savaites. Tikrai. Tie dveji metai prabėgo greitai ir tuščiai. Nes visos dienos čia vienodos. Aišku, juos prisimenu, bet tų metų praktiškai nelieka, jie išsitrina iš gyvenimo, nes tu nieko nenuveikei“, – mintimis dalijasi mama.
Nors oficialiai Audronė yra ištekėjusi, pas vyrą grįžti neketina.
„Viskas buvo gerai, kol vyras nepradėjo daryti nesąmonių. Bet pati esu kalta, jo nekaltinu. Juk galėjau kažkur išeiti, galėjau ieškoti pagalbos, bet bandžiau susitvarkyti pati ir man nepavyko. Niekam nieko nepasakojau, o vienam žmogui sunku. Ir man nepavyko…“ – išėjusi į laisvę Audronė norėtų išvažiuoti į užsienį, pradėti dirbti ir nutraukti visus ryšius su ją klampinančia aplinka.
Mama pripažįsta, kad seniau laisvės atėmimo bausmę išgyvendavo ne taip sunkiai. Dabar yra kitaip: „Dėl Dovydo labai noriu, kad šįkart viskas neužsitęstų, nes paskui bus sunku ir jam, ir man.“
Sunkiausia – negalėti būti šalia
Vilma ir jos judrus sūnus Arijus – dar vieni šio sektoriaus gyventojai.
„Hiperaktyvus, išdykęs, sunkus ir labai prie manęs prisirišęs“, – taip savo sūnų apibūdina Vilma. Moters manymu, vaikas yra didžiausia dovana mamai, nesvarbu, kokioje vietoje su juo yra.
Vilma turi dar dvi dukras, gyvenančias laisvėje. Mama ir vaikai yra tai, ko moteriai labiausiai tūksta būnant pataisos namuose: „Daugiau ten kaip ir nieko nepalikau. Tik tai, kas brangiausia. Kai atsiduri čia, suvoki, ką prarandi, ko netenki.“
Pasimatymai yra vienas iš pagrindinių būdų palaikyti socialinius ryšius su laisvėje likusiais artimaisiais. Nuteistųjų teisė pasimatyti su giminaičiais ir kitais artimais asmenimis pataisos namų tvarka įgyvendinama leidžiant trumpalaikius (iki 4 val.) ir ilgalaikius (iki 2 parų) pasimatymus.
Trumpalaikiai pasimatymai vyksta pataisos įstaigos atstovo akivaizdoje. Ilgalaikiai pasimatymai, suteikiant teisę kartu gyventi, leidžiami tik su sutuoktiniu, sugyventiniu ar artimais giminaičiais.
„Kiekvienas susitikimas yra labai brangus. Bet tos dvi paros labai greitai praeina, jos labai trumpos, visuomet norisi, kad būtų daugiau“, – apsikabinimai, ilgi pokalbiai, sėdėjimas prie bendro stalo – taip praeina Vilmos laikas pasimatymuose.
Su savo trejų metų sūnumi Arijumi Vilma apie laisvės atėmimą dar nekalbėjo, tačiau neabejoja, kad berniukas prisimins su mama praleistą laiką Panevėžio pataisos namuose.
Vilma jaučia, kad dėl šio laisvės apribojimo santykiai su vyresniąja dukra kiek atšalo: „Ji paauglė ir kaltina visus, kas pasitaiko jos kelyje. Kažkiek nuo manes nutolo, dėl to man labai skaudu, todėl grįžusi stengsiuosi susigrąžinti jos pasitikėjimą ir meilę.“
„Vidurinioji mano dukrytė tai tokia jautruolė. Laukia, kada grįš mama. Jai sunku, bet nieko nepakeisi“, – Vilma priduria, kad sunkiausia, kai dukros susiduria su problemomis, o ji padėti ir būti šalia negali.
Bijoma išeiti į laisvę
Po ilgų metų išėjusios iš laisvės atėmimo vietos mamos dažnai patenka į nežinomybę – kaip joms seksis, iš ko gyvens, ką darys, kaip jas priims artimieji ir visuomenė? Anot A. Kiškytės, būtent ši nežinomybė sukelia didžiausią baimę: „Moteris, išėjusi iš įkalinimo įstaigos, yra pažeidžiamesnė tuo, kad visuomenė iš jos visada tikisi daugiau, tikisi geresnio elgesio, teistumas yra labai stigmatizuojamas. Teista moteris, neįsigilinant į aplinkybes, priežastis, pataisą, visuomenėje daug sunkiau priimama nei vyras, – teigia psichologė. – Iš moterų reikalaujama daugiau: ji turi būti gera mama, gera žmona, gera dukra. Ir jeigu taip nėra, pasiteisinimo taip pat negali būti.“
Kalinamų moterų skaičius yra žymiai mažesnis nei vyrų. Nuteistoji mūsų visuomenei yra mažai pažįstama.
Tai tik viena iš priežasčių, kodėl laisvės atėmimo bausmę atlikusioms moterims yra sunkiau grįžti į laisvę, tęsti profesinę veiklą ar susirasti darbą.
Nusikaltęs vyras – nieko stebėtino. Išėjęs iš įkalinimo įstaigos jis gali lengviau integruotis į visuomenę, susirasti darbą, išlikti geru specialistu, o moters įvaizdis gretinamas su atsakinga mama, neklystančia žmona, paklusnia dukra, pareiginga darbuotoja ar santūria namų šeimininke. Ir patekusios už grotų, ir išėjusios į laisvę nuteistosios yra pažeidžiamesnės nei vyrai, dažnai nukenčia jų šeimyninis gyvenimas, pasikeičia santykiai su artimaisiais ir vaikais, jos sulaukia daugiau visuomenės smerkimo.
Specialus nanook.lt projektas siekia supažindinti jus su nuteistomis moterimis ir jų atvirais pasakojimais. Pilną „Vienodos dienos“ pasakojimą galite rasti internete www.nanook.lt
„Vienodos dienos“ : http://nanook.lt/monotone-days/
Anonsas: https://vimeo.com/130041237
