Nuo kontrolieriaus iki meno vadovo
Kai Jevgenijų Morgunovą eilinį kartą bandė išvaryti iš Kino aktoriaus teatro už „gabumų stoką“, jis kreipėsi į Aleksandrą Dovženką ir paprašė garsiojo režisieriaus parašyti jam charakteristiką, kurią norėjo parodyti jo nevertinančiai vadovybei. A. Dovženka prašymą išpildė ir parašė: „Ar Morgunovas talentingas? Šito aš nežinau, bet jei ekspedicijoje įstrigs mašina, Morgunovas ją iškart ištrauks. Ar Morgunovas talentingas? Šito aš nežinau, bet Morgunovas puikiai pakelia karštį ir šaltį, o kai reikia, būna neišrankus maistui. Ar Morgunovas talentingas? Šito aš nežinau, bet jis puikiai moka melžti karvę ir neatguldamas pravaikščioti gripą. Toks, kaip Morgunovas, ekspedicijoje nepakeičiamas. Ar Morgunovas talentingas? Šito aš nežinau, bet jūs juk žinote, ar jis talentingas.“
Tad ar Morgunovas talentingas? Be abejo, jis genialus komikas, ir tai liudija filmai, kuriuose jis suvaidino. Bet ne visi žino, koks talentingas komikas Jevgenijus Morgunovas buvo gyvenime. Anksti ryte Jevgenijus Morgunovas skubėdavo į savo gimtąjį Kino aktoriaus teatrą. Jis ten vykdavo... troleibusu. Minios žmonių, prasisprausti neįmanoma, repeticija prasideda už pusvalandžio. Ką gi darydavo Morgunovas? Jis pakeldavo stulpelį su užrašu „Troleibuso stotelė“ ir pernešdavo ją kiek tolėliau nuo stotelės. Troleibuso laukiantys keleiviai po truputį judėjo link stulpelio, o Morgunovas rūkydavo nuošalyje, laukdavo, kol troleibusas privažiuos, sustos įprastoje vietoje, ir jis pirmas oriai į jį įlips.
Įdomu tai, kad kartais, kai aktorius neturėdavo pinigų, viešajame transporte keleiviams jis prisistatydavo kontrolieriumi, tikrindavo bilietus, o keleivius be bilietų išbardavo ir išlaipindavo. Ir tik kai įlipdavo tikrasis kontrolierius, Morgunovas nerūpestingai iššokdavo iš troleibuso.
Kai aktorius neskubėdavo į repeticiją, jis pramogaudavo – prieidavo prie stovinčio troleibuso, nutempdavo jo laidus ir paprašydavo kurio nors keleivio juos palaikyti. O pats pasitraukdavo į šoną ir laukdavo, kas bus toliau. Žinoma, laidus laikantis nelaimėlis gaudavo velnių nuo troleibuso vairuotojo.
Jevgenijus Morgunovas gyvenime mėgdavo vaizduoti ne tik troleibuso vairuotoją. Tame pačiame Kino aktoriaus teatre kartą jis sukėlė tikrą sąmyšį, kai „į svečius“ netikėtai užsuko Molotovas ir Kaganovičius. Morgunovas pirmas pasitiko juos fojė, prisistatė teatro meno vadovu ir paprašė pakelti atlyginimus žemiausios kategorijos aktoriams, koks jis pats ir buvo. Aukšto rango viršininkai negalėjo duoti neigiamo atsakymo teatro vadovybei, tad netrukus Morgunovas gavo priedą prie atlyginimo.
Pokštai ir išdaigos kartais atnešdavo Morgunovui naudą, bet dažniausiai savo neabejotiną talentą jis naudodavo nesavanaudiškais tikslais.
Jis visada nešiodavosi pažymėjimą raudonu viršeliu. Niekas nežinojo, kas jame buvo parašyta, bet veikdavo jis nepriekaištingai. Restorane aktorius sušnibždėdavo padavėjui: „Drauge, duokite man tokį staliuką, kad niekas man neužstotų anų piliečių.“ Taksi jis suokalbiškai mirkteldavo vairuotojui: „Drauge, klausykite mano nurodymų, pavykite štai tą mašiną ir nepastebimai sekite paskui ją.“
Kartais, grįždamas namo, Morgunovas prieidavo prie vienišo praeivio, pamojuodavo raudonu pažymėjimu ir griežtai sakydavo: „Eikite su manimi!“ Žmonės išsigąsdavo, bet sekdavo jam iš paskos. Priėjęs prie savo namo aktorius nutaisydavo suglumusį veidą, pasiteiraudavo žmogaus, kodėl šis jį persekioja, ir maloningai paleisdavo.
Krėsti pokštus paprastiems piliečiams Jevgenijus Morgunovas liovėsi pasirodžius Leonido Gaidajaus filmui „Šuo Barbosas ir neįprastas krosas“. Didelis ir juokingas aktorius tapo žinomas visoje šalyje, ir dabar pokštai troleibusuose ir autobusuose jam mažiausiai rūpėjo, nes visi norėdavo gauti jo autografą.
Padegėlis Lenskis
Tada Morgunovas ėmė krėsti pokštus bendradarbiams. Daugelis jo pokštų nesuprato ir jam neatleido. Pirmasis kolega, kuris ėmė nemėgti Morgunovo, buvo tas pats šuo Barbosas – šuo vardu Brechas. Jevgenijus Morgunovas susipyko su jo dresuotoju ir kalbėjosi su juo pakeltu balsu. Dresuotojas tai vertino kaip darbo dalį, bet šuo neatleido tokio „puolimo“ ant savo šeimininko. Brechas vis taikydavosi Morgunovui įkasti. Kai L. Gaidajus vėl pakvietė Morgunovą vaidinti savo naujame filme „Degtindariai“, filmavimo aikštelėje Morgunovą pirmas pasitiko tas pats Brechas, ir vėl ėmė ant jo loti ir pulti. Morgunovas skėstelėjo rankomis: „Tai bjaurybė, viską prisimena!“
Viską prisiminė ne tik Brechas. Georgijus Vicinas buvo tylus, kuklus, mažai bendraujantis žmogus. Net būdamas tarp aktorių, jis mėgdavo pabūti vienas. Juostos „Šuo Barbosas“ filmavimas vyko šalia kaimo. Kartą per pertrauką Vicinas su savo personažo kostiumu – suplyšusiomis kelnėmis, purvinais marškiniais – pasitraukė į šalį ir ėmė dainuoti Lenskio ariją iš operos „Jevgenijus Oneginas“: „Kuda, kuda vy udalilis...“ Pro šalį ėjo vietos darbininkai. Jie pasiteiravo Morgunovo, kuris stebėjo Viciną iš už krūmo, kas gi čia toks. Atsakymo laukti neteko: „A, tai Ivanas Kozlovskis, žymusis mūsų padegėlis. Jūs argi negirdėjote? Jo namas sudegė, užtat jam pasimaišė protas. Jį turėtų greit išvežti. Bet nesijaudinkit, jį greit išveš, o namą jis sau naują pasistatys, jis gi turtingas.“
Į panašius juokelius Vicinas atsakydavo tuo pačiu, bet Leonidas Gaidajus su pokštininku nesiterliojo. Filmuojant „Kaukazo belaisvę“ Morgunovas į uždarą nufilmuotos medžiagos peržiūrą atsivedė dvi drauges. Gaidajus liepė pašaliniams asmenims išeiti iš salės. Į tai Morgunovas juokaudamas iškritikavo gaudynių sceną: „O tu, Gaidajau, kodėl pelių negaudai?“ Žodis po žodžio režisierius ir aktorius ko nesusimušė. Morgunovas iš salės išėjo. O L. Gaidajus perrašė tolesnį scenarijų – išbraukė iš jo visus Morgunovo vaidinamo personažo epizodus. Galiausiai Morgunovas už filmavimą gavo patį mažiausią honorarą, o kino studijai pateiktame L. Gaidajaus prašyme sumokėti pastatymo honorarus už „Kaukazo belaisvę“ iš garsiosios trijulės figūruoja tik Vicino ir Nikulino pavardės.
Pastarasis, beje, taip pat buvo labai įsižeidęs ant Morgunovo: šis interviu pasiskundė žurnalistui, kad iš visos trijulės valstybinę premiją gavo kažkodėl tik vienas J. Nikulinas. Vis dėlto Nikulinas ant Morgunovo ilgai nepyko, o kai bičiuliai susitaikė, neilgai trukus buvo surengtas dar vienas pokštas. Kartą prie Jurijaus Nikulino, kuris dirbo cirko direktoriumi, kabineto išsirikiavo didžiulė eilė. Žmonės reikalavo, kad sekretorė skubiai įleistų juos pas Nikuliną spręsti būsto klausimų. Paaiškėjo, kad aplink cirką vaikštinėjo Morgunovas su deputato ženkleliu, įsegtu į švarko atlapą, ir visus, kas ėjo į cirką, informuodavo, kad šiandien jo direktorius priima gyventojus kalbėtis būsto klausimais. Supykęs Nikulinas pareikalavo niekada daugiau neįleisti Morgunovo į cirką.
Mažai kas suprato, kad juokeliais ir pokštais aktorius gelbėjosi nuo baisios realybės, nuo jį kankinusios negalios – diabeto, dėl kurio jis buvo priverstas leistis insuliną. Apkūnus jis buvo ne dėl nesuvaldomo apetito, o būtent dėl ligos, be to, jis praktiškai nuolat kentė baisius kojų skausmus. Po vaidmenų su komikų trijule Morgunovas taip ir nerado sau kito įvaizdžio, kuris būtų toks pat įsimenantis ir užtikrintų jam ne tik populiarumą, bet ir neblogą atlygį.
Už epizodus aktorius gaudavo skatikus ir buvo priverstas važinėti po šalį su koncertais. Kiekvienas pasirodymas scenoje jam kainuodavo daug pastangų – kojos baisiai tindavo, tekdavo kirpti kojines ir pjauti batus, kad skausmas bent kiek atlėgtų. Kartais, kai skausmas tapdavo nepakeliamas, jis leisdavo sau pasirodyti žiūrovams su šlepetėmis. „Rąstas ant kojos užkrito“, – juokaudavo Morgunovas.
1998 atsitiko nauja bėda – jauniausias Morgunovų sūnus (turėjo du sūnus) užmigo prie vairo ir rėžėsi į medį. Po laidotuvių pokštai aktoriaus jau nebegelbėjo. Jis patyrė du infarktus, insultą. Neilgai trukus 1999-aisiais Morgunovas išėjo paskui sūnų. Bet likus kelioms dienoms iki mirties, aktorius vis dėlto prisiminė praeitį, pasikvietė gydytojus, pagrasino jiems kumščiu ir pareiškė: „Jūs manęs iš čia neišnešite, nes aš nepakeliamas.“ Jam buvo 72-eji.
